„Skirtingai nuo daugelio KDS (Krikščionių demokratų sąjunga) karštakošių – šaltojo karo šalininkų, Helmutas Kolis savo politikoje buvo realistas ir 1991 metų pradžioje buvo SSSR kaip nuspėjamos partnerės išsaugojimo šalininkas“.
Taip rašo “Der Spiegel”, remdamasis neseniai išslaptintomis ir paskelbtomis buvusio VFR kanclerio kalbomis, pasakytomis jo partijos – KDS – prezidiume.
Anot Uvės Klusmanno, Droste leidyklos išspausdintas kalbų rinkinys dažnai „toks pat įdomus, kaip JAV Valstybės departamento diplomatinės depešos, paskelbtos 2010 metais WikiLeaks svetainėje“.
Anot U.Klusmanno, H.Kolis, istorijos mokslų kandidatas, kalbėdamas uždarame rate demonstravo didžiulę politinės rizikos nuovoką. Antai 1989 metų spalio 9 dieną, tik prasidedant VDR demonstracijoms prieš VSDP (Vokietijos socialdemokratų partija) režimą, H.Kolis sakė, kad vargu ar SSSR ir Michailas Gorbačiovas kišis į tuos įvykius. Šioje ir kitose situacijose kancleris – krikščionis demokratas – labiau pasikliovė savo politine patirtimi, nei nerimą keliančiais specialiųjų tarnybų, į kurias, anot jo paties, jis žiūrėjo „sveikai skeptiškai“, pranešimais.
Beje, tęsia U.Klusmannas, H.Kolis laikė pertvarką rizikingu eksperimentu. Antai 1990 metų sausį jis kalbėjo savo kolegoms partijos vadovybėje: „Mes suinteresuoti, kad M.Gorbačiovas su savo pertvarka nenugrimztų į dugną“. Be to, išspausdinti protokolai rodo, kad H.Kolis bijojo taikios revoliucijos nesėkmės ir destabilizacijos VDR žymiai labiau, negu įprasta manyti, pirmiausia dėl VDR dislokuotos sovietų kariuomenės.
Viešumoje H.Kolis Maskvos atžvilgiu elgėsi santūriai. 1990 metų birželį jis paaiškino kolegoms prezidiume, kad M.Gorbačiovui reikia duoti šansą „išsaugoti orumą“, nes namie jam priekaištaujama, kad jis pralaimėjo visas pozicijas, laimėtas po karo.
Tose pačiose publikacijose rašoma, kad Borisą Jelciną Helmutas Kolis dar 1990 metų birželį laikė abejotina figūra, neturinčia šansų į prezidento postą. Tačiau kai tik B.Jelcinas tapo Rusijos valstybės galva, H.Kolis greitai persiorientavo dirbti su juo. 1993 metų sausio viduryje KDS prezidiume H.Kolis pareiškė, kad B.Jelcinas – „vienintelis, kam užteks fizinių ir moralinių jėgų imtis to neįsivaizduojamo ir narsumo reikalaujančio darbo“.
1993 metų kovą H.Kolis reikalavo atvirai remti reformatorius ir reformas, o 1993 metų spalį pareiškė, kad „bet kokia įmanoma alternatyva tiksliai reiškia regresą su neigiamais padariniais“. Kaip tik todėl, rašo U.Klusmannas, H.Kolis naujuosius partnerius vertino labai nuolaidžiai: B.Jelcinui atleido ir už tankų šaudymą į parlamentą, ir karą su Čečėnija, ir klastotes 1996 metų rinkimuose, kai jis įveikė Genadijų Ziuganovą.
Be to, tęsia U.Klusmannas, protokolai rodo, kad korupciją naujųjų valdžios vyrų sluoksniuose kancleris laikė dovanotinu reiškiniu. Antai kai B.Jelcinas 1998 metų rugpjūtį pabandė grąžinti Viktorą Černomyrdiną į premjero postą, H.Kolis jį gyrė už tai, kad šis „asmeniškai pažįsta visus svarbius Vokietijos stambiosios pramonės asmenis ir palaiko su jais kontaktą“.
Buvęs sovietų funkcionierius ir „Gazpromo“ vadas patiko H.Koliui tuo, kad „prireikus ignoruodavo net Rusijos URM, jeigu matydavo šansą padaryti naudingą įspūdį partneriams iš Vakarų“, rašo U.Klusmannas. O šiandien jis „laikomas vienu iš pagrindinių posovietinės korupcinės sistemos kūrėjų“.
Nuotraukoje: buvęs Vokietijos kancleris Helmutas Kolis.
Šaltinis: „Der Spiegel”
2013.01.09
