Štai skaitome “genialią” mintį: “Miestų augimas Lietuvoje buvo susijęs ne tik su prekinių-piniginių santykių plėtra, bet ir su pinigų kalybos aukso amžiumi – tokios įvairovės [ monetų – V.T] vėliau [po Žygimanto Augusto – V.T.] nebus” (1, p.188). Matote, kaip paprasta – valstybei tereikia pradėti kaldinti kuo įvairesnio metalo ir nominalo monetas ir miestai augs kaip ant mielių, nereikės nei amatų, nei prekybos plėtros! Nebent A.Bumblauskui protą sujaukė didelis noras nuslėpti Lietuvos ūkio pažangą. Greičiausiai šiam tikslui ar dėl neišmanymo paskleidė dūmų uždangą – miestai augę dėl prekinių-piniginių santykių plėtros. Betgi ji – išvestinis dalykas, ūkio augimo padarinys. Daug ką sintezuotojas apverčia aukštyn kojomis.
Žinodamas, kad save moderniems, neva romantinių stereotipų griovėjams prisiskiriantys istorikai atkakliai kurpia mitus, kad “visąlaik Lietuva buvo skurdo šalis”, kad “dėl atsilikimo kalti patys”, suprantu duomenų ir faktų nutylėjimo, logikos prievartavimo motyvus. Vietoje jų pasigriebiamas “įtikinamiausias argumentas” – katė: “nėra katės, nėra ir civilizacijos”. Žurnalistei A.Bumblauskas atviravo: “Laikėm namie katiną, tai ir parūpo jo giminės lietuviškoji istorija” (5, p.50). Kaip patogu į praeitį žvelgti XXI a. miestiečio katino akimis! Nereikia studijuoti nei šaltinių, nei literatūros. Toliau postringaujama: katės nėra, nes nėra pieno, mėsos, nei pagonių būstuose šilumos. Nors verk, tiksliau – graudžiai murk. Katino šeimininkui nė motais daugybė kronikose archeologinių tyrimų medžiagose liudijimų apie mūsų protėvių turėtas dideles grūdų atsargas (kai kurie mokslininkai kalba net apie jų eksportą), gyvulių bandas, gausybę žvėrių, paukščių, žuvų.
Anglui istorikui S.C.Rouvelui pagoniškoji Lietuva – ne skurdo šalis. O ką gi šimtmečiais Lietuvoje plėšė “civilizacijos nešėjai” – kryžiuočiai?! Pagal A.Bumblauską išeitų – karnas, šluotas. Tik dėl jų taip agniai veržėsi į Lietuvą. Ir reikia taip kompromituotis! Vardan ko – populiarumo ar Vakarų civilizacijos išaukštinimo? Dar grįžtelsiu prie mėsos, nes sintezuotojas postuluoja, kad pagonys jos ilgiau išlaikyti negalėjo, kadangi druska buvusi brangi (viename interviu “pasitaisė”, kad išvis jos nevartoję). Beprasmiška jo klausti – o kodėl popiežiai, kryžiuočiai draudė pardavinėti lietuviams druską? Be to, E.Šimkūnaitė yra išaiškinusi, kad lietuviams druską pakeisdavo kažkurios žolės (pavadinimo nepamenu). Patikėję tokiomis sintezėmis, turėtume prieiti prie išvados, jog dėl druskos nevartojimo protėviai jautė didžiulį natrio stygių, todėl turėjo būti rachitikai, o dėl prastos mitybos buvo fiziškai silpni. Ir kaip tie rachitikai nujodavo tūkstančius kilometrų ir dar sugebėdavo kautis, išlaikyti rankose nelengvus kalavijus? Juolab kad “Avalynė labai prasta, iš odos ar kailio. Veltinių nebuvo” (1 p.92). Tiesa, jau kitame puslapyje parašė priešingai: “Paaiškėjo, kad XIII-XIV a. buvo paplitę odiniai batai”, kurie iš esmės nesiskyrė nuo šiandieninių (1 p.93). Tik graudų juoką sukelia pasaulyje tik XIX a. antroje pusėje pradėtų gaminti veltinių ieškojimas viduramžiuose ir dar sušunkant: “Įsivaizduokite šaltą žiemą su tokia avalyne į Estiją plėšti žygiuojantį [o stebukle, pėsčiomis! – V.T.] lietuvį!” (1 p.92). Dėl to taikliai pašmaikštavo T.Baranauskas: “ belieka manyti, kad lietuviai žygiuodavo nušalusiomis ir gangrenuojančiomis kojomis ” (2).
Toliau deklaruojama: pagonių lietuvių ginklai buvo prasti, jie retai naudojo lanką, nekalbant apie arbaletą, nemokėjo kautis raiti, neįstengė prilygti vokiečių riterių ar rusų (tuomet neegzistavusių) rikiuotei, ypač daug dėmesio skyrė apsauginėms priemonėms (kokioms?) ir t.t. (1, p.34, 88). Čia A.Bumblauskas lietuvių ginkluotę ir karinius sugebėjimus įvertina kaip ir kaimynų istorikai šovinistai, visada ir visaip niekinę lietuvius. Nemažai tokių dlugošiškų pramanų yra ir istoriko A.Nikžentaičio habilitacijoje. Svarbu žinoti, kad nei vienas jų nėra atlikę specialių ginkluotės ir karybos tyrimų.
Kitas A.Bumblausko opusas apie lietuvių ginkluotę toks: “Labiau tikėtina, kad lietuviai kariavo [net XIV a. – V.T.] su trofėjiniais ar perlydytais iš mūšyje paimtų ginklų kalavijais” (1, p.84). Čia jis pralenkė ir E.Gudavičių su A.Nikžentaičiu, įtikinėjančius, jog lietuvių ginkluotėje kalavijai buvo reti. Tuo tarpu V.Kazakevičiaus monografijoje randame tokias išvadas: “ baltų kalavijai atitiko Europos standartus, vietos meistrai buvo įgudę, išradingi, nuolatos siekiantys diegti tobulesnę gamybos technologiją . “Vartodami ir gerbdami kalavijus, baltai nebuvo išimtis iš kitų Europos tautų” (9, p.92-93).
Be to, jis ir kiti aiškiai nurodo, kad kalavijai buvo gaminami iš balų rūdos. T.Baranauskas abejoja A.Bumblausko susipažinimu su naujausia istoriografija. Tam tikriausiai jis neturi laiko ir noro (niekuomet jo nemačiau bibliotekose ar archyvuose plušančio). Parankių faktų “prikabinėtojams” prie išankstinių nuostatų, aišku, nereikalingi naujausių tyrinėjimų rezultatai. Dar susiaurins fantazijos lauką. Ir kam jam reikėtų istoriografijos šaltinių, kai turi mintis generuojantį katiną ir istorijos “šaltinį” – pajuokavimus su E.Gudavičiumi TV laidose “Būtovės slėpiniai” (dalį jų nurodė knygos šaltinių dalyje) ir neatremiamus argumentus “atrodo”, “regis”. Ko siekiama pasakomis apie prastą ginkluotę? Aišku, kad norima skaitytojams įtaigoti mintį ne vien apie ginkluotės, bet ir ūkio atsilikimą, meistrų kalvių neturėjimą. Mat šie dalykai organiškai susiję. Kitas siekimas – suformuoti nuomonę, kad Lietuva visokeriopą pažangą, taip pat ir ginklų kokybės, pasiekė tik po krikšto, faktiškai atgaivinti mitą apie lenkų civilizacinę misiją. Postringaujama, kad ir nepaisant XIV a. lietuvių pasiektos apsiginklavimo pažangos, vokiečių riteriams galėjęs prilygti tik lietuvių kunigaikščių elitas (1, p.84), kad neįstengta pasiekti reikiamos ginklų kiekybės (tarytum kas nors suskaičiavo). Bet už kelių puslapių parašytu teiginiu lenkų kariai mūšio [Žalgirio – V.T.] įkarštyje kai kuriuos kryžiuočius palaikė lietuviais – taip panašiai jie buvo apsiginklavę” (1, p.80) demaskuoja pats save. Tiesiog žiobčioti priverčia “novacija” – “ Žalgirio mūšį išgelbėjo sunkioji lenkų raitija, kurios Lietuva neturėjo” (1, p.224). Kaip po to gali patikėti teisingu Vytauto Didžiojo gretinimu su žymiausiais Europos karvedžiais – E.Savojičiumi, Fridriku II, A.Suvorovu. Ir kodėl lyginama su daug vėlesnių laikų karo vadais? Ko siekiama vieno skyrelio pavadinimu “Lietuviai Žalgirio mūšyje – bėgliai ar didvyriai?” (1, p.150). Juk puikiai žino, kad švedų istorikas Svenas Ekdahlis dokumentiškai įrodė, jog lietuvių karių pasitraukimas trumpam iš mūšio lauko tebuvo tik puikus apsimestinis manevras. Ar tai moksliškai sąžininga? Esu įsitikinęs, kad tokiu klausimu siekiama dvejonėse palikti tuos, kurie teksto neskaitys, o tik pavartys puslapius, pažiūrės iliustracijas.
Jonas Vizbaras
Vaistai nuo tautos dvasios nuodijimo
Dar stabtelsiu ties V.Terlecko kritišku atsiliepimu apie A.Bumblausko knygą “Senosios Lietuvos istorija 1009-1795”, kurią recenzavo ir neigiamai įvertino ne vienas mokslininkas. Istorikas T.Baranauskas pamatuotai ją priskyrė prie bulvarinės literatūros. Jis, akad. Z.Zinkevičius, R.Paknys ir kt. išaiškino joje daugybę faktologinių klaidų. V.Terlecko dėmesys labiau sutelktas ties knygoje deklaruojamomis nuostatomis. Kitaip sakant, jam daugiau rūpėjo ne klaidų registravimas, o konceptualūs, vertybiniai dalykai. Gana šmaikščiai jis išjuokia A.Bumblausko tokius “atradimus”, ekonominius absurdus, kaip antai: 1) XIV a. kiaušiniai lietuviams buvo pinigai; 2) “Nėra katės, nėra civilizacijos”; 3) XVII – XVIII a. kortų manufaktūros produkcija buvo viena žymiausių ūkio šakų”; 4) senieji lietuviai nevartojo druskos, nedėvėjo batų; 5) nors per 1648-1667 m. karus su Maskva Lietuva neteko beveik pusės gyventojų ir 45 proc. ūkių, “tačiau nei valstybės santvarka, nei ūkis, nei kultūra iš esmės nepasikeitė” ir t.t., ir pan. Tiesiog stulbina, kad vardan populiarumo A.Bumblauskas nusikalba, demonstruoja visišką ekonominį diletantizmą. Labai svarbu, kad V.Terleckas vienintelis iš visų recenzentų išryškino A.Bumblausko išpažįstamas ir knygoje skelbiamas tokias “vertybines” nuostatas: 1) “ stačiatikių įtaka privertė lietuvius būti tolerantiškais”; 2) “Lietuva lenkėjo ne todėl, kad krikštijosi, o dėl to, kad per vėlai krikštijosi”; 3) “LDK raštinėse vartota senoji slavų kalba buvo tautos kalba”; 4) lietuviai – latvių ir estų žudikai; 5) 1791 m. Konstitucijos, laidojusios Lietuvos valstybingumą, aukštinimą ir pan. Visa tai privertė V.Terlecką tą knygą pavadinti tautos dvasiniu nuodu. Jo publikacijos leidžia patikėti akad. V.Merkio prielaida, kad kai kuriuos istorikus veikia įsipareigojimai kaimyninių šalių fondams ir institucijoms. Matyt, reikalą turime su “išnuomojamų” istorikų grupele. Apibendrinant T.Baranausko ir V.Terlecko “nuosprendžius”, A.Bumblausko knygą galima būtų vadinti antilietuvišku bulvariniu skaitalu. Kiekvieno susipratusio lietuvio priedermė būtų jos net neimti į rankas.
Ilgainiui V.Terleckas įsitikino, kad subtiliai, kryptingai ir organizuotai skiepijant mums panieką praeičiai ir ugdant saviniekos jausmą, tauta rengiama dvasinei kapituliacijai. O kaip kitaip galėjo jis suprasti A.Bumblausko tokias ištarmes: 1) “Net tradicinis istorikas [neniekinantis praeities – J.V.] turėtų kelti klausimą, ar Lietuvos valstybingumas yra vertybė”; 2) “A.Šapokos istorija – tik graži įvykių istorija”. Makroekonomiškai mąstantis V.Terleckas negalėjo nereaguoti į jokia ekonomine analize ir net logika neparemtas E.Gudavičiaus įkyriai kartojamas deklaracijas: “Lietuva – barbarų kraštas”; “Čia nebuvo jokios civilizacijos”; “Buvome ir esame ubagai”; “Lietuviai geriausiai gyveno Brežnevo laikais”. V.Terleckas šituos prasimanymus demaskuoja remdamasis konkrečiais duomenimis ir konceptualiu, sistemišku jų apmąstymu.
“Novatorių” rašiniai išplauna istorinę atmintį, skiepija savinieką. Tautos išlikimui ypač pavojų kelia tai, kad dvasinis nuodas plinta kaip užkratas net tarp save laikančių inteligentais. Jie garbės reikalu gali drėbti: lietuviai – nevykėliai, atsilikėliai ir pan., t.y. atsiriboja nuo savo šaknų, senelių, prosenelių. 2007 m. balandžio 3 d. seimūnė A.Pavilionienė išsityčiojo iš siūlymo Švietimo įstatyme įvesti sąvokas “tautiškumas, tautinis ugdymas”. Anot jos, tai yra tiesiog dogmatiškas reikalavimas per prievartą ugdyti patriotus. Aiman, pataisų projekto pateikimas palaikytas vos 5 Seimo narių balsų persvara. D.Kuolys pilietinio ir tautinio ugdymo programos tikslą pavadino “negrynaveislių lietuvių ugdymu”. Analogiškos nuostatos sklinda ir iš Prezidentūros. Anot apsiskandalijusios J.Basanavičiaus nuopelnų išniekinimu patarėjos N.Putinaitės, Europos politinės filosofijos žodyne nėra žodžio “tauta”. Tad suprantama, kuo greičiau ištirpkime kaip tauta! Pasauliui gresia šiltnamio efektas, o mums – anksčiau “juodinimo efektas”. Jau gal nebestebina, kad į Prezidentūros organizuotą pasitarimą dėl patriotinio auklėjimo buvo pakviesti jo neigėjai, kosmopolitai, Prezidento dosniai apdovanoti ordinais, bet ne R.Batūra, E.Jovaiša, M.Jučas, V.Merkys.
Šios ištraukos – iš Vlado Terlecko knygos „Lietuvos istorijos klastojimo ir niekinimo iššūkiai. Vilnius, 2009.
Vytauto Visocko nuotraukoje: Kovo 11-osios Akto signataras Vladas Terleckas.
2010.01.04
