Daug kartų rašėme apie pragaištingą informacijos monopolio įtaką visuomenės ir žmonių grupių sąmonei. Juoba, kad tai prieštarauja Lietuvos Konstitucijos 44 str., draudžiančiam politinėms partijoms, organizacijoms ir privatiems asmenims monopolizuoti informaciją.
Deja, tokia situacija jau kelerius metus egzistuoja Vilniaus regione, kuriame informacija lenkų kalba turi visus ne tiktai monopolio, bet netgi informacinio teroro bruožus, kai žmonių mažumos grupė, glaudžiai gyvenanti nedidelėje teritorijoje, laikoma uždarai, nepasirengusi permainoms, neturinti pakankamo išsilavinimo, yra veikiama vienašalės, nepaprastai koncentruotos propagandos.
Dėl jos Lietuvos lenkai daugeliu atvejų praranda gebėjimą orientuotis tikrovėje, nebesuvokia perspektyvų ir moralės dalykų, painioja gėrį ir blogį, laikydami savo engėjus ir iki kaulų smegenų korumpuotus posovietinius valdininkus ir sovietinius smogikus bei jų palikuonis savo gelbėtojais ir gynėjais.
Praėjusiais metais šia tema teko diskutuoti su veikėjais ir politikais, kreiptis su laišku į prezidentę Dalią Grybauskaitę – deja, be rezultatų ir atsakymo.
Todėl su susidomėjimu skaitėme informaciją apie tai, kad “Delfi“ ketina sukurti informacijos lenkų kalba portalą. Tuo labiau, kad tarsi turėjo būti objektyvus ir nepriklausomas.
Deja, mūsų nuogąstavimus dėl skyriaus objektyvumo ir nepriklausomumo sužadino tai, kad jo redaktoriumi paskirtas Antonas Radčenko, praktikuojantis laikraštyje „Kurierz Wileński“ (ankščiau – „Czerwony sztandar“ ( Raudonoji vėliava), ir ypač dėl to, kad jis, kaip pats pareiškė prieš kelerius metus, yra Juozapo Mackevičiaus romanų „Kelias į niekur“ ir „Nereikia garsiai kalbėti“ veikėjų anūkėlis – jo seneliai yra – iš Pskovo kilęs vyresnysis NKGB leitenantas, Rudaminos valsčiaus „politrukas“, per pirmąją sovietinę okupaciją 1940 m. atvykęs Nikolajus Račenko ir Jekaterina Aleksandrovna Račenko, kuri prieš atvykdama į Lietuvą su pirmuoju okupantų ešelonu buvo įgijusi komjaunuoliškos veiklos patirties ir baigusi agitatorių kursus Charkove.
Reikia pridurti, kad Juozapas Mackevičius senelio pavardėje, deja, praleido raidę „d“. (Tam atvejui, jeigu A. Radčenko (Račenko) sakė tiesą, plačiau apie tai romane „Kelias į niekur“. Vilnius, Leidykla Aidai, 2009, psl. 7, 99-101, 223-224).
Vis dėlto, laikydamas, kad vaikaitis neatsako už senelio veiksmus, sutikau netgi duoti interviu, deja, pernelyg pasitikėdamas ir neatsižvelgęs į tai, kad be atsakomybės už veiksmus dar yra ir šeimos auklėjimas, suformuojantis tam tikrą vertybių, vertinimų ir elgesio kultūros sistemą, perduodamą iš kartos į kartą.
Besitęsiančios neaiškios sumaišties dėl interviu, kuriame kritikavau Rinkimų akciją, metu pasirodė pirmosios publikacijos „lenkiškajame“ „Delfi“ portale. Deja, nuo pačios pradžios tie patys veidai iš pokomunistinių straipsnių skilčių, tie patys žodžiai ir šūkiai, raginantys konfrontuoti, perteikiantys tai, kokiam tikslui buvo sukurtas minėtas portalas.
Ir turėdami omenyje, kad „Delfi“ vadovybė atsisakė suteikti žodį, pavyzdžiui, dr. Dariui Kuoliui, raginančiam tobulinti valstybę ir kurti pilietinę visuomenę, o portale lenkų kalba atsirado vietos tekstams ir portretams, priklausantiems „Czerwony sztandar“ partijos komiteto sekretoriui ir Maskvos politinės akademijos prie TSKP CK auklėtiniui, taip pat sovietinių represinių tarnybų koordinatoriui, vėliau tapusiam „Czerwony sztandar“ redaktoriumi, ir veikėjui, eskalavusiam įtampą tarp lenkų ir lietuvių Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse, antivalstybinio ir antilietuviško judėjimo „Jedinstvo“ įkūrėjui, taip pat Tomaševskiui su gimine, Haszczyńskiui iš Lenkijos Respublikos, paskleidusiam po pasaulį šmeižtą apie mūsų šalį – apima siaubas dėl gilėjančios Lietuvos lenkų informacinės apgulties, nes jie neturi prieigos prie objektyvių ir nepriklausomų informacijos šaltinių, nors tai įteisinta šalies Konstitucijoje, ir ne savo valia yra pasmerkti regresui mąstymo požiūriu, vadinasi, ir veiklos, su visais iš čia kylančiais tragiškais padariniais.
Matant visa tai – itin sunkiai, teko net kreiptis į „Delfi“ vadovybę, bet pavyko atšaukti interviu ir, laimei, neįminti į dar šiltą ir dvokiantį „karvojų“, dėl to susilaukiau A. Radčenkos grasinimų telefonu (ne su naganu rankoje), kad tokiu atveju apie mane parašys. Ir iš tiesų parašė, kad priklausiau partijai, kad susilaikiau balsuojant 1990 m. – ir tai atitinka tikrovę.
Tai kas, kad tų pačių savybių nepastebėta turint „Czerwony sztandar“ partijos komiteto sekretorių ir Maskvos politinės akademijos prie TSKP CK auklėtinį, taip pat sovietinių represinių tarnybų koordinatorių, vėliau tapusį „Czerwony sztandar“ redaktoriumi, ir veikėją, eskalavusį įtampą tarp lenkų ir lietuvių Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse, antivalstybinio ir antilietuviško judėjimo „Jedinstvo“ įkūrėją, kurių interviu ir portretai užpildė minėto portalo skiltis. Matyt, dėl užmaršumo redaktorius taip pat neužsiminė, kad jo senelis, jeigu tik sakė tiesą, su naganu rankoje ginė mūsų tėvus į egzistavimą sovietiniame lageryje, kuriame mūsų pareigos ir karjera nuo valytojos buvo susijusios su naryste partijoje.
Bet kokiu atveju tai naujas veidas ir iki šiol dar netaikyta „kaltės ir bausmės“ praktika „lenkiškoje žurnalistikoje“, ir tai reikėtų pažymėti. Pirmiau aprašytas reiškinys juo labiau turi būti dokumentuotas, nes per „lenkiškąjį“ „Delfi“ šiuo metu aiškiausiai įsitvirtina Lietuvos ir jos lenkų paveikslas pasaulyje, anksčiau suformuotas pokomunistiniais leidiniais, per radiją „Znad Wilii” ir TV „Polonia”.
***
Dėl informacijos reikšmės, ypač šiais laikais, nieko nereikia įtikinėti. Tačiau dėl jos antikonstitucinio monopolizavimo įtakos, daromą lenkų kalba Lietuvos lenkams, teko dar kartą įsitikinti š. m. kovo 17 d., kai su lietuvių ir lenkų asmenų grupe netyčia susidūrėme su trijų asmenų grupele – kaimo mokytojais, grįžtančiais iš nepavykusios demonstracijos „prieš Švietimo įstatymą“.
Mūsų nestebino agresyvus jų elgesys ir kultūros stoka. Tačiau visiškai nustebimo tai, kad iki šiol be jokių permainų jie gyvena 1988–1990 m. nuotaikomis, paremtomis gandais, insinuacijomis, nutylėjimais ir sovietinių represinių tarnybų provokacijomis bei propaganda. Tragedija glūdėjo tame, kad tai buvo, kaip patys prisistatė, mokytojai, ugdantys jaunimą!
Tad „lenkiškasis“ portalas „Delfi“, be abejo, padės dar labiau įsitvirtinti tiems ketvirčio amžiaus įsitikinimams, kad ir toliau liktu baisiausioje katorgoje, nes katorgiškai mąsto (Stanislavas Mackiewiczius (Cat), „Mintis gniaužtuose – sovietinės visuomenės psichologijos studija. LTW, Varšuva, 1998).
***
Skaitydamas Juozapo Mackevičiaus romanus „Kelias į niekur“ ir „Nereikia garsiai kalbėti“ skaitytojas vis aptinka Račenkos (Radčenkos?) pavardę, kuris atvyko iš Minsko, kur pasižymėjo gebėjimais likviduojant buožių likučius Baltarusijos SSR, ir Okinčico, kuris pirmiausia buvo sovietinės GRU agentas, vėliau – hitlerinės SD, ir aiškiai prisidėjo prie lietuvių kunigų žudynių ir netgi leido laikraštį „Nowy Szljach“ (Naujasis kelias) (Juozapas Mackevičius. Nereikia garsiai kalbėti. „Kontra“, Londonas, 1993, p. 301.)
Praėjo daugiau kaip pusė amžiaus ir taip lėmė likimas, kad visiškai atsitiktinai vėl matome šalia tas dvi pavardes, bet jau Vilniuje – Okinčicas 1998–2000 m. leido laikraštį „Gazeta Wileńska“ , jos vyriausiasis redaktorius – Radčenko (Račecko), o paskyrus Radčenką „Delfi“ redaktoriumi – pirmasis jo pašnekovas buvo Okinčicas. Juokinga, išties…
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: komentaro autorius Ryšardas Maceikianecas.
2012.04.07
