Tikriausiai nėra tokių, kurie nebūtų girdėję posakio, esą pasaulį valdo tie, kurių rankose – informacija.
Valdo ne ginklai, ne pinigai, o būtent žmonės, kuriems prieinama pačių įvairiausių rūšių informacija – riboto naudojimo, tarnybinė, slapta, karinė, politinė, mokslinė, konfidenciali, visiškai slapta, asmeninio pobūdžio…
Šiuose žodžiuose – labai daug tiesos. Tačiau tokia aksioma reikalauja papildymų. Norint valdyti tautas, bendruomenes ar valstybes neužtenka vien turėti daug informacijos. Dar reikia mokėt ja naudotis: „atsijoti informacines šiukšles“, išgryninti esmę, susisteminti faktus ir t.t. Įtakos pasiekia tik tas, kuris žino, kada, kaip ir kur panaudoti etiškai ar neetiškai surinktas slaptas ar pusiau slaptas žinias.
Jei informacijos turėtojas tiksliai nežino, kaip ir kur dera paskleisti sukauptas žinias arba jomis naudojasi neefektyviai, – jis pasmerktas nesėkmei. Tik prapulties tikėtis gali ir žinovas, kuris neturi aiškaus suvokimo, kokia informacija yra esminė ir kuri jos dalis labiausiai tinka konkretiems darbams nuveikti, kaip ir kokiu būdu leistina ją naudoti. Pagaliau būtina suvokti, kokius rezultatus gali duoti bet koks informacijos panaudojimas, bei aiškiai numatyti visus įmanomus tokio panaudojimo pasekmių variantus. Svarbiausia žinoti, ar „uždaros“ informacijos panaudojimas atitiks siekiamą tikslą, ar nesukurs nepageidaujamų pasekmių.
Ypač į aklus kačiukus panašūs tie, kurie išties turi sukaupę gausybę įvairios informacijos apie, regis, reikšmingus faktus, bet nemoka, nesugeba arba nepajėgia jų analizuoti: skaidyti, suskirstyti į temas, potemius, pavienius dėmenis, išgryninti bei gretinti, lyginti ir pagrįstai susieti. Pagaliau ir tai dar nėra viskas. Juk reikia gebėti įvertinti ir informacijos šaltinius bei jų patikimumą. Tokiems siaurakakčiams vertingiausios žinios, patvirtinti faktai ir pagrįsti skaičiai tampa balastu. Mat pačios žinios poveikio galios neturi. Didžiausią galvos skausmą kelia ne pati informacija, o tie, kurie ją valdo nemokėdami su ja elgtis arba elgiasi neatsakingai.
Vadovaujantis šiuo pricipu nėra keblu atsakyti ir į klausimą, kas gi dabar valdo Lietuvą. Jei žvelgtume paviršutiniškai, atsakymas itin paprastas: mes esame rankose tų, kurie sukaupę daugiausiai specifinių žinių. Kalbant dar konkrečiau, mus valdo lietuviškosios slaptosios ir specialiosios tarnybos. Tokių šiai dienai yra ne viena, ne dvi ir ne trys… Tiesa, jei išties esame demokratiška valstybė, neturėtume abejoti, jog lemiamus sprendimus priima ne Policijos departamentas, ne VSD ir ne “antrukai”, o konstitucinės valdžios institucijos: Seimas, Vyriausybė ir Prezidentūra arba teismai, savo kompetencijos ribose išsamiai susipažinę ir išanalizavę mūsų džeimsų bondų pateiktą informaciją.
Taip bent jau turėtų būti. Tačiau ar būtent taip neviešintinos informacijos srityje bendrauja mūsų valdžios ir mūsų slaptųjų tarnybų atstovai? Valdžios ir slaptųjų tarnybų bendradarbiavimo subtilybės – sudėtinga tema. Tai – tarsi kietai supančiotas mazgas, kurio vienu ypu neišpainiosi. Nes būtent šioje sferoje pasitaiko daugiausiai nesusipratimų, ginčų, klaidų. Nė viena pasaulio valstybė šios dilemos nėra išnarpliojusi be nuostolių, iš karto ir – visiems laikams. Mat tarp politikų ir žvalgybos – kontržvalgybos darbuotojų visuomet egzistuoja trintys: kas kam paklūsta, kuris kurį vertina, kokias realias galimybes, ir kokią veiklos laisvę suteikia specialiosioms operatyvinėms tarnyboms, kaip įgyvendina realią jų veiklos kontrolę ir t.t.
Iš pirmo žvilgsnio šis klausimas gali priminti amžiną kaip pasaulis ginčą: kas pirmesnis – višta ar kiaušinis. Bet tikrasis gyvenimas – kur kas sudėtingesnis. Net tokios galingos valstybės kaip JAV kadaise turėjo rimtų bėdų. Amerikos istorijoje būta laikotarpių, kai ne politikai valdė CŽV ir FTB vadovus, o CŽV ir FTB direktoriai darė itin didelę įtaką politikams.
Valdžios ir slaptųjų tarnybų santykius sureguliuoti taip, kad žvalgyba su kontržvalgyba turėtų galimybę kuo efektyviau veikti – nebūtų stabdoma dėl kiekvienos smulkmenos, bet tuo pačiu neužsiropštų valstybei ant sprando, – keblus uždavinys. Jau vien dėl to, kad čia susipina gausybė interesų. Taip pat – ir svetimųjų valstybių interesai.
Juk neatmestina, kad Amerikos žvalgyba tik džiūgautų, jei Rusijos slaptosios tarnybos silpnėtų, o Rusijos FSB, GRU ir SVR plotų katučių, jei Jungtinių Valstijų ar net ir mūsų šalies slaptosios tarnybos taptų bedantėmis? Ar bereikia įrodinėti, kad specialiųjų tarnybų klaidos, lygiai kaip ir netinkamas, neatsakingas uždaro pobūdžio informacijos panaudojimas, o juolab paviešinimas neretai sukuria pakankamai ilgalaikių negatyvių pasekmių?
Be to, pasaulis nuolat keičiasi, mainosi. Jei prieš penkerius metus Žvalgybos įstatymas buvo beveik tobulai sukaltas, tai, žiūrėk, šiandien jis, berods, jau tampa rimtu trukdžiu, nes pasaulyje kardinaliai pasikeitusi politinė ir ekonominė padėtis, ypač aplinkinėse, kaimyninėse šalyse.
Taigi valstybės informacinių bei propagandinių karų pergalės susideda iš gausybės dedamųjų. Jeigu slaptųjų tarnybų darbuotojai išties moka rinkti žinias, jie būtinai sukaups svarbios informacijos. Jei valdžios struktūrose pluša kompetetingi analitikai, iš sukauptų žinių jie operatyviai išspaus tik svarbiausias, aktualiausias ir tiksliausias išvadas. Jei Seimas, Vyriausybė ir Prezidentūra – išmintingų vadovų rankose, vadinasi, susipažinę su pateiktomis išvadomis, jie priims tikslius ir teisingus sprendimus.
Tačiau atkreipkite dėmesį, kiek sykių pavartojome žodelį “jeigu”. Būtent tas “jeigu” ir kelia rūpesčių. O jeigu informaciją renka, kaupia ir saugo savo darbo dorai neišmanantys arba atsakomybės jausmo stokojantys asmenys? O jeigu sukauptą informaciją analizuoja ir vertina diletantai? O jeigu Seimo Pirmininkei, Premjerui ir Prezidentei pateikiama vienpusiška, tendencinga informacija? Variantų, kuomet pirmiesiems valdžios atstovams gali būti pateikiama neišsami, o tai reikštų – klaidinga, informacija, – jau net neanalizuoju. Vargu ar būtų galima kategoriškai atmesti šitokią galimybę? Juk nuo infiltruotų priešiškų valstybių šnipų bei įtakos agentų neapsaugotos net pačios galingiausios pasaulio valstybės.
Prie kokių – sėkmingųjų, merdinčių ar žlungančių – valstybių derėtų priskirti Lietuvą? Šiandien mūsų dėmesio centre – iškalbingas pavyzdys. Tiksliau tariant – grubi už nacionalinį valstybės saugumo interesų užtikrinimą atsakingų asmenų klaida, kuri byloja, jog Lietuva taip pat turinti silpnųjų vietų. Ir tas lietuviškasis “Achilo kulnas” – ne toks jau menkas, net leidžiantis manyti, jog šioje srityje turime daugiau chaoso nei tvarkos.
Beje, labai keista, mat tos saugumietiškos informacijos vertinimo, savalaikio prognozavimo ir paviešinimo klaidos Lietuvoje niekas deramai nepastebėjo. Nepastebėjo net kai kurie mūsų visuomenininkai, kiekvienoje savo nesėkmėje kažkodėl įžvelgiantys būtent VSD intrigas. Šiuokart, omenyje turiu Seimui atskaitingų Valstybės institucijų nenorą patenkinti svarbiausius, elementariausius Baltarusijoje mįslingomis aplinkybėmis žuvusio VSD pulkininko Vytauto Pociūno našlės Liudvikos Pociūnienės prašymus.
Kaip pasielgtų įžvalgūs slaptųjų tarnybų ir Valstybės vadovai nutikus nelaimei, kuri panaši į Baltarusijos mieste Breste įvykusiąją? Ogi skubėtų patenkinti bent jau pagrindinius našlės prašymus, net nesuteikdami galimybės iškilti jiems į viešumą. Vaizdžiai tariant, atliktų visus tokiais atvejais specialiųjų tarnybų veikloje elementariai privalomus, išsamius operatyvinius, ikiteisminius bei tarnybinius tyrimus žūties aplinkybėms, priežastims bei kaltininkams nustatyti, ir geranoriškai išmokėtų įstatymu nustatytą piniginę kompensaciją žuvusiojo šeimai.
Įžvalgieji kontržvalgybinės ir žvalgybinės veiklos specialistai bei už šalies nacionalinį saugumą atsakingi politikai atliktų tai visų pirma vadovaudamiesi pragmatiniais sumetimais: kad, visuomenėje kilus triukšmui, į viešumą nepatektų valstybinės reikšmės slaptos informacijos, kad našlei neliktų priežasčių teisybės ieškoti teismuose, aikštėse pakalbėti mėgstantys veikėjai neturėtų pagrindo švaistytis save gerbiančioje valstybėje absoliučiai neviešintina informacija, o tauta, stebinti šiuo klausimu besiklostančius procesus, neprarastų pasitikėjimo savo Valstybe, jos slaptosiomis tarnybomis ir noro joms talkinti.
Vietoj to, deja, Lietuvoje ši istorija klostėsi pagal patį blogiausią variantą. VSD vadovybė žengė žingsnius, kuriuos, vaizdžiai apibendrinant, galima vertinti kaip pastangas atsiriboti nuo žuvusiojo asmenybės, o Lietuvos prokurorai skubotai buvo paskelbę išvadas apie tariamai nelaimingą atsitikimą. Lietuvos valdžia, privalanti kontroliuoti mūsų slaptąsias tarnybas, savo neveikimu tiesiogiai sąlygojo valstybinę paslaptį privalėjusios sudaryti informacijos viešą atskleidimą ir šešerius metus besitęsusį VSD veiklos užsienyje (kaimyninėje Baltarusijoje) temos eskalavimą
Labai pagirtina, kad neapsikentusi našlė teisybės pradėjo ieškoti teismuose. Atkreipkite dėmesį: ji nieko papildomo neprašė. Ji tik reikalavo, pavyzdžiui, panaikinti VSD vadovybės sprendimą, esą “Vytautas Pociūnas 2006-ųjų metų rugpjūčio 22 – 23 dienomis buvo tarnybinėje komandiruotėje Baltarusijoje kaip Užsienio reikalų ministerijos atstovas ir jokių VSD užduočių neatliko”. Pasak žuvusiojo VSD pulkininko našlės, nors žūties metu V.Pociūnas buvo susietas būtent su Užsienio reikalų ministerija, jis vis tik nebuvo atleistas iš tarnybos VSD struktūrose. Todėl „Vytauto Pociūno žūtis yra įvykis, atsitikęs apdraustajam vykdant tarnybines VSD pareigūno pareigas“, o jo žūties atveju šeimai priklauso, „VSD įstatymo 31 str. ir VSD statuto 44 str. nustatyta kompensacija“.
Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs L.Pociūnienės skundą, priėjo išvados, jog V.Pociūnas, net ir sudaręs terminuotą diplomatinės tarnybos sutartį su URM, liko dirbti VSD. Tiksliau tariant – vykdė VSD deleguotas funkcijas. Tad žūties metu jis dirbo VSD struktūrose. Todėl 2011 m. sausio 20 d. Valstybės saugumo departamento atsisakymas pradėti tarnybinį tyrimą dėl VSD pareigūno žūties yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams.
Tiesa, piniginės kompensacijos išmokėjimo našlei klausimas dar laukia savo sprendimo. Tikėkimės, jis bus palankus, nes pagaliau, po šešerių metų įvairiausių procesų, teismas konstatavo, jog „Vytautas Pociūnas net ir sudaręs terminuotą diplomatinės tarnybos sutartį su Užsienio reikalų ministerija, liko dirbti Valstybės saugumo departamente, t.y. vykdė VSD deleguotas funkcijas, tad žūties metu jis dirbo VSD“.
Bet šis teiginys prilygsta tarptautinio lygio skandalui. Ar tai tik nėra valstybės paslapties atskleidimas? Juk informacija, kas, kokioje šalyje ir kokiomis sąlygomis bei po kokia priedanga atlieka VSD užduotis, turėtų būti įslaptinta ir labai mažai kam žinoma. Bent jau nenagrinėjama viešuose teismo posėdžiuose ir viešai neskelbiama.
Beje, dėl šio skandalo kalta ne našlė, o keistas Lietuvos Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto neveiklumas ir VSD vadovybės nenoras tyliai, operatyviai ir garbingai sureguliuoti santykius su žuvusiojo VSD pulkininko našle.
Na, ar ne atsainiai atmestinas elgesys su slapta informacija bei žuvusiojo Lietuvos VSD pareigūno šeimos teisėtų interesų bei lūkesčių ignoravimas realiai nulėmė valstybės paslaptį sudarančios informacijos apie vienos iš Lietuvos specialiųjų tarnybų veiklą užsienio valstybėse atskleidimą?
Juk šitokiu būdu Lietuva oficialiai prisipažino, jog į Baltarusiją mažiausiai kartą po diplomatinės tarnybos priedanga pasiuntė aukšto rango Valstybės saugumo departamento pareigūną VSD jam deleguotoms funkcijoms vykdyti.
Kokį kozyrį, taip pareiškę, įdavėme mūsų oponentams? Nedraugiškų valstybių vadovai nuo šiol mus bet kada gali apkaltinti, jog į savo ambasadas užsieniuose siunčiame ne diplomatus, kaip to reikalauja tarptautiniai susitarimai, o specialiųjų tarnybų darbuotojus – atlikti diplomatams vargiai būdingas funkcijas. Ir šis teiginys negali būti kvestionuojamas, mat jis patvirtintas mūsų pačių – lietuviškuosiuose teismuose.
Analizuojant bei vertinant VSD pulkininko Vytauto Pociūno veiklą Baltarusijoje bei prognozuojant galimas, dabar jau akivaizdžiomis tapusias, demonstratyvios nepagarbos žuvusiojo valstybės pareigūno atminimui ir jo šeimos teisėtų interesų ignoravimo, pasekmes, buvo privalomai būtina, o svarbiausia – nesunkiai įmanoma, numatyti ir suvokti, kad VSD ginčas su našle bus žalingas pačiai Lietuvos valstybei, sukeldamas nepageidaujamas įtampas tiek vidaus, tiek užsienio politikos srityse.
Tačiau pasielgėme taip, kad Baltarusija ir Rusija nuo šiol turėtų bent jau moralinę teisę griežčiau, priekabiau ir įžūliau kontroliuoti visus mūsų ambasadorius, gynybos atašė ir konsulus, diplomatus, ambasadų ir konsulatų darbuotojus, įtariant juos „VSD jiems deleguotų funkcijų vykdymu“ svetimųjų valstybių teritorijose.
Advokato Arūno Marcinkevičiaus nuomone, “tai, kad teismas pagaliau pripažino, jog žūties metu Vytautas Pociūnas vykdė VSD deleguotas funkcijas, reiškia, kad šis faktas seniai privalėjo būti patvirtintas nevaikant našlės po įvairiausias instancijas. Juk nuo seno yra žinoma aksioma: „Valstybė, kuri nevykdo savo įsipareigojimų tiems, kas jai tarnauja, o valdininkai nesilaiko žodžio ir veidmainiauja, – pasmerkta žlugti”. Kas kitą sykį sutiks aukotis, žinodamas, kad, įvykus nelaimei, bus paliktas užmarštyje, o šeima nesulauks kompensacijos? Dėl to turime užtektinai niūrią išvadą apie tai, kas iš tiesų griauna Lietuvos valstybę smogiant į jautriausius valstybingumo ramsčių pamatinius taškus. Ar jau yra pradėtas ikitesiminis tyrimas dėl sąmoningo kenkimo Lietuvos valstybei? Ne? Vadinasi, Tėvynė – ties valstybingumo praradimo pavojaus riba?”
Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.
2012.11.06
