Lietuvių kalba rašiusio mūsų istoriko S. Daukanto sukurtuose aprašymuose senovės giria Lietuvoje buvusi taip tanki ir sena, kad net dienovidyje ten viešpatavo prietema.
Nes Aistijos gintarinės saulės gyvybę žemėje puoselėjantys spinduliai nepajėgdavo prasiskverbti pro tankiai viršūnėse išskleistas šakas, neleidžiančias jau pavasarį įšilti link šaknų žemėje storėjantiems galingiems kamienams, savo žiauberine vėsuma neviliodama įvairiarūšių kirvarpų, požievinių blakių, blizginės ir ūsuočių vabalų.
Šiandien išretintose giriose lapgraužiai, verpikai drugiai ir netikrieji skydamariai, iš pietinių šalių plintančios grybinės ligos naikina ne tik uosius su paskutiniais senoliais ąžuolais ir motinėlėmis liepomis su vinkšnomis, bet ir baltažievius beržus, tankiaspygles egles, gaivų orą kuriančius kadugius ir melsvaspygles išlakiąsias pušis. Jau daugiau nei pusšimtis metų, kaip lietuvių ir prūsų šventų tėviškių skardžiuose prie Neries, Nemuno, Priegliaus ir Vyslos žiočių guobų maro negrįžtamai sunaikinti visi šlaitiniai ir kamštiniai skirpstai, dar seniau žuvęs savaiminis kukmedis, vandeninių riešutų agarai žydraspindžiuose ežeruose, o su jais kartu žūsta ir tauriosios lašišinės žuvys su plačiažnypliais vėžiais, briedžiai, stirnos, kiškiai, voverės nuo mėsėdžių medžiotojų ir nežabotai plintančių smulkesnių plėšrūnų, valkataujančių kačių, šunų.
Paskutiniais dešimtmečiais prie Neries ir Nemuno baigia išnykti paskutiniosios žalvarnės, kukučiai, žaliosios ir pilkosios meletos, lėliai, dabar grėsmingai žūsta tetervinai, retėja virbės, kurapkos, girios lipučiai, vasarą nematysi jokios uodegotosios zylės, iš laukų ir raistų jau beveik išnykę pieviniai ir dirvoniniai kalviukai, geltonosios kielės, akmenynuose ir lentpjūvėse pradingę kultupiai, iš kaimo sodybų – naminiai žvirbliai, net šarkos su pilkosiomis musinukėmis (bent šiaurinėje Sūduvoje). Novaraisčio gervių draustinyje 2011 metais jau perėjo ir rudenį kelionei susirinko trissyk mažiau gervių nei atmintinais 2006-aisiais, kai keturi gamtininkai-fotografai atsidėję per trejetą pavasarių sukūrė blogybių tūkstantmečio šviesesniąją knygą „Gervė mūsų ilgesio paukštė“.
Rūdšily gimęs, 45 metus išdirbęs Šakių miškų ūkyje ir dabar jau aštuntą dešimtmetį skaičiuojantis, kasdien po keliasdešimt tūkstančių žingsnių nueinantis tėviškės giria ir paupiais, jaučiu, ko reikia, ko trūksta čia dangun besistiebiančiam medžiui, žiemai dažnam į dausas išplasnojančiam paukščiui, kasdien liuoksinčiai stirnai. Tvirtai galiu pareikšti, jog jau trečias dešimtmetis, kaip nuolat ir planingai naikinama prieš tai 30 metų Lietuvos miškų iškilniausiojo ministro Algirdo Matulionio laikais puoselėta, kasmet tik po 2,5 milijono kietmetrių medienos iškertamas lietuvių tautos žaliasis pasididžiavimas.
Anądien lankydamasis Aleksandro Stulginskio žemės ūkio universitete Noreikiškėse iš vienintelio Miškotvarkos katedroje rasto atsakingo darbuotojo sužinojau, jog dabar per metus Lietuvos girioje iškertama 7,3 milijonai kietmetrių medienos. Prie šių skaičių drįstu pridėti dar 2,7 milijonus, be apskaitos iškirstus girvagių ir be naudos tėvynei Lietuvai kasmet supūdomus, kuriuos degindami Elektrėnuose ir mažesnėse elektrinėse, galėtume sumažinti nepakeliamai miestiečiams didinamas būsto šildymo kainas.
Būtina bedarbius vyrus Lietuvoje pasiųsti pūvančios medienos paruošoms girioje, kur vien tarp Pažėrų ir Altoniškių bei piečiau guli galybė vėjo išverstų gražuolių beržų ir eglių, išlaužytų pušų. Žiemą kaimų tvartuose dar žvengia ne vienas darbo girioje ir avižų besiilgintis darbinis arklys, kuriuo, prie keliukų pritraukus medžių išlaužas, lengvai tolyn išvežiotų galinga technika be žalos augančios girios sveikatai.
Dabartiniai seimūno Jono Šimėno snieguotų šakų surinkimai ir malimai kurui kažin ar nėra nuostolingi, kai nerenkama vertingesnė, plynose biržėse paliekama stambesnė mediena su viršūnėmis, aplinkui ir dabar vėtrų vartomi augaloti medžiai. Reikia pertvarkyti ir darbo pasiskirstymą visoje Aplinkos ministerijoje. Miškų departamente ir regioniniuose dešimčių darbuotojų sambūriuose akis bado be naudos sėdintys jauni vyrai, kurių labai stinga be priežiūros ir apsaugos likusiose visos Lietuvos girininkijose.
Ką gali nuveikti nuo Altoniškių iki Gerdžiūnų ištisos girios ketvirčio šimtinės kilometrų ruože likęs vienišas eiguliukas, antram jau mėnesius nedirbant dėl lūžusios kojos Lekėčiuose, kai kasdien reikia rašinėti važtaraščius sparčiai kertamai ir visur išvežiojamai medienai, pavasarį dingti girios sodinimuose, vasarą – kirtimui biržių ruošos darbuose, jei dar netrukdo galimai įsiliepsnojantys gaisrai šiluose ir durpynuose.
Labai stebina vis nesiliaujantys pasirinktiniai kirtimai Rūdšilio pušynuose. Štai ir pernai per paukščių perėjimą gegužės–birželio mėnesiais ne tik iškirstas kadaise nuošalus Liurmarkas, bet ryčiau rinktinai išdarkytas 80 metų amžiaus pušynas, išpjautos visos vertingiausios eglės ir daug išlakių pušų, šakom užgriozdinti buvę mėlynynai, grybynai. Kad tai miškininkystės požiūriu tik žalinga, turėtų suprasti ir Šakių miškų urėdas, besistebintis, kad po kelerių metų čia plynai iškirstoje girioje bus vos 30 nuošimčių padarinės medienos, kai seniau būdavo net 70.
Užtat mes, kai buvo Lietuvos ministras Algirdas Matulionis, 40 metų amžiaus pušynuose ir eglynuose vykdydavome tik sanitarinius ar tūrio ugdymo kirtimus, kurių svarbiausia sąlyga – blogesnį medį iškirsti, kad geriau augtų paliekami sveikieji. Dabar, ypač senatvės pensininkų girininkų ir urėdų valdose, pirma kertami vertingiausieji medžiai, o ligoti ir sužaloti iki plyno iškirtimo daugiau priaugina menkavertės ir supuvusios medienos.
Pastebimai keičiasi orai Lietuvoje. Dažnėja vėtrų, sausrų, keičiančių ir mūsų girią. Turėtume saugoti palankinių juostų medynus, daugiau auginti vėtroms atsparių juodalksnių, pušų, ąžuolų, maumedžių. Stebino per visą praėjusį dešimtmetį vieno buvusio Lekėčių girininko pastangos nuo šiaurės Sirvydų kiaulyno laukų visu pakraščiu iškirsti Rūdšilio atspariausius medynus, užtat dabar vėjai siautėja per kelmynus skriedami girios vidurin, vartydami vėtroms menkiau atsparius medžius.
Panegirinis melas bado akis laikraščių ir žurnalų puslapiuose, kuriuose turbūt už pinigus Zdislavo Truskausko ar Irenos Šalkauskienės samdyti rašeivos tvirtina, kad dabar Lietuvoje daugiau priauga medienos nei iškertama. Matau pasirinktinių kirtimų išdarkytus Riogliškių prieš pusšimtį metų užveistus pušynus ir beržynus buvusiose pustomų smėlynų žemyninėse kopose. Gelia širdį ir šalimai Rūdšilio iškirsto pušyno vietoje jau 13 metų regint vien dvimetrį stambialapį papartyną. Pavasarį su broliais ruošiamės užsodinti Eimutynės skiepyto eglyno pakraščius savaiminėmis liepaitėmis ir ąžuoliukais. Arčiau Liurmarko jau 17 metų iškirsto našaus juodalksnyno kelmyne viešpatauja dilgėlės su avietėmis, o ataugusi berželių retmė po dešimtmečio bus išvartyta vis dažniau siautėjančių vėtrų.
Nesuprantama, kam skirti lėšas už eglaites mažesnių skirpstanglėlių (šaltekšnių) iškirtimui, kurie niekada nėra eglių nustelbę, net padeda joms sparčiau stiebtis aukštyn, o bites ir kamanes vilioja per vasarą iki rudens vis besiskleidžiančių žiedelių medumi. Per daug Lietuvos medelynuose skiriama lėšų eglių, beržų, juodalksnių auginimui, kai jų be vargo prisikasdavome girios biržėse, degimuose, elektros linijų proskynose. Maumedžių, liepų, ąžuolų Lekėčių medelynas jau neaugina, tik prieš pusšimtį metų Sūduvos girioje dirbę tikrieji miškininkai Zigmantas Salys ir Dionyzas Ruočkus puoselėjo, sodino po girias ir pakeles. Čia vasarą pražingsniuodamas jaučiu jų gaivinančiai malonų pavėsį.
Daug girioje likusių pokario kirtimuose paliktų pomiškio eglaičių, kurios dar šiandien tebeskursta joms netinkamose pušų augimvietėse, užtat jau mažiau priaugina geros medienos, nes supūva kamienų viduryje. Čia reikėtų ne einamųjų kirtimų su vertingų paskutinių beržų išnaikinimu, o plynabiržio ūkininkavimo, kelmynus užsodinant pušimis. Net miestuose skubama kirsti senus medžius, nors retas gėrėsis jo vietoj kažkada užaugsiančiu pasodintuoju.
Tik protingai ūkininkaudami galime išsaugoti tikram lietuviui šventą girią ten, kur per amžius Baltijon teka Neries ir Nemuno vanduo.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Laikraštis “XXI amžius”
2012.02.08
