Ar atgims GUAM‘as ir naftotiekio „Odesa-Gdanskas“ idėja

Taip jau atsitiko, kad 2014 metų birželio 27 d. trys postsovietinės valstybės Gruzija, Ukraina ir Moldova Briuselyje pasirašė asocijuotos su Europos Sąjunga narystės sutartį. Jei tokią sutartį būtų pasirašęs ir Azerbaidžanas, simboliškai pagal pirmasias valstybių pavadinimų raides tai būtų galima pavadinti GUAM‘o sutartimi su ES.

Galima manyti, kad turtingas naftos Azerbaidžanas, matyt, kaip ir Norvegija, neskuba ekonominėmis sutartimis susisieti su ES, kurios, beje pareikalautų ir tam tikrų valdymo tradicijų atsisakymo. Pažymėtina, kad organizacija GUAM‘as, kaip bandymas atsverti Rusijos dominavimą postsovietinėje erdvėje per Nepriklausomų valstybių sandraugą ir panašias Rusijos vadovaujamas organizacijas, iki Rusijos agresijos prieš Gruziją iš tiesų egzistavo ir formaliai net nėra panaikinta.  

Rusijos agresijos prieš Gruziją, Ukrainą ir Moldovą akivaizdoje (šiurkščiai pažeidžiant JT įstatų pagrindines nuostatas apie valstybių JT narių suverenumą ir teritorinį vientisumą nuo šių valstybių atplėštos nemažos teritorijos) GUAM‘o idėja vėl atsigauna.

Nes nuoskaudą tebenešioja ir Azerbaidžanas, patyręs ko gero kruviniausią agresiją iš Sovietų Sąjungos pusės 1990 metais (Kruvinasis Sausis), už kurią SSRS tęsėja Rusijos Federacija iki šiol nėra atsiskaičiusi. Kaip ir už teritorines netektis (Kalnų Karabachas), kurios tik Rusijos karinės jėgos dėka išlieka užšaldytos, nors Azerbaidžanas ir siūlė Rusijos sąjungininkei Armėnijai įvairius kompromisinius variantus Kalnų Karabacho problemos sprendimui.

Lietuva ir GUAM‘as

Lietuvai savo laiku buvo aktuali GUAM‘o trejeto – Azerbaidžano, Ukrainos ir Gruzijos iniciatyva kartu su Lenkija įgyvendinti Kaspijos baseino naftos tranzitą iš Azerbaidžano Baku per Juodąją jūrą iš kurio nors Gruzijos uosto iki Ukrainos Odesos uosto o toliau naftotiekiu – iki Lenkijos Gdansko per Brodus (Ukrainoje). Lietuva taip pat buvo pakviesta į projektą, kaip potenciali tokios naftos vartotoja.

Susidarius naujai geopolitinei padėčiai GUAM‘o regione po Rusijos agresijos prieš Ukrainą, kol kas kainavusios Ukrainai Krymo pusiasalį, Lietuvai, manau, verta prisiminti savo įdirbį bendradarbiaujant su GUAM‘u, kaip ES narei, ir pasvarstyti, ar neverta jį plėtoti jau naujose sąlygose. 

Skaitytojų, ypač politikų, dėmesiui siūlau susipažinti su sutrumpintu ukrainiečių politikos eksperto dr. Jevgenijaus Magdos straipsniu „GUAM‘o sugrįžimas“ (2014-07-11, UNIAN.NET). Norintiems detaliau susipažinti su naftotiekio „Odesa – Brodai“ ir jo pratęsimo į Lenkiją problema pateikiu savo apžvalgą tuo klausimu, kaip ji žiūrėjosi 2008 metais. Po to ši problema dėl įvairių priežasčių, o svarbiausia iš jų – Rusijos agresija prieš Gruziją, nebebuvo sprendžiama.

Jevgenijus Magda:

 

 „Kalbu apie „Organizaciją už demokratiją ir ekonomikos plėtrą GUAM‘e“, apie kurią per pastaruosius kelerius metus spėta užmiršti, nors jos Sekretoriatas tebėra Kijeve, praktiškai – Maidane. GUAM‘as aktyviai palaikant JAV buvo įkurtas 1997 metais kaip atsvara didėjančiai Rusijos įtakai. Ši organizacija ilgai nebuvo formalizuota, labiau priminė postsovietinių respublikų lyderių interesų klubą. Viktoro Juščenkos prezidentavimo metu GUAM‘as įgijo naują kokybę, tačiau realia veikla nepasižymėjo. 

GUAM‘o įkurimo pagrindiniu motyvu buvo, ir tai jau seniai ne paslaptis, Kaspijos nafta. Iš esmės naftotiekis „Odesa – Brodai“, taip ir nepasiekęs Plocko (Lenkijoje), pastatytas prezidentaujant Leonidui Kučmai ir skirtas Kaspijos naftos eksportui į Ukrainą, yra naftotiekio „Baku – Tbilisis – Ceyhanas (Turkija)“ „jaunesnysis brolis“, nesidriekiantis Rusijos teritorija.

Po Krymo okupacijos ir Rusijos dėka situacijos Donbase destabilizavimo galima sakyti, kad GUAM‘ui priklauso valstybės, turinčios teritorinių problemų santykiuose su Rusija arba netekusių dalies teritorijos dėl Rusijos veiksmų. Bendros nelaimės turi ne natūraliai jungti, bet ir stimuliuoti asimetrišką, vienintelę teisingą dabartinėse sąlygose reakciją.

Ukraina buvo GUAM‘o sukūrimo iniciatore ir šiandien turi šansą sustiprinti savo pozicijas postsovietinėje erdvėje reanimuodama šią organizaciją.

Europinės integracijos pastangų suderinimas, reformų politika ir kertinių demokratinių laisvių užtikrinimas – tikriausiai, geriausias atsakas Rusijos agresijai. Ir įtikinamas argumentas atskiroms Europos valstybėms, nedegančioms noru matyti naujas buvusias sovietines respublikas ES narėmis. 

GUAM‘o atnaujinimas oficialiam Kijevui gali tapti užsieniui subjekto atstatymo požymiu, sugebėjimu imtis savarankiškų diplomatinių žingsnių ir pretenduoti  į įtakos centro Centrinėje ir Rytų Europoje statusą.“

Kaip atrodė „Odesos-Gdansko“ naftotiekio projektas iki jam „užšalant“ (autoriaus apžvalga 2008 metais)

Ukrainos ministrė pirmininkė Julija Tymošenka 2008 m. sausio 28-29 d.d. savo pirmojo vizito užsienyje, Briuselyje, metu pasiūlė Europos Sąjungai glaudžiai bendradarbiauti apsirūpinant energijos žaliavomis. Viena iš galimybių užtikrinti Europos Sąjungos apsirūpinimo nafta saugumą –  naftotiekio „Odesa – Brodai“ (Ukraina) pratęsimo Lenkijos teritorijoje per Plocką iki Gdansko uosto naftos terminalo projekto įgyvendinimas, tikintis gauti naftos iš Kaspijos jūros baseino valstybių, aplenkiant Rusiją. Tokio projekto realizavimas atvertų galimybę „Mažeikių naftai“ atsigabenti naftos iš Gdansko.

Naftotiekis „Odesa – Brodai“ (“OB”) ir Pivdenio (Pietų) jūrų terminalas Odesoje buvo pastatyti 2001 m., o jų komercinei veiklai buvo sukurta valstybinė naftos kompanija „Ukrtransnafta“. Naftotiekio „Odesa-Brodai“ ilgis siekia 674 km. Iki 2004 m. jis buvo nenaudojamas. 2004 m. prezidento Leonido Kučmos vyriausybė nutarė jį panaudoti reverso režimu (iš Brodų į Odesą)  Rusijos naftos iš naftotiekio „Družba“ transportavimui tanklaiviais per Juodąją jūrą  Viduržemio jūros šalims Europoje ir dar toliau. Tai ir buvo įvykdyta.

Ukraina, Lenkija

2004 m. į valdžią Ukrainoje atėjus prezidentui Viktorui Juščenkai, naujoji vyriausybė pritarė Lenkijos siekiui pratęsti naftotiekį OB iki Plocko, o vėliau iki Gdansko. Šiam tikslui buvo įsteigta bendra “Ukrtransnafta” ir Lenkijos naftotiekių operatoriaus „PERN“ įmonė „Sarmatia“. 2007 m. Gdanske įvyko tarpvyriausybinės darbo grupės susitikimas, kurio metu buvo nuspręsta išplėsti „Sarmatios“ akcininkų ratą ir priimti kompanijas  iš Azerbaidžano, Gruzijos bei Lietuvos. Galimomis akcininkėmis nurodytos Lietuvos “Klaipėdos nafta”, Gruzijos “Naftos ir dujų korporacija” ir Azerbaidžano “Valstybinė naftos kompanija”. Pagal susitarimą Ukrainos, Lenkijos, Gruzijos ir Azerbaidžano kompanijoms tektų po 24,75 proc. akcijų, o “Klaipėdos naftai” – 1 proc.

Po neeilinių Ukrainos parlamento rinkimų 2007 metais Vyriausybė nutarė įgyvendinti pirminę “OB” paskirtį ir pasirengti naftos transportavimui averso režimu (iš Odesos į Brodus). 2007 m. gruodžio 7 d. Ukrainos ir Lenkijos prezidentai Viktoras Juščenka ir Lechas Kaczynskis, aplankę “Pivdenio” jūrų terminalą Odesoje, pareiškė, kad “OB” bus paleistas averso režimu 2008 m. viduryje o, kol naftotiekis nebus pratęstas iki Gdansko, nafta iš Brodų bus gabenama geležinkeliu. Lenkijos prezidento nuomone, naftotiekio pratęsimas iki Gdansko gali būti įgyvendintas iki 2011 – 2012  metų. Ukrainos prezidentas nurodė optimistiškesnę datą: 2009 – 2010 metus, jei netrukdys politikai.

Po susitikimo su L.Kaczynskiu V.Juščenka pasirašė įsaką surengti 2008 m. gegužę suinteresuotų šalių viršūnių susitikimą tarptautinio energetinio saugumo klausimais[1]. Ukrainos ministrė pirmininkė Julija Tymošenka 2008 m. sausio 30 d. viešėdama Briuselyje ir atsakydama į klausimą TV agentūrai “EuroNews”, kaip būtų galima sumažinti  Europos Sąjungos ir Ukrainos energetinę priklausomybę nuo Rusijos, kaip vieną iš galimybių nurodė naftotiekio “OB” pratęsimą iki Gdansko[2].

Azerbaidžanas, Kazachstanas

2008 m. sausio 25 d. Ukrainos kuro ir energetikos ministras Jurijus Prodanas po susitikimo su Azerbaidžano ambasadoriumi Ukrainoje pranešė, kad Azerbaidžanas pasirengęs transportuoti 5 mln. tonų naftos per metus į Odesos terminalą, iš kurio averso režimu nafta būtų tiekiama Ukrainos naftos perdirbimo įmonėms Ivano Frankovsko ir Lvovo srityse. Abi pusės pakartojo, kad projekto “Odesa – Brodai – Plockas – Gdanskas” realizavimas yra palaikomas aukščiausiu lygiu[3].  Tą pačią dieną  Kazachstano ambasadorius pranešė J.Prodanui, kad Kazachstanas tiek padidino naftos gavybą, kad jau gali svarstyti klausimą dėl naftos tiekimo naftotiekiui “OB”. Savo ruožtu, J.Prodanas informavo ambasadorių apie Ukrainos iniciatyvą parengti bendros Baltijos – Juodosios jūros energetinės erdvės sukūrimo koncepciją, kuri bus pristatyta aukščiau minėtame energetikos forume Kijeve 2008 m. gegužę[4].

Europos Sąjunga

2003 m. Europos Komisija įkūrė bendrą darbo grupę iš Ukrainos, Lenkijos ir Europos Sąjungos atstovų dėl naftotiekio “OB” pratęsimo iki lenkiškojo Plocko ir nuo to laiko naftotiekio reikalai yra nuolatinis Europos Sąjungos rūpestis. Naujausiomis žiniomis Europos komisarė Europos Sąjungos santykiams su užsieniu ir Europos kaimynystės politikai Benita Ferrero-Waldner interviu Azerbaidžano spaudos agentūrai “APA” patvirtino, kad “Europos Komisija ir toliau remia projektą “Odesa – Brodai –Plockas”, taip pat pritaria finansinei paramai parengiant projekto plėtros į Lenkiją ekonominio techninio pagrindimo tyrimus”. “Mes sveikiname Azerbaidžano ir kitų šalių įsijungimą į šį svarbų projektą. Be to, Azerbaidžano įsitraukimas į projektą per bendrą naftos perdirbimo gamyklą Ukrainoje sustiprins energijos tiekimo į šį regioną garantijas ir  Azerbaidžano dalyvavimą Europos Sąjungos energijos rinkoje”, – pareiškė Europos komisarė[5].

Rusija

Šiandien per naftotiekį “OB” reverso režimu ( iš naftotiekio “Družba” per Brodus į Odesos terminalą) naftą transportuoja Rusijos kompanija “TNK-BP”. 2006 m. juo buvo perpumpuota 3,42 mln. tonų naftos (panašiai kaip ir 2005 m.), o 2007 m. 2,6 karto daugiau – jau 9,1 mln. tonų. Manoma[6], kad ši perteklinė nafta buvo skirta “Mažeikių naftai” ir eksportui per Būtingės terminalą, tačiau įvykus avarijai naftotiekio “Družba” lietuviškoje atšakoje, buvo rastas kitas maršrutas – pietų link. Rusija ir toliau siekia eksportuoti naftą per Odesos terminalą, tačiau kartu ruošiasi projekto averso režimu[7] realizavimui numatydama Novorosijsko terminalo panaudojimą. 2008 m. sausio 18 d. Bulgarijoje (Sofijoje) dalyvaujant Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui buvo pasirašyta trišalė Rusijos, Bulgarijos ir Graikijos įmonių suformuoto konsorciumo naftotiekio “Burgas – Alexandroupolis” pastatymui sutartis. 

Per Bulgariją ir Graikiją nuo Burgaso (prie Juodosios jūros) iki Alexandroupolio (prie Marmuro jūros) nusidrieksiantis 285 kilometrus, per metus transportuosiantis 35-50 mln. tonų naftos naftotiekis "Burgasas-Aleksandrupolis" aplenks Bosforo ir Dardanelų sąsiaurius. Tai labai patogu Rusijai, nes leis sumažinti tanklaivių panaudojimą naftos transportavimui ir išvengti iškylančių nesusipratimų su Turkija Bosforo ir Dardanelų sąsiauriuose. Rusijai atiteks 51 proc. šio naftotiekio operatoriaus akcijų, kurioms valdyti "Transneft", "Rosneft" ir "Gazprom neft" pariteto pagrindais įsteigė bendrą įmonę PC-BA. 24,5 proc. akcijų turės Bulgarijai atstovausiantis "Burgas-Aleksandrupolis BG", tiek pat atiteks Graikijai – bendrovėms "Hellenic Petroleum" ir Thraki" (23,5 proc.) bei šalies vyriausybei (1 proc.). 

Kaip teigia Rusijos ekspertai[8], Rusijos kompanija “Transneft”, kuri valdo Rusijos naftotiekių sistemą, neseniai sutiko, kad Kazachstano kompanijos taip pat dalyvautų transportuojant naftą naftotiekiu “Burgas Alexandroupolis”, tačiau su sąlyga, kad kartą patekusi į naftos tanklaivius Juodojoje jūroje ši nafta ir toliau būtų transportuojama tik juo. Rusijos ekspertai mano, kad tokiomis sąlygomis Kazachstanui būtų garantuotas didelio naftos kiekio transportavimas į Europos rinkas, tačiau tai visai sugriautų Kijevo ir Varšuvos planus Centrinės Azijos naftą gabenti į Odesą, o iš jos – į Lenkijos naftos perdirbimo gamyklas Plocke ir Gdanske. Kol kas Kazachstanas nepriėmė tokio pasiūlymo.

Lietuva

Pasak Lietuvos ūkio ministro V.Navicko, naftotiekio “OB”, nutiesimas iki Gdansko,  ir panaudojimas averso režimu būtų labai svarbus Lenkijos ir kaimyninių valstybių ekonomikai. "Naujuoju naftotiekiu atitekėjusi nafta maitins ne tik Lenkijos “PKN Orlen” priklausančią Plocko naftos perdirbimo įmonę – tanklaiviais iš Gdansko nafta bus galima aprūpinti ir “Mažeikių naftą”, o galbūt (tokia idėja yra) ir Baltarusiją", – interviu žurnalui "Veidas"[9] sakė V.Navickas. Spalio mėnesį Vilniuje vykusiam tarptautiniam energetikos saugumo forumui skirtame straipsnyje[10] taip pat klausiama, ką gero šis naftotiekis duotų Lietuvai, ir atsakoma: “Be abejonės, jis būtų labai naudingas. Pirmiausia, atsigabenti naftą tanklaiviais iš Gdansko yra kur kas pigiau nei iš tolimesnių valstybių ar net Pietų Amerikos. Todėl „Mažeikių naftai" tai būtų papildomas žaliavos šaltinis. Kita vertus, jau ne pirmus metus kalbama, kad pavykus „Sarmatios" projektui naftotiekio atšaka iš Gdansko gali būti pratęsta iki Lietuvos.

Tai nieko nestebina, kadangi Mažeikių kompaniją valdanti Lenkijos „PKN Orlen" neslepia norinti kuo paprasčiau gauti naftos. Tiesa, kol kas Lietuvai priklauso tik 1 proc. „Sarmatios" konsorciumo akcijų. Tačiau energetikos ekspertai tvirtina, kad ši dalis galėtų būti didesnė, jei naftotiekis padės kompensuoti naftos trūkumą, atsiradusį Rusijai nutraukus tiekimą „Družbos" vamzdynais, ir Lietuva nuspręs daugiau investuoti į šį projektą”. Ekspertai neatmeta ir dar vieno varianto: Rusijai netekus galimybės transportuoti savo naftą naftotiekiu “OB” reverso režimu, galbūt kiltų noras atnaujinti naftos tiekimą naftotiekiu “Družba” “Mažeikių naftai” ir eksportuoti naftą per Būtingę, taip kompensuojant naftos eksporto praradimus į Viduržemio jūros šalis.

Tai, kas išdėstyta apžvalgoje, palyginus – nesena praeitis, bet situacija po Rusijos agresijos prieš Ukrainą smarkiai pasikeitė. Aš neturiu abejonių, kad Lietuvos diplomatai turėtų būti GUAM’o atgaivinimo skatintojai vien dėl to, kad tai būtų natūrali valstybių, nukentėjusių nuo to paties agresoriaus, kaip ir Lietuva, sąjunga, ateityje, galbūt, ir karinė.

Šalia to, net jei Lietuva ir neturėtų ekonominės naudos pratęsus naftotiekį „Odesa-Brodai“ iki Gdansko (Lenkijos “Mažeikių naftos” Lietuvoje ateitis neaiški), ji turėtų remti strateginės partnerės Lenkijos  pastangas, o tokios jau pareikštos,  įtikinti Europos Komisiją prisidėti prie naftotiekio “Odesa – Gdanskas” projekto reanimacijos naujose sąlygose.

Nuotraukoje straipsnio autorius dr. Kastytis Stalioraitis, užsienio informacijos analitikas Seime (1992-2012).

2014.08.04; 05:37