Visa lietuvių santykių su musulmonais istorija, nežiūrint Lietuvos dalyvavimo kare su Iraku ir Afganistanu, kuriame jos vaidmens pasaulio musulmonai nesureikšmina, sukūrė geras prielaidas Lietuvos ir musulmoniškų šalių santykiams plėtoti. Bet kažkam labai rūpi tas prielaidas sugriauti.
Trumpa išvyka į praeitį
Kiekviena Europos Sąjungos krikščionių valstybė turi savąją istorinę ir nūdienę santykių su musulmonais patirtį. Vienokia ji Prancūzijoje, Ispanijoje, kitokia Vokietijoje ar Didžiojoje Britanijoje. Surasti Europos Sąjungos krikščionių ar krikščioniškos tradicijos gyventojų elgsenos su musulmonais Europos Sąjungoje bendrą vardiklį šiandien būtų labai sunkus uždavinys visų pirma dėl to istorinio patyrimo.
Istorinės aplinkybės lėmė tai, kad Vilnius nuo seniausių laikų iki dabartinių susikūrė Islamo išpažintojams nepriešiškos pagal tikėjimus lietuvių tautos sostinės, o kartu ir Lietuvos, įvaizdį.
Ne tiek svarbu, kad pagonis Algirdas sumušė musulmonus totorius prie Mėlynųjų Vandenų 1362 m., o krikščionis Vytautas patyrė triuškinantį pralaimėjimą prieš juos prie Vorsklos 1399 m.
Retsykiais pasitaikanti Vilniaus konfrontacija su musulmonais nepaliko didesnio kartėlio musulmonams ir po to, kai 1621 m. į Europą bandžiusiam prasiveržti turkų sultonui teko pasitraukti nuo Chotino pilies, kurios gynybai vadovavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didysis etmonas Chodkevičius, prieigų atgal į Tėvynę.
Musulmonai šiandien dėl tų senų įvykių negriežia dantų prieš Lietuvą. Tokie buvo laikai, ir tiek.
Kadangi Vytauto pakviesti totoriai atvyko į etninę Lietuvą laisva valia, praėjus tiek šimtmečių Islamas tapo viena iš tradicinių Lietuvos religijų.
Svarbesnė – naujesnių laikų istorija, susijusi su lietuvių krikščionių ir musulmoniškų tautų buvimu Rusijos carų pavaldume, ir vėlesnė, siekianti naujausius laikus.
Musulmonų pasipriešinimas Rusijos carų invazijai į Šiaurės Kaukazą ir labai panašiu laiku slopinti krikščionių sukilimai prieš okupantą buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje uždėjo istorinį bendros, tegul ir nekordinuotos, kovos už laisvę antspaudą.
Sovietų laikais Kremliaus rusakalbiai (jų užguita rusų tauta čia niekuo dėta) įvykdė masines krikščioniškų ir musulmoniškų tautų genocido akcijas – žudynes, trėmimus. Vyko gyvybinės erdvės valymas rusakalbiams – tautų teritorinis maišymas ir asimiliacija, savasties ir tapatybės atėmimas. Jiems pavyko žymiu mastu apvalyti sovietinę imperiją nuo autochtonų vadinamame Sovietų Rusijos pilietiniame kare, tikslinėse „nacionalistų“, ypač – „buržuazinių“, žudynėse, trėmimuose ir bado mirties akcijose pagal tautinį požymį.
Po 1990 metų mostelėjus burtininko lazdele Kremliaus rusakalbiai komunistai tapo stambiais rusakalbiais kapitalistais. Šiandien jie, Rusijos naftos ir dujų telkinių savininkai, visoje Europos Sąjungoje perka nuosavybę, sporto klubus, politikus ir net ištisas politines partijas. Tiesa, jų apetitą gadina Kinijos, kuri turi savąją pasaulio ateities viziją, faktorius.
Visi tie įvykiai sukėlė sovietijoje persekiojamų musulmonų ir krikščionių, o tarp jų buvo nemažai iš Lietuvos, abipuses simpatijas.
Lietuvai paskelbus valstybės atstatymą 1990 metais Lietuvos Respublikoje atsirado pakankamai daug lietuvių, kurie įvairiais būdais rėmė musulmoniškų Šiaurės Kaukazo tautų, ypač Čečėnijos, išsivaduojamąjį judėjimą. Anuo metu Seimas yra priėmęs ne vieną rezoliuciją, reikalaujančią iš Kremliaus nutraukti karo veiksmus Čečėnijoje, gerbti joje žmogaus teises. Tebeturime Džoharo Dudajevo skverą Vilniuje ir aikštę Kaune.
Kažkam labai rūpi
Bet Lietuvoje ne be Kremliaus islamofobų įtakos kažkam labai rūpi sukurti islamofobiškos Lietuvos įvaizdį. Kremliaus islamofobai tokiu jų įvardinimu, aišku, pasipiktins. Kaip gi, remiame Palestiną, Libiją ir net Iraną, sakys jie. Tegul nestebina skaitytojo nuomonė, kad Kremliaus islamofobų tariama parama Palestinai, Iranui ir kitoms musulmoniškoms šalims tėra gerai režisuojami spektakliai (jokios sąmokslo teorijos čia nėra, viskas, kaip ant delno), kurių tikslas – informacijos, kurią vėliau prieš šias musulmoniškas šalis panaudoja akivaizdūs jų priešai, rinkimas, na, ir, žinoma, pasipinigavimas, naftos telkinių „įsisavinimas“ musulmoniškose valstybėse.
Taip, pavyzdžiui, atsitiko su geriausiu Kremliaus „draugu“ Iraku. Kremlius, neva, labai labai priešinosi, kad Vakarai nepradėtų karo prieš Iraką. Daug kas yra matęs youtube demonstruotą lyg tai girto islamofilo Vladimiro Volfovičiaus Žirinovskio, tikro Sadamo Huseino draugo, kliedesį iš Bagdado, kad Irako armija nenugalima, ir kad jankiai, jei tik išdrįs užpulti Iraką, „gaus per snukį ir bus sutriuškinti“. Taip, taip, tai tas pats Žirinovskis, kuris šaukė, kad musulmonišką Čečėniją reikia nušluoti nuo žemės paviršiaus, o į Lietuvą, pastačius galingus ventiliatorius, pūsti radioaktyvius vėjus. Šiandien rusakalbiai žirinovskininkai sėkmingai siurbia okupuoto Irako gyventojams priklausančius naftos telkinius.
Islamofobija Lietuvos valdžioje
Pavyzdžių, susijusių su islamofobijos pasireiškimu Lietuvoje toli ieškoti nereikia. Daug jų yra užfiksuota buitiniame lygyje, pabėgėlių stovykloje Pabradėje, bet svarbiausi – valdžių lygmenyje. Paminėsiu kelis iš jų.
„Kavkazcenter“ byla. Tai dar brazauskines šaknis turinti byla, su kuria pradėta persekioti žodžio laisvė Lietuvoje, kai pastaroji (laisvė) pradėjo nepatikti Kremliaus rusakalbiams islamofobams, įsivėlusiems į karą Šiaurės Kaukaze. Lietuvos Konstituciniam teismui pasitarus su islamofobiškomis dvasiomis ir nutarus, kad Lietuvos policija Maskvos prašymu, tarpininkaujant Valstybės saugumo departamentui (VSD), internetinę žiniasklaidos priemonę gali uždaryti ir be teismo, tai ir buvo padaryta – islamiškos pakraipos tinklalapio „Kavkazcenter“ materialioji aprūpinimo grandis Lietuvoje buvo likviduota. Šios istorijos islamofobiškas tęsinys įvyko „valdant Prezidentei Daliai Grybauskaitei“, kai Maskvos islamofobų reikalavimu buvo patikrinta Lietuvos Respublikos piliečio kompiuterinė konfidenciali informacija apie musulmonus.
CŽV kalėjimų istorija. Kilo įtarimai, kad JAV CŽV, negalėdama pagal savo šalies įstatymus naudoti prieš įtariamus nusikaltimais žmones, daugiausiai musulmonus, kankinimų, siekdama išgauti prisipažinimus, slapta atvežė juos į Lietuvos teritoriją ir joje tuos kankinimius panaudojo. Buvo tai, ar ne, dabar jau spręs Europos Žmogaus teisių teismas. Bet išryškėjo Lietuvos teisingumo institucijų nenoras bendradarbiauti su tarptautinėmis žmogaus teisių gynimo organizacijomis, kai kalbama apie musulmonų persekiojimą.
Atsisakymas priimti Gvantanamo kalinius. JAV prezidentui Barackui Obamai nutarus, kad musulmonų kalinių Gvantanamo bazėje-kalėjime laikymas, nepavykus apkaltinti jų terorizmu, turi būti nutrauktas, Lietuvai buvo pasiūlyta priimti kelis, ar nors vieną kalinį musulmoną gyvenimui Lietuvoje. Bent vienam žmogui be kaltės nereiktų sėdėti kalėjime. Atsisakyta. „Kol virš Lietuvos kabės šešelis dėl galimų CŽV kalėjimų, tol aš tikrai nesutiksiu su tokio kalinio atsiradimu, nes tai būtų padidinta ir papildoma rizika Lietuvai tarptautineje erdvėje“, – po apsilankymo Valstybės saugumo departamente (VSD) žiniasklaidai kalbėjo D.Grybauskaitė, bet daugiau savo piliečiams nieko neaiškino. Matyt, Valstybės paslaptis. Tegul sėdi žmogus kalėjime be kaltės ir toliau. Jis gi musulmonas, gal būt, Lietuvoje kankintas.
Gatajevų byla. Byla ypatinga tuo, kad grynai buitinius musulmonų čečėnų tarpusavio santykius stebėjo ne policija, bet Valstybės Saugumo departamentas. Suprask, musulmonai – potencialūs kenkėjai Lietuvos nacionaliniam saugumui.
Palestinos traktavimas. Akivaizdu (pagal Konstituciją), kad tik Prezidentei Daliai Grybauskaitei nurodžius, ar jai pritarus, Lietuva balsavo prieš Palestinos priėmimą tikrąja UNESCO nare. Tad Prezidentė pristatė Lietuvą visai pasaulio bendrijai Jungtinėse Tautose, kaip islamofobišką šalį, ir ne tik musulmoniškoms šalims, bet ir sąjungininkėms Europoje. Tuo metu nepriklausomi Lietuvos, ir ne tik Lietuvos, politiniai apžvalgininkai didžiai suabejojo tokio Lietuvos žingsnio padorumu.
Viršūnė – Lietuvos Respublikos pilietės musulmonės Eglės Kusaitės byla, kurioje valdžia, norėdama to, ar nenorėdama, vienareikšmiškai susitapatino su Kremliaus rusakalbių islamofobų pozicija. Apie tai tiek daug rašyta Lietuvos žiniasklaidoje, kad neverta kartotis. Ačiū Dievui, kad šioje Lietuvos byloje atsirado iškilių krikščionių, buvusių SSRS politinių kalinių, kurie išdrįso pasisakyti prieš islamofobiją Lietuvos valdžioje.
Geri santykiai su musulmonais – Lietuvos turtas
Lietuvių santykių su musulmonais istorija, nežiūrint Lietuvos dalyvavimo kare su Iraku ir Afganistanu, kuriame jos vaidmens pasaulio musulmonai nesureikšmina, sukūrė geras prielaidas Lietuvos ir musulmoniškų šalių santykiams plėtoti. Tai – neįkainojamas lietuvių tautos turtas, kurį sukūrė žmonės ir aplinkybės per šimtmečius, ir jo prarasti nevalia. Tie, kurie apie mus kalba, kad nesame rasistai ir ksenofobai, turi omeny ir islamiškąjį faktorių.
Straipsnio autorius – mokslų daktaras, buvęs ilgametis užsienio informacijos analitikas Seime.
Laikraštis “XXI amžius”
2011.11.16
