Štai ir atėjo metas, kai tapo beprasmiška vaikščioti į spaudos konferencijas ir protesto mitingus. Ne už kalnų – rinkimai į Lietuvos parlamentą. Lietuva akivaizdžiai susirgusi priešrinkimine karštlige.
Todėl dažnusyk keblu atskirti, kada spaudos konferencijos ar protesto akcijos organizatoriai nuoširdžiai ieško tiesos, o kada vien reklamuoja savo politines grupuotes. Įtartiniausi, žinoma, tie, kurie dabar garsiausiai šaukia “pergyvenantys dėl valstybės reikalų”.
Prisiminkime terorizmu kaltinamos Eglės Kusaitės bylą. Esu iš tų, kuriems lietuviškosios Temidės pozicija šioje byloje atrodo neįtikinama, o mūsų VSD bendradarbiavimas su Rusijos FSB – tiesiog įtartinas. Sveiku protu sunku suvokti: pas merginą nerasta jokių konkrečių įkalčių – sprogstamųjų įtaisų, bombų, šaudmenų, galų gale mergina nesučiupta konkrečioje nusikaltimo vietoje.
Niekas niekad jos nematė konkrečiai besiruošiančios teroro aktui nei Vilniuje, nei Maskvoje. Ir vis dėlto merginai pateikti konkretūs kaltinimai, kuriais remiantis ji gali būti uždaryta į kalėjimą net iki gyvos galvos.
Nusikaltimai – virtualūs, menami, o bausmė – reali ir žiauri. Todėl sutinku, kad tautiškai, valstybiškai nusiteikusi Lietuvos visuomenė privalo domėtis E.Kusaitės teismo procesu. Lietuva paklius į labai pavojingą situaciją, jei mūsų slaptosios ir specialiosios tarnybos savo energiją ir resursus skirs popierinių, menamų teroristų persekiojimui.
Tačiau jei jau prakalbome apie popierinius, menamus teroristus, nereikia pamiršti, jog egzistuoja ir vadinamieji popieriniai, menami gynėjai. Kai į E.Kusaitės teismo posėdį palaikyti merginos atvyksta sesuo Nijolė Sadūnaitė ir kunigas Robertas Grigas, – tikiu šių rėmėjų nuoširdumu. Tikiu bent jau dėl to, kad jie neketina balotiruotis į Lietuvos Seimą. Tačiau kai į teismo posėdžių salę su savo plakatais ir vėliavomis braunasi visuomeninės ir politinės organizacijos, šį rudenį siekiančios patekti į Seimą, – visuomet susimąstau, kiek tokiuose veiksmuose – nuoširdumo, o kiek – vien politinio išskaičiavimo.
Kodėl, pavyzdžiui, prie Vilniaus apygardos teismo rūmų karts nuo karto susiburia Tautos ateities forumo pirmininko Algimanto Matulevičiaus rėmėjai? Ko čia daugiau – nuoširdaus rūpinimosi vargšės E.Kusaitės likimu ar pragmatiško noro pasipuikuoti potencialių rinkėjų akyse?
Tokių dviprasmiškų situacijų pastebiu ir daugiau.
Norėčiau pritarti visuomenininko Dariaus Kuolio iniciatyvoms kritikuoti Lietuvos teisėsaugą. Sutinku, kad be aiškaus, konkretaus pagrindo persekiotas Šarūnas Paberalius, bandęs įsidarbinti mūsų VSD slaptuoju bendradarbiu ir rinki informaciją apie skandalingąjį Viktorą Uspaskichą. Neprieštarauju: mūsų Temidė gėdingai apsijuokė nesugebėdama civilizuotai išnarplioti Garliavos mazgo, nes mergaitė dabar barbariškai plėšoma į dvi puses, tarsi būtų koks nors daiktas – stalas ar kėdė. Be abejo, mūsų specialiosios tarnybos susikompromitavo, kai persekiojo čečėnų pabėgėlius Gatajevus, dirbtinai sufabrikavusi jiems bylą dėl neva žiauraus elgesio su įsivaikintais mažyliais.
Tačiau Lietuvos saugumo persekiojamų Hadižat ir Maliko Gatajevų byla dėl neva žiauraus elgesio su įvaikintais vaikais juk pirmasis susidomėjo ne visuomenininkas D.Kuolys. Pirmasis šią bylą Lietuvoje analizuoti ėmė šių eilučių autorius. Kur tada buvo garsusi visuomenininkas, kai skelbiau pirmuosius skandalingus videointerviu su VSD persekiojamais Gatajevų augintiniais, kai grįžęs iš Suomijos spaudoje dėsčiau savo versiją apie tikrąsias čečėnų našlaičių namų naikinimo Kauno rajone priežastis? Kodėl tuomet D.Kuolys neorganizavo nei mitingų, nei spaudos konferencijų? Kodėl intensyviau eskaluoti čečėnų Gatajevų temą visuomenininkas pradeda dabar, artėjant rinkimams?
Įtarimus ypač stiprina kai kurie akademiko Zigmo Zinkevičiaus pastebėjimai. Paklausykime, ką akademikas Z.Zinkevičius apie D.Kuolį rašė 1999-aisiais metais išleistoje knygoje “Prie Lituanistikos židinio”.
”Prieš mano pastangas ugdyti jaunąją kartą lietuviška dvasia, laikantis krikščioniškų idealų, piestu stojo priešiškai nusistačiusi pedagogų (ir save tokiais laikančių) grupė. Pradžią padarė Darius Kuolys, iš profesijos net ne pedagogas, bet lituanistas, pats mokykloje nedirbęs.
Buvo taip. Pirmosiomis darbo Ministerijoje dienomis savo namų pašto dėžutėje radau man adresuotą voką be atgalinio adreso, tik su Vilniaus pašto antspaudu. Voke buvo niekieno nepasirašytas eiliuotas tekstas, pavadintas “Odė Dariui” (jį esu paskelbęs knygelėje “Kaip aš buvau ministru”). Tai pamfletas, kuriuo aš, matyt, buvau įspėjamas, jog Darius Kuolys darys viską, kad būčiau pašalintas iš ministrų. Kas pamfleto autorius, man ir dabar tebėra mįslė. Jame minimas SoroŠo (Atviros Lietuvos) fondas. To fondo veiklą jau anksčiau stebėjau, man ji ne visais atžvilgiais patiko: daugiausia buvo remiami kosmopolitizmu dvelkiantys projektai, ignoruoti lietuvių tautiniai reikalai. Pakanka susipažinti su Fondo pompastiškai pristatyta 100-ąja knyga “Dievo žaislas: Lenkijos istorija”, tipišku beviltiškai pasenusios unijinės ideologijos veikalu, brukamu mūsų skaitytojams”.
“Intuityviai jutau, kad už Kuolio nugaros stovi kažkokia didelė jėga, kuriai nepatinka mano švietimo nuostatos. Kuolys greičiausiai tebuvo tos jėgos įrankis. “Vargas tam žmogui, per kurį papiktinimas ateina” (Mt. 18,7). Galbūt jam buvo pažadėta ministro vieta ar koks kitas svarbus postas, dėl kurių taip labai stengėsi. Ar gali žmogus būti savaime toks piktas? Greičiausiai jis kažkam (tik ne Lietuvai) tarnauja arba nesupranta, kad tarnauja. Šiaip ar taip, man iš pat pradžių buvo aišku, kad mane puola ne Kuolys, bet už jo slypintis monstras”.
Ar galima ignoruoti šiuos akademiko Z.Zinkevičiaus žodžius, kai analizuojame visuomenininko D.Kuolio veiklą?
Daug klausimų iškilo ir dėl tikro ar menamo FNTT skandalo. Į akis labiausiai krito kai kurie viešojoje erdvėje nuskambėję LRT žurnalisto Tomo Dapkaus ir “Lietuvos žinių” vyriausiojo redaktoriaus Valdo Vasiliausko pareiškimai apie neabejotinai principingus, sąžiningus, sumanius FNTT vadovus Vitalijų Gailių ir Vytautą Giržadą. Kai kurie visuomenininkai, žurnalistai ir konservatorių partijos atstovai taip aršiai liaupsino atleistuosius pareigūnus, o tuometinį VRM ministrą Raimundą Palaitį – taip aršiai kritikavo, kad bent kiek blaiviau mąstančiam piliečiui, be abejo, turėjo kilti įtarimų: o gal čia – vien priešrinkiminė propagandinė akcija? Sakykit, ar taip gali būti, jog vieni pareigūnai neturi nė menkiausios nuodėmės, o kiti – neišbrenda iš nuodėmių liūno?
Nesu didelis buvusio VSD vadovo Mečio Laurinkaus gerbėjas. Tačiau Ritos Miliūtės vadovautoje LRT televizijos laidoje “Teisė žinoti” kartą jis labai taikliai įvardino labiausiai į akis krentančias abejones. Buvęs saugumo šefas tvirtino niekaip negalįs suvokti aplinkybės, kodėl, ginant du pareigūnus, “vos ne beisblo lazda mušami dešimtys kitų pareigūnų”? Ponas M.Laurinkus stebėjosi, kodėl taip akivaizdžiai ginami du pareigūnai, o visi kiti aplinkui – kritikuojami, daužomi, koneveikiami. M.Laurinkus gūžčiojo pečiais: kodėl viena institucija iškeliama aukščiau kitų, o likusios – pažeminamos?
Buvusio VSD generalinio direktoriaus išvada buvo kategoriška. Jam atrodo, kad specialiosios Lietuvos tarnybos tarpusavyje dirbtinai priešinamos, kurstomi tarpusavio karai, ir tokia būsena, be abejo, netoleruotina. Todėl jis abejojąs atleistųjų FNTT pareigūnų V.Gailiaus ir V.Giržado gynėjų nuoširdumu.
Tądien įsiminė ir laidoje “Teisė žinoti” išguldytos žurnalistės, politikos apžvalgininkės Linos Pečeliūnienės pastabos, kaip neturėtų elgtis principingi, valstybės interesus ginantys pareigūnai. Ji atkreipė dėmesį, jog kilus triukšmui dėl padėties FNTT struktūrose beveik tuo pačiu metu spaudoje atsirado ir labai daug operatyvinės informacijos pobūdžio turinčių pranešimų, apibūdinančių V.Gailių ir V.Giržadą “vien iš gerosios pusės”. Kas tuos į operatyvinę informaciją labai panašius pranešimus pamėtėdavo spaudai? Įtariniami, be abejo, atleistieji FNTT pareigūnai. O taip, žurnalistės L.Pečeliūnienės teigimu, “tikri karininkai nesielgia”.
Žurnalistė prisipažino tikėjusi, kad atleistieji FNTT vadovai, beje, remdamasi ir Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Arvydo Anušausko viešai išdėstytais žodžiais, “dirbo labai gerai ir daug geriau nei jų pirmtakai”. Tačiau L.Pečeliūnienė tuo pačiu teigė, jog statutiniai pareigūnai neturi teisės valkioti operatyvinės informacijos spaudai net tada, kai “atleisti iš tarnybos”.
Esu iš tų, kurie taip pat atidžiai perskaitė jau atsistatydinusio VRM ministro R.Palaičio straipsnį “Visa tiesa apie FNTT skandalą”. Labiausiai įsiminė ši pastraipa:
“TS/LKD frakcijoje pradeda dominuoti rėksnių mentalitetas. Aš juos suprantu, nes iš dabar esančių 46 frakcijos narių po rinkimų jų liks koks 20, tai dėl tų vietų ir vyksta varžybos, kas daugiau pasirodys žiniasklaidoje ir įdomiau pašūkaus. Tada TS/LKD paskelbia koalicijos partneriams LiCS absurdišką ultimatumą iš 4 punktų. Suorganizuojamas mitingas „Už teisingumą“, į kurį susirenka „megztos beretės“ ir įvairaus plauko marginalūs politiniai veikėjai su odioziniu Nagliu Puteikiu priešaky.”
Nejaugi šiose buvusio ministro pastabose nėra nė kruopelės karčios tiesos?
Tad mums, eiliniams mirtingiesiems, nieko kito nebelieka, kaip lyginti, ką apie FNTT skandalą yra viešai pareiškę Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininkas Ligitas Kernagis, komisijos nariai Aurelija Stancikienė ir Naglis Puteikis, ir kokią nuomonę apie FNTT skandalo priežastis turi jų oponentai. Juk išklausius buvusio VRM ministro R.Palaičio pozicijos, kada buvo atliekami patikrinimai melo detektoriumi ir kada konkrečiai jį pradėjo pulti keli laikraščiai ir televizijos laidos, galima susidaryti nuomonę, jog viešasis puolimas buvo suplanuotas iš anksto.
Ypač įsiminė naujojo FNTT vadovo Kęstučio Jucevičiaus paaiškinimai, jog jis niekaip negalėjo naikinti slaptųjų dokumentų, nes tuo metu dirbo visai kitame skyriuje, esančiame net ne Vilniuje.
Nenoriu būti blogu pranašu, bet man atrodo, kad tokio pobūdžio skandaluose grumiasi ne tiek jau daug jėgų, kurioms, apart siaurų asmeninių reikalų, dar rūpėtų ir valstybės interesai.
O rinkimai nenumaldomai artėja.
Nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.
2012.04.06
