Didžios dienos skaudi atmintis


Prieš 71 metus,  pirmąją karo  tarp nacių Vokietijos ir SSRS dieną, Kaune ir visoje Lietuvoje prasidėjo ginkluotas lietuvių sukilimas, dažniausiai vadinamas antibolševikiniu Birželio sukilimu.

Kitą, birželio 23 d. apie 9 val 28 min.  per Kauno radiją buvo paskelbta, kad sudaryta Lietuvos Laikinoji Vyriausybė, kuri  ir skelbianti  nepriklausomos Lietuvos atkūrimą.  Tai buvo vienintelis SSRS  okupuotuose  kraštuose ginkluotas  sukilimas.

Tačiau dėl jo ir šiandieną vis dar diskutuojama. Ypač tos diskusijos  sustiprėjo  neseniai  Kaune iškilmingai  perlaidojus vieno iš to Sukilimo sudarytosios Laikinosios Vyriausybės vadovų prof. J.Ambrazevičiaus – Brazaičio urną, atgabentą iš JAV. Dėl to bene keturios dešimtys „akademikais“ pavadintų žydų, čigonų, lenkų ir lietuvių spaudoje, internetiniuose portaluose paskelbė  „Atvirą laišką dėl Juozo Ambrazevičiaus – Brazaičio iškilmingo perlaidojimo“, kuriame smerkė ne tik  patį prof. J.Ambrazevičių, bet ir Sukilimą (žiūr. „Respublika“ 2012 m. birželio 14 d. P. 4 ir kt. leidiniai)).

Patenkindami skaitytojų pageidavimus paprašėme istoriko Algimanto Liekio priminti tiek apie Sukilimą, tiek pakomentuoti „Atvirąjį laišką…“, nes jis bene pirmasis  Lietuvos, o taip pat JAV, Rusijos ir kituose archyvuose tyrė tą Sukilimą ir jo vadovų veiklą ir tų tyrimų pagrindu  2000 m. pradžioje  parengė ir išleido didelę monografiją – „Lietuvos  Laikinoji  Vyriausybė (1941 06 22 – 08 05).“          

Manyčiau, nieko nuostabaus, kad diskutuojama, reiškiamos nuomonės, nes tik dėl nereikšmingų įvykių, menkaverčių darbų visi tyli.  Neretai juk ir didžiųjų asmenybių nenori pripažinti amžininkai ar jų palikuonys. Juk, kaip byloja senieji dokumentai, net mirus tokiam  Antikos laikų  genijui kaip Aleksandras Makedonietis, niekas nenorėjęs jo palaidoti, baiminantis  pasirodyti naujiems valdovams mirusiojo gerbėjais.

Daug kas pasiduoda galingųjų įtakai ir mūsų laikais ne tik iš jų baimės, bet ir dėl nežinojimo ar nepakankamo tautinio subrendimo, vertybių stygiaus. Jei pasižiūrėsime ir į Birželio sukilimą, tai ir apie jį daugelis pasaulio galingųjų    nenorėjo girdėti ne tik   Sukilimo dienomis, bet ir praėjus daugeliui metų po jo.

Hitlerinė Vokietija, pradėjusi karą visur skelbėsi, kad „išvaduoja“ tik SSRS teritoriją, o pripažinimas Sukilimo, tuo daugiau sukilėlių sudarytąją Laikinąją Vyriausybę, būtų tolygu pripažinimui, kad Vokietija ne „išvaduoja“, o okupuoja Nepriklausomybę deklaravusią  Lietuvos valstybę.

SSRS nutylėjo apie Sukilimą, nes paskelbusi, kad toks   vyksta ar įvyko , būtų visam pasauliui pripažinusi savo  melą, kad Lietuva ne savo noru įstojo į SSRS „tautų šeimą“, o buvo okupuota ir  pakilo į ginkluotą kovą, kad išsivadavus; nieko nenorėjo girdėti apie antisovietinį ginkluotą lietuvių sukilimą ir SSRS bendrininkės – JAV, Anglija, Prancūzija ir kitos šalys. Tas pats buvo ir pokario metais. Vadinamuose demokratiniuose Vakaruose į sukilėlius žiūrėta kaip buvusius nacių Vokietijos rėmėjus,  o SSRS – juos persekiojo ir teisė kaip nacių talkininkus ir pan.

 Nemaža dalis žydų veikėjų  buvo ir tebėra linkę   Sukilimą laikyti nusikalstamu,  antisemitiniu, kaip ir  visą  antinacinę   lietuvių  kovą, o kartu lietuvių Tautos tuometinį   siekį  išsikovoti  Laisvę ir Nepriklausomybę. Kita vertus, kai kurių  žydų veikėjų ir jų gynėjų lietuvių Tautos kovų   vertinimas niekuo nesiskiria nuo tų, kurie siūlo net pateikti  šiandieniniam Izraeliui ar JAV žydų bendruomenei  sąskaitas už jų tėvynainių  padarytas skriaudas lietuvių Tautai, Lietuvai  SSRS okupacijos metais, nes, girdi, tais, pirmaisiais SSRS okupacijos metais (1940 – 1941 m.),  daugeliui sovietinės    valdžios įstaigų, ir ne tik  saugumo, milicijos, vadovauti ar komisarais okupantai skyrė kaip  patikimiausius   daugiausiai  žydus (jie, pavyzdžiui,  ir pogrindinėje   LKP Nepriklausomybės metais sudarė daugumą).

Tad nemažai kas ir  SSRS okupacinę valdžią,  kaip ir  Kremliuje TSKP CK, Vyriausybę , vadino  „žydų valdžia“. Beje, ir pokario metais, net dar 1980 m. vos ne kas antras pensijinio amžiaus žydas Lietuvoje gaudavo vadinamąją personalinę pensiją, skirtą kaip ypač daug nusipelniusiems buvusiems komunistų partijos veikėjams, vadinamiems kovotojams „prieš lietuvių buržuazinius nacionalistus“  už Tarybų valdžią.

 Gaila, kad iki šiol net patys žydų intelektualai neparengė rimtesnių studijų apie tariamus ar tikrus kai kurių žydų „nuopelnus“ boševizmui,  Sovietų valdžiai, jos įsigalėjimui Rusijoje, Lietuvoje ir kitose šalyse, apie tikrą ar tariamą ir  kai kurių jų  veikėjų nusikalstamą veiklą, kolaboravimą. Apie kai kurių žydų veikėjų pomėgį  kolaboruoti, nemažai kas rašė tiek nagrinėdami 1831 m. sukilimą, tiek kaizerinės Vokietijos , tiek apie sovietinės okupacijos metus. Reikėtų  įrodyti, kiek tai teisinga. O tokių dokumentų ir mūsų archyvuose dar nemažai.

Štai pirmas po ranka pasitaikęs  Lietuvos  centriniame  valstybės  archyve –  Žydų karių, dalyvavusių kare dėl Lietuvos nepriklausomybės sąjungos (įsikūrusios 1933 m. ir turėjusios apie 2100 narių) 1940 m. birželio 26 d. sveikinimo marionetinei  J.Paleckio valdžiai:“ Susirinkimas (Sąjungos – A.L.) sveikina Liaudies Vyriausybę  su J. Paleckiu priešaky, linki jai sėkmingo darbo išvesti Lietuvą į tikrą socialistinę ateitį (…).

Susirinkimas karštai sveikina išlaisvintus politkalinius. Mes tik buvome Nepriklausomybės kovų dalyviai. Jūs gi kovotojai už laisvą Lietuvą. Susirinkimas sveikina legalizuotą Komunistų partiją Lietuvoje ir jos Centro Komitetą. Susirinkimas karštai sveikina galingą raudonąją armiją, kuri padėjo mums išsilaisvinti iš vergijos pančių …“. Savo sveikinimą SSRS okupantų statytinei valdžiai buvę  žydų kariai baigė   prašymu leisti toliau jiems dirbti , „kad iš krašto išvalyti  reakcinius elementus ir stoti mūsų dabartinės liaudies vyriausybės sargyboje …“.Bet, nepaisant to , Sąjunga, kaip ir kitos nepriklausomoje Lietuvoje veikusios organizacijos, draugijos, „buržuazinės“ partijos po mėnesio buvo uždaryta. 

Žinoma, nacių Vokietijos vykdytos žydų tautos žudynės niekuo nepateisinamos ir būtina daryti viską, kad panašių tragedijų nepasikartotų. Tačiau, smerkdami holokaustą ir jo vykdytojus, mes negalime  neprisiminti ir to,  kas tais  laikais  buvo  susiję ir  su mūsų, lietuvių  Tauta, jos kova ir ant kelio Laisvėn  sudėtų aukų,   negalime visą laiką raudoti tik dėl žuvusiųjų ir nužudytų žydų, dėl jų patirtų kančių.

Kita vertus, okupuota tauta neatsako už okupantų nusikaltimus, o tie, kurie padarė nusikaltimus,  talkino juos vykdant – dar  SSRS okupacijos metais daugiau kaip 800 lietuvių vadinamųjų žydšaudžių  buvo nuteisti mirties bausmėmis, uždaryti kalėjimuose.          

Na, bet pirma žvilgterėkime, kam atstovauja, ko  siekė  laišką pasirašiusi ta keturiasdešimties internacionalistų  brigada, kokius argumentus jie pateikia, kiek jie nauji ir svarūs šiandienai.

Viliuosi, neįžeisiu pasirašiusiųjų ir jų bendražygių bei „palikuonių“, bet, prisipažįstu,  perskaitęs tą laišką  nė vieno rimto argumento, dėl ko reikėtų pasmerkti Birželio sukilimą, Laikinąją Vyriausybę, neradau. Antra, kilo klausimas, kam pasirašiusieji atstovauja? Paprastai rašoma savo vardu. Tačiau Sukilimo ir Ambrazevičiau pasmerkėjai pradeda: „Mes, žemiau pasirašiusieji Lietuvos piliečiai ir jų palikuonys …“. Kokie, kieno palikuonys? 

Buvusios tarpukario Lietuvos ar dabartinių  piliečių? Bet „buvusiųjų“ palikuonys,  gyvenantieji  JAV, Izraelyje ar kitur dažniausiai jau ne Lietuvos piliečiai. Ir  kokią jie turėtų teisę kištis į mūsų valstybės vidaus reikalus, nurodinėti, ką ir kaip mums, savo valstybės šeimininkams, suverenui, vertinti savo praeitį ir jos veikėjus? Bet kadangi   laiško rašytojai toliau griaudi: „…ryžtingai reikalaujame Lietuvos Respublikos Vyriausybės,  Seimo …“, išeitų, lyg tie rašytojai būtų  ne Lietuvos piliečiais. 

Dar daugiau išmuša iš vėžių vis minimi „pareigūnai“. Bet „pareigūnais“ dažniausiai vadinami tarnaujantys  policijoje, kitose vykdomosios  valdžios institucijose. Tačiau  sprendimą paminėti ir perlaiduoti Tėvynėje prof. J. Ambrazevičių priėmė  ne policijos ar kitos „statutinės“ struktūros?

Kai kas sako, kad patys  laiško autoriai jaučiasi „pareigūnais“, dideliais viršininkais,  kurių įsakymai nediskutuotini, o vykdomi: „Pareigūnai, kurie atsisakė dalyvauti paminėjime, turėtų būti teigiamai įvertinti“, –  įsakoma laiške.  Bet kas turėtų  „ įvertinti“? Atrodo, tik  ponai, rašytojai. Tad gal malonėtumėte  kokį ordinėlį ar premijėlę ir man,  nes minėjime, prisiekiu, irgi  nedalyvavau? 

Vienas karaliukas yra sakęs: aš – tai valstybė. Atrodytų,  kad ir rašytojai jaučiasi visos Tautos, Valstybės balsu, nes nesikuklindami toliau rėžia: „Kritinis Laikinosios Vyriausybės žodžių ir veiksmų įvertinimas nėra kurios nors vienos žmonių grupės ar organizacijos reikalas. Tai principinis visų Lietuvos piliečių reikalas“.  Bet pasirašiusiųjų brigada vertina. Tai gal jie jau  „visų Lietuvos piliečių“  balsas?  Apsaugok, Viešpatie, mūsų šalį nuo tokių „tolerantų“, kaip šio laiško autoriai. 

Išmuša iš vėžių tolesnis sakinys: „ Lietuvoje turi būti ginamos visų žmonių teisės ir orumas“. O ką bendro tai turi su  Birželio sukilimu,  prof. J. Ambrazevičiumi?  Jei dėl kitokios nuomonės, tai tik rašytojai  kėsinasi  į jos reiškimo  teises.

„Atviro laiško…“ rašytojai toliau be jokių argumentų  teigia:“Laikinoji Vyriausybė, be abejonės, buvo įkvėpta ir vedama Lietuvių aktyvistų fronto, kurio antisemitinė programa yra išsamiai pagrįsta istoriniais šaltiniais“. Bet  tie, kurie skaitė Lietuvių aktyvistų fronto, Laikinosios Vyriausybės programinius dokumentus, be abejonės turėjo  pastebėti, kad jie  skirti ne „antisemitizmui“, o lietuvių Tautai ir jos nepriklausomos Lietuvos atkūrimo klausimams spręsti.

O ir  LAF buvo ne viena koka nauja  organizacija, bet visas kitas pogrindines antisovietines organizacijas apjungianti, įsikūrusi dar 1940m. lapkrityje Lietuvoje pogrindyje ir Berlyne, vadovaujant pirmajam Lietuvos kariuomenės savanoriui  plk.  K. Škirpai.

LAF, apjungęs beveik visas lietuvių antibolševikinio pogrindžio organizacijas, tuo ir tarsi turėjo visos pavergtosios tautos mandatą – vadovauti sukilimui ir sudaryti Laikinąją Vyriausybę. Jai narius rinko LAF ir organizacijų  štabai.

LAF vadovai planavo pasinaudoti karu tarp SSRS ir Vokietijos ir, kaip Lietuvos Valstybės Taryba 1918 m. pasinaudojus karu tarp kaizerinės Vokietijos ir Rusijos, nusilpus abiem grobikams,  atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę.

Dar pusmečiui iki karo, instrukcijose sukilėliams buvo nurodyta, kaip organizuoti ginkluotą sukilimą, atstatyti visur iki  SSRS okupacijos veikusias valdžios struktūras, kad iki vokiečiams įsiveržiant, Lietuva būtų pasiskelbusi ir susitvarkiusi kaip Nepriklausoma valstybė. Ir tam sukilimui rengėsi ne saujelė kokių diversantų, o visa lietuvių tauta. Ir vos tik buvo gauta žinia apie karo pradžią, visame krašte prasidėjo sukilimas.

Beveik nebuvo Lietuvoje valsčiaus, kuriame nebūtų veikusios sukilėlių grupės. Besitraukianti SSRS kariuomenė, enkavėdistai ir bolševikiniai aktyvistai daug kur tikrų ar įtariamų pritariant sukilėliams išžudė ( nuo birželio 22 iki birželio 30 d. pagal kai kuriuos šaltinius jie  nužudė apie 4000 žmonių, nemažai žuvo ir kovodami prieš okupantus  Kaune ir kitose vietose.

Ta drąsia ir ryžtinga kova lietuviai sukilėliai dar prieš vokiečių kariuomenei užimant Lietuvą  daug kur  atkūrė   nepriklausomos valstybės valdymo struktūras. Tačiau nacių Vokietijai reikėjo ne nepriklausomos Lietuvos, o tik jos teritorijos, jos turtų ir darbo jėgos. Tad ir birželio 24 d.  laisvą Kauną užėmusios Vokietijos kariuomenės vienas iš vadų  Hohet, užuot pasidžiaugęs lietuvių sukilėlių didvyriškumu, per  Lietuvos radiją pareiškė: „Aš išvadavau Kauną …“.

Jau tą pirmąją naujos okupacijos dieną  Kaune ir kitur  buvo iškabinti skelbimai, kad visa valdžia priklauso tik jiems, vokiečiams. Bet jų karinė administracija, pamačiusi, kad visame krašte veikia lietuviškos savivaldybės ir kitos lietuvių  valdžios institucijos, iš karto jų neišvaikė, kaip ir Laikinosios Vyriausybės, nors atjungė visus su ja telefonus, atėmė turėtą automobilį, budriai sekė kiekvieno jos nario žingsnį.

Beje, pagal minėtojo laiško rašytojus atrodytų, kad lyg ir jų pasmerktasis prof. J.Ambrazevičius – Brazaitis buvęs LAF paskirtas Laikinosios Vyriausybės vadovu. Nieko panašaus. Dar birželio 23 d. sukilėlių per radiją paskelbtoje Nepriklausomos Lietuvos atkūrimo deklaracijoje nurodoma, kad  Lietuvos Lakinosios Vyriausybės vadovas  (ministras pirmininkas) yra plk. Kazys Škirpa.

Bet, vokiečiams laikant jį Berlyne namų arešte ir neišleidus vykti į Kauną, birželio 24 d.  Vyriausybės ir sukilimo štabo nariai pasiūlė laikinai, kol atvyks K.Škirpa, Ministro Pirmininko postą užimti  Kauno universiteto lietuvių literatūros bei tautosakos profesoriui, Lietuvių katalikų mokslų akademijos nariui, buvusiam Ateitininkų sąjungos pirmininkui prof. Juozui Ambrazevičiui, nors ir nedalyvavusiam LAF veikloje, bet žinomam kaip  lietuvių Tautos ir Nepriklausomos Lietuvos patriotui, nepaprastai darbščiam ir kūrybingam žmogui.

Nors laikinasis Premjeras,  kaip ir jo  Vyriausybės nariai, neturėjo valstybinio darbo patirties, nors buvo visaip persekiojami, varžomi vokiečių okupacinės valdžios, palikti   be jokio ryšio su kitomis lietuviškomis institucijomis ( jis buvo palaikomas tik kurjeriais ir laiškais), sugebėjo per savo beveik 6 savaičių egzistavimą parengti  ir priimti per šimtą Lietuvos socialinio, kultūrinio, ekonominio ir kitais gyvenimo klausimais svarbių įstatymų. Jei jie būtų įgyvendinti, Lietuva būtų tapusi nepriklausoma.

Pagalvokime, apie kokius darbus būtų galima šiandieną kalbėti, jei po pusantro mėnesio būtų buvusi išvaikyta 1917m. rugsėjo 22 d. lietuvių konferencijoje Vilniuje išrinktoji  Lietuvos Taryba (ji tik 1918m. vasario 16 – aja  paskelbė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą, o pirmąją Laikinąją Vyriausybę sudarė Pirmajam pasauliniam karui pasibaigus 1918m. lapkričio mėnesį); arba ir mūsų Sąjūdis, gimęs 1988 m. birželio 3d. kaip LKP CK pagalbininkas, įgyvendinti vadinamajai TSKP pertvarkymo programai – tik daugiau kaip po pusantrų metų  paskelbė  Nepriklausomos Lietuvos atkūrimo aktą. 

O juk nacių Vokietijos okupacija buvo ne švelnesnė, ne tolerantiškesnė už kaizerinės Vokietijos ar SSRS okupacijas. Tad tik nežinantys istorijos   gali ir šiandieną priekaištauti Birželio sukilimo sudarytajai Laikinajai Vyriausybei, kad ji vos per 6 savo egzistavimo savaites nenuveikė to ar to.

Negalima reikalauti to, kas neįmanoma. Laikinoji Vyriausybė reiškė protestus ir dėl okupantų vykdomų  žydų ir kitų žmonių žudynių, persekiojimų, trėmimų. Tik okupantai į tuos protestus nekreipė dėmesio. Jie vykdė savo nacistinę politiką. Bet,  kaip SSRS,  kaip lenkų okupacijos Rytų Lietuvoje metais, buvo ir  tarp  lietuvių nemažai išgamų,  okupantų padlaižių, ir šiandien mėginančių tai savo padlaižystei  suteikti „tolerantiškumo“ ar net herojiškumo aureolę.  

Neteisūs „Atviro laiško…“  rašytojai teigdami, kad nieko vertas „suverenitetas, kurio įgijimo kaina – nekaltų žmonių kraujas“. Vadinasi, visos tautų kovos dėl savo laisvės ir nepriklausomybės, dėl savo „suvereniteto“ nieko vertos, kaip ir mūsų kova dėl Lietuvos Nepriklausomybės, nes tą nepriklausomybę mes atgavome ir Birželio sukilėlių, ir partizaninio karo, pagaliau ir TV Vilniuje kritusių aukų kaina?

Visai nepagrįstas ir toks rašytojų  teiginys dėl prof. J. Ambrazevičiaus: „ Aukštintas ir lyderiu laikomas buvo žmogus, kuris neišlaikė pagrindinio lyderystės egzamino, nes nebuvo teisingas ir neužstojo nekaltų bendrapiliečių“.

1941 m. rugpjūčio  5d. paskutiniame Laikinosios Vyriausybės posėdyje  priimtas nutarimas, kad Laikinoji Vyriausybė “atsirado ne savo valia, bet buvo sukilėlių pastatyta, ir jai buvo patikėta ginti Lietuvos suverenumą. Per tas 6 savaites ji darė viską, kas galima kraštui atstatyti, bet nuo pačios pradžios vokiečiai reiškė priešiškumą Laikinajai Vyriausybei ir Lietuvos suverenumui, o paskui ėmė ir kurstyti prieš Laikinąją Vyriausybę tam tikras politines grupes ir avantiūristus, savarankiškai spręsti Lietuvos mažumų klausimą , nusižengiant lietuvių tautos tradicijoms ir įsitikinimams; pagaliau Zivilverwaltungo įvedimas ir generalinio komisaro pareiškimas, kad Laikinosios Vyriausybės darbas esąs baigtas, padaro visiškai nebeįmanomą toliau Laikinosios Vyriausybės veikimą. Dėl to Laikinoji Vyriausybė konstatuoja, kad jos veikimas yra sustabdomas prieš jos ir prieš lietuvių tautos valią“.

Laikinoji Vyriausybė savo pareiškimu parodė, kad ji savo uždavinio neatliko, bet yra priversta nutraukti viešą veiklą ir toliau kovoti prieš okupantus pogrindyje. Tik trys buvę tos Vyriausybės nariai sutiko dirbti okupacinėje valdžioje tarėjais. Kiti (jų tarpe ir laikinasis Ministras Pirmininkas prof. J. Ambrazevičius) toliau veikė antinaciniame pogrindyje, dalyvavo 1943 m. rudenį įsikūrusios pogrindinės Lietuvos Vyriausybės – Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto veikloje.    

Gaila, kad rašytojai, atrodo, nepasidomėjo ir 1974 m. JAV kongresmenų atliktais  tyrimais ir  dėl  Lietuvos Laikinosios Vyriausybės (1941 06 22 – 08 05) veiklos ryšium su žydų žudynėmis. Remdamosi  išsamiaisiais archyvinių dokumentų tyrimais, o taip pat SSRS KGB pateiktais dokumentais, pačių žydų liudininkų parodymais, Komisija paskelbė išvadas:  “… pirmieji žydų pogromai Kaune buvo suorganizuoti vokiečių specialaus dalinio ir  jie nieko bendro su Lietuvos Laikinąja Vyriausybe neturėjo; Laikinoji Vyriausybė nepadarė faktiškai jokių veiksmų, kurie  žydų padėtį būtų pasunkinę; Lietuvos Laikinoji Taryba atsiribojo nuo okupantų vokiečių politikos žydų atžvilgiu; prieš Lietuvos Laikinąją Vyriausybę Gestapas suorganizavo 1941m. liepos 23 – 24d. perversmą; Laikinoji  Vyriausybė nepakluso nacių reikalavimui išsiskirstyti ar pasivadinti patariamąja (vokiečių) taryba; Lietuvos Laikinoji Vyriausybė buvo priversta nutraukti veiklą 1941 m. rugpjūčio 5 d. prieš savo ir tautos valią, ir veiklą sustabdžius dauguma Vyriausybės narių nuėjo į pogrindžio veiklą …“.

Viso to neprisiminti laiško rašytojams ar  jų globėjams  buvo naudinga,  draskant senas, surambėjusias žaizdas, vėl ir vėl sukelti skausmą, paskatinti susipriešinimą, neapykantą ir tuo pačiu sutrukdyti Tautos ir Valstybės kuriamąjį darbą. 

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: istorikas dr. Algimantas Liekis, šio straipsnio autorius.

2012.06.19 

print

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *