Neseniai žiniasklaidoje buvo paskelbta, kad Lenkijos lenkai labai mažai pažįsta Lietuvą. Daugelis net nežino, kur ji, painioja ją su kitomis kaimyninėmis valstybėmis.
Be abejo, visose tautose yra labai menkai išsilavinusių žmonių, nežinančių nei savo, nei kitų šalių istorijos, geografijos.
Bet man atrodo, kad ta statistika norėta pasakyti kažką kita. Gal bandyta nuraminti lietuvius? Ko jūs bijote tos Lenkijos, juk jeigu ji norėtų užgrobti Vilniją, valdžia pasirūpintų, kad kiekvienam tamsuoliui tai rūpėtų! Neturi Lenkija jokių blogų kėslų Lietuvos atžvilgiu.
Maždaug tuo pačiu metu kadenciją baigęs prezidentas V.Adamkus televizijoje tarstelėjo, kad ir lietuviai labai mažai žino apie Lenkiją.
Ką tai galėtų reikšti? Turbūt tai, kad abiejų valstybių gyventojams reikėtų daugiau bendradarbiauti, lankytis vieniems pas kitus, pamiršti praeities skriaudas? Kas to nežino, kas tam prieštarautų! O dėl skriaudų, tai jos patirtos tik iš vienos pusės, Lietuva nė vieno lenko nėra nuskriaudusi. Atvirkščiai, turtų, žemių, karalių yra davusi tai klastingai valstybei. Šuo pakastas ne čia.
Įsivaizduoju, V.Adamkus jaučiasi labai nelaimingas, matydamas žlugusią partnerystę, kai abiejų šalių vadovai bendrauja pro sukąstus dantis. Juk jis labai norėjo, kad Lietuva Lenkijai neprimintų jokių skriaudų, priešingai, nuolaidžiautų Lietuvos lenkams. Būtent jis (tiesa, ne tik) Lenkijos vadovams prižadėjo neleistinų dovanėlių, o mainais gavo špygą. Iki šiol neįgyvendinti jokie Lietuvai naudingi projektai, dešimtmečiais vilkinami keliai ir tiltai.
Atrodo, kad būtent dabar, po kelerių metų priešinimosi, naujoji Lietuvos valdžia vis dėlto tęs nuolaidžiavimo, pataikavimo politiką. Kalbama, kad G.Kirkilas dalyvaus Gegužės 3-iosios konstitucijos šventėje su dovanėlėmis, nuo kurių vis dėlto susilaikė A.Kubiliaus vyriausybė, anos kadencijos Seimas.
Internetinėje erdvėje keliauja laiškas, kurį gavau ir aš. Verta jį paskelbti.
Sveiki.
Kaip visi puikiai žinome, įvykiai Vilnijoje rutuliuojasi vis pavojingesne vaga. Kitaip negu autonomininkams nuolaidžiaujanti Lietuvos valdžia, kaimynai, tarp jų Lenkija ir Rusija, žvelgia į ateitį ir nuosekliai ruošia dirvą būsimiems veiksmams. Nematyti panašumų su Klaipėdos krašto istorija tiesiog neįmanoma. LLRA ir diriguojantieji jos veiksmams puikiai žino, ką daro ir ko siekia. Visiškai akivaizdu, kad nuolaidoms nebus galo, nes patenkinus vienus reikalavimus bus keliami nauji.
Gegužės 2 ar 3 d. G. Kirkilo vadovaujama delegacija vyksta į Varšuvą minėti ATR Gegužės 3 d. konstitucijos ir, atrodo, veža šeimininkams dovanų — pažadus įvykdyti bent jau kai kuriuos Lenkijos ir LLRA reikalavimus. Todėl rengiamas protesto mitingas prieš tokią nuolaidžiavimo politiką. Žiniasklaida neabejotinai mėgins jį pavaizduoti kaip trumparegių "nacionalistų" varganą sambūrėlį.
Bus ir įprasto bauginimo. Mūsų visuomenės būklę, tiksliau, kiek ji įbauginta, taip pat gerai žinome. Todėl labai svarbu padrąsinti žmones ir pakviesti juos ateiti. Išvydę šiuos ir galbūt daugiau parašų jie patikės, kad tai ne dar vienas iš anksto pasmerktas nepavykti mažų partijų renginėlis, bet tikra sąjūdinės dvasios protesto akcija. Iš tiesų ją rengia ne partijos, bet iš nepartinių aktyvių visuomenininkų sudarytas organizacinis komitetas, o didžiąją darbo naštą geranoriškai prisiėmė patriotiškai mąstantis jaunimas.
Jeigu iš esmės pritartumėte šio Kreipimosi intencijai ir pagrindinėms mintims, prašyčiau tai patvirtinti atsiunčiant žinutę el. paštu.
Taip pat prašyčiau persiųsti šį tekstą galintiems ir norintiems pasirašyti visuomeniškai aktyvesniems ir žinomesniems pažįstamiems. Surinkus daugiau parašų kitos savaitės pradžioje tekstą būtų galima siųsti žiniasklaidai ir viešinti kitais būdais.
Baigdamas norėčiau pasiūlyti atidžiai perskaityti, taip pat mintyse praplėsti šio laiškelio adresatų sąrašą. Jeigu panašiam sąrašui būtų lemta išvysti dienos šviesą, ko gero, tai galėtų būti didelio moralinio ir psichologinio lūžio pradžia. Propagandos pučiamas mitas, kad tautinės ir valstybinės idėjos yra atgyvena ir rūpi tik saujelei praeitimi gyvenančių "tamsuolių", sudužtų į šipulius. Todėl Vilnijos reikalas yra ne tik svarbus iš principo, bet ir yra reta, galbūt net istorinė galimybė prabusti, kuri greitai gali ir nepasikartoti. Todėl neišnaudoti jos būtų nedovotina ir galbūt neatitaisoma klaida.
Vytautas Radžvilas
Gerai prisimenu 2007 m. gegužės 2 d. tos vadinamosios konstitucijos paminėjimą Seime ir nutarimą dėl "gegužės 3 d." įtraukimo į atmintinų dienų sąrašą Lietuvoje. Pirmuoju smuiku tada griežė E.Zingeris, kuriam, be abejo, nė kiek neskaudu, kad tame dokumente jau nebeminėta nei "lietuvių tauta", nei "Lietuva".
"Nemaloni lietuvio ausiai buvo tame LR Seimo posėdyje ir Prezidento V.Adamkaus kalba. Iš daugelio jo pagiriamųjų žodžių tai Gegužės 3-iosios konstitucijai atrodė, jog ir Nepriklausomos Lietuvos Prezidentas pritaria E.Zingerio ir jo kompanionų kalboms. Jis sakė: Prieš šešerius metus Lietuvos ir Lenkijos seimų asamblėja nutarė bendrai minėti 1791 metų gegužės 3 dienos Konstituciją kaip abiem tautoms svarbų valstybės ir teisės paveldą…" (iš neseniai išėjusios istoriko Algimanto Liekio knygos "Prezidentinė Lietuva (1919-1920, 1926-1940).
Plačiau apie šį gėdingą minėjimą, aprašytą minėtoje knygoje, pakalbėsime vėliau, kai G.Kirkilas Lenkijoje garbins konstituciją, kurioje neliko net Lietuvos vardo, o dabar pateiksime dar vieną istoriko A.Liekio knygos citatą:
"Daug kas stebėjosi, kaip ir šiandien stebisi, kam iš viso nepriklausomos Lietuvos valdžiai reikėjo ištraukti tą tik Lenkijos valdančiųjų pergalę liudijantį, paverčiant buvusią Lietuvos valstybę Lenkijos provincija, dokumentą? Lenkai nuo seno šventė, tegu sau ir toliau džiaugiasi ta savo tariama Gegužės 3-iosios konstitucija, o mes, lietuviai, gegužės 3-iąją galėtume paskelbti nebent Padėkos Aukščiausiajam diena už tai, kad ta konstitucija nebuvo įgyvendinta, ir todėl mes dar lietuviškai kalbame, turime savo valstybę.
Lietuvos valstybė ne kartą žlugo ne dėl pralaimėjimų mūšių laukuose, bet dėl netikusių valdovų, dėl klusnumo imperialistinėms valstybėms, dėl to, kad Lietuvos valdančiajam elitui buvo svetimos tokios vertybės kaip lietuvių tauta, Lietuvos valstybė, jos Nepriklausomybė, lietuvių kalba ir pan."
Kažin ar šiemet mūsų pataikūnai išdrįs minėti faktą, minėtiną tik kaip XVIII a. Lietuvos gėdą, Lenkijos klastą, kaip, pasak istoriko, padėką Aukščiausiajam, kad ta konstitucija nebuvo įgyvendinta. Gal apsiribos G.Kirkilo delegacijos išvyka į Varšuvą su dovanėlėmis, tiksliau – su duokle stipresniam, niekaip imperinių siekių neatsisakančiam kaimynui? Lietuvoje E.Zingerio pasiūlymas "papildyti Atmintinų dienų sąrašą gegužės 3-iaja" susilaukė didelio nepritarimo, tad geriau neerzinti praeitimi gyvenančių "tamsiuolių", kurie vis aukščiau kelia galvas. Bandysime Vilniaus kraštą atiduoti tyliai, kiek įmanoma nepastebimiau, dalimis (pavardėmis, lentelėmis, palengvintais egzaminais).
Ir jie taip tikrai padarys, jeigu nepasipriešinsime daugiatūkstantiniais mitingais, kaip Sąjūdžio laikais.
Valstybės intereso nesuvokianti ir orumo neturinti valdžia jau paaukojusi savo moksleivius, dabar yra pasirengusi paaukoti ir Valstybinę kalbą bei lietuvių žemes. Tokioje situacijoje tik susitelkusi visuomenė gali priversti sustabdyti ar net atšaukti šaliai pragaištingus sprendimus.
Šią lemtingą valandą visi turime ginti Lietuvos jaunimo ateitį, lietuvių kalbą, šalies valstybingumą ir jo teritorinį vientisumą!
Š. m. balandžio 28 dieną (sekmadienį) 14 valandą kviečiame atvykti į mitingą „Už mūsų žemę, kalbą ir valstybę“, kuris vyks prie Lietuvos Respublikos Seimo rūmų. Jei galite, ateikite nešini Trispalve – tebūnie aišku, kad tai visos Tautos, o ne atskirų organizacijų mitingas. Taip pat prašome į jį pagal galimybes pakviesti artimuosius, kolegas ir draugus!
Šiandien Lietuvai reikalingas kiekvienas jos pilietis!
Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Vytautas Visockas.
2013.04.27
