Lietuvos aukštojo mokslo teisinėje doktrinoje studento kaip savarankiško individo nėra.
Jis traktuojamas arba kaip pasyvus objektas (specialistas, gaminamas pagal valstybės užsakymą), arba kaip aukštosios mokyklos pajamų šaltinis, o pati doktrina tėra tik instrukcija, kokiais būdais priversti studentą mokėti už studijas.
Tai tipiška pokomunistinių šalių aukštojo mokslo doktrina, jau seniai įgyvendinta Rusijoje, Lenkijoje, Vengrijoje, Rumunijoje, buvusios Jugoslavijos respublikose, Gruzijoje, Estijoje, keliose Rytų Afrikos šalyse – Tanzanijoje, Kenijoje, kurios žavėjosi sovietiniu socializmu ir bandė jį kopijuoti.
„Mokėjimo už studijas dviem būdais politika apibūdinama kaip labai apribotas nusipelniusių (pasirengusių ir gebančių) priėmimas į nemokamą arba labai mažai mokamą aukštąjį mokslą, kai kitiems, taip nepriimtiems stojantiesiems leidžiama studijuoti, jei jie moka už studijas. Tokio plano ištakos yra buvusiose komunistinėse šalyse, kuriose nemokamas aukštasis yra ne tik siekiamybė, dažnai įtraukta į konstituciją ar aukštojo mokslo įstatymą, bet ir kuriose valstybė paprasčiausiai neturi tiek biudžetinių pajamų iš mokesčių, kad galėtų laiduoti nemokamą aukštąjį mokslą visiems pasirengusiems stojantiesiems. Dviejų būdų politika yra ypač populiari šalyse, kuriose laukiama didelio pasipriešinimo mokėjimui už studijas“[1].
Teisingumo ir nešališkumo principo įtvirtinimas aukštajame moksle Lietuvai iš tikrųjų yra egzistencinis klausimas. Kaip viena iš Lietuvos valstybės išlikimo sąlygų šis klausimas turi būti sprendžiamas neatidėliojant. Suprantama, pirmiausiai reikia sustabdyti žalą, kurią jau tris metus daro Lietuvoje vykdoma krepšelinė „reforma”. Neabejotina, kad čia labai praverstų patirtis tų pokomunistinių šalių, kurios, panašiai kaip Lietuva, tik anksčiau, įkrito į susikurtą libertarinę aukštojo mokslo pelkę, bet sugebėjo iš jos išbristi. Deja, tokios patirties pavyzdžių yra labai mažai.
Šalys, įsiteisinusios valstybinių aukštųjų mokyklų studentų rūšiavimą į valstybės finansuojamus ir visą studijų kainą mokančius, beveik nebeturi galimybių įgyvendinti teisingumą ir nešališkumą aukštajame moksle. Trūkstant lėšų aukštajam mokslui civilizuotos šalys elgiasi gana paprastai – įteisina visiems vienodą (kai kuriose šalyse jis iš dalies siejamas su tikėtinomis pajamomis dirbant srityje, kurioje įgytas aukštasis išsilavinimas) mokestį už studijas. Jei aukštasis mokslas jau yra mokamas, padidina tą mokestį, bet vis vien išlaiko jį vienodą visiems. Diskriminacijos nėra – žmogaus teisė į aukštąjį mokslą nėra pažeidžiama.
Tačiau toks problemos sprendimas pokomunistinėms šalims, savo konstitucijose įtvirtinusioms teisę į nemokamą aukštąjį mokslą, yra per sunkus – reikia keisti konstituciją ir atsisakyti nemokamo aukštojo mokslo. Tai praktiškai neįmanoma – pokomunistinių šalių parlamentai ir vyriausybės nėra stiprūs. Valdančiosios partijos mėginimas keisti konstituciją opozicinėms partijoms būtų puiki galimybė išstumti ją iš politinės arenos – opozicija populistiškai paskelbtų, kad gina nemokamą mokslą, ir šitaip tikrai užsitikrintų visuomenės paramą.
Jei būtų bandoma atsisakyti nemokamo aukštojo mokslo referendumu, visuomenė, aišku, balsuotų prieš (žr. toliau Vengrijos pavyzdį). Tik komunistinė Kinija, kurios praktikos neįmanoma perkelti į demokratine šalimi pretenduojančią atrodyti Lietuvą, sugebėjo tai padaryti. Yra dar dvi šalys bandžiusios ar bandančios tai daryti – Vengrija ir Estija. Toliau trumpai aptariami jų kol kas ne visai sėkmingi veiksmai siekiant aukštajame moksle įtvirtinti teisingumo ir nešališkumo principus. Jų patirtis Lietuvai būtų labai naudinga, jei ji ryžtųsi tai daryti.
Tačiau matant dabartinių valdančiųjų partijų veiksmus ir klausantis opozicinių partijų, pretenduojančių tapti valdančiosiomis po eilinių Seimo rinkimų, kalbų ir pažadų, optimizmo reikėtų vengti ir nusiteikti daug sunkesniam ir ilgesniam darbui. Nei valdančių, nei opozicinių politinių jėgų planuose nėra jokios užuominos apie teisingumą ir nešališkumą aukštajame moksle – valdančios partijos aiškina, kad tęs dabartinę politiką (toliau tęs diskriminacinę mokėjimo už studijas politiką, toliau politizuos aukštųjų mokyklų tarybas bei didins jose savo įtaką ir t.t.), opozicinės partijos orientuojasi ne į studentą, bet į akademinę nomenklatūrą, žadėdamos padidinti jos vaidmenį autonomiškuose, tiksliau, uždaruose akademiniuose getuose, vadinamuose aukštosiomis mokyklomis.
Tad tenka atsisakyti iliuzijų ir kiekvienoje situacijoje bandyti pakreipti įvykius Lietuvai naudingesne linkme. Ir tai reikia daryti, kaip kad žmogui reikia gyventi, nors jis žino, kad tas gyvenimas turi neišvengiamą pabaigą.
Vengrija. Nuo 1990 iki 2006 m. studentų skaičius Vengrijoje padidėjo beveik keturis kartus. Didėjant studentų skaičiui finansavimas iš biudžeto nebuvo proporcingai didinamas. Iš tikrųjų finansavimas iš biudžeto, tenkantis vienam studentui, nuolat mažėjo. Pavyzdžiui, 1998 m. jis buvo 40 proc. mažesnis nei 1990 m. Aukštosios mokyklos buvo priverstos ieškoti kitų pajamų šaltinių. 1995 m. valstybinėse aukštosiose mokyklose buvo įvestas mokestis už studijas, kuris nuolatinėse studijose (full-time) buvo lygus 15 JAV dolerių vienam studentui per mėnesį, o ištęstinėse studijose (part-time) – iki 60 JAV dolerių.
Nuo 1996 m. valstybinėms aukštosioms mokykloms buvo leista priimti asmenis, kurie turėjo patys mokėti už studijas (metinis studijų mokestis buvo nuo 1100 iki 5100 JAV dolerių), nuomotis gyvenamąjį būstą, pirkti studijoms reikalingas knygas ir pan. Aukštosios mokyklos galėjo pačios nusistatyti studijų mokesčio dydį, kuris skirtingomse studijų kryptyse buvo nevienodas. Valstybės finansuojamiems studentams nereikėjo mokėti studijų mokesčio, jiems buvo nemokamai skiriami studentų bendrabučiai.
Vengrijoje tokia valstybinio aukštojo mokslo finansavimo politika buvo nuolat kritikuojama kaip diskriminuojanti studentus pagal jų turtinę padėtį ir pažeidžianti teisingumo bei nešališkumo principą. Vengrijos vyriausybė apsisprendė nutraukti tokią politiką. Prieš imdamasi konkrečių veiksmų, 2005 m. ji paprašė EBPO įvertinti, ar Vengrijos švietimo sistema yra teisinga ir nešališka. EBPO ekspertų rekomendacija dėl valstybinio aukštojo mokslo finansavimo buvo vienareikšmė: „panaikinti dviaukštę sistemą, kurioje vieniems studentams aukštasis mokslas yra nemokamas, kitiems – ne“[2].
Vengrijos vyriausybė nutarė įgyvendinti šią rekomendaciją ir nuo 2008 m. įvesti nedidelį bei visiems valstybinių aukštųjų mokyklų studentams vienodą studijų mokestį (apie 550 USD per metus)[3]. Vengrijos parlamente tam pasipriešino tuometinė opozicinė dešiniosios pakraipos partija Fidesz. Ji inicijavo referendumą, kuriame Vengrijos piliečiai turėjo atsakyti į klausimą: „Ar jūs sutinkate, kad valstybės subsidijuojamame aukštajame moksle studentai turi būti atleisti nuo mokesčio už studijas?“
2008 m. pradžioje įvykusiame referendume Vengrijos visuomenė į šį klausimą atsakė teigiamai, o studentų, kurie mokėjo už savo studijas valstybinėse aukštosiose mokyklose, padėtis nepasikeitė – referendume buvo klausiama tik dėl studentų, besimokančių už valstybės lėšas. Iš tikrųjų besimokančių savo lėšomis padėtis net pablogėjo – po tokios referendumo baigties jiems padidėjo mokesčiai už studijas. Tokia padėtis išliks mažiausiai tris metus – Vengrijos įstatymai draudžia trejus metus kaip nors keisti referendumu priimtus sprendimus.
Nors aukštojo mokslo finansavimo ypatumai Lietuvoje ir Vengrijoje yra panašūs, bet negalima teigti, kad jie yra vienodi. Pavyzdžiui, Vengrijoje paskolos studijoms ir pragyvenimui, kurias skiria šios šalies valstybinis Studijų paskolų centras, po studijų turi būti grąžinamos kiekvieną mėnesį mokant nuo 6 iki 8 proc. ankstesnių metų vidutinio mėnesinio atlyginimo. Šiuo požiūriu Vengrijos paskolų studijoms schema212 labai skiriasi nuo taikomos Lietuvoje ir yra panaši į išsivysčiusių šalių pvz., Jungtinės Karalystės, Australijos) paskolų studijoms praktiką. Lietuvos valdžia aiškina, jog neturtinga Lietuva negali sukaupti pradinio kapitalo tokiam paskolų skyrimo ir grąžinimo būdui, tačiau tiek pat neturtinga Vengrija sugebėjo tai padaryti.
Vengrijos veiksmai aiškiai rodo, kad pokomunistinių šalių, įteisinusių valstybinių aukštųjų mokyklų studentų rūšiavimą į valstybės finansuojamus ir mokančius visą studijų kainą, galimybės įgyvendinti teisingumą ir nešališkumą aukštajame moksle yra labai menkos. Iki šiol nei vienai pokomunistinei šaliai, pasirinkusiai tokią valstybinio aukštojo mokslo finansavimo sistemą, nepavyko jos atsikratyti. Bet tai gali pavykti Estijai.
Estija. Priežastys, pastūmėjusios Estijos vyriausybę leisti valstybinėms aukštosioms mokykloms priimti studentus ne tik į valstybės finansuojamas studijų vietas, bet ir mokančius už savo studijas, buvo tokios pačios kaip ir Vengrijoje bei kitose pokomunistinėse šalyse. Per atgautos nepriklausomybės laikotarpį Estijos studentų skaičius augo labai sparčiai dėl dviejų priežasčių.
Pirma, dėl sparčios profesinių aukštųjų mokyklų (kolegijų) sektoriaus plėtros – nuo 1995 iki 2004 metų studentų skaičius šiose mokyklose padidėjo 19 kartų. Antra, dėl diskriminacinės mokėjimo už studijas politikos: valstybė visiškai subsidijuoja kasmet tą patį studentų skaičių, o likusiųjų, studijuojančių tik savo lėšomis, skaičius neribojamas. Tokia politika studijuojančių savo lėšomis studentų dalį padidino nuo 7,4 proc. 1994 metais iki 54 proc. 2006 metais. Šie skaičiai apima ir privačias mokyklas, bet dauguma studijuojančių savo lėšomis yra valstybinėse aukštosiose mokyklose . Čia beveik pusė studentų moka visą studijų kainą.
2006 m. Estijos vyriausybė, paprašiusi EBPO įvertinti šalies aukštąjį mokslą, įteikė šiai organizacijai ataskaitą apie Estijos aukštąjį mokslą[4]. Ataskaitoje buvo ginamas valstybinių aukštųjų mokyklų studentų rūšiavimas į mokančius ir nemokančius už savo studijas: “dabartinė sistema suvokiama kaip pakankamai sąžininga, kadangi valstybės finansuojamų, “nemokamų” studijų vietų prieinamumas yra grindžiamas pasirengimu bei pasiekimais”.
Ataskaitoje taip pat pripažįstama, kad nuolat kyla diskusijos dėl aukštojo mokslo finansavimo principų, o pagrindinis oponentų argumentas – teisingumas ir nešališkumas reikalauja įvesti visiems studentams dalinį studijų mokestį.
EBPO ekspertai 2007 m. paskelbė savo išvadas[5], kuriose Estijos aukštojo mokslo finansavimo sistema vienareikšmiškai įvertinta neigiamai ir buvo pavadinta diskriminacine mokėjimo už studijas politika. Po tokio įvertinimo pradėjo keistis ir Estijos valdžios institucijų požiūris į aukštojo mokslo finansavimo politiką.
2011 m. rugsėjo mėn. Estijos vyriausybė pritarė[6] įstatymo projektui, pagal kurį Estija įgyvendins nemokamą aukštąjį mokslą studentams, kurie vykdo visą studijų krūvį. Nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iš naujai priimtų studentų, norinčių mokytis nemokamai, bus reikalaujama vykdyti visą 30 ECTS kreditų apimties semestro studijų krūvį. Jei studentas negali ar nenori turėti viso studijų krūvio, universitetas gali imti dalinį studijų mokestį, kurio viršutinę ribą nustato valstybė. 2011 m. lapkričio mėn. Estijos parlamentas po pirmojo skaitymo pritarė tokiam aukštojo mokslo reformos projektui[7].
Estijos švietimo ir mokslo ministras Jaak Aviksoo teigia, kad visi studentai turės vienodą statusą: „Šio siūlymo vienas iš kertinių akmenų yra tai, kad, žengdamas į universitetą, kiekvienas turės tą patį pagrindą – nei vienas negalės „nusipirkti savo kelio į universitetą“. . Tiems, kurie rodys gerus rezultatus, nereikės mokėti už studijas, tuo tarpu universitetai ir kolegijos turės teisę paprašyti iš ištęstinės studijų formos (part-time) studentų padengti dalį jų studijų išlaidų. Finansavimas iš valstybės biudždeto bus glaudžiai siejamas su mokymo kokybe ir studentų pasiekimais“[8].
Estijos rektorių konferencija teigia, jog aukštosioms mokykloms gali pritrūkti lėšų, jei visi nuolatinių studijų formos studentai, vykdantys studijų programos reikalavimus, bus atleisti nuo studijų mokesčio. Be to, rektorių konferencija mano, kad reforma gali pabloginti neturtingesnių studentų padėtį – valstybinės stipendijos studentams bus skiriamos remiantis ne tiek jų realia finansine padėtimi, kiek jų akademiniais pasiekimais. J. Aviksoo atsakė, kad jis ir pats palaiko rektorių siūlymą, kad būtų numatytos finansinės paramos priemonės lėšų stokojantiems studentams[9].
Estijos studentų sąjungų federacija daugiausiai priešinasi ištęstinių studijų formos studentų diskriminacijai: „dabartinės Universitetų įstatymo pataisos neišpildo valdančiosios koalicijos pažado laiduoti nemokamą aukštąjį mokslą visiems motyvuotiems studentams. . Reforma turi atsisakyti idėjos teikti nemokamą aukštąjį mokslą tik tiems studentams, kurie kiekvieną semestrą turi visą akademinį krūvį. . Studentams turi būti leidžiama turėti dalį akademinio krūvio akademinių atostogų metu“[10].
Rektorių konferenciją ir studentų federaciją palaiko Estijos parlamento opozicinės partijos, bet valdančioji Reformų partija ir jos koalicijos partneriai remia Vyriausybės parengtą projektą. Pagrindiniai švietimo ir mokslo ministro argumentai[11]:
-
Estijai yra per daug turėti daugiau kaip 20 universitetų ir kolegijų. Tikėtina, jog dekados pabaigoje jų liks ne daugiau dešimties;
-
universitetinėse studijose yra registruota apie 70 tūkstančių studentų, bet kasmet tik 10 tūkst. studentų gauna aukštojo išsilavinimo diplomus. Tai rodo, jog visa sistema nėra pakankamai veiksminga;
-
gindamas reikalavimą, kad nemokamas aukštasis mokslas būtų garantuojamas tik studentams, turintiems visą studijų krūvį, J. Aviksoo pareiškė: „Gaila, kad daug visuomenės atstovų negali priimti tokios idėjos. . Universitetų studentai, kurie studijuoja visu krūviu, pavyzdžiui, Tartu medicinos mokykloje, sugeba studijuoti tris kartus efektyviau nei dauguma socialinių mokslų studentų. . Oponentai kritikuoja rengiamą įstatymą kaip siekimą uždrausti studentams dirbti. Tokia interpretacija tikrai yra visiškai piktavališka“. J. Aviksoo pažymėjo, kad studentai galės dirbti, bet ne visą darbo dieną. Dėl to buvo rimtos diskusijos, bet vieningai sutarta, kad „40 valandų studijoms plius 40 valandų darbui“ yra pernelyg didelis krūvis daugumai studentų.
Dėl užsitęsusio Estijos aukštojo mokslo finansavimo nuostatų keitimui reikalingų teisės aktų priėmimo reformos iniciatoriai jau pradeda patys manyti, jog reformos pradžią reikėtų perkelti į 2013 m. rudenį. Apskritai, Estijos valdžios institucijų veiksmai ir visuomenėje vykstančių diskusijų turinys rodo, kad Estija tikriausiai bus pirmoji pokomunistinė valstybė, sugebėjusi išbristi iš susikurto libertarinio aukštojo mokslo liūno ir padaryti pirmuosius žingsnius atkuriant teisingumą ir nešališkumą savo šalies aukštajame moksle. Iki šiol tai pavyko tik komunistinei Kinijai. Rusija, Lenkija, Rumunija tikriausiai galės ilgai egzistuoti vykdydamos diskriminacinę studijų finansavimo politiką savo studentų atžvilgiu, bet Lietuvai tokia politika yra pražūtinga.
Nuotraukoje: straipsnio autorius prof. Vytautas Daujotis.
2012.01.02
[1] P. Marcucci, D.B. Johnstone, and M. Ngolovoi, Higher educational cost-sharing, dual-track tuition fees, and higher educational access: the East African experience, Peabody Journal of Education, 83, Nr. 1 (2008) 101 – 116;
http://www.informaworld.com/smpp/content~db=all~content=a789973815
[2] OECD, Equity in Education: Thematic Review, Hungary, Country Note, OECD, Paris, 2005;
http://www.oecd.org/dataoecd/1/5/38357994.pdf
[3] The International Comparative Higher Education Finance and Accessibility Project (Dir. D. B. Johnstone), Higher Education Finance and Cost-Sharing in Hungary, State University of New York at Buffalo, 2008;
http://gse.buffalo.edu/org/inthigheredfinance/files/Country_Profiles/Europe/Hungary.pdf
[4] Estonian Ministry of Education and Research, OECD Thematic Review of Tertiary Education, Country Background Report for Estonia, 2006; http://www.oecd.org/dataoecd/43/3/37751500.pdf
[5] OECD Reviews of Tertiary Education: Estonia, OECD, Paris, 2007;
http://www.oecd.org/dataoecd/44/0/39261460.pdf
[6] Estonian Public Broadcasting, Cabinet Passes Draft Legislation on Free Higher Education, 2011-09-09;
http://news.err.ee/Education/23224a56-9f8c-4e7c-91ba-1a1c57176179
[7] Estonian Public Broadcasting: Free Tuition Bill Passes First Reading, Social Dems Cry Foul, 2011-11-22;
http://news.err.ee/Education/7701b75b-0125-41b4-9ff2-64377b2ea5c5
[8] Government Communication Unit, Press Release: Research and Development Council debates funding and principles of higher education reform, 2011-09-21;
[9] Estonian Public Broadcasting, Minister Still Against Subsidies to Part-Time University Students, 2011-08-05;
http://news.err.ee/Education/08e95ea1-8c5b-43aa-88c7-2b1c791bad3d
[10] Estonian Public Broadcasting, Students Hold Out Against Universities Act Amendment, 2011-11-17;
http://news.err.ee/Education/69996028-1263-4089-838c-252379ee79ad
[11] Estonian Public Broadcasting, Aaviksoo Speaks Out against Proliferation of Colleges, Opponents of Reform, 2011-11-18;
http://news.err.ee/education/78ceb258-eff2-466f-866d-dca21e195de9
