Abraominių religijų ( judaizmo, krikščionybės ir islamo ) tarpusavio priešprieša viduramžiais ( VI )

11. Viduramžių judėjų literatūrinė parodija – „Anti-Evangelija“

Jau ankstyvaisiais viduramžiais žydų bendruomenėse ėmė sklisti itin slaptas literatūrinis kūrinys, tiksliau keli jo nuorašai ir variantai, sudėlioti iš itin neigiamų pasakojimų apie Kristų ir jo mokymą, ir tai sunku buvo paneigti net iškalbingiausiems rabinams. Juk įvairios legendos apie Kristų dar V a., tai yra – Talmudo kūrimo laikais, jau buvo sujungtos į atskirą kūrinį „Jėzaus istorija“ (Toldoth Ješū), kuris savo ruožtu ėjo iš lūpų į lūpas, o vėliau buvo užrašytas įvairiais variantais.

Pasinaudodami jau cituotomis Boriso Derevenskio vertimų į rusų kalbą publikacijomis pamėginkime trumpai prisiminti legendinį viduramžių judėjų literatūros kūrinį, kurio tekstai geriausiai žinomi iš trijų paskelbtų variantų (aramėjų kalba užrašytas vadinamasis Jemeno nuorašas ir du šnekamąja Europos žydų kalba užrašyti vadinamieji Vienos ir Strasbūro nuorašai). „Toldoth Ješū“ pažodžiui reikėtų versti kaip „Jėzaus kilmės knyga“, suvokiant pavadinimą kaip parodiją Mato Evangelijos pradžioje pateikiamai „Jėzaus Kristaus, Dovydo sūnaus, Abraomo sūnaus, kilmės knygai“.

Jau pirmieji kūrinio sakiniai liudija poleminę sumanymo kryptį – žūtbūt sugriauti evangelinį Jėzaus įvaizdį. Iš Jėzaus kilmės atpasakojimo sužinome, kad antrosios Šventovės laikais

gyveno vienas žmogus, kilęs iš Dovydo giminės, vardu Juozapas Pandora, ir turėjo jis žmoną vardu Mirijama. Tas žmogus buvo dievobaimingas ir mokėsi pas rabį Simeoną ben Šetachą. Bet minėto Juozapo kaimynas buvo ištvirkėlis ir nedorėlis, o jo vardas Jochanas Nevidonas. Mirijama buvo graži moteris, tai tam Jochanui Nevidonui krito į akį, ir jis ieškojo progos su ja pergulėti. Taigi dorovė jam buvo niekniekis, bet ji to nepastebėjo. Ir štai vieną kartą, Nisano mėnesį, Velykų išvakarėse, šeštadienio naktį minėtas Juozapas išėjo pas mokytoją. O ką padarė tas nevidonas? Jis visą laiką slapstėsi prie namo ir, vos tik Juozapas išėjo, nevidonas įsėlino vidun ir rado Mirijamą, gulinčią atskirai nuo vyro dėl mėnesinių. Bet nevidonas padarė, ką norėjo, ir pergulėjo su ja.^[1]

Pasakojimas apie Jėšua gimimą akivaizdžiai siekia paneigti dieviškąją Jėzaus kilmę. To negana, pagal viduramžių įsitikinimus žmogaus charakteris ir polinkiai tiesiogiai priklauso nuo to, kas jo gimdytojai ir kokiomis aplinkybėmis jis buvo pradėtas. Taigi Jėšua pradėtas trejopai nusidėjus: sulaužyta šeimyninė ištikimybė, nusidėta ritualinės švaros priesakui nesantykiauti esant mėnesinėms ir suterštas šeštadienis.

Kuomet pasimatė Mirijamos nėštumas, jos vyras Juozapas, ilgą laiką neturėjęs su ja vaikų, išsigando gėdos ir pasišalino į Babiloną.

Po kiek laiko mieste pasklido gandas, kad Mirijama, Juozapo žmona, laukiasi kūdikio, o kada pagimdė sūnų, davė jam Jošuos vardą jos dėdės garbei ir aštuntą dieną jį apipjaustė. Ir Mirijama manė, kad tai jos vyro Juozapo sūnus, kol Johanas Nevidonas paskelbė visiems girdint: tas vaikas mano, ir jis pradėtas ne santuokoje […]. Kai berniukas paaugo, Mirijama išleido jį mokyklon mokytis Įstatymo. Ir buvo tas mamzeris ^[2]labai protingas, nes per vieną dieną išmokdavo tiek, kiek kitas nė per metus neišmoks (op. cit., p. 337).

Praėjus trisdešimčiai metų kartą ėjo gatve rabis Simeonas ben Šetachas su dviem išminčiais. O buvo toks Įstatymo žinovų paprotys: jei pro šalį eidavo mokintiniai, jie visados nusilenkdavo ir prisidengdavo veidą iš pagarbos. Ir štai mamzeris Jošua aukštai pakelta galva praėjo pro rabį Simeoną ir jį lydėjusius išminčius, bet nenusilenkė jiems kaip koks šventvagis ir nenaudėlis, ir patraukė į didžiąją Tiveriado mokyklą. […]Atėjo į mokyklą jo mokytojas, pasirengęs skaityti mokintiniams Nezikino traktatą, o tas mamzeris irgi mokėsi mokykloje ir ėmė mokyti jaunuolius Halachos ^[3]. Tada atsistojo vienas iš jų ir tarė jam: tu negali mokyti, kadangi kiekvienas, kas savo mokintojo akivaizdoje dėsto Halachą, yra baudžiamas mirties bausme. O tu pradėjai mokyti Halachos savo mokintojo akivaizdoje kaip mamzeris ir nešvarybės sūnus. Ir atsakydamas tas nenaudėlis begėdiškai pareiškė: tai jūs nenaudėliai ir palaidūnių sūnūs; nes iš tiesų jūs žiūrite į knygą, bet nesuvokiate, kur dešinė, o kur kairė, kas mokintojas, o kas mokintinis, kas yra gėris, o kas yra blogis, kas kilmingas, o kas kilęs iš tamsuolių […]. Betgi išminčiai nusprendė, kad mamzerį Jošuą dera užmušti už tai, kad jis savo mokintojo akivaizdoje dėstė Halachą ir mokė prieš Dangų (Dievą). Tuomet atskyrė jį nuo Izraelio ir nusprendė ateityje vadinti ne Jošua, o Jėšua, tas reiškia „teišdyla jo vardas ir jo atminimas“, ir tikrai nuo to laiko jį visi tik tuo antruoju vardu vadino […]. Kuomet jis išgirdo viską ir sužinojo, kad iš tikro yra mamzeris ir nešvarybės sūnus, kad jo motina turėjo meilužį, o išminčiai jį patį pasmerkė mirčiai, apėmė baimė ir jis išėjo į Jeruzalę“ (p. 340).

Tolimesnis Jėzaus įvaizdžio griovimas akivaizdžiai matomas autoriaus pastangomis savaip išaiškinti vėlesnį legendinį Jėzaus gyvenimą, kaip jis išdėstytas keturiose evangelijose (iš gr. evangelion – gera naujiena), priskiriamose keturiems skirtingiems I–II a. autoriams, rašiusiems senąja graikų kalba, – Matui, Morkui, Lukui ir Jonui, kurių vardais kiekviena pavadinta, o visos kartu sudaro krikščionių Naująjį Testamentą (su Apaštalų darbais, laiškais ir Apokalipse). Susidaro įspūdis, kad judėjų autoriai buvo puikiai susipažinę su visomis evangelijomis ir stengėsi nuosekliai nuvainikuoti visus kertinius krikščionybės dogmatus apie dieviškąją Jėzaus kilmę, apie padarytus stebuklus, apie jo mirtį, prisikėlimą ir pakilimą į dangų.

Viduramžių pasakojimo naivumas atspindi tiek kūrėjų, tiek būsimųjų klausytojų ir skaitytojų mentalitetą, kurį lemia neginčytinos judaizmo dogmos ir logikos nevaržoma vaizduotė, valdoma besąlygišku tikėjimu antgamtiškomis pasaulio galiomis. Prisiminkim, kaip Vienos rankraščio autorius mėgina paaiškinti Jėzaus stebuklinių gebėjimų atsiradimą. Prieš skelbdamas savo mokymą,

Jėšua prasmuko į šventovę, kurioje buvo pamato akmuo, kadangi tą pamatą padėjo pats D[ievas]; ir tai buvo tas akmuo, ant kurio aukojo Jokūbas – r[amybė]j[am]– ir ant kurio buvo raidėmis surašytas neištariamasis Vardas; kiekvienas, kas sužinos tą paslaptį, gali padaryti viską, ką tik panorės. Ir mamzeris panoro sužinoti paslaptį. Tačiau Izraelio išminčiai labai bijojo, kad jauni izraeliečiai panorės išmokti raides, idant galėtų daryti nederamus dalykus, todėl pasirūpino apsauga. Du variniai liūtai tupėjo prie dviejų geležinių kolonų priešais įėjimą į šventovę. Ir tą, kuris įeidavo išmokti raides, jie atpažindavo ir taip suriaumodavo, kad tas čia pat raides užmiršdavo, o jeigu jis užsirašydavo raides ant pergamento, liūtai jo nebeišleisdavo. Ir ką padarė tas mamzeris? Jis ištarė raides virš savo šlaunies, po to ją įpjovė, nejausdamas jokio skausmo, įdėjo prirašytą pergamentą į šlaunį, tada vėl ištarė raides, ir oda ant šlaunies kaipmat užsitraukė. Kada jis ėjo laukan, liūtai suriaumojo, ir jis užmiršo, ką buvo išmokęs; betgi pergamentas liko, kur buvęs, ir [grįžęs namo mamzeris]vėl prapjovė šlaunį, išėmė pergamentą ir saugiai įsitaisęs išmoko raides. Jis buvo vienintelis, kas taip pasielgė, ir tokiu būdu įgavo galią padaryti viską, ką tik panorės (op. cit., p. 340–341).

Toliau (šeštajame skirsnyje) judėjų rašytojas pereina prie skaudžiausios temos: kaipgi Jėšua susilaukė tiek daug pasekėjų? Ir mes išgirstame atsakymą:

Kada jis pajuto, kad įgavo galią, jis nuėjo ir surinko tris šimtus dešimt turtingų ir protingų jaunuolių iš Izraelio aukštuomenės ir skelbė jiems sakydamas: […]Mano motina pradėjo mane nuo V[iešpaties], Kuris sukūrė mane jos kūne, ir ji pagimdė mane. Ar ne įstabu, kad, dar neatėjus man į pasaulį, apie mane ir mano motiną pranašavo pranašas Jošuė? Ir jis [Viešpats]pasakė: „Džiūgauk ir linksminkis, Siono dukterie, nes štai aš ateinu ir gyvensiu tavo viduje. Aną dieną daug tautų prisidės prie Viešpaties, ir iš jų bus mano tauta“ (Zch 2:10–11). O kadangi mano motina pradėjo mane nuo Šventosios Dvasios, Izraelio sūnūs pavadino mane mamzeriu. Jie sako apie mane, kad aš mamzeris, bet aš pagimdytas D[ievo]; jie vadina mane nešvarybės sūnumi, bet aš esu Visašv[entojo]sūnus. Mano motina nepažinojo šiame pasaulyje vyro, bet pastojo nuo paties V[iešpaties], todėl ją vadina Mirijama, – skaitykite ne „Mirijama“, o „Marija“. Tai jie mamzeriai, kaip pasakė apie juos pranašas: „nes jie paleistuvavimo vaikai“ (Oz 2:4). Jei dabar jus seksite mane ir laikysitės mano priesakų, tuomet įžengsite kartu su manimi į rojų.

Senojo Testamento citatos liudija autorių buvus didžiai išsilavinusį žmogų, kuris laisvai naudojasi Biblijos šaltiniais ir judėjų autoritetais pranašais. Autorius leidžia mums suprasti, kad pirmieji Jėzaus mokintiniai nebuvo naivuoliai, kuriems užteko biblijinių argumentų. Jie pareikalavo, kad Jėzus įrodytų savo dieviškąją kilmę stebuklu. Jėzus čia pat išgydė suparalyžiuotąjį, tad jaunuoliai, išvydę stebuklą, „puolė prieš jį kniūbsti ir įtikėjo jį“ (op. cit. p. 343).

Nuo šio momento pasakojime atsispindi ne tiek asmeninės biografijos parodijavimo tikslas, kiek stiprėjančio religinio konflikto atomazgos paieškos. Viduramžių judėjų populiariosios literatūros skaitytojams ir klausytojams reikėjo paaiškinti, kaipgi jų protėviams pavyko stebukladario galią įgijusį Jėšų ne tik demaskuoti, bet ir nuteisti romėnų teisme mirties bausme. Ir šiuo atveju Vienos rankraščio autorius remiasi pusiau sakraline, pusiau fantastine savo skaitytojų ir klausytojų vaizduote, kurios erdvėje nėra vietos gyvenimiškai logikai, bet apstu antgamtinių dėsnių veiklos. Pasak autoriaus, Izraelio išminčiai nusprendė, kad pirmiausia būtina panaikinti stebuklingąją Jėšaus galią, o geriausiai galės padaryti tas, kuris tokiu pat būdu kaip Jėšua sužinos šventovėje netariamojo Vardo raides, taps galingas ir galės susigrumti su Jėšumi. Priešininku buvo paskirtas Judas Iskarijotas, kuris įgavo galių ir visų akivaizdoje stojo į dvikovą su Jėšumi.

Dvikovos epizodas vėlgi kupinas viduramžių naivumo ir tikėjimo simbolinėmis antgamtinio pasaulio galiomis. Norėdamas įrodyti savo dieviškąją galią Jėšu kreipėsi į minią sakydamas, kad jis pakils pas savo dangiškąjį tėvą:

Nūnai jis pašaukė mane, ir aš pakilsiu pas jį. Šitaip taręs Jėšua sumosavo rankomis kaip erelis sparnais ir iškilo į padebesius tarp dangaus ir žemės. Visi žmonės, kas tai matė, apstulbo. Ir visas Izraelis buvo nustebintas.

Tuomet išminčiai pasakė Judui Iskarijotui: pasitarnauk V[iešpačiui]mūsų, pakilk virš jo ir numesk jį, – suteršk jį savo sperma, kad jis daugiau nebegalėtų naudotis [slaptu]žinojimu. Paklusdamas įsakymui Juda Iskarijotas tuoj pat užskrido virš jo, suteršė, aptaškė jį savo sėkla, o tas liko šitaip suterštas ir nukrito ant žemės. Kadangi jis [Jėšu]neturėjo jokios kitos galios, tik [netariamo]Vardo galią, o kai buvo suterštas ištryškusios sėklos, prarado tą galią. Ir kuomet jis [Juda]suteršė piktadarį Jėšų, pats taip susiteršė, ir abu jie tapo nešvarūs, ir abu kartu nukrito ant žemės. Ir visi pagonių (nocrimų, krikščionių) išminčiai žino šią paslaptį, ir štai kodėl jie keikia Judą Iskarijotą (op. cit., p. 346–347).

Tolimesnis žemiškasis Jėšaus gyvenimas buvo nulemtas: nebegalėdamas daryti stebuklų, nepajėgdamas net pats savęs išgelbėti iš savo budelių rankų, jis tapo judėjų pasityčiojimų ir pykčio auka ir pagaliau buvo prikaltas prie kryžiaus.

Jėzaus prisikėlimo ir pakilimo į dangų motyvai, matyt, neatrodė autoriui tokie sudėtingi, kad juos reikėtų nuvainikuoti sakraliniais ritualais. Atvirkščiai: sakralinei pomirtinių įvykių realybei judėjų autorius priešpastato itin grubią viduramžiškos kasdienybės logiką. Jos laikydamasis jis ir aiškina savo klausytojams ar skaitytojams, kas vyko po to, kai Jėzus buvo nuimtas nuo kryžiaus ir paguldytas nakčiai į kapavietę. Sakralinio pasaulio stebuklus čia pakeičia buitinio pragmatizmo merkantilinė logika. Atseit, naktį,

prie kapavietės atėjo atskalūnai [Jėzaus pasekėjai]. Ir sumanė atskalūnai pagrobti Jėšaus kūną ir paslėpti kitoje vietoje, idant po to paskelbtų, kad jis pakilo į dangų, o judėjai dėl to atsidurtų baisiame išnaikinimo pavojuje. Tuo metu ėjo pro šalį vienas judėjas, vardu Judas Sodininkas, ir nugirdo jis atskalūnų žodžius, ir suprato jų kėslus. Ir ką padarė tas Judas? Vos tik stojo naktis, jis pagrobė Jėšaus kūną iš tos kapavietės ir užkasė savo paties sode. Tada, kai [tą pačią naktį]atėjo atskalūnai, kad jį paimtų, ir atidengė kapavietę, pamatė, kad ji tuščia, nes Judas Sodininkas jau buvo išnešęs kūną. Tuomet atskalūnai sušuko: teisybė, jis buvo Die[vo]sūnus ir Mesijas, ir dangiškasis Tėvas pasiėmė jį pas save į dangų (op. cit., p. 354).

Dabar grėsmė pakilo virš judėjų galvų, nes romėnų valdžia įsakė surasti Jėšaus kūną, priešingu atveju, bus žiauriai nubausti visi jo kaltintojai, kankintojai ir budeliai. Izraelio sūnus apėmė didis nerimas, peraugęs į siaubą ir dejones, kai negalėjo niekur surasti nuimtojo nuo kryžiaus Jėšaus kūno. Grėsmingo konflikto išsprendimas, kaip minėjom, visiškai buitiškas. Atsitiktinai kažkoks praeivis sužinojo iš paties Judo Sodininko visą teisybę, ir

pasklido žinia, kad Jėšua atsirado, mat Judas Sodininkas išsinešė jį iš kapavietės. Tuomet apsidžiaugė visi izraeliečiai, užgrojo dūdomis, sutrimitavo šofarais ir patraukė į Judos Sodininko sodą, ir sušuko jam: duok mums piktadarį, mamzerį ir nešvarybės sūnų! Tas pasakė: neduosiu, bet galiu jums parduoti. Jie paklausė: kiek tu nori už jį? Tas atsakė: noriu 30 sidab­rinių. Ir davė jam, kiek prašė. Po to nuėjo ten, kur buvo užkastas [Jėšua], iškasė jį, surišo virvėmis už kojų ir nutempė Jeruzalės gatvėmis didžiai išgėdindami (op. cit., p. 356).

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: literatūrologas, literatūros kritikas, humanitarinių mokslų daktaras, rašytojas Algimantas Bučys.

(Ištrauka iš Algimanto Bučio knygos „Seniausios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija“. – Vilnius, 2012).

(Bus daugiau)

2013.02.16