Sutiksime ne vieną tvirtinantį, kad kultūra – neįdomus, nuobodus dalykas. Tuo tarpu dažnai kultūros snobais pašiepiamai vadinami žmonės mėgsta pabrėžti, kad kultūra ir televizija – du nesuderinami dalykai.
Tačiau žurnalistė Lolita Bytautaitė apie tikrąją kultūrą kalba būtent per televiziją ir sako, kad žiniasklaida yra neatsiejamas tarpininkas tarp kūrėjo ir auditorijos. LRT laidoje „Įžvalgos“ Virginijus Savukynas su Lolita Bytautaite kalbėjosi apie šiandienos lietuviškos žiniasklaidos ir kultūros santykį.
Norėčiau pradėti nuo šiek tiek provokuojančio klausimo. Ar kultūros kūrėjai, kuriuos kalbinate, nėra tiesiog narcizai, manantys, kad jie yra aukščiau kitų žmonių ir net aukščiau gėrio ir blogio?
Manau, kad ir žurnalistai šiek tiek yra narcizai. (Šypsosi – red. past.) Kažką kuriančiam žmogui visuomet reikia auditorijos, žiūrovų, kad jį įvertintų. Nesvarbu, kas tai būtų – tapytojas, aktorius, režisierius. Kita vertus, juk ir knyga be skaitytojo neegzistuoja… Todėl, manau, narcisizmas yra epitetas, tinkantis tiek menininkui, tiek žmogui, kuris sėdi televizijoje.
Galbūt jo ir reikia tikram menininkui, tikram kūrėjui ir tikram žurnalistui?
Tai yra tam tikra išraiškos forma. Kaip televizijai reikia žiūrovo, taip ir kūrėjui – rašytojui, rašančiam knygą arba režisieriui, statančiam spektaklį – reikia auditorijos. Ir ta auditorija turi jį vertinti. Taigi šie dalykai yra tiesiog neatsiejami.
Jeigu jau prabilome apie auditoriją, kas tuomet formuoja kultūros skonį – kultūrininkai ar žurnalistai?
Jeigu žmogus iki keturiasdešimties metų nenuėjo į teatrą (duok Dieve, kad jis nueitų), televizija tos jo spragos jau neištaisys. Bet jeigu žmogus vaikšto į teatrą, skaito knygas, manau, televizija yra tarsi vedlys, kuris padeda sudėlioti taškus ant „i“. Televizija ir apskritai visa kultūrinė žiniasklaida yra tarpininkas tarp žiūrovo ir kūrėjo. Juk jeigu nebūtų žiniasklaidos, televizijos, galbūt mes šiandien nežinotume Violetos Urmanos, Eimunto Nekrošiaus, kaip jiems sekasi pasaulyje.
Mums šiandien labiau trūksta kultūrinio požiūrio į Vakarų kultūrą, pavyzdžiui, to, kas vyksta Prancūzijoje arba Milane. Bet viskas susiveda į finansus. Su malonumu važiuočiau pasižiūrėti ir nufilmuoti Urmanos koncerto… (Šypsosi – red. past.).
Gal tai susiję ir su lietuvių požiūriu? Juk mes apskritai nelabai domimės, kas vyksta kitose šalyse, jau nekalbant apie kultūrą…
Taip, esame šiek tiek provincialūs. Bekurdama savo laidą pastebėjau, kad vis dėlto žiūrimumas didesnis tuomet, kai rodome apie lietuvių autorius. Nesvarbu, ar jie koncertuotų didžiausiose pasaulio salėse, ar kurtų kažkokioje nežinomoje terpėje, vis dėlto lietuvis šiuo atveju visiems yra įdomiausias. Kai tekdavo važinėti po kino festivalius, parsivežti nufilmuotos medžiagos, matydavau, kad tai žmonėms nėra įdomu. Tačiau jei ten dalyvauja lietuviai, būna mūsų filmų premjera, tuomet žiūrovas jau reaguoja. Galbūt tai nėra labai blogai, tačiau man norėtųsi platesnio požiūrio.
Paminėjote, kad kultūros srityje lietuvius domina tai, kas susiję su jais pačiais. O kokios kitos temos dar domina mūsų auditoriją?
Manau, kad kultūra apskritai turi būti atraktyvi, gyva. Ir mes stengiamės ją tokią daryti. Dažnai sakau, kad kultūros laidą kuriame ne vien kultūros žmonėms, intelektualams, bet ir paprastam žmogui. Atliekame misiją, kuri1 šiandien galbūt turėtų atlikti ir spauda. Deja, kultūros spaudos lyg ir neturime. Tačiau čia jau kita tema… O kalbant apie mūsų auditoriją, jai yra įdomūs atraktyvūs dalykai – aktoriai, režisieriai, vizualusis menas. Žiūrovas tikrai nėra blogas, netgi sakyčiau, kad lietuvis žiūrovas yra pakankamai išrankus, nes mūsų kultūra yra aukšto lygio. Privalome parodyti tą tikrąją kultūrą, kuri yra įdomi. Norime priversti žiūrovą mąstyti ir kartu dalyvauti tame procese.
Tačiau juk labai dažnai sakoma, kad kultūra yra nuobodu. Pripažinkime, kad toks stereotipas egzistuoja. Tačiau jūs teigiate, kad apie kultūrą irgi galima kalbėti populiariai. Vis dėlto, ką reikėtų padaryti, kad tas stereotipas pasikeistų? Kas turėtų pasitempti – laidų kūrėjas ar pats žiūrovas?
Pasitempti turi laidų kūrėjai. (Šypsosi – red. past.) Aš jau minėjau, kad žiūrovas yra pakankamai reiklus. Mūsų auditorija nėra idiotai ir tas, kuris žiūri kultūrą, jeigu nesidomi, tai bent bando ja domėtis. Norėdami sudominti, turime padaryti taip, kad galbūt jį priverstume nueiti į kiną, teatrą, pasiimti knygą. Turime spėti su šiandienos tempu ir žiūrovą sudominti. Ta misija nėra lengva, tačiau leisiu sau pastebėti, kad vis dėlto vartotojiškoje visuomenėje šiandien daug kas atkreipia dėmesį į kultūrą ir sugrįžta prie amžinųjų vertybių.
Kodėl taip yra?
Tiesiog žmonės pavargo nuo greito gyvenimo, nuo tempo. Kultūra padeda žmogui atsipalaiduoti. Pasižiūrėkite: pilnos salės operos ir baleto teatre.
Gal tai tik snobizmas…
Bet juk tai nėra blogai… Gerasis snobizmas yra gerai. Teko skaityti vieną gražią mintį, kad demokratija gali egzistuoti politikoje, tačiau kultūroje demokratija egzistuoti negali… Kultūra yra vertinama pagal aristokratizmo hierarchijos principus. Ir vis dėlto popkultūra ir kultūra yra vienoje piramidėje. Mes turime elitinę kultūrą, televizija turbūt yra kažkur per vidurį, na, o likusi yra ta popsinė kultūra. Bet televizija yra tarpinis variantas tarp elito ir popso. Išlaviruoti ir suvilioti žiūrovą, kad jis mus žiūrėtų ir dar būtų įdomu yra labai sudėtingas klausimas. (Šypsosi – red. past.).
Ar nėra taip, kad didelis iššūkis kultūros srityje žurnalistams yra todėl, kad mes neturime labai ryškių kultūros kritikų? Štai būdamas Prancūzijoje stebėjau kultūros laidas ir įsitikinau, kaip aistringai gali diskutuoti kultūros kritikai. Atrodo, jie sugeba paversti labai svarbiu dalyku paprastą knygos pristatymą. Neįsivaizduoju tokios diskusijos Lietuvoje, kad dėl kažkokios knygos taip aistringai diskutuotų mūsų literatūros kritikai…
Sutinku. Kritikos žanras šiandien yra priblėsęs. Tačiau tikrai yra žmonių, pakankamai įdomiai reiškiančių savo mintis ir galinčių tą daryti.
Neneigiu, kad yra tokių žmonių. Bet kodėl jie tada nenori diskutuoti?..
Šiuo atveju kalta yra mūsų kultūros politika. Kultūros spaudos šiandien faktiškai nėra. Kažkiek jos, žinoma, yra, tačiau ta spauda neturi tokio atgarsio, kokį turėjo prieš dvidešimt metų, kai eidavome į Nekrošiaus spektaklius ir šeštadienį laukdavome savaitraščio „Literatūra ir menas“, kur buvo galima paskaityti Audronės Girdzijauskaitės ar Irenos Aleksaitės straipsnių. Arba a.a. Sauliaus Macaičio kino recenzijos… Tai buvo, galima sakyti, analitiniai kūriniai. Viso to šiandien trūksta. Tačiau taip yra ne dėl to, kad nebūtų žmonių. Tiesiog jiems nėra kur reikštis, nes finansiškai kultūros spauda yra apleista.
Televizijoje tokią diskusiją, apie kurią jūs kalbėjote, aš įsivaizduoju. Tačiau tų kritikų lyg ir mažėja arba jie įpratę dirbti vieni. Jie neturi auditorijos, kad galėtų plačiau diskutuoti. Tačiau, manau, laikui bėgant tas dalykas atsiras. O grįžtant prie Prancūzijos televizijos, kadangi pati esu truputį frankofonė ir stebiu prancūzų kultūros kanalus, tokiuose pavyzdiniuose kanaluose kaip „Mezzo“ ar „Arte“ iš tiesų labai daug diskutuojama. Tačiau visa tai labai daug kainuoja… (Šypsosi – red. past.) Jeigu turėtume gerą panašios laidos koncepciją, galbūt ji ir pasiteisintų, reikia tik drąsos. Jaunoji karta dabar turi pakankamai drąsos.
Siejate viltis su į kultūrą ir kultūros kritiką ateinančia jaunąja karta?
Visuomet reikia naujų vėjų. Nors esu už profesionalumą kadre, scenoje, tačiau jaunas žmogus tikrai gali įnešti kažko naujo.
Kokia būtų jūsų svajonių kultūros laida?
Apie tokią, kurią jūs jau kalbėjote. (Šypsosi – red. past.) Aš taip pat Prancūzijoje mačiau kultūros laidą, kai televizijos studijoje sėdi daug žiūrovų. Viena scena skirta koncertams, vyksta diskusijos, pristatomos knygos, į procesą įsitraukia žiūrovai, užduoda klausimą rašytojui. Tada pristatomas naujas muzikinis kūrinys – klasikinis ar šiuolaikinis – ir vėl visi dalyvauja diskusijoje. Tačiau…
Galiu tik paguosti savo tautą: mūsų nėra tiek daug, kiek prancūzų. Jie turi daugiau žiūrovų, didesnę auditoriją. Lietuvoje kultūra taip pat pakankamai žiūrima ir mes neatsiliekame nuo Europos Sąjungos žiūrovo. Tiek ten kultūros laidų auditorija sudaro vieną procentą, tiek pat yra ir pas mus. Tik pagal pačių žiūrovų skaičių atrodo, kad mes žiūrime mažiau. Mes turime gerą kultūrą, gerą nacionalinį kanalą, kuris skleidžia tą kultūrą. Žiūrovų auditorija vis didėja ir, manau, ji tik didės.
Ačiū už pokalbį.
Nuotraukoje: žurnalistė Lolita Bytautaitė.
2011.12.12
