Gaila tų žmonių, kurie niekaip negali suprasti, kodėl niekinami jų religiniai jausmai.
Vienas pagyvenęs vyras prie teatro tą įsimintiną šeštadienio vakarą taip ir pasakė jaunutei mergaitei: jus auginome, ir dabar dar išlaikome, o jūs mus niekinat. Ne Kristų – mus.
Tas vyras net nepasiteiravo, giria ji tą spektaklį ar peikia, jos asmenyje taip jis pasakė visai dabartinei jaunajai kartai, kitus dievus garbinančiai, kitaip mylinčiai, kitaip meną vertinančiai, kitaip pasaulį matančiai…
Ir viskas įvyko taip staiga, Lietuvoje – tik per du dešimtmečius. Tad ko norėti! Tarp mūsų ir jaunosios kartos – didžiulė praraja.
Jie kalba angliškai, o mes – lietuviškai arba rusiškai, todėl vieni kitų nesuprantame. Nereikėtų tad poniai Pavilionienei – tokiai jaunai, pažangiai – ant mūsų pykti, mus niekinti. Mums atrodo, kad menas neturėtų būti amoralus. (“…menas nepriklauso moralės sferai, tai estetikos sfera” – A.M.Pavilionienė). Todėl mes ir neiname į teatrą, tik prie jo durų kartais paprotestuojame.
Mes nenorime klausytis nešvankybių, kurių aplinkui apstu ir be teatro. Vienas dar gyvas vyresnės kartos aktorius man papasakojo savo įspūdžius apie šiuolaikinio žymaus režisieriaus spektaklį, kuriame vaidino ir nebejaunas garsus aktorius. Su jaunaisiais keikūnais jis keikėsi kaip rusų vežikas. Salėje buvo daug jaunimo. Pradžioje kai kurie žiūrovai kikeno, o paskui kilo iš savo vietų, neištvėrę iki spektaklio pabaigos. Nemanyk, kad patiems aktoriams tos nešvankybės malonios, – pasakojo teatro veteranas, – bet ką jie gali padaryti? Režisierius reikalauja, toks pjesės autoriaus ir spektaklio režisieriaus sumanymas! Aš niekaip nesutikčiau vaidinti tokiame spektaklyje, – to savo kolegos elgesiu stebėjosi senas mano pažįstamas, sovietmečiu sukūręs daug vaidmenų.
Šiomis dienomis kitas pagyvenęs žurnalistas, laikraščio redaktorius papasakojo maždaug tą patį. Su žmona nuėjome pasižiūrėti garsiojo Koršunovo spektaklio. Iki pabaigos neištvėrėme. Labai keikiasi…
Aš irgi esu išėjęs iš vieno spektaklio, bet tai buvo seniai. Ne dėl keiksmažodžių išėjau, tada scenoje niekas nesikeikdavo. Bet jau buvo pati pradžia kitokio teatro, į kurį mums nesinori eiti, net jeigu afišos vilioja garsių režisierių vardais. Iš nuotrupų televizorių ekranuose matome, kad toks teatras mums neįdomus, nepriimtinas, nesuprantamas. Mums atrodo, priešingai nei agresyviajai Pavilionienei, kad menas turi būti ir moralus, ir estetiškas. Jai užtenka tik estetiškumo. Mes ir estetiškumo dabartiniame mene (ne tik teatre) labai pasigendame. Žuvę žmonės mes. Bolševizmo ir fašizmo suluošintos aukos. Jūs, pažangieji, išmintingieji, galėtumėt mums būti atlaidesni, supratingesni – ir nemėtyti į mus išmatomis.
Ačiū Dievui, teatre dar negalima žudyti, o šiaip jau viskas išbandyta. Prisiminiau Zoščenkos jumoreską “Melpomenės menas”, kurią anais tolimais laikais Vilniaus universiteto teatrinės studijos gastrolių po Žemaitiją metu, po spektaklio, prie taurelės, meistriškai skaitydavo studentas Juozas Subačius. Net režisierius Juozas Meškauskas šypsodavosi. Atmintyje dar išliko rusiškai ištarti žodžiai: “Brolyčiai, o juk iš tiesų pirklį švarina!” (“Братцы, деиствительно купца грабят”).
Dabartinis jaunimas, be abejo, nežino, nei kas tas Zoščenka, nei kas ta Universiteto Teatrinė studija, kurioje vaidino ir Regimantas Adomaitis, ir Nijolė Baužytė, ir jau miręs aktorius Noubertas Jasinksas, o tos studijos režisieriai buvo Artiomas Inozemcevas, Arnas Rosinas ir Juozas Meškauskas…
Tada buvo laikai, kai nepraleisdavome nė vieno spektaklio. O dabartinis teatras – ne mums. Mintyse perkratau visus savo draugus ir pažįstamus, turinčius universitetinį išsilavinimą – tik vienas kai kada nueina į teatrą, bet ir tai tik dėl fasono, pasirodyti elito ponioms ir ponams.
Dar vienas nepamirštamas įspūdis iš Teatrinės studijos laikų. Universiteto Aktų salėje repetavome spektaklį karo tema. Stop! – šūktelėjo režisierius A.Inozemcevas. – Ne taip reikia! – ir ėmė aiškinti kenčiantį, netektį patyrusį karį vaidinančiam studentui.
Režisierius pats staiga tampa kariu, kuriam, mano nuostabai, ima riedėti tikros ašaros. Niekada šito nepamiršiu. Štai kas yra menas!
Esu skaitęs storą dvitomį apie žymųjį rusų operos solistą Fiodorą Šaliapiną. Jo bute daug svečių, meno žmonių, kurie diskutuoja, kas yra menas. Šeimininkas klausosi, pokalbyje beveik nedalyvauja, paskui nepastebimai išeina. Netrukus grįžta ir ištaria vieną žodį: “Degam!” Bet kaip ištaria! Ir kilo panika, visi tuo žodžiu patikėjo, kai kurie net liepsną matė. Tada F.Šaliapinas ramiai tarė: “Štai kas yra menas”.
O išmatos yra išmatos, jos skleidžia blogą kvapą, net ir teatre.
Grįžtu prie minties, kad šiuolaikiniame teatre, kaip sako tie, kurie jį lanko, negalima tik žudyti. Stalino laikų generolas Djakovas savo knygoje “Povest o perežitom” pasakoja apie lagerio gyvenimą iš savo patirties. Represuotieji (ne tik generolai, bet ir artistai, rašytojai, mokslininkai, kriminaliniai) pastatė spektaklį, kuriame odontologas pacientui su paprastom replėm ištraukė tikrą sveiką dantį. Jau neprisimenu, kaip tą spektaklį įvertino zekų publika. Tikriausiai entuziastingai. Gal dabar tokie pavyzdžiai režisieriams teikia įkvėpimo, kad jie verčia aktorius visaip išsidirbinėti? Kad ir nežmoniškai, bet kitoniškai?
Tačiau jie (ir jaunieji budraičiai, ir pusamžiai gėlūnai) irgi, kaip mes dabar, ateity taip pat piktinsis, kad spektaklio metu jau galima ne tik sveiką dantį ištraukti, bet ir nušauti. Jie irgi sakys: mūsų laikais taip nebuvo, mes scenoje tik imitavome lytinį aktą, tiesa, publikos džiaugsmui, labai dažnai tą darydavome; mūsų keiksmažodžiai buvo nekalti, padorūs, rusiški, ne angliški, kaip dabar. Ir jiems po poros dešimtmečių bus nemalonu gyventi tokiame teatro, dailės, poezijos pasaulyje, kokiame dabar gyvename mes, laimei, dar galintys pamatyti ir paskaityti šiuolaikinių šarlatanų nesubjaurotus Šekspyrą, Čechovą, Marcinkevičių (televizijoje), pasigėrėti Monos Lizos portretu (tiesa, tik gera kopija), “Triumfo arkoje” pasiklausyti tikrų solistų, tikros muzikos.
O dėl to smerkimo nemačius – tai ir tie, kurie matė, daug ko nematė, daug kur nebuvo. Aš, pavyzdžiui, nebuvau Skuode, bet neabejoju, kad jis yra.
Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Vytautas Visockas.
2012.10.09
