Vilniaus senamiestyje – gausu užeigų, kur galima paskanauti turkiškų kebabų. Ir jų, man regis, kaskart daugėja.
Gal ne itin sparčiai. Bet turkiškų kavinių Lietuvos sostinėje tikrai – ne viena dešimtis.
Beje, anksčiau niekad į tokio pobūdžio kavines neužsukdavau. Ne todėl, kad nesižavėčiau Turkija. Atvirkščiai.
Sykį ilsėjęsis Turkijos kurorte Marmaryje mielai dar sykį nuskrisčiau ten pasilepinti karšta pietų saule.
Apie kurortinį Marmario priemiestį Ičmelerą išlikę patys šilčiausi atsiliepimai: tiek apie gamtą, tiek apie eksursijas, tiek apie žmones, jūrą. Tačiau rinkdamasis, kur pietauti, dažniausiai likdavau ištikimas lietuviškai virtuvei.
XXX
Vis dėlto vieną sykį pravėriau senamiestyje veikiančios kebabinės duris. Tiesiog pasidarė smalsu, koks gi to kebabo skonis. Knietėjo savo kailiu patirti, ką gi ten nepaprasto išvysiu – kaip būsiu aptarnautas, kokią muziką grojant išgirsiu…
Beje, turiu prisipažinti, jog senamiesčio “kebabinės” duris pravėriau būtent po to, kai lietuviškoje spaudoje pasirodė pranešimų apie Turkijos ir Vokietijos nesutarimus. Girdi, aukšto rango Turkijos pareigūnai, susitikdami su Vokietijoje gyvenančia gausia savo tautiečių diaspora, drįso svetur gyvenančius turkus mokyti, kad privalo nepasiduoti svetimųjų įtakoms. Esą turkų emigrantams būtina išmokti vokiečių kalbą, bet tuo pačiu būtina išlikti ir tikrais turkais. Kitaip tariant, – nenutautėti. Nė per milimetrą. Toks viešas Turkijos diplomatų pareiškimas viešint Vokietijoje, be abejo, sukėlė vokiečių nepasitenkinimą. Aukšto rango vokiečių politikai ir diplomatai pareiškė, kad turkai privalo ne tik išmokti vokiečių kalbą, bet dar ir įsilieti į vokiškąją kultūrą. Taigi tąsyk tarp vokiečių ir turkų kilo tikras žodinis karas, kurį, be kita ko, dar pakurstė Prancūzijos prezidentas Nikolia Sarkozy.
Žodinius nesutarimus Prancūzijos lyderis paaštrino nemandagiai žiaumodamas kramtomąją gumą. Turkiškoje žiniasklaidoje pasirodė straipsnių, kaip aukšto rango Turkijos veikėjus priimdamas ponas N.Sarkozi leido sau kramtyti kramtomąją gumą. Tie patys turkiški leidiniai netrukus pasidžiaugė aprašydami, kaip Turkijos diplomatai, Ankaroje ar Stambule priėmę svečius iš Paryžiaus, irgi sutartinai demonstratyviai kramtė „Dirol” ar „Stimoral”. Žodžiu, tuo pačiu atkeršijo “pasipūtėliams prancūzams”. Štai šis skandalas ir tapo netiesioginiu postūmiu aplankyti Vilniaus senamiestyje veikiančią kebabinę. Knietėjo pasižiūrėti, o kaip gi elgiasi Lietuvoje gyvenantys turkai.
Kebabas pasirodė skanus. Ir kainos nesikandžiojo. Tačiau labiausiai mane nustebino tradiciškus turkiškus patiekalus kepančio turko mandagumas, paslaugumas, net, jeigu norite – nuolankumas. Tas padavėjas kalbėjo lietuviškai beveik be jokio akcento. Jis ne tik puikiausiai suprato, ką jam sakau, bet ir atsakydavo lietuviškai. Taisyklingai. Be užsikirtimų. Lietuviškai laisvai kalbėjo ir kitas turkas, dirbęs prie prekystalio. O toji kebabinės aplinka – taip pat buvo verta pagarbos. Visos sienos nukabinėtos Turkijos vaizdais. Ne Lietuvos, ne Vilniaus vaizdais. Ant sienų kabojo garsiųjų Turkijos kurortų ir Stambulo, Ankaros gatvių vaizdai. Ant staliukų stovuose įkištos stovėjo nedidelės Turkijos vėliavėlės. Muzika grojo taip pat – turkiška. Ne angliška, ne rusiška, ne lietuviška, bet – turkiška. Žodžiu, kebabo kepėjas buvo mandagus, paslaugus, kalbėjo lietuviškai. Tačiau jis nė per nago juodymą neatsisakė savo turkiškos dvasios. Jis stengėsi mane sudominti būtent savo turkiškumu, o ne pataikaudamas lietuviškam skoniui. Gal man ir būtų buvę malonu turkiškoje kebabinėje išvysti Vilniaus senamiesčio vaizdus. Tačiau turkas elgėsi taip, kaip jam liepė jo prigimtis. Jis elgėsi turkiškai. Ir čia – nieko keisto ar smerktino.
Valgydamas turkišką kebabą susimąsčiau: o juk tame vokiškame – turkiškame konflikte teisios abi pusės. Turkija nori išsaugoti savo gausią diasporą. Vokietija nori, kad jos žemėje gyventų tik vokišką dvasią priimti linkę emigrantai. Tik šie abu norai – ne taip lengvai suderinami. Analizuojant tarp Berlyno ir Ankaros kilusias trintis galima net taip pasakyti: neteisingai elgiamės mes, lietuviai, nes visur ir visada linkę nusileisti kitataučiams. Štai Kovo 11-ąją centrinėmis Vilniaus gatvėmis žygiavo gausus jaunų žmonių būrys, skanduodamas šūkį “Lietuva – lietuviams”. Jaunuoliai ir jaunuolės elgėsi užtektinai korektiškai, mandagiai, tarp jų neštų plakatų nebuvo nei svastikų, nei hitlerių.
Ir vis tiek ši eisena daug kam užkliuvo. Apmaudžiausia, kad pirmiausiai pasipiktinome mes patys, lietuviai. Jei šią eiseną būtų pasmerkę Lietuvoje gyvenantys rusai, lenkai, armėnai, baltarusiai, – dar suprasčiau. Dabar gi mes patys entuziastingai puolame smerkti savus, kurie, beje, neištarė nieko akivaizdžiai blogo. Tiesiog kitą sykį tokiose eisenose dalyvausiantiems vaikinams ir merginoms patarčiau sąvoką “Lietuva – lietuviams” papildyti žodeliu “pirmiausiai”. Ir tada šūkis tikrai būtų be priekaištų: “Lietuva – pirmiausiai lietuviams”. Kas galėtų smerkti tokią nuostatą? Vokiečiai, siekiantys germanizuoti turkų emigrantus? O gal turkai, nenorintys nieko girdėti apie tokią tautinę mažumą kaip kurdai? O gal lenkai, siekiantys bet kokia kaina polonizuoti Punsko ir Seinų lietuvius?
Niekaip nesuprantu, kodėl mes, neskaitlinga tauta, norime visur ir visada būti šventesni už Popiežių? Štai parlamentaras Gintaras Songaila kreipėsi į Lietuvos Generalinę prokuratūrą prašydamas pradėti ikiteisminį tyrimą “dėl viešų raginimų smurtu pažeisti LR suverenitetą ir kurstymų prieš bet kokios tautos, rasės, etninę, religinę ar kitokias žmonių grupes”. Omenyje parlamentaras turėjo videovaizdus, kurie platinami per buvusio Lenkijos Respublikos “Kresų instituto” tebeveikiančią internetinę svetainę. Pasak Seimo nario, “didelė dalis klipų yra akivaizdžiai šovinistinio, agresyvaus revanšistinio ir net ekspansionistinio pobūdžio”.
Daugelio videovaizdų turinys siejamas su teritorinėmis pretenzijomis į vadinamuosius prieškarinės Lenkijos rytinius pakrasčius. Žodžiu, tie vaizdai akivaizdžiai byloja, jog Lenkijoje esama lenkų, kurie norėtų, jog Lvovas, Gardinas ir Vilnius vėl priklausytų Lenkijos imperijai. Seimo narys įsitikinęs, jog videoklipų autoriai kėsinasi į dabartinės Lietuvos, Gudijos, Ukrainos, Čekijos, Slovakijos, net kai kuriais atvejais – į Rusijos ir Vokietijos teritorijas. Šiems tikslams pasiekti tie lenkai žada panaudoti “kaimyninių šalių piliečius, kuriems išdalinta vadinamoji “lenko korta”.
Džiugu, kad Generalinė prokuratūra pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal parlamentaro G.Songailos pareiškimą. Tačiau kur oficialiosios Varšuvos pozicija šiuo klausimu? Kodėl šių teritorinių pretenzijų nepasmerkia dabartinis Lenkijos premjeras ir dabartinis Lenkijos prezidentas? Kodėl šiandieninė Lenkijos valdžia nepasmerkia ir Lenkų rinkimų akcijos lyderio Valdemaro Tomaševskio destrukcijos? Juk kadaise Katalikų Bažnyčios popiežius lenkas Jonas Paulius II aiškiai išbarė savo tautiečius lenkus, kurie Vilniaus krašte bandė kurti autonomijas, nepavaldžias arba beveik nepavaldžias Lietuvai? Šiuo klausimu buvo griežtas ir tuometinis Lenkijos prezidentas Lechas Valensa. Jis irgi yra viešai pasmerkė lenkus, kurie Vilniaus krašte planavo įsteigti neaiškius politinius darinius, priešgyniaujančius oficialiojo Vilniaus pozicijai. Tačiau bėgant metams oficialioji Varšuva vis rečiau kritikuoja Lietuvoje gyvenančius lenkus dėl akivaizdžiai nepagrįstų išsišokimų. Šia tema jau senokai begirdėjau Lenkijos intelektualų, politologų, žurnalistų pareiškimų: Vilnius yra Lietuvos sostinė, ir Lietuvoje gyvenantiems lenkams būtina derintis prie lietuviškos tvarkos.
Lenkai niekad niekur neskuba barti savo žmonių, net ir akivaizdžiai neteisingai pretenduojančių į išskirtinumą bei išskirtines teises. Turkai mano esą patys šauniausi, ir šito manymo nesigėdija. Prancūzai įsitikinę, jog nieko nėra geresnio ir gražesnio už prancūzų kalbą. Vokiečiai neabejoja, jog vokiška tvarka ir vokiškas charakteris – labiausiai racionalus ir geriausiai pritaikytas šiam pasauliui. Tik mes, lietuviai, elgiamės pabrėžtinai kukliai, tarsi gėdintumėms savo nacionalinių ypatumų. Vos tik kas nors sušunka “Lietuva – lietuviams”, čia pat puolame smerkti tokius žodžius ištarusius tautiečius. Barti pradedame net niekieno neraginami, neverčiami. Mes tarsi manome: jei, susiklosčius dviprasmiškoms situacijoms, pasmerksime savus, tai kiti pradės mus labiau gerbti bei mylėti. Nieko panašaus. Toks įsitikinimas – kvailas. Po entuziastingų savikritiškumo proveržių tik dar daugiau sulaukiame nepamatuoto spaudimo ir neteisingų priekabių. Nejaugi neaišku, kad kaimyninės tautos mūsų korektiškumą bei toleranciją suvokia kaip silpnadvasiškumą?
Neseniai lietuviškoje spaudoje pasirodė Anatolijaus Lapinsko publikacija “Antilietuviškos lenkų propagandos teatras Vilniuje”, kurioje, beje, analizuojamos žinios, kaip iš tiesų tautinė lenkų mažuma gyvena Čekijoje. Pasak Lenkų rinkimų akcijos vadovo V.Tomaševskio, Čekijoje sudarytos itin palankios sąlygos puoselėti lenkiškumą. Kur kas geresnės nei Lietuvoje. Tuo tarpu Delfi.lt pasirodžiusiame straipsnyje A.Lapinskas įrodinėja priešingas tiesas: niekur kitur pasaulyje tautinė lenkų mažuma neturi tokių idealių gyvenimo sąlygų kaip Lietuvoje. O tie samprotavimai apie lenkiškumui itin palankią Čekiją tėra mitas. Publikacijos autoriaus teigimu, Čekijoje gyvenantys lenkai niekad niekur nedemonstruoja savo tautybės, nes bijo čekų priešiškumo. Straipsnio autoriaus manymu, Čekijoje auga, stiprėja neapykanta lenkams, ir lenkai, siekdami išvengti nemalonumų, nebenori išsiskirti iš čekų.
Pastarosiomis dienomis dienraštyje “Respublika” perskaičiau dėmesio vertą filosofo Arvydo Juozaičio rašinį “Lietuvos Prezidentas – lemties ženklas”. Ne su visomis autoriaus mintimis norėčiau sutikti. Pavyzdžiui, A.Juozaitis negaili pagyrimų buvusiam Lietuvos Prezidentui Algirdui Brazauskui ir peikia dešiniuosius, norėjusius surengti net Kauno savanorių maištą bei į Prezidento postą pasodinti diktatoriškų užmačių turintį prof. Vytautą Landsbergį. Tačiau šį jau beveik dvidešimt metų trunkantį ginčą palikime dabar nuošalyje. Labiausiai įsiminė tai, kad filosofas A.Juozaitis ieško taisyklių, kuriomis remdamiesi lietuviai neva renka prezidentus.
Publikacijos autoriaus išvados bent jau man pasirodė netikėtos. Pasirodo, visi mūsų prezidentai privalo būti susiję su … svetimomis idėjomis, įtakomis. Štai A.Brazauskas tarsi atstovavo sovietinę idėją. Ši nuostata ilgainiui sunyko, nes privalėjo sunykti sužlugus Sovietų Sąjungai. Bet jį pakeitęs Vladas Adamkus irgi nekūrė jokios lietuviškos idėjos. A.Brazausko vietą užėmęs V.Adamkus reprezantavo lietuvio sąmonėje gajų Amerikos mitą, esą vieną gražią dieną ateis amerikonas ir mus visus išvaduos bei padarys laimingais. Praėjus kelioms kadencijoms šis mitas tautai nusibodo, ir į Prezidento krėslą atsisėdo Dalia Grybauskaitė, iškėlusi Europos mitą. Būtent: dabartinė Prezidentė D.Grybauskaitė buvo išrinkta dar ir dėl to, kad ji kūrė populiarėti pradėjusį Europos mitą. Lietuviams įspūdį padarė aplinkybė, kad ši lietuvaitė nuo pat 2004-ųjų metų tvarkė tokio giganto kaip Europos Sąjunga pinigus. Beje, prižiūrėjo – griežtai, sėkmingai. Šis faktas mums, lietuviams, pasak A.Juozaičio, buvo tarsi lietuviškosios kokybės ženklas. Suprask, jei sugebėjo deramai valdyti piniginius ES srautus, sugebės praturtinti ir Lietuvą. Tačiau D.Grybauskaitė juk atstovauja ne lietuviškąjį mitą. Ji kuria Europos, bet ne Lietuvos viziją.
Filosofo A.Juozaičios prognozės, koks bus D.Grybauskaitę pakeisiantis prezidentas, – be optimizmo. Pasak A.Juozaičio, visi lietuviai, kurie nori atsisėsti į Lietuvos Prezidento krėslą, privalo būti susipainioję svetimųjų mituose ir vizijose. Lietuviškasis mitas lietuviams bent iki šiol buvo nereikalingas.
Nebent Lietuvą užlietų masinė imigracija iš trečiojo pasaulio šalių. Tokiu atveju lietuviai galbūt išsirinktų prezidentu būtent tą, kuriam rūpėtų išskirtinai lietuviškoji vizija. Pavyzdžiui, apsaugoti lietuvius nuo ištirpimo kitų tautų jūroje.
XXX
Dabar vis dažniau užsuku papietauti į tą kebabinę senamiestyje. Ir visuomet pavyzdžiai žvelgiu į jos savininkus turkus. Jie šneka lietuviškai beveik be akcento. Tačiau jiems tikrai neaktualios tokios bėdos kaip mums, lietuviams. Jie nenutautės. Kur begyventų tas lietuviškai kalbantis turkas, jis visur išliks turkas, ištikimas savo Turkijai. Ir jo vaikai išliks turkais. Ir anūkai – nenutautės. Be to, turkai niekad nesiduos niekieno skriaudžiami – nei lenkų, nei rusų, nei vokiečių, nei amerikiečių. Jie puoselėja savąją, turkiškąją, idėją. Pabandyk pažeminti turko garbę ir orumą, ir čia pat sulauksi dešimteriopai griežtesnio atkirčio. Sulauksi tokio atkirčio, kad daugiau jau niekad nebenorėsi įžeidinėti išeivio iš Stambulo ar Ankaros. O žeminti lietuviškąją savigarbą, pasirodo, labai nesudėtinga ir nepavojinga…
Mums, lietuviams, nederėtų smerkti turkų, atsisakančių tapti vokiečiais. Mums nederėtų smerkti vokiečių, norinčių savo žemėje matyti germanizuotus turkus. Mums derėtų imti pavyzdį iš visų tautų, kurios tik atsparios asimiliacijai.
Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
2011.03.19
