Autoritetingi žydų katastrofos tyrinėtojai Henry Henry Friedländeris, Raulis Hilbergas, Normanas Finkelsteinas teigia, kad Europos čigonų aukų skaičius apytikriai proporcingas žydų aukų skaičiui.
Iš Vokietijos koncentracijos stovyklų labiausiai žinomas Osvencimo/Aušvico „čigonų lageris“. 1944 m. naktį iš rugpjūčio 2-osios į rugpjūčio 3-iąją Osvencime buvo nužudyta paskutiniai 2900 čigonų – vyresnio amžiaus žmonės, ligoniai, moterys ir vaikai. 2009 m. birželio 29 d. Europos Tarybos nutarimu rugpjūčio 2-oji paskelbta Tarptautine romų holokausto aukų atminimo diena.
Saulėtą 2012 m. rugpjūčio 2-osios dienos popietę Lietuvos čigonų bendrijos „Čigonų laužas” ir
viešosios įstaigos Romų visuomenės centras kvietimu prie Panerių memorialo kelios dešimtys Vilniaus romų ir būrelis jų bičiulių pagerbė Lietuvos romų holokausto aukų atminimą.
Svetlana Novopolskaja, Romų visuomenės centro direktorė, priminė tragišką romų likimą Antrojo pasaulinio karo metais ir baisiąją rugpūčio datą, pabrėždama, jog jau penkeri metai šią dieną į minėjimą Paneriuose stengiamasi atvežti kuo daugiau romų jaunimo.
Nuoširdžiai dėkodama atvykusiesiems, ji ypač apsidžiaugė svečiais – Kultūros ministerijos tautinių mažumų reikalų skyriaus, JAV ambasados ir JAV kariūnų atstovais.
Lietuvos čigonų bendrijos „Čigonų laužas” prezidentas Josifas Tyčina su dideliu jauduliu pasveikino susirinkusiuosius, palinkėjo visiems būti budriems, kad nepasikartotų 1941, 1942, 1943 ir 1944 metų siaubas, kai buvo šaudomi civiliai vyrai, moterys ir vaikai, kad nebūtų karo.
Šių eilučių autorei, kaip lietuvei, buvo tikrai graudu klausyti, kaip J. Tyčina nedrąsiai kalbėjo, primindamas, jog neįvykdytas Kultūros ministerijos atstovų pažadas įamžinti Lietuvos romų holokausto atminimą memorialinėje lentoje.
Stepas Visockas, Vilniaus miesto Romų bendrijos pirmininkas, pasidžiaugė, kad romai apskritai turi galimybę paminėti šią datą.
Gražina Sluško, Kultūros ministerijos tautinių mažumų reikalų skyriaus vyriausioji specialistė, vienintelė renginyje Lietuvos ministerijų atstovė, – sakė, jog ši diena primena ne tik romų tautos aukas, bet ir tai, kad neturime būti abejingi pasitaikantiems romų diskriminacijos atvejams, apskritai nepakantumui.
Gražina Sluško, prisipažindama, jog ji, dar ne taip seniai sėdėjusi gimnazijos suole, mokykloje nieko nebuvo girdėjusi apie romų holokaustą, nejučiomis metė sunkų akmenį į mokyklinių vadovėlių autorių daržą.
Baigdama viešnia priminė, jog ministerija kartu su Romų visuomenės centru planuoja išleisti lankstinuką apie romų holokaustą ir tikisi, kad šis lankstinukas bus pirmasis žingsnis atkuriant istorinį teisingumą romų atžvilgiu.
Pakviesta kalbėti Seimo nario Kazimiero Uokos padėjėja Irena Buinickaite kreipėsi į susirinkusiuosius kaip Lietuvos tautininkų sąjungos atstovė. Tautininkai jau penkti metai bendradarbiauja su romų bendruomenių atstovais. Kalbėtoja paaiškino, kodėl tautininkų idealai ir siekiai sutampa su romų siekiais: tautininkai yra tie žmonės, kurie siekia išsaugoti savo tautinę atmintį, savo kultūrą.
„Ta diena, kai pradėjote minėti savo tautos žuvusiuosius, jums turėtų tapti, ir jau tampa, savo tautos vienybės ir pagarbos savo tautos istorijai, savo kalbai simboliu“, – kalbėjo Irena Buinickaitė. Kalbėtoja, kuri patarimu ar geru žodžiu yra padėjusi ne vienam romui, pasidžiaugė romų pastangomis išsaugoti savo istoriją, ir pabrėžė, jog, minėdami ir gerbdami savo praeitį, romai paskatins ir kitus atkreipti dėmesį į savo tautą.
Vilniaus Sąjūdžio atstovas Jonas Česnavičius supažindino su šios organizacijos pastangomis įamžinti ir pagerbti nacionalsocialistinės Vokietijos vykdyto Lietuvos romų holokausto aukų atminimą. Šiuo reikalu priimtoje rezoliucijoje buvo kreiptasi į Lietuvos prezidentę, Seimo pirmininkę, premjerą, Seimą ir žiniasklaidą ir, be kita ko, reikalauta, kad būtų oficialiai pripažintas Vokietijos okupacijos metais Lietuvoje vykdytas romų holokaustas, kad buvusios romų naikinimo vietos būtų pažymėtos memorialinėmis lentomis.
Priminęs, kad palaipsniui įamžinamas žydų holokausto, Lietuvos sovietinio genocido aukų atminimas, kalbėtojas apgailestavo, kad taip pavėluotai pradedama domėtis tragiška romų istorija.
Minėjime dalyvavo būrelis vienos JAV karo akademijos studentų savanorių, vadovaujamų anglų kalbos dėstytojo profesoriaus Kristopherio Colvino. Kreipdamasis į susirinkusiuosius, profesorius papasakojo apie savo atvykimo į Lietuvą tikslus: jie praleis Lietuvoje šešias savaites, mokydami anglų kalbos. Kursai vyksta trijose grupėse, kuriose anglų kalbos mokosi eiliniai Lietuvos kareiviai, moksleiviai ir atskiroje grupėje – romų šeimų vaikai. Josifas Tyčina nuoširdžiai dėkojo profesoriui ir kariūnams už tai, kad jie nori padėti romams integruotis į Europą.
Į susirinkusiuosius kreipėsi Lietuvos žydų kilmės istorikas Ilja Lempertas. Jis pažymėjo, jog šis renginys vyksta didžiulėse kapinėse, kuriose palaidota 50-60 tūkstančių įvairių tautybių žmonių. Buvo žudomi niekuo nenusikaltę žmonės vien dėl to, kad jie buvo žydai, romai, kitų pažiūrų žmonės, apskritai kitokie. „Holokaustas buvo vienas. Jis prasidėjo, kai dar prieš karą visos vienos valstybės jėgos buvo nukreiptos naikinti kitų tautybių žmones. Iš tikrųjų blogai, kad Lietuvoje nieko nežinoma apie romų holokaustą. Kitų šalių holokausto muziejuose kalbama ir apie romų holokaustą“, – kalbėjo istorikas.
Jis pabrėžė, jog dvi tautos buvo atrinktos sunaikinti. Bet žinoma buvo tik apie vieną tautą, o kita telpa į būdingą dar sovietinių vadovėlių frazę „ir kiti“.
Stepas Visockas pakvietė tylos minute pagerbti žuvusių romų atminimą.
XXX
Lietuvos valdžia abejinga nužudytų romų atminimui
Matant skausmingą mūsų tėvynainių romų norą, kad ir jų aukos būtų prisimintos, kad būtų puoselėjama jų istorija, ugdomas tautinis orumas, buvo gėda dėl Lietuvos vadovų nenoro pripažinti nacių vykdytą čigonų/romų naikinimą. Josifas Tyčina Seimo pirmininkei ir valdančiosios koalicijos frakcijomas 2010 m. yra įteikęs kreipimąsi, kad būtų pripažintas romų holokaustas (http://slaptai.lt/gyvenimo-skandalai/3676-kada-bus-minimas-lietuvos-cigonu-holokaustas.html). Gintaras Songaila 2011 metais Seimui siūlė svarstyti šį dokumentą, bet tautos išrinktųjų pritarimo nesulaukė.
2012 m. rugsėjo 2 d. prisiminti tragiškąją datą atėjo tik romų bičiulių būrelis.
Panerių muziejuje kabo Trečiojo Reicho laikų dokumentas, kuriame rašoma, kad „Lietuvoje čigonų nelikę“. Dokumentas paskelbtas 1942 m. liepos 13 d., antraisiais nacionalsocialistinės Lietuvos okupacijos metais. Liko tik tie, kurie galbūt atsitiktinai išsigelbėjo, sugebėję pasislėpti lietuvių šeimose, kaip, pavyzdžiui, Josifo Tyčinos tėvas ir dėdė (visi kiti jo giminės buvo nacių sušaudyti).
Josifo Tyčinos laiške taip pat minimas Heinricho Himmlerio 1942 m. gruodžio 16 d. pasirašytas įsakas, kuriuo buvo numatyta visus to meto Trečiojo Reicho teritorijoje gyvenančius čigonus (ir iš mišrių šeimų) deportuoti į Osvencimą/Aušvicą ir sunaikinti kaip mažumą.
Genocido aukų muziejuje čigonai/romai visiškai nepaminėti.
Ravensbriuko koncentracijos lagerio dokumentuose užfiksuota, kad 1944 m. vasarą ten buvo sterilizuotos visos čigonės ir abiejų lyčių čigonų vaikai – nėra dokumento, kuris liudytų, jog kurioje nors koncentracijos stovykloje būtų šimtu procentų sterilizuoti kurios nors kitos tautos kaliniai.
Rugpjūčio 2 d. minėjime nedalyvavo nė vienas Seimo narys, nebuvo ir Vilniaus valdžios atstovų, nebuvo nė vienos televizijos kameros, nė vieno radijo mikrofono. O vakare LRT parodė, kaip čigonų tabore buvo nukirsti medžiai, kad stebėjimo kameros galėtų nekliudomai fiksuoti, kas vyksta tabore.
Dėl LRT nesistebėčiau – gegužės pabaigoje Vilniuje prie paminklo sovietinio genocido aukoms buvo prisiminti 1948 m. gegužės mėnesį „Vesna“ tremties metu daugiau kaip 40 tūkstančių į Sibirą ištremtų Lietuvos gyventojų, minėjime taip pat nebuvo nei kamerų, nei mikrofonų.
Bet apie romų holokausto minėjimą tylėjo ir internetinė žiniasklaida. Užklausus per paieškos sistemą „Google“ apie Lietuvos romus, buvo parodytos antraštės apie lavonus tabore, apie kvaišalų prekeivius, suimtus narkotikų platintojus ir panašiai.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: komentaro autorė Irena Tumavičiūtė.
2012.08.23
