Iš per televiziją girdėtos Juozo Bernatonio kalbos galima spręsti, kad Lietuvos lenkams faktiškai bus primestas dvigubas pavardžių rašymas asmens dokumentuose.
O vietovėse aplink Vilnių, kurios tarpukario laikotarpiu buvo jėga prijungtos prie Lenkijos, užrašai bus rašomi dviem kalbomis – lietuvių ir lenkų, todėl neįmanoma tylėti, žinant, ką tai lems vietos gyventojams.
Tai, mūsų nuomone, bus toliau vykdomas šių teritorijų ir čia gyvenančių žmonių izoliacijos procesas ir visiškas jų palikimas elgtis kaip tinkamas tamsiausiam ir priešiškam pasaulėliui, sukurtam akcijos veikėjų ir sovietinių kolchozų „deržimordų“, veikiančių prisidengus demokratijos ir lenkiškumo gynėjų kaukėmis.
Ir, matyt, ne atsitiktinai Seimo žmogaus teisių komiteto pirmininku buvo išrinktas Lenkų rinkimų akcijos veikėjas, buvęs kolūkio „Lenino priesakai“ pirmininkas L. Talmontas, o Nacionalinio saugumo ir gynybos ir komiteto vicepirmininku – M. Mackevičius, buvęs laikraščio „Czerwony Sztandar“ partijos komiteto sekretorius, Maskvos visuomeninių mokslų akademijos prie SSKP CK auklėtinis, regis, tam, kad būtų užtikrinta visiška teritorijos kontrolė ir prie pat ištakų užgniaužiamos bet kokios, net menkiausios, nepasitenkinimo reakcijos.
Tokie iš anksto pokomunistų primetami sprendimai lems gilėjantį priešiškumą kiekvienam Lietuvos lenkui netgi be jo kaltės, bus sudaryta atviro ir slepiamo permanentinio konflikto atmosfera, taip dar labiau stabdant šio ilgus metus apleisto, Rinkimų akcijos veikėjų valdomo regiono plėtrą, sukuriant lauką, tinkamą tiktai „patriotiniams pasirodymams“, kuriuos rengs dar sovietmečiu įkurta Lenkų sąjunga ir „Vilnija“.
Tokios „malonės“ iš J. Bernatonio, V. Tomaševskio, G. Kirkilo, V. Uspaskich ir į juos panašių veikėjų rankų, teikiamos dalijantis grobį po rinkimų, kai siekiama įgyti paramą tolesniam valstybės užvaldymui, priimti negaliu, ji įžeidžia mano orumą, tad šiuo būdu išreiškiu savo protestą.
Tokie sprendimai etniškai mišrioje aplinkoje šiandien gali būti priimami ne „padarant laimingus“ iš anksto sovietiniu pavyzdžiu, o tiktai abišaliu diskusijose apsvarstytu susitarimu ir tokiomis sąlygomis, kai pasiektas tam tikras kultūros lygis ir konkrečios tautinės grupės pajuto poreikį plėtoti kultūrinį kūrybingumą viena ar kita kalba. Viešieji užrašai šioje situacijoje galėtų būti tiktai pasiekto tam tikro kultūros lygio rezultatas ir įrodymas, o ne atvirkščiai.
J. Bernatonio nuomonė, pateikta aiškiai visų Lietuvoje dabar valdžią perimančių pokomunistų vardu, kelia nemalonius jausmus ir dėl kitos priežasties. Jo teiginys, kad šie veiksmai bus derinami su kaimynine Lenkija, įrodo, kad Lietuvos lenkų jie nelaiko visateisiais Lietuvos piliečiais, tad ir toliau į juos bus žiūrima kaip į įkaitus tarpvalstybinėse varžybose.
Tai liudija ir tą dalyką, kad pokomunistai ir koalicija taip pat nelaiko savo šalies, Lietuvos Respublikos, suverenia valstybe.
Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: straipsnio autorius Ryšardas Maceikianecas.
2013.01.01
