Ar specialiųjų tarnybų bendradarbiavimas su mafija – neišvengiamas?


Print

Šiandien niekas neabejoja, kad Vakarų demokratijai didelį pavojų kelia organizuotas nusikalstamumas. Ir tai – ne tušti žodžiai.

Štai prieš keletą metų paaiškėjo, jog Romos katalikų bažnyčios, turinčios per 800 milijonų tikinčiųjų, vyriausiasis bankininkas daugelį metų buvo susijęs su organizuotų nusikalstėlių sindikatais. Jau vien šio fakto užtenka, jog mes visi, mirtingieji, susiimtumėme už galvų. 

Tačiau neramina ir tai, kad daugelis demokratinių Vakarų valstybių tik vaizduoja kovojančios su mafija, kuri kraunasi savo turtus iš prekybos narkotikais, moterimis ir ginklais. Kai kuriais duomenimis, mafija visame pasaulyje kasmet į savo kišenes susižeria ne mažiau vieno bilijono dolerių.

Vien Vakarų valstybės prieš keletą metų kasmet netekdavo 750 milijardų dolerių pelno dėl organizuotų nusikaltėlių machinacijų.

Kovoje su mafija dalyvauja ne tik policija. Į tą nematomą dvikovą įsivėlusios ir kariuomenės, ir specialiosios tarnybos. Faktai iškalbūs. Sakykim, 1997 metais net 8 tūkst. JAV kareivių ir karininkų padėjo savo valstybei tramdyti prekeivius narkotikais. Amerikiečių kareiviai gaudė prekeivius narkotikais ne tik Lotynų Amerikoje, ne tik Pietryčių Azijoje. Jie gaudė narkotikų baronus ir savo šalyje – JAV. Nors tai draudžia JAV įstatymai, JAV Konstitucija. Pavyzdžiui, amerikiečių kareiviai padėjo DEA (JAV kovos su narkotikais tarnybai) šnipinėti – slapta klausytis telefoninių pokalbių.

Nepaisant milžiniškų pastangų, narkomanų visame pasaulyje daugėja. Jeigu 1987 -aisiais narkomanų būta apie 50 tūkst., tai dabar jų gali būti per 200 milijonų. Beje, kai kurie buvę specialiųjų tarnybų agentai, tyrę garsiausias narkotikų prekeivių bylas, sako, kad dabartinės pastangos sutramdyti narkobaronus atneša daugiau žalos, nei naudos.

Kodėl narkotikų karteliai puikiai jaučiasi Vakarų Europoje?

Vienas iš įdomių pastebėjimų. Muitinės kasmet pateikia smulkius pranešimus apie konfiskuotus narkotikus. Tačiau ataskaitos byloja, kad dažnusyk apie narkotikų siuntas policijai praneša informatoriai, susiję su organizuotu nusikalstamumu. Atrodytų, kad čia – nieko baisaus. Policija, kitos specialiosios tarnybos negali apsieiti be informatorių. O patys geriausi informatoriai – iš pačių nusikalėlių tarpo. Bet ar šie bendradarbiavimo mastai kartais neperžengia leistinų ribų? Ar kartais neatsitinka taip, kad ne informatoriai tarnauja specialiosioms tarnyboms, o specialiosios tarnybos – organizuotam nusikaltėlių pasauliui? Nesiruošiame užimti kokios nors pozicijos. Tiesiog pateiksime keletą nesenų faktų, kaip kartais Vakarų valstybių specialiosios tarnybos susijusios su informatoriais iš nusikaltėlių pasaulio.

Monzeras Al Kasaras. Tai buvo vienas tvirčiausiai ant kojų stovintis ginklų ir narkotikų prekeivis Vakarų Europoje. Ilgokai gyveno Ispanijoje. Jis pats mėgo kartoti: “Visa mano veikla suderinta su valstybinėmis tarnybomis”. Deja, tai – tiesa. Vienas Ženevos tardytojas (Laurentas Ansermetas) daug mėnesių iš eilės bandė sužinoti, kur Prancūzijoje yra laikomas šio nusikaltėlio teismo nuosprendis. Ir nieko nepešė. M.A.Kasaras 1986-aisiais Paryžiuje buvo nuteistas kalėti aštuonetą metų. Tačiau kalėjime jis nepraleido nė vienos dienos. Tardytojas iš Ženevos nerado net nuosprendžio.

Tačiau besiaiškindamas, kodėl demokratinė Prancūzija laužo savo pačios įstatymus, nepasodindama A.Kasaro, suprato, kad šį nusikaltėlį kažkodėl globoja Prancūzijos, Ispanijos, JAV, Izraelio ir Sirijos slaptosios tarnybos. Įspūdingi faktai? Įspūdingi. Pasirodo, A.Kasaras joms yra suteikęs itin vertingų žinių. Štai vienas JAV advokatas oficialiai pareiškė: “Monzeras yra didžiausias neliečiamas teroristas, nes dirbo daugeliui žvalgybų ir žino per daug paslapčių, kad bent dieną praleistų kalėjime”. O tuo tarpu visoje Vakarų Europoje dingsta kaip į vandenį liudininkai, susiję su A.Kasaro bylomis.

1996 metais įtakingas JAV žurnalas “Village voice” išspausdino ruso Mogilevičiaus, vadinamo Budapešto krikštatėviu, nuotrauką. O po nuotrauka užrašė: “Pavojingiausias gangsteris pasaulyje”. Straipsnyje apie Mogilevičių cituotas Briuselio policijos eksperto Pjiero Delilezo komentaras: “Aktyviai prekiauja ginklais ir narkotikais, plauna pinigus, dalyvauja prostitucijos biznyje”. Cituojama ir Izraelio žvalgyba: “Viso pasaulio žvalgybos ir policijos padaliniai stebi jo plačią kriminalinę veiklą. Mogilevičius gyvena Budapešte. Jis iki šiol neprieštaravo vadinamas “Budapešto krikštatėviu”.

1996 metais kovo mėnesį jis atvyko į Berlyną sudaryti taikos sutartį su Vokietijos policija. Vokiečių policininkams jis pareiškė: “Jeigu gausiu leidimą čia verstis legaliu verslu, pasirūpinsiu, kad būtų prislopinta rusų nusikalstama veikla Vokietijoje”. Įdomiausia tai, kad Mogilevičių saugojo rusų slaptosios tarnybos FST nuolatinis rezidentas Vokietijoje. Vokietijos policija atmetė pasiūlymą. Tačiau Vokietijos slaptoji tarnyba BND  – neatsisakė. Tačiau greitai patyrė, kad rusas Mogilevičius jau bendradarbiauja su … Prancūzijos slaptosiomis tarnybomis, todėl jo liesti negalima bet kokiu atveju.

Prancūzijoje mažame Elzaso kaimelyje gyveno buvęs tardytojas Germainas Sengelinas. 1997-aisiais jis buvo išleistas į atsargą dėl garbaus amžiaus. Duodamas interviu garsiam vokiečių žurnalistui Jiurgenui Rothui, buvęs tardytojas yra pasakęs, esą “politinės valios vykdytojai nėra suinteresuoti nugalėti organizuoto nusikalstamumo”. Kodėl?

Vokietijoje veikia federacinė kriminalistikos tarnyba BKA, turinti kovos su organizuotu nusikalstamumu padalinį. Jame dirba iki 1000 puikiai parengtų specialistų. Tačiau Vokietijoje ši tarnyba vadinama tik “kopijavimo įstaiga”, mat jos veiklą paralyžiuoja ministerijų vadovai, visuomet bijantys rizikuoti ir netekti savo patogių postų. Kai vienas tarnybos vadovų pasiūlė sulaikyti keliolika garsiausių susivienijusios Vokietijos gangsterių, viršininkas atmetė pasiūlymą iš karto, net nesvarstydamas. Jo atsakymas buvo daugiau nei pritrenkiantis: “Ką gali žinoti, kokie politikai tuos banditus globoja”. Taigi BKA padalinys kovai su organizuotu nusikalstamumu vadovaujasi šūkiu: “Didelė byla – didelės problemos, maža byla – mažos problemos”.

1999 metais Vokietijos kriminalistikos tarnyba, spaudžiama politikų, pasirašė sutartį su Rusijos vidaus reikalų ministerija “dėl bendradarbiavimo kovojant su žymiais nusikaltimais”. Remiantis šia sutartimi, duomenys iš BKA turėjo būti perduodami Maskvai. Kam ši sutartis labiausiai naudinga – Berlynui ar Maskvai? Dienraštis “Der Spiegel” teigia, kad rusų mafija suleido stiprias šaknis visoje Europoje, kad rusų mafiją globoja patys aukščiausi Kremliaus pareigūnai, kad nusikalstami sindikatai yra neatsiejama Rusijos politinės sistemos dalis.

Nė vienas per paskutiniuosius kelerius metus neprisimena, kad būtų nuteisti stambūs Maskvos ar Sankt Peterburgo nusikaltėliai. Taigi BKA net nesistengė rinkti svarbių žinių apie Rusijos mafiją. Ji įtaria, kad duomenys, perduoti Maskvai, pateks į nusikaltėlių rankas ir greičiausiai pridarys daugiau žalos, nei naudos.

Vokietijos federacinė žvalgybos tarnyba BND, kurios būstinė yra Pulache, netoli Miuncheno (joje dirba apie 5900 žmonių), 1998-aisiais paskelbė slaptą informacinį pranešimą “Tarptautinio organizuoto nusikalstamumo veiklos ypatybės”. Štai kelios ištraukos. “Bulgarijoje įtakingi politiniai sluoksniai pripažįsta mafiją kaip egzistuojantį faktą, kurio neįmanoma pakeisti (…). Estijos sostinė Talinas yra kontrabandinių prekių (ginklų, retųjų metalų, tabako ir narkotikų) tranzito centras. Susirūpinimą kelia tai, kad organizuoto nusikalstamumo ir valstybinės bei ūkinės struktūros glaudžiai susipynusios (…).

Lenkijoje egzistuoja 200 mafijos grupuočių, kurios per tarptautinius investicinius fondus skverbiasi į ūkio struktūras, o italų mafija pas mūsų kaimynus iš Rytų plauna savo pinigus. Rumunijoje italų gangsterių sindikatai įkūrė Rytų placdarmą, svarbiausiuose valstybiniuose postuose pasodinę savo žmones. Tai, kad tokiose šalyse aktyviai veikia rusų mafija, savaime suprantama (…).”

Praėjusio amžiaus devintąjame dešimtmetyje į kalėjimą buvo pasiodintas JAV mafijozas Gaetano Badalamenti. Jis buvo suimtas už heroino gabenimą iš Sicilijos į Ameriką ir gavo didžiulę bausmę – 45 metus. Tačiau šiandien aiškėja, jog JAV specialiosios tarnybos šią šeimą sužlugdė ne todėl, kad siekė teisingumo, o todėl, kad norėjo pagelbėti Karleonės klanui “Cosa Nostra”. Kodėl vienas mafijos bosas išaukštinamas, o kitas – sužlugdomas?

1998-aisiais Belgijos slaptosios tarnybos skundėsi, kad joms itin nesiseka šalyje gaudyti siautėjančių rusų nusikaltėlių. Ir kur tau seksis, jeigu rusų mafiją akivaizdžiai, beveik nesislapstyma, gynė Rusijos federalinė saugumo tarnyba. Štai 1997 metais Belgijos policija pabandė sulaikyti Rikardą F., turintį milijoninės apyvartos alkoholio barus visoje Vakarų Europoje. Ponas Rikardas F. buvo įtariamas prekiaująs narkotikais. Belgijos žandarmerija turėjo rimtų įkalčių.

Tačiau įsikišo JAV slaptosios tarnybos. CŽV pareiškė, kad Rikardas F.veikė jų pavedimu. Briuselio policijos vadovai vis tiek nenustojo domėtis Rikardo F. “stogu”. Ir netikėtai paaiškėjo, jog čia įsipainiojusi ne tiek CŽV, kiek Rusijos FST. Tai Rusijos FST paprašiusi amerikiečių neliesti pono Rikardo F. Kodėl? Ir vėl klausimas be atsakymo.

Tai tik keli mažyčiai pavyzdžiai, iliustruojantys, kaip JAV ir Vakarų Europos specialiosios tarnybos įsiveldavo į pavojingus žaidimus su nusikaltėliais, kur jau sunku suvokti, kas kam dirba – nusikaltėliai žvalgyboms ar žvalgybos nusikaltėliams.

Pavyzdžiui, žymus Vokietijos žurnalistas Jiurgenas Rothas, daug metų analizuojantis šią problemą (parašė populiarias knygas “Skurdas Vokietijoje”, “Vidurnakčio vyriausybė”, “Liūnas”, “Rusų mafija”, “Žlugimas”, “Raudonieji bosai”, “Purvinos rankos”), teigė, esą Amerikos ir Vakarų Europos specialiosios tarnybos, bendradarbiaudamos su Rusijos specialiosiomis tarnybomis bei Rytų Europos mafijos bosais, prarado bet kokį saiko ir padorumo jausmą. Kas tai – apsileidimas ar neišvengiami sudėtingo gyvenimo reiškiniai?

2015.12.18; 10:11


Prisijunkite prie diskusijos