Sausio 13 dieną, Lietuvos Respublikos Seimo Kovo 11-osios salėje vykusio iškilmingo Laisvės gynėjų dienos minėjimo metu, Lietuvos lenkų rinkimų akcijos frakcijai (toliau – „LLRA frakcija“) priklausančių Seimo narių grupė demonstratyviai išėjo iš salės, kai į tribūną sveikinimo kalbai buvo pakviestas Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis.
Netrukus ši grupė išplatino iš anksto parengtą viešą pareiškimą, kuriame tokį savo poelgį paaiškino esą tuo, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2010 metais panaikino sovietiniais laikais priimto Tautinių mažumų įstatymo galiojimą, ir tuo, kad Vilniaus apygardos teismas neseniai skyrė Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos direktoriui baudą už beveik penkerius metus nevykdomą galutinį teismo sprendimą dėl dvikalbių gatvių užrašų nukabinimo.
LLRA frakcijos nariai pateikė ir kitų keistų komentarų: esą protestuodami dėl „finansinių represijų prieš gimtąją kalbą“ (nutylėdami, kad teismo sankcija buvo skirta už piktybinį teismo sprendimo nevykdymą ir dėl valstybinės kalbos statuso pažeidimo) jie kreipsis į tarptautinę visuomenę; esą jiems „trūko kantrybė“, kai prof. V.Landsbergis pradėjo kalbėti apie „represuotą“ savivaldybės administracijos direktorių (kaip LLRA frakcijos narių kantrybė galėjo trūkti dėl kalbos, kurios jie nė negirdėjo, nes išėjo iš salės?).
Visa tai įrodo, kad jų akcija paniekinti Sausio 13-osios Laisvės gynėjų atminimą buvo suplanuota iš anksto. Tenka tik apgailestauti, kad tokio elgesio pavyzdį šiems politikieriams prieš dvejus metus parodė Lenkijos Respublikos vadovai, pareiškę, kad nevyks į Laisvės gynėjų dienos renginius Lietuvoje – esą dėl to, kad Lietuvos Respublikos Seime buvo atmestas įstatymo projektas dėl asmenvardžių rašybos nevalstybine kalba mūsų valstybės dokumentuose bei dėl Švietimo įstatymo, nustačiusio minimalius reikalavimus valstybinės kalbos mokymui, priėmimo.
Ir dabar Lenkijos užsienio reikalų ministras socialiniuose tinkluose dalinasi informacija apie šią LLRA „akciją“, pateikdamas ir gindamas LLRA „argumentus“. Tai verčia daryti išvadą, kad ši „akcija“, kaip ir visa LLRA veikla, niekinanti Lietuvos valstybę yra koordinuojama Varšuvoje.
Esame įsitikinę, kad įžeidžiantis LLRA atstovų elgesys Seime kompromituoja ne tik juos pačius, bet ir visą dabartinę valdančiąją koaliciją. Jei ir po šitokių veiksmų šie veikėjai toliau liks „koalicijos partneriais“, toliau kels antikonstitucinius reikalavimus, šantažuodami tiek pačią valdančiąją koaliciją, tiek ir visą valstybę, tai reikš jau visos valdančiosios koalicijos demonstratyvią nepagarbą Valstybei bei jos Konstitucijai, pamatinėms mūsų šalies vertybėms.
Pasipiktinimą kelia ir LLRA veikėjų ciniškas pasikėsinimas klastoti istoriją, kai jie Lietuvos lenkų sąjungos pareiškimu, kuris buvo paskelbtas prieš dvidešimt trejus metus po sausio įvykių, mėgina paslėpti visą antikonstitucinę autonomininkų bei „jedinstvos“ veiklą – Kremliaus komunistinės valdžios palaimintą vadinamosios „lenkų socialistinės apygardos“ ar „autonominio krašto“ steigimą Lietuvoje, ilgai nepripažįstant Lietuvos įstatymų, o tik SSRS konstituciją. Šią istoriją LLRA mėgina pateikti kaip „lenkų tautinės mažumos“ tuometinę „vienareikšmišką“ paramą Lietuvos nepriklausomybei ir netgi kaip Lietuvos valdžios nedėkingumą „už ištikimybę nepriklausomai Lietuvai, padorų ir sąžiningą darbą“.
LLRA atstovai savo veikla tęsia ne Lietuvai lojalių piliečių tradiciją, bet autonomininkų kėslus, kurie buvo palaikomi iš Kremliaus. Apgailėtina, kad dabar ši veikla sutampa ir su tomis instrukcijomis, kurios gaunamos iš mūsų pietvakarinio kaimyno. Neseniai „YouTube“ kanalu transliuotos garsaus lenkų žurnalisto mintys, sutampančios su LLRA bei jos globėjų Varšuvoje strategija, verčia paklausti: ar ne laikas mūsų politikams aiškiai tarptautinėje erdvėje įvardinti, kad Lenkijoje nevaržomai plinta šovinizmo ir imperializmo tendencijos, netgi kliedesiai apie sienų keitimą su Lietuva, Baltarusija ir Ukraina, siekiant atimti neva Lenkijos žemes, vadinamuosius „kresus“?
Jeigu ir vėl tylėsime apie šią Lenkijos problemą, tik pakenksime mūsų santykiams ar net pačiai Lenkijai ir visai rytų Europai. Šią ligą Lenkijos politinis elitas turėtų pripažinti ir ją gydyti, pradedant nuo kaimyninių šalių atsiprašymo dėl pilsudskinės okupacijos bei prievartinės polonizacijos, ir nuo aiškaus teritorinių pretenzijų pasmerkimo, atsisakant kurstyti tautinių mažumų nelojalumą bei separatizmą.
Pasirašė:
Gintaras Songaila – 1988m. Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, 1990-91 metais buvęs Valstybinės komisijos Rytų Lietuvos problemoms išnagrinėti atsakingas sekretorius, apdovanotas Nepriklausomybės ir Sausio 13-osios medaliais,
Julius Panka – Tautininkų Sąjungos pirmininkas,
Kazimieras Garšva – „Vilnijos“ draugijos pirmininkas,
Aurelija Stancikienė, Rytas Kupčinskas – Lietuvos Respublikos Seimo nariai.
2014.01.14; 19:10
