Neseniai Livejournal.com kolega užvedė ant įdomaus ir, tam tikra prasme, labai būdingo straipsnio, nagrinėjančio lietuvių santykį su tragiškais mūsų istorijos įvykiais iš ganėtinai savotiškos ir diskutuotinos pozicijos: Valentinas Mitė: „Žydų žudynės Lietuvoje: kiaulidės ir Holokaustas“. Tarp žiniasklaidos metrų ir garbių publicistų yra priimta kolegų straipsnius kritikuoti parašant atsakomąjį, savarankišką visavertį tekstą, paskelbiamą kitoje, ar kiek rečiau – toje pačioje žiniasklaidos priemonėje.
Kadangi nepriklausau minėtoms kategorijoms, tai leisiu sau nesilaikyti šios cecho tradicijos ir išsakysiu savo nuomonę bei V. Mitės pozicijos kritiką taip, kaip tai įprasta virtualioje erdvėje – trumpai pakomentuodamas jo straipsnio teiginius savo bloge. Juolab kad ir pats gerbiamas Valentinas mano, kad korektiški interneto komentarai gali būti naudingi normalios diskusijos atsiradimui, kuri padėtų autoriui pamatyti jo nepastebėtus problemos aspektus.
Valentinas Mitė
– žinomas publicistas, ilgametis Laisvosios Europos radijo (LER) Lietuvių tarnybos korespondentas, šiuo metu besidarbuojantis Prahoje LER/Laisvės radijo žinių skyriuje.
– reguliariai publikuoja straipsnius lietuviškoje spaudoje ir elektroninėje žiniasklaidoje.
Taigi, kaip jis pats teigia, Valentino Mitės straipsnis yra atsakymas į teisingumo ministro Remigijaus Šimašiaus teiginius, jog mes, lietuviai, nesame žydšaudžių tauta ir negalime būti kaltinami dėl Vokietiją užvaldžiusių nacistų vykdyto Holokausto eigoje Lietuvos žydus ištikusios tragedijos.
Kalbančius apie lietuvių, kaip tautos, vaidmenį europinio Holokausto Lietuvos fragmento kontekste, V. Mitė suskirsto į dvi puses. „Viena pusė užima gynybinę poziciją, kita kaltina šiuo nusikaltimu visą tautą, klijuodama „žydšaudžių“ etiketę net ir tiems, kurie tuo metu nebuvo gimę.“ Ir išdėsto savo požiūrį jų atžvilgiu. Dėl kaltintojų „žydšaudžiavimu“ jis rašo:
„Sutinku, jog kolektyvinės atsakomybės negali būti ir mes – tie, kurie nedalyvavome žydų žudynėse, tuo labiau, gimę po II-ojo pasaulinio karo, negalime būti vadinami žydšaudžiais. Visų pirmą, kolektyvinės, tautinės ar valstybinės atsakomybės nėra. Be to, vykstant Holokaustui, Lietuva buvo okupuota, o ir pati žydų naikinimo idėja gimė ne Lietuvoje, bet fašistinės Vokietijos vadovų galvose.“
Kaip matome, V. Mitė deklaruoja nesąs kolektyvinės atsakomybės etninės kilmės pagrindu šalininkas bei pripažįsta, jog Holokaustas Lietuvoje yra nacionalsocialistės Vokietijos vadovybės sumanytos, organizuotos ir visose okupuotose šalyse vykdytos politikos pasekmė. Atrodytų, tipiškas gynybinės pozicijos ir lietuvių, kaip tautos, nekaltumo šalininkas. Tačiau, kadangi gerbiamas Valentinas yra dalies mūsų kultūrinio elito nuostatų reiškėjas, ne viskas taip paprasta – gynybinė pozicija jam dar labiau ne prie širdies:
„Gynybinė pozicija esą – nesame žydšaudžių tauta ir taškas – niekur neveda. Norėčiau suprasti, kas mūsų tautoje yra tokio, jog sunaikinome ištisą žydų tautinę mažumą.“
„…sakyti, jog II-ojo pasaulinio karo metais Lietuvoje nieko neįvyko ir mes esame nekalti, yra neteisinga“.
Panašu, kad ponas Mitė pasirinko kažkokią trečią pusę – kad ir nevadindamas lietuvių tiesiog žydšaudžiais, jis visgi sugebėjo įžvelgti kažkokią kolektyvinę mūsų visų kaltę ir domisi, kas gi mumyse yra tokio, kad mes sunaikinome ištisą žydų tautinę mažumą?
Atvirai sakant, suprasti, kaip šį visos lietuvių tautos kaltės preziumavimą įmanoma suderinti su nuostata, kad „kolektyvinės atsakomybės negali būti“, yra pakankamai sudėtinga. Bent jau man. Tačiau verta pabandyti ir pasižiūrėti, kuo ir kaip gerbiamas Valentinas grindžia tokią, sakyčiau – ne itin nuoseklią bei truputį prieštaraujančią pačiai sau, nuomonę. Taigi, kas įtikino gerbiamą Valentiną mūsų kalte? Jis rašo:
„Faktas lieka faktu – Vokietijos okupacijos metais Lietuvoje, aktyviai dalyvaujant lietuviams, buvo nušluota ištisa tautinė mažuma, turėjusi tokias pat teises gyventi Lietuvoje kaip ir lietuviai. Užteko būti žydu, jog būtum išvežtas į Osvencimą ar nužudytas Lietuvoje.“ Taip, tai kraupus faktas.
Tačiau derėtų prisiminti, kad Lietuva – jokia ne išimtis. Žydai buvo naikinami visoje nacistų okupuotoje Europoje – įvairiais būdais, skirtingais karo laikotarpiais, su didesniu ar mažesniu vietos pagalbininkų dalyvavimu. Šie procesai nebuvo tų šalių gyventojų iniciatyva, bet Vokietiją užvaldžiusių nacistų „galutinio žydų klausimo sprendimo“ pragariškų planų realizavimas. Yra šalių, kur vietinių gyventojų dalyvavimas buvo minimalus, tačiau tai nesutrukdė nacistams deportuoti visus vietos žydus į koncentracijos stovyklas. Tai žino ir pripažįsta ir pats V. Mitė.
Akivaizdu, kad pats Lietuvos žydų sunaikinimo faktas europinio Holokausto kontekste negali būti pagrindas kalbėti apie kolektyvinę lietuvių kaltę. Kalti yra tie konkretūs asmenys, kurie tarnavo hitlerininkams ir prisidėjo prie šių organizuotų žudynių, o ne jų bendratautiečiai. Pats Valentinas konstatuoja, kad tik atskiri lietuviai dalyvavo tuose veiksmuose bei talkino naciams ir bando aiškintis, kas juos privertė tuo užsiimti: „Žydų žudynėse aktyviai dalyvavo kai kurie lietuviai. Kodėl? Vienareikšmio atsakymo nėra. Praeities pakeiti neįmanoma, tačiau ją apmąstyti reikia“.
Apmąstydamas gerbiamas Valentinas iškelia įvairių versijų – gal dėl kaimynų žudymo kalta valstietiška psichologija? O gal viena žudynių priežasčių buvo siekis atsikratyti skolų nužudant skolintoją ir praturtėti pasigrobiant jo turtą?
„Kodėl vis dėlto tokie jonai aktyviai dalyvavo Lietuvoje naikindami žydų tautinę mažumą, jos labai turtingą kultūrą, tuo pačiu nuskurdindami pačią Lietuvą?…. Turėjo būti kitos, gilesnės priežastys, kurias mes dar turime surasti bei suprasti…“– retoriškai klausia V.Mitė.
Mane truputį stebina tokios spėlionės. Juk šiuo atveju gerbiamas publicistas laužiasi į atrakintas duris – visa tai senų seniausiai ištyrinėta ir aprašyta.
Lietuvių kilmės žydų žudynių dalyvius, talkinusius vokiečių nacistams, galima suskirstyti į tris grupes:
a) ideologiškai indoktrinuoti asmenys, paveikti nacistinės antižydiškos ir antisovietinės propagandos, besivadovaujantys kenksmingų socialinių ir etninių grupių egzistavimo bei kolektyvinės atsakomybės principais.
Tai tie, kurie tikėjo, kad nacistai daro gerą darbą – naikina žmonijos kenkėjus ir Lietuvos priešus, aktyviai prisidėjusius prie sovietų okupacijos bei lietuvių kankinimų ir tremčių, t.y. karo sąlygomis potencialiai pavojingos grupės atstovus. V. Mitė rašo: „…žydų tautybės žmonių dalyvavimas įvedant Tarybų valdžią buvo nemažas, bet tai negali būti jokiu pateisinimu žudynėms“.
Suprantama, kad pateisinimu būti negali – niekas ir nebando teisinti nusikaltimo dalyvių. Tai tėra viena priežasčių, kodėl dalis lietuvių pasidavė minėtai ideologinei indoktrinacijai. Ir nesvarbu, kiek (ne)pagrįstos buvo tokios pažiūros – svarbu, kad tie žmonės tuo tikėjo.
Šiais laikais, kuomet tokios idėjos atrodo klaikiai, mums sunku suprasti – kaip tai galėjo atsitikti, bet verta prisiminti, kad anuomet tokie kolektyvinės atsakomybės principai buvo plačiai taikomi įvairiose pasaulio šalyse. Prisiminkime sovietinę šimtaprocentinę vokiečių, čečėnų, korėjiečių ir kt. tautų deportaciją, japonų tautinės mažumos internavimą koncentracijos stovyklose JAV bei svarstymus dėl galimybės internuoti vokiečių kilmės asmenis.
Vadovaujantis būtent tokiu požiūriu į kolektyvinę atsakomybę ir didžiųjų demokratinių valstybių pritarimu pokariu čekai išvijo Sudetų, lenkai – Silezijos, sovietai – Rytprūsių ir Klaipėdos krašto vokiečius. Pokario Europoje buvo nemažai tautinių grupių perkraustymo, lydimo didžiulio aukų skaičiaus. Matome, kad tikėjimas kolektyvinėmis kaltėmis ir atskirų etninių grupių pavojingumu nebuvo išskirtinis lietuvių bruožas.
b) kriminalinių polinkių asmenys, motyvuoti materialiai ir psichologiškai.
Žmonių, kurie pasiryžę nužudyti kaimyną ar net giminę dėl jo turto, yra visose visuomenėse. Lygiai, kaip ir sadistinių polinkių ypatų, kuriems smagu žaloti, prievartauti ar žudyti žmones. Jų pilni kalėjimai visose šalyse. O jei žudyti ir grobti turtą galima nebaudžiamai ir netgi valdžiai skatinant – tokių niekšų visada ir visur atsiras.
Lietuva šiuo atveju jokia ne išimtis. Pakanka prisiminti marodieriavimo mastus potvynio užlietame Naujajame Orleane ar išbuožinimo procesus Sovietų Sąjungoje.
c) asmenys, priversti dalyvauti nacistų galutinio žydų klausimo sprendimo politikos vykdyme dėl užimamos tarnybinės padėties ir nesugebėję atsispirti okupacinės valdžios spaudimui.
Tokių žmonių buvo kiekvienoje Europos šalyje, kur nacistai vykdė savo „endšliozungo“ politiką. Jų dalyvavimas nebuvo savanoriškas, bet daugiau priverstinis. Tačiau daugelis jų visgi turėjo pasirinkimo galimybę – atsisakius vykdyti nacistų nurodymus jiems nebūtinai grėsė sušaudymas ar koncentracijos stovykla. Žinoma, jiems būtų tekę apleisti savo pareigas ar postus, bet tai negali būti juos pateisinanti priežastis.
Kita aplinkybė, kuri verčia gerbiamą Valentiną manyti, kad lietuviai visgi kalti, yra ši:
„Kitas klausimas – ar daug lietuvių dalyvavo gelbėjant žydus: savo kaimynus, mokyklos suolo draugus ir panašiai. Jeigu buvo nušluota visa žydų bendruomenė turbūt mažai. Nugalėjo negeras lietuviškas charakterio bruožas – niekur nesikišti, prieš kiekvieną poną nukelti kepurę, svarbu neužkliūti ir išlikti.“
Nesinori tikėti, kad ponas Mitė nelabai suvokia, apie kokio laipsnio rizikos gelbėtojui ir jo šeimai veiksmus jis taip lengvai kalba, bet kito paaiškinimo tokiems teiginiams nematau.
Tenka priminti, kad nacistų okupacinė politika įvairiose Europos šalyse labai skyrėsi savo griežtumu. Ir tai, už ką Danijoje nebuvo baudžiama, kur nors Olandijoje ar Prancūzijoje – baudžiama simboliškai, Lietuvoje ir kituose rytų kraštuose sulaukdavo visai kitokių bausmių. Nacistų sučiupti žydų slėpėjai Lietuvoje buvo sušaudomi su visais savo šeimos nariais.
Esant tokiam nežmoniškam režimui teigti, kad tie keli tūkstančiai savo ir savo šeimos gyvybėmis rizikavusių lietuvių yra „per mažai“ ir kad tai rodo „negerą lietuviško charakterio bruožą“ – truputį keista ir neteisinga.
Didelis klausimas – kiek danų žvejų būtų dalyvavę įžymiojoje žydų pergabenimo į Švediją akcijoje, jei būtų žinoję, kad sugrįžus jų ir jų šeimų laukia neišvengiama mirtis? Tenka priminti, kad nuo vokiečių nacistų nenukentėjo nei vienas danų žvejys ar kitas asmuo, dalyvavęs žydų evakuacijos operacijoje.
Faktiškai ponas Mitė priekaištauja lietuviams, kad jie nedemonstravo masinio heroizmo – juk savo ir savo šeimos narių gyvybių aukojimas vardan kito, svetimo žmogaus ir yra aukščiausios prabos heroizmas? Visgi vargu, ar galima tikėtis ir juolab – reikalauti masinio pasiaukojimo ne tik iš lietuvių, bet ir kokios kitos pasaulio tautos.
Dar gerbiamas Valentinas pastebi, kad dalies Lietuvos gyventojų sąmonėje egzistuoja kritiškos ar netgi priešiškos žydams nuostatos, ypač buitiniame lygmenyje:
„..jei DELFI pasirodo koks nors straipsnis, pasipila tiek antisemitinių komentarų, jog atrodo, jog tokie žmones kaip Jonas ir toliau yra greta mūsų.“
Tenka priminti, kad Valentino aprašytasis svetimų paltų mėgėjas Jonas priklauso kriminalinių polinkių grupei, kurios atstovų nūdienos Lietuvoje išties pakanka.
Jie žudo senelius vienkiemiuose, verslininkus savo namuose, užpuldinėja merginas gatvėse, sėdi Pravieniškėse, bet vargu ar rašo Delfi komentaruose. Lygiai kaip ir dauguma komentatorių niekada nei piršto prie žmogaus neprikišo ir neprikiš.
Tai skirtingos kategorijos.
Pabaigoje V. Mitė aprašo liūdną situaciją su netoli žydų žudymo vietos sovietų pastatytomis Linkuvos kiaulidėmis, kurias nūnai valdo ir plėtoja danai.
„Labiau nei liūdna, kai ne tik sunaikinama miestelio tautinė bendruomenė, bet ir jos atminimas išniekinamas po mirties. Tai Linkuvoje vyks kiekvieną dieną, kol nebus pagaliau suprasta, jog kiaulidėms ten – ne vieta.“
Panašu, kad regime įdomų ir populiarų samprotavimo modelį: žydų žudymą organizavo vokiečių naciai, kiaulides toje vietoje pastatė sovietai, dabar jas valdo ir plėtoja danai, o kalti dėl to liko… lietuviai?
Faktiškai gerbiamo Valentino pasisakymas yra tam tikro priekaišto forma išreikštas siūlymas perkelti minėtą žemės ūkio verslo objektą į kitą vietą. Galima suprasti tokios nuomonės motyvus, bet tenka priminti, jog šio pasiūlymo realizavimo kaina – N dešimčių milijonų litų. Nejaugi ši užuomina liečia Lietuvos mokesčių mokėtojų pinigus?
Išvystytos pilietinės visuomenės šalyse tokio pobūdžio ir kaštų masto sprendimų iniciatoriai paprastai įsteigia atitinkamą paramos fondą ir kreipiasi į šios idėjos šalininkus paremti jų iniciatyvą. Būtu logiška ir sveikintina, jeigu ne pats vargingiausias Čekijos gyventojas V. Mitė įsteigtų Lietuvoje kokį „Paramos fondą Linkuvos kiaulidėms išpirkti“, įneštų į jį kelias dešimtis ar šimtus tūkstančių kronų, litų ar kitokių tugrikų savo asmeninių lėšų ir paragintų gyventojus, verslininkus, lietuvių, danų bei žydų organizacijas kaupti lėšas šių kiaulidžių išpirkimui ir uždarymui.
Deja, bet panašu, kad gerbimam Valentinui artimesnis posovietinis „pilietiškumo“ modelis, kuomet kilnią ir brangią įgyvendinti iniciatyvą pateikęs asmuo tikisi – ir net reikalauja, kad ji būtų realizuota ne jos šalininkų, bet visų mokesčių mokėtojų lėšomis.
Bet grįžkime prie to, nuo ko pradėjome, t.y. prie V. Mitės teiginių apie mūsų tautos kaltę dėl žydų mažumos sunaikinimo:
„..kas mūsų tautoje yra tokio, jog sunaikinome ištisą žydų tautinę mažumą. …sakyti, jog … mes esame nekalti, yra neteisinga“
Straipsnyje man taip ir nepavyko atrasti jokių šių teiginių pagrindimų.
Gerbiamas Valentinas, papasakojęs mums daug skaudžių atsiminimų ir pateikęs įvairių pamąstymų, taip ir nepaaiškino, kodėl jis mano, kad mūsų dabartinės visuomenės kartos, niekuo asmeniškai neprisidėjusios prie kadaise Lietuvos žydus ištikusios tragedijos, turėtų jausti dėl to kažkokią kaltę?
Pastebėkime, tie jausmai, kuriuos šios tragedijos atžvilgiu reiškia didžioji mūsų visuomenės dalis, t.y. apgailestavimas dėl tragedijos, užuojauta nekaltoms aukoms, solidarumas su jų artimaisiais, žudikų pasmerkimas, gėda dėl to, kad tie žudikai buvo mūsų bendratautiečiai – netenkina gerbiamo publicisto?
Jam kažkodėl būtinai reikia, kad mes jaustume kaltę! Įsidėmėkime tai.
Beje, nesunku pastebėti, kad V. Mitės straipsnis buvo ne vienintelis, kuriame aptariamas ir smerkiamas blaivinantis R. Šimašiaus požiūris. Pasak Pasaulio žydų kongreso prezidento Ronaldo S. Lauderio, Lietuva, skirtingai nuo kitų Europos šalių, net negali veltis į polemiką, ar jos gyventojai padėjo nacių persekiojamiems žydams.
„Toks istorijos perrašymas yra visiškai nepriimtinas. Vietoj pripažinimo, kad daug lietuvių aktyviai kolaboravo su nacių okupantais, kaip praeityje darė buvę Lietuvos vadovai, ministras R.Šimašius pasirenka taikiai kalbėti apie revizionistus savo šalyje. Neįmanoma patikėti, kad kas nors šiandien galėtų ginčyti antisemitizmo vaidmenį Lietuvos žydų naikinime, kai daugelio lietuvių kolaboravimas su nacių okupantais yra gerai aprašytas. Kitos Europos šalys gali ginčytis, kad jų gyventojai gynė ir saugojo žydus nuo nacių. Lietuva negali“, – teigė R.S.Lauderis.
Jam antrina ir Premjero patarėjas kompensacijų žydų organizacijoms už turtą klausimais A.Vinokuras:
„Ir kam Vakaruose rūpi nutrintas argumentas, kad Lietuva, kaip valstybė, tuo metu neegzistavo. Lietuvos gyventojai egzistavo. Ir visam daugiau ar mažiau išprususiam Vakarų pasauliui – ką jau kalbėti apie garsų BBC žurnalistą – seniai žinoma, kas čia vyko nacių okupacijos laikotarpiu.
Žydai buvo gelbėjami visoje Reicho okupuotoje Europoje nuo Paryžiaus iki Kauno. Kai kurios šalys, kad ir būdamos Hitlerio sąjungininkės (Ispanija, Bulgarija, Italija) sugebėjo apsaugoti nuo nacių beveik visus savuosius žydų kilmės piliečius. O Vidurio ir Rytų Europos žydų kilmės gyventojai neišvengė beveik totalaus jų sunaikinimo.”
Na, neimsiu aptarinėti Premjero patarėjo eilinio nusišnekėjimo – seniai akivaizdu, kad istorija ir teisė nėra jo, kaip publicisto, stiprioji pusė.
Nesunku suprasti, kodėl minėti asmenys išreiškė tokią poziciją. Kur kas sunkiau suvokti, kodėl gerbiamas V. Mitė atsidūrė tokioje savo, o ne lietuvių tautos interesus atstovaujančioje kompanijoje?
Neturiu iliuzijų, kad toks garbus publicistas ir visuomenės veikėjas, kaip V. Mitė, galėtų užklysti į tokį internetų užkampį, kaip mano Livejournal’o blogas. Todėl norėčiau paklausti šio blogo skaitytojų – ar tarp jūsų yra tokių, kurie nėra kolektyvinės atsakomybės šalininkai, bet prisilaiko panašių pažiūrų į tuos tragiškus mūsų istorijos įvykius, kaip V. Mitė?
Tuomet gal galite paaiškinti, kaip įmanoma suderinti kolektyvinės atsakomybės principo nepripažinimą su teiginiu, kad mes, lietuviai, kaip tauta esame kalti dėl tų nusikaltimų, kuriuose kadaise dalyvavo kai kurie mūsų tautybės asmenys?
Iškart pasakysiu, kad neabejoju, jog nusikaltimų vykdytojus būtina pasmerkti ir nuteisti, o jų aukas užjausti. Bet jausti kaltę ir atsakyti už jų veikas kaip už savo? Atsiprašau.
Būčiau dėkingas, jei kas sugebėtų aiškiai suformuluoti ir pagrįsti tokią poziciją bei išdrįstų ją atstovauti laisvos diskusijos sąlygomis.
Tvirtų nervų skaitytojams, sugebėjusiems prasibrauti pro šią raidžių gausybę iki šios vietos, priminsiu kai kurias elementoriškas ir banalias tiesas, žinomas gabesniam vidurinės mokyklos dvyliktokui arba žmogui, pragyvenusiam tradicinėje santuokoje bent penketą metų.
Kodėl kažkas taip planingai ir įkyriai siekia įdiegti į mūsų tautos dabartinių kartų sąmonę kaltės kompleksą dėl beveik 70 metų senumo istorinių įvykių?
Atsiverskime bet kokį psichologijos vadovėlį ir sužinosime, kad kaltė yra kankinantis apgailestavimas, savo atsakomybės už kažkam padarytą tikrą ar įsivaizduojamą blogį suvokimas. Kaltas yra tas žmogus, kuris kažkam nusikalto ir yra kažkam skolingas. Žmogus, išgyvendamas kaltės jausmą, suvokia save kaip kaltininką, padariusį kažką negero. Žmonės turintys kaltės jausmą, visada paklūsta kitų jos neturinčių žmonių valiai. Jei esi potencialiai nusiteikęs, kad gali būti dėl ko kaltas, pasąmonėje esi pasirengęs būti nubaustas, vadinasi paklusti.
Įteigtas kaltės jausmas yra labai patogus manipuliacijos būdas ir klasikinis manipuliatorių įrankis.
„Jei esi kaltas, būtinai turi daryti tai, ką tau liepsiu.“ Su kaltės jausmu labai nepatogu gyventi, todėl stengiamasi nuo jo išsivaduoti. Tačiau kokiu būdu? Atsilyginant arba atidirbant už bausmę. Ir viena, ir kita reiškia pajungimą, paklusimą ir minčių darbą konkrečia kryptimi.
Priminsiu, jog manipuliacija – tai apgalvotas ir slaptas poveikis kitam žmogui, siekiant, kad jis pergyventų tam tikras emocines būsenas, priimtų sprendimus ir vykdytų veiksmus, kurie reikalingi manipuliatoriui savo tikslams pasiekti.
Manipuliaciniame „pranešime“ visada yra melo ar informacijos iškraipymo elementas. Manipuliatorius sako viena, turi omenyje kitką, o iš aukos tikisi sau palankaus elgesio. Paprastai manipuliatoriai sugeba meistriškai prijaukinti „objektą“ ir suformuoti jam iliuziją dėl jo siekių, norų ir veiksmų savarankiškumo. Žmogui atrodo, kad jis išties to nori – kitu atveju jis atsidurs situacijoje, kuomet negali atkilti to, kas reikalinga manipuliatoriui.
Primestas kaltės kompleksas yra labai pavojingas reiškinys tautos ateities ir išgyvenimo požiūriu.
Įsitaisydami tokį mes faktiškai perduodame valdymo vadžias tiems, kas grodami tuo kompleksu norėtų gauti iš mūsų ko tik užsimanę – ar tai būtų milijardai mokesčių mokėtojų pinigų ar lietuviški pasai visiems atitinkamos kilmės pasaulio gyventojams, ar kažkokių valstybių nusikalstamų veiksmų palaikymas.
Vienas pagrindinių požymių, kad jumis bandoma manipuliuoti diegiant kaltės kompleksą, yra tai, kad ta kaltė nuolat primetama, bet niekada konkrečiai nesuformuluojama.
Jūs tampate kaltas, pats nelabai suprasdamas – dėl ko, todėl ir negalite pasiteisinti.
Ar tik ne tokio pobūdžio kaltės komplekso diegimo procesus mes regime mūsų žiniasklaidoje? Ir ar pono V. Mitės tekstas kartais nėra jo dalis?
2010.01.02
