Monografijos „Prezidentinė Lietuva (1919 04 05 – 1920 06 15, 1926 12 17–1940 06 15)“ santrauka
Lietuvių tauta – šeimininkė savo žemėje. Po šimtmečius trukusio lenkinimo, rusinimo nemažai daliai lietuvių šviesuolių atrodė, kad siektiamybė, kovoti dėl visiškai nepriklausomos Lietuvos nerealu ir dėl to, kad ji viena be lenkų ar rusų paramos, be jų globos ir negebėtų išsilaikyti.
Tarp atkakliausiai lietuvių tautai propagavusių siekti savarankiškumo, savo nepriklausomos valstybės buvo Lietuvių demokratų partijos centro komiteto narys Antanas Smetona. Jis ir minėtame Didžiajame lietuvių Seime Vilniuje savo pranešime reikalavo lietuvių tautai autonominės valstybės etnografinėse žemėse. 1907 m. pasitraukęs iš „Lietuvos ūkininko“ bendradarbių, A. Smetona drauge su jaunu ir energingu kunigu Juozu Tumu-Vaižgantu ėmėsi leisti „Vilties“ laikraštį, skirtą lietuvių tautos, ypač sulenkintoje Rytų Lietuvoje problemoms nagrinėti.
Apie lietuvių tautos ribas A. Smetona „Viltyje“ rašė: „[…] negriebdami to, kas yra svetima, nenorime nieko iš savo kaimynų, bet ir negalime perleisti jiems, kas mūsų paveldėta iš senų senovės. Lietuva siekia ten, kur girdisi mūsų gimtoji kalba, kur liaudis tebeturi lietuvišką sielą, kur ji savo dvasiniais ir materialiniais reikalais sudaro vienetą.“
A. Smetona kritikavo skelbiamus gyventojų surašymo duomenis, nes juos atlikdavo atėjūnai lenkai, rusai ar vokiečiai ir jie pirmiausia stengdavosi padidinti savos tautybės gyventojų skaičius, nors lietuviai ir XX a. pradžioje dar sudarė daugumą ne tik Kauno, bet ir Ašmenos, Lydos, Augustavo, Suvalkų ir kitose apskrityse.
Bet tik bėda, kad lietuviai stengdavosi pataikauti atėjūnams ir nesistengė jų sulietuvinti, paveikti savo kultūra. Ir jei lietuviai ir toliau snaus, atėjūnai dar labiau įsigalės senojoje lietuvių valstybės sostinėje Vilniuje ir kitose lietuvių tautos vietose.
Tautos stiprybė – vienybė. . A. Smetona, J. Tumas-Vaižgantas ir kiti „Vilties“ bendradarbiai ir autoriai pasisakė už atgimstančios lietuvių tautos vienybę, buvo prieš ryškėjantį jos partinį susiskaldymą. Tai jau pabrėžė ir pirmojo „Vilties“ numerio vedamajame A. Smetona. Jis rašė: „[…] Mūsų viršiausias tikslas yra telkti tautines pajėgas ir taikinti jas taip, kad darbu neprieštarautų vienos kitoms, kad ir iš vieno ar šalimais eidamos netrukdytų viena kitai.“ Straipsnį baigė šūkiu: „Mūsų viltis vienybėje!“ O vėliau („Viltis“, Nr. 8) aiškino: „Kiekviena partija ar partijėlė nori kalbėti ir visa daryti visuomenės vardu, pripažįsta tik sau teisę viską spręsti ir viską daryti, kiekviena skelbia savo neklaidingumą ir kitų nusidėjimus. Ir kokia neapykanta svetimųjų nuomonių, kokiais įrankiais su jomis kovojama!.. Viskas norima daryti vien saviškai, bet tik būtų partijos antspaudas padėtas […]. Kiekviena partija geidžia turėti savo mokyklas, net savo ūkio draugijas…“
„Viltyje“ A. Smetona aiškino, kas yra lietuvis, lietuvių tauta, paneigė lenkų ir sulenkėjusių skleidžiamą mitą, kad lietuviai – tai tie patys lenkai, tik kiek kitaip kalbantys, kad lietuvių kalba neturi jokios reikšmės jų tautybei, kritikavo poeto Adomo Mickevičiaus (Adam Mickiewicz) tipo veikėjus, kurie ir patys nebežiną lietuviai ar lenkais esą ir žemaičių neatsitiktinai „vištgaidžiais“ vadinti.
Tačiau prasidėjus feodalizmo griuvimui ir tos nežmoniškos luominės sistemos irimui, „nekilmingųjų“ lietuvių srovė griaute griovė sulenkėjusių ar lenkų (bajorų – A. L.) kenksmingas tradicijas. Bajorai pajuto pavojų iš lietuvių valstiečių, davusių jau nemažai inteligentų, augusių jau nebe lenkų tradicijomis.
Tai buvo tragedija sulenkėjusiems lietuviams, nes lietuvio-lenko tipas Lietuvoje darėsi anomalija. Ir vis dėlto radosi žmonių, norinčių jį gelbėti. „Dar yra nemažai tokių, kurie stengiasi sulaikyti naujosios lietuvių srovės bėgį. Veltui: jų dienos suskaitytos. Naujosios kartos ima suprasti, jog dvilypio išardymas yra neišvengiamas dalykas. Tik dvejose mūsų gyvenimo kraštutinėse srovėse senovinė pažiūra stengiasi atsilaikyti: konservatoriai bajorai dar tebemėgina dangstytis litvino–lenko rūbu ir radikalieji lietuvių demokratai, stovėdami ant luominio pamato, tikisi susieti krūvon vienaluomius dviejų kalbų Lietuvos gyventojus […].
Šiaip ar taip senovinės tautybės sąvoka, vedama iš gimtojo krašto, dingsta. Jos vieton stoja visuomeninė, vedama iš kalbos atskirumo. Tuo pačiu žygiu istorinė Lietuva pakeičiama etnografine Lietuva […]. Lietuviai dabar nebe vieni valstiečiai, kaip norį visiems įkalbėti sulenkėję nutautėliai. Mūsų atgimimo srovė užgriebia ir bajorų luomą, iš valstiečių jau randasi inteligentų ir amatininkų.
Dabarties lietuvio pamatas yra jo savita kultūra ir ypač jo gimtoji kalba, kuri jį skiria nuo sulenkėjusių. Kalba yra regimasis tautybės ženklas. Taigi, kas laiko save lietuviu, bet nemoka ir nerodo noro mokytis lietuviškai, tas nebe lietuvis, tas nesusipratęs […]. Kalba yra forma, be kurios negali pasirodyti savotiška tautinė mintis […]. Mūsų idealas yra dvasinės gėrybės, kurios yra savaime tiesos, nepareinančios nuo kitų tiesų. Materialinė buitis tik įrankis toms tiesoms siekti, o jų nešiotoja yra siela […]. Kompromisas, kad ir gerų tikslų daromas, norint privilioti daugiau sulenkėjusių, kurie šiek tiek eiti į mus pasvirę, retai mūsų naudai teišeina. Paprastai nutautėliai dvigubai daugiau pasiima iš mūsų, nekaip mums duoda, paprastai jie, o ne mes juos asimiliuojame […]“, – rašė daugiau kaip prieš šimtą metų Antanas Smetona („Viltis“, 1912, Nr. 136).
Sulenkinant lietuvius ypač stengėsi lenkų Katalikų bažnyčia, sulenkėję kunigai, vienuoliai, reikalavę ir lenkiškai melstis, nes, girdi, visa, kas lietuviška – tai pagonybės palikimas. O nemažai kas iš lenkų ir Krėvos, o ypač Liublino unijos įgyvendinimą suprato kaip Lietuvos sulenkinimą, lietuvių asimiliaciją. Tarp pirmųjų prieš Pirmąjį pasaulinį karą, pakėlusių balsą prieš lenkinimą ir per bažnyčias, buvo A. Smetona. Apie lenkinimą jis rašė savo nuo 1907 m. „Vilties“ žurnale.
Tai sukėlė pirmiausia Vilniaus vyskupijos administratoriaus kun. K. M. Michalkevičiaus (Michalkiewicz) pyktį, kurį jis pirmiausia išliejo ant „Vilties“ bendradarbio rašytojo kun. Juozo Tumo-Vaižganto – jo įsakymu jis buvo iškeldintas iš Vilniaus į nuošalią Laižuvos parapiją.
Apie tą lenkų dvasininkijos niekšystę A. Smetona tada rašė: „[…] tęsėme kovą su lenkų šovinistų valdoma Katalikų bažnyčia […]. Patys įmynę purvynan bažnyčios autoritetą, lenkininkai šaukia, kad taip darą lietuviai […]. Čia, kur skelbiama „polska viera“, čia daugiausia pavojų katalikybei Lietuvoje…“ (Viltis, 1913, Nr. 61).
Tačiau vieša kova prieš lenkiškąją bažnyčią ypač Rytų Lietuvoje buvo nepatenkinti „Vilties“ leidėjai, tarp kurių būta daug kunigų. Ir jų spaudžiamas A. Smetona „Vilties“ redaktoriaus pareigas perdavė veikliam ateitininkui prof. Pranui Dovydaičiui, o pats netrukus drauge su Martynu Yču, taip pat kun. J. Tumu-Vaižgantu, J. Kubiliumi ir kitais pradėjo leisti naują tautinės minties, mokslo ir politikos „Vairo“ žurnalą. Jis pagal leidėjų sumanymą turėjo pratęsti „Vilties“ pradėtą tautos ugdymo, jos būrimo vienybėn ir valstybės atkūrimo idėjų propagavimo darbą.
Pirmasis „Vairo“ numeris pasirodė 1914 m. sausio pabaigoje.
Nauji lenkų imperialistų planai. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Vilniuje įsikūrusi Draugija nukentėjusiems nuo karo šelpti, o ypač vokiečiams užėmus Lietuvą, ji, vadovaujama A. Smetonos, tapo lietuvių politinės ir kultūrinės veiklos, lietuvių tautos valstybingumo atkūrimo organizaciniu centru.
Tačiau lietuviams visur, kaip sakoma, pagalius į ratus kaišiojo lenkai, jie skundė juos okupantams vokiečiams, aiškino, kad, girdi, jiems, lenkams, turi priklausyti ne tik Vilnius, bet ir visa Lietuva. Ypač lenkų agresyvumas padidėjo, kai 1916 m. lapkričio 5 d. Vokietijos ir Austrijos imperatoriai įkūrė Lenkijos karalystę, paskyrė valdžią, leido J. Pilsudskiui Galicijoje suorganizuoti lenkų legionierių pulkus, tariamai kovai su Rusija ir jos sąjungininkės – Antantės šalimis.
Tai labai paskatino lenkų kunigus, dvarininkus ir kitus okupantus kolonizatorius dar labiau pulti lietuvius, reikalauti iš vokiečių valdžios, kad Vilnių ir jo kraštą irgi prijungtų prie karalystės.
Pavyzdžiui, Vilniaus lenkai šovinistai 1917 m. balandžio 19 d. savo „Biuletenyje“ („Biuletyn Wileński“), išspausdintame atsišaukime, kurį pasirašė „Centralny komitet narodowy“ (Centrinis tautinis komitetas), „Partija niezawistości narodowej“ (Tautinės nepriklausomybės partija), „Polskie stronnictvo ludowe“ (Lenkų valstiečių partija) ir kt., rašė: „Mes – lenkai, buvusios Lenkų Respublikos rytinių sričių gyventojai, skaudžiai atjaučiame tą skriaudą, kuri daroma mūsų kraštui, atskirtame nuo Lenkijos Karalystės žemių, ir dėl to, kad visos teritorijos, vokiečių kariuomenės okupuotos ir pavestos Vyriausiajai karo vadovybei, bei Rytuose, būtent, Lietuva ir Suvalkija yra išskirtos iš žemių, kurias apima 1916 m. lapkričio 5 d. aktas“.
Ir toliau: „Vilnius – to krašto sostinė ne tiktai praeityje vaidino didelį vaidmenį lenkų tautos gyvenime kaip jos vadų dvasios lopšys, bet ir dabar yra vienas iš miestų daugiausia ir nuoširdžiausiai lenkiškų ir sudaro didelį atgimstančio tautinio lenkų gyvenimo židinį […]“.
Ir toliau raginta rengtis žygiams, kad visa Lietuva būtų prijungta prie Lenkijos Karalystės. Beje, įdomu, kad tie lietuvių broliais besivadinantys, nė neužsiminė, kad kalbama ne apie lenkų, o lietuvių žemes, apie buvusios vienos galingiausios Europoje – Lietuvos valstybės sostinę.
O tuo pačiu metu, lenkų šovinistų imperialistų J. Pilsudskio, R. Dmovskio (Dmowski) pakurstyti 44 sulenkėję Lietuvos bajorai įteikė Vokietijos reichkancleriui raštą, kuriame reikalavo Lietuvą prijungti prie Lenkijos karalystės, nes Lenkija ir Lietuva ir senovėje buvusi viena valstybė, ką paliudijanti ir 1791 m. gegužės 3 d. vadinamoji konstitucija.
Ir Lietuva yra dėkinga tik lenkams ir Lenkijai, nes tik jie davė lietuviams krikščionybę, švietimą, ekonominę kultūrą, valstybės tradicijas. Tad tik rusų šnipai šiandien šneką apie tariamai savarankiškos lietuvių valstybės atkūrimą.
Į tą Lietuvos ir lietuvių tautos sulenkėjusių išdavikų bajorų laišką atsakė lietuviai J. Basanavičius, A. Smetona, A. Žmuidzinavičius, J. Šaulys, A. Stulginskis ir kiti, jie nusiuntė į Berlyną savo paaiškinimą kaip lietuvių tauta neteko savo valstybingumo, kaip lenkų ponai ir kunigai smaugė visa, kas lietuviška, ir kad lietuvių tauta kovoja tik dėl savo valstybingumo atkūrimo tik savose etninėse žemėse.
Ir laišką baigė: „Lietuvių tauta nenurims, kol neatgaus savo savarankiško valstybingumo. Tik tai yra tautos plėtojimo ir klestėjimo sąlyga.“
Vilniaus vyskupijos administratorius lenkų šovinistas K. Michalkevičius, sužinojęs, kad raštą pasirašė ir lietuvių kunigų – J. Kukta, Brazys, Stankevičius, Varnas, suspendavo jų kunigystę, o kai kuriuos jų uždarė ir į Gardino vienuolyną tariamai dėl to, kad jie įžeidę „maldingųjų katalikų jausmus“.
Iš tikrųjų nors ir pasikeitė okupantas – vietoj rusų vokiečiai, bet lietuvių dvasios engėjais ir laisvės nuožmiausiais smogėjais liko tie patys –lenkai šovinistai, kurie, kaip ir rusų laikais, savo juodąjį darbą vykdė pirmiausia per bažnyčias.
Bet pamažu ir okupacinė vokiečių valdžia ėmė suvokti tikruosius lenkų šovinistų siekius ir palankiau žiūrėti į lietuvių kovą dėl savo kalbos, lietuviškų mokyklų, pamaldų bažnyčiose ir valstybingumo atkūrimo.
Pamatų lietuvių valstybei padėjimas. Svarbus įvykis buvo 1916 m. pradžioje Petrapilyje J. Tumo-Vaižganto, Juozo Kubiliaus, Liudo Noreikos įkurta Lietuvių tautos pažangos partija (LTPP), kuri vadovavosi A. Smetonos ir jo bendražygių leistuose „Vilties“, „Varpo“ ir kituose leidiniuose skelbta tautine ideologija, savarankiškos Lietuvos atkūrimo siekiu. „Tautos pažangos tikslas – laisva, demokratinė Lietuva su pačių lietuvių apsisprendimo teise“, – skelbė LTPP. Jai svarbiausia buvo Tauta, jos dvasinis ir materialinis stiprinimas. Tauta – ne koks atskiras jos luomas, kaip LDK laikais, o visi jos žmonės.
1917 m. vasario 11(24) d. pažangiečiai drauge su socialdemokratais, socialistais liaudininkais, krikščionimis demokratais ir kitomis partijomis Petrapilyje įkūrė savotišką Lietuvos vyriausybę – Lietuvių Tautos Tarybą vadovauti Lietuvos valstybės atkūrimui. Taryba vėliau sudarė Laikinąjį Lietuvos komitetą – vyriausybę. Jam priklausė M. Yčas, J. Tumas-Vaižgantas ir kiti.
1917 m. gegužės 27–birželio 3 d. Petrapilyje sukviestas visos Rusijos lietuvių seimas, kuris nusprendė, kad atkuriama Lietuva turi būti nepriklausoma, demokratinė, kad lietuvių tautos valią išreikš Seimas, išrinktas lygiu ir slaptu balsavimu ir pan. Tą siekį – atkurti nepriklausomą valstybę lietuvių atstovai deklaravo ir vėliau, rugsėjo 21–29 d. Kijeve vykusiame Rusijos tautų kongrese.
Lietuvių tautos valstybingumo atkūrimą visą laiką rėmė ir Amerikos lietuviai, kurie irgi buvo išsirinkę Tautos tarybą.
Tarp ženkliausių žingsnių Nepriklausomybėn – 1917 m. rugsėjo 18 – 22 d. Vilniuje įvykusi Lietuvių konferencijoje. Joje buvo numatyta skelbti nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą, tam sudaryta iš 20 žymių veikėjų Lietuvos Taryba (vėliau – Lietuvos Valstybės Taryba), vadovauti nepriklausomos demokratinės Lietuvos kūrimui. Tarybos Pirmininku išrinktas Antanas Smetona.
Deja, lenkai griežtai atsisakė dalyvauti ir konferencijoje, ir Taryboje. Buvo atsisakę ir žydai, bet vėliau pamatę, kad Lietuva iš tikro taps nepriklausoma, pakeitė savo sprendimą.
1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba paskelbė Nepriklausomos Lietuvos Atkūrimo Aktą, tačiau jos niekas pripažinti nenorėjo. Net Popiežius atsisakė (1918 04 30), tardamas, kad „dabartinėmis sąlygomis“ negalįs paremti.
Žinoma, Popiežiaus sprendimui didelę įtaką turėjo Vatikane įsitaisę lenkų hierarchai ir klerkai, kurie nuo seno geresnės žinios apie lietuvius ir Lietuvą Popiežiui nepranešdavo.
Kad atkuriamą Lietuvos valstybę pripažintų Vokietija, Lietuvos Tarybos nariai mėgino, kaip sakoma, padaryti ir „ėjimą žirgu“ – paskelbti Lietuvą karalyste, pasikviečiant karaliauti vokiečių hercogą kilusį iš Gedimino giminės kataliką Vilhelmą fon Urachą (Wilkelm von Urach), viliantis, kad Vokietijai pripažinus jį karaliumi, tuo pačiu bus pripažinta ir Lietuvos nepriklausomybė (karalystė negali būti priklausoma).
Tačiau Vokietija nesusiviliojo tuo jauku. Ir tik po karo pralaimėjimo, po revoliucijos, kapituliacijos ir valdžios pasikeitimo, atsirado galimybė lietuviams pradėti įgyvendinti Vasario 16-osios Aktą: 1918 m. lapkričio pradžioje sudaryti savo Laikinąją vyriausybę.
Tačiau į Lietuvą pradėjus veržtis Sovietų Rusijos kariuomenei, A. Smetonai, kaip Lietuvos Valstybės Tarybos Pirmininkui, Laikinosios vyriausybės vadovui A. Voldemarui ir kai kuriems kitiems teko skubiaivykti į užsienio šalis, prašyti finansinės ir kitos paramos, kovojant su įsibrovėliais.
Agresoriams artėjant prie sostinės Vilniaus, lietuviams paprašius lenkų, jų vado J. Pilsudskio padėti apsiginti, jis atsisakė, nes lenkai planavo vieni ją „išvaduoti“, kad po to galėtų prisijungti prie Lenkijos.
Vos pradėjusi organizuoti savo kariuomenę Lietuva nepajėgė priešintis bolševikams, ir Laikinoji Lietuvos vyriausybė pasitraukė į Kauną. Jis tapo nepriklausomos Lietuvos gynybos ir atkūrimo centru.
Lietuvių savanoriams didelių aukų kaina pavyko sustabdyti bolševikinės Rusijos kariuomenės veržimąsi. Bet J. Pilsudskio vadovaujama lenkų armija puolė Vilnių ir jo kraštą, okupavo jį ir ėmė vykdyti žiauriausią lietuvių engimo ir lenkinimo politiką, veržtis toliau į Lietuvą, organizavo sąmokslus joje.
Tarp žymiausių tokių sąmokslų 1919 m. rugpjūčio pabaigoje vadinamasis POW (Polska organizacja wojskowa – Lenkų karinė organizacija), kuriai priklausė ir lietuvių dvarininkų, bajorų, katalikų kunigų, vienuolių.
Nuotraukoje: monografijos „Prezidentinė Lietuva (1919 04 05 – 1920 06 15, 1926 12 17–1940 06 15)“ santraukos viršelyje – Antanas Smetona.
(Bus daugiau)
2013.04.14
