Prasidėjus visuotiniam atšilimui, Lietuvoje pakilo jūros lygis ir suskystėjo populiacijos, su įkarščiu besivaikančios vartotojiškų malonumų, protas.
Ne veltui sakoma, kad protas turi būti užlaikomas šaltai, kokybiškas protas esą visų pirma yra „šaltas protas“.
Iš kitos pusės žiūrint, nesakykite, pasimato ir tai, kad visiškai užšalęs protas taip pat yra neveiksnus, o studijos, dialogo kultūra ir refleksija gali atitirpdyti protą iki reikiamos kondicijos.
Tačiau būna ir taip, kad vaikščioja žmonės po pliažą su amžinu įšalu galvose.
X
Dabar jau būna ir taip, kad žiemos vidury Šv. Kalėdų Senelis skuba pas vaikus prisidengęs skėčiu nuo įkyriai lašnojančio grybų lietaus, o užstojus vasarai Vilniaus centre įsisiautėja dykumos.
X
Anksčiau derėjusias kuklių rudeninių veislių slyvas čia vis dažniau pakeičia auksinės vynuogės, daržuose trumpųjų formų agurkus išstumia pilvoti arbūzai, o cukriniai runkeliai pralaimi prieš gausų ne mažiau saldžių nei medus melionų derlių.
Už tvarto besikapstančias vištas iš egzistencijos rato su didėjančia progresija išstumia visur agresyviai slampinėjantys stručiai.
Druskininkų miškuose kažkas aptiko net dinozaurų, išnykusių su visuotiniu atšalimu, kiaušinį.
Neaišku, kas iš to išsiris, ir – ar išvis kas nors išsiris?
Dabar jau ir žaltys gundo ne rūgščiaisiais rojaus obuoliukais, o pernokusiomis, rubensiškų formų kriaušėmis.
X
O būdavo, kad Baltarusijos bajoras Ivaškevičius, įsisukęs į lokenas, smagiai skrieja pakinkytomis rogėmis per snieginus tyrus, dabar – slampinėja po nelegaliai Vilniaus centre įsteigtą nudistų pliažą, neprisidengęs gėdos.
X
Dabar jau ir aš pirmajam savo eilėraščiui apie apsnigtų tolių melancholiją, užrašytam praeito tūkstantmečio n-taisiais metai, suteikiu naują, atitinkantį laikmečio dvasią „Dykumos melancholijos“ pavadinimą, darydamas atitinkama kupiūras:
tarsi geltlige sergant kepenys
nepaprastai
išdidėjęs
geltonas
mėnulis
virš apsnigtos plynės
(dabar –
smėlio dykynės)
nuodija sielą
mažai primintamas
tavo dvasios tėvą
(dabar –
motiną)
po sidabrine egle
(dabar –
kaktusu)
stovi
apsnigtas šakalas
(dabar –
šliaužia
raguota barškuolė)
keisto vežimo liekanos
kyšo iš sniego
(dabar –
iš smėlio)
neprimindamos
nieko
iš praeities
tik iš mėnulio
išlindusios
haliucinacinės
vėžio žnyplės
prakerpa
debesį
tačiau
niekas nežino
kur veda
apsnigtos
(dabar –
užpustytos smėliu)
vėžės
pro
išretėjusį mišką
(dabar –
pro
sutankėjusią dykumą)
(Bus daugiau)
2020.08.17; 10:00
