Ankstyvosios jaunystės metais apie mirtį kartas nuo karto pagalvodavau labai romantiškai kaip apie paslaptingą nepažįstamąją, taigi, jeigu norite, nederamai, net nepateisinamai naiviai. Žinia, tai buvo įsikalbėtas mirties įvaizdis, atėjęs, galimas daiktas, iš spiritistinės pakraipos poetų ir įvairiausio plauko simbolistų tekstų.
Dabar, prabėgus daugybei metų, jau būčiau linkęs manyti, – kaip ir dera pusamžiui vyriškiui, – kad nepalyginamai didesnė paslaptis nei mirtis yra pati neišsakoma būtis.
Kita vertus, būtis kaipo neišsemiama paslaptis išnyra mūsų akivaizdoje tik tada, kai visą tai, kas yra, jau sugebame pamatuoti nebūties galimybės įvaizdinimu, tardami, kad to galėjo ir nebūti, nes labiau tikėtina būtų, jeigu nieko nebūtų, nei tai, jog kažkas pagaliau neįtikėtinu būdu yra. Tačiau mirtis nėra tik paprasčiausia nebūtis, nes numirti gali tik tas, kas ilgiau ar trumpiau užsibuvo būtyje, kam galėjo prisisapnuoti pati būtis. Taigi išvada peršasi savaime, kad mirtis vis tik yra kažkokia akistata.
Kaip jau buvo užsiminta, būtis yra užtvenkiama su paslapties nuojautos pagalba, dar daugiau, nesunku įsivaizduoti, kad savo ruožtu akistata su mirtimi paslaptingos nepažįstamosios veidu yra toks niekam neprilygstantis nuotykis, kai pozityvas čia galop viršija pačios mirties teikiamus nepatogumus kaip uždelsto ir tolimo veikimo padarinį.
Tačiau šiandien, prabėgus daugybei metų, ryškėja išvada, kad mirties paslapties ištuštėjimas, radikali desakralizacija yra ne mažiau triumfališkas įvykis nei būties pilnatvės pagava, atsispiriant nuo paslapties tramplyno, kaip buvo daroma žengiant diametraliai priešingu keliu. Toks įvykis gali būti sąlyginai pavadintas triumfu dėl to, kad transcendencijos ženklai dabar priartėja taip betarpiškai, kad yra lengvai apčiuopiami pirštais, būties paslaptis tampa pernelyg buitiška, įkyriai kasdieniška, taip lengvai atpažįstama, kad nelieka jokios įtampos ir pretenzijų.
Tai paprastai įvyksta spalio pabaigoje arba pirmosiomis lapkričio dienomis, kai, įkyriai lašnojant už lango, pasijunta, kad tavo mirtis susigyveno su tavimi ir iš kitos lango pusės per užlietą stiklą dabar stebeilija tave visai nesigėdydama pagyvenusios damos su, tarkime, didele karpa ant nosies veidu, akimis. Tau nedraudžiama prabėgomis dar pagalvoti, kad tokiam mirties įvaizdžiui yra reikalinga plastikos chirurgo pagalba.
Keturi didaktiniai mišių momentai
I
kūrėjui žvakės tai kaip žmogui gėlė
o žmogui gėlės kaip kūrėjui žvakės
kur dar dvasia pažįsta gėrį
o grožį mokosi pažinti akys
II
išmoksi kada nors matyti viską naiviai
su nuostabos prakiurusiu žvilgsniu naiviu
kada matysis iki dugno pakeleiviai
iš žuvusių nakties laivų
ir žuvę mums nebus daugiau jau žuvę
o išsisklaidę nuo gyvųjų pašaliais
kaip slenkančios per gelmę būna žuvys
paliečiančios akis tuščias purslais žaliais
kaip žuvys sutvėrėjo žodžiai gilūs
ir svaigsta nuo gelmės žmogaus lengva galva
tuštėja prasmės žodžio „infantilas“
ir jau žinai: naivumas – meilės dovana
III
kai nyksta tarp akių nelygstamas kažkas
neturintis pavidalo dalumo net kiaurymės
prasmės pasaulis praplečia ribas
nusitrina ankstesnės to pasaulio žymės
per viršų lekia užtaisas petardos
tuščiai be triukšmo ir be dūmų žydi gėlės
nusistovėję kontūrai dienos yra išardomi
į rojų grįžta dieviškasis kūdikėlis
IV
dar nesupratęs ar esu jau nusikaltęs
vėl patikėjau kad manęs tu neapleidai
žinojau kad tai atspaudas tiktai per kalkę
bet meile spinduliavo susapnuotas tavo veidas
net žodžiai į tave iškart įsišaknijo
netyčia tik per sapną ištarti
nedomino manęs stebuklo orgijos kai nukirsta šaka prigyja
tik būtį pilnatį nakties norėjosi patirti iš arti
kažkam kitam tačiau ji atsivėrė
ne man tiktai ne mano valiai
kai krūpteli visa žmogaus esmė prieš gėrį
ir švysteli pro tuštumą ugnies ovalas
1990 m. lapkričio 1 d.
XXX
iškrito visi puikieji medžių lapų karpiniai
tik karpovas
vis dar masažuoja
savo mirtinos sugyventinės karpas
nuobodžiai krapnojant už lango
2019 m. spalio 30 d.
neliudni ir neverciantys susikaupti skaitiniai laisvalaikiui.Laki vaizduote.