Dr. Roberto Pukenio straipsnyje svarstoma teorinė Estijos, Latvijos ir Lietuvos federacijos (toliau tekste – ELLF) įkūrimo galimybė, kurią įgyvendinus, šalims būtų daug lengviau ginti nacionalinius interesus, efektyviau būtų vykdoma užsienio politika, sustiprėtų gynybinės pajėgos, lengviau būtų savo pozicijas atstovauti Europos sąjungoje. Autorius pateikia konkrečius pasiūlymus, kaip tokia federacija galėtų būti sukurta, kokia galėtų būti jos struktūra ir kaip turėtų funkcionuoti jos valdymo mechanizmas. Straipsnyje aptariama ir tai, kuo tokia trijų respublikų federacija būtų pranašesnė už buvusius ar dabar veikiančius modelius ir institucijas.
ELLF idėjos realizavimą straipsnio autorius mato kaip visai logišką žingsnį šiandieninėje politinėje, ekonominėje bei socialinėje situacijoje. ES teisinės sistemos priėmimas ir NATO programos vykdymas Lietuvą, Latviją ir Estiją daugelyje sričių jau savaime suartina ir apibrėžia kaip tam tikrą regioną ar konfederaciją. Autoriaus manymu, ELLF kūrimas neprieštarautų ES politikai, net atvirkščiai – dažnai mūsų šalys yra raginamos turėti bendrą poziciją. Sudariusios federaciją, šalys neužgožtų vienos kitų – federacijos įstatyminė sąranga kaip tik turėtų apsaugoti nacionalinių konstitucijų galiojimą.
Straipsnyje apžvelgiamas istorinis Lietuvos, Latvijos ir Estijos vystymosi kontekstas, bendra patirtis ir šių laikų iššūkiai, svarstoma, kas vienija ir kas skiria šias Baltijos tautas. Pagrindiniais bruožais bandoma įvertinti Lietuvos tarptautinę situaciją ir užsienio politikos kursą. Autorius atkreipia dėmesį į, jo manymu, ryškėjančius krizinius faktorius Europos sąjungoje, o gal net ir NATO. Kritikuodamas nevieningą ES poziciją JAV ir Rusijos atžvilgiu, įvairių modelių nuleidimą „iš viršaus“ ir iš to kylantį lūkesčių nepasiteisinimą, autorius mano, jog pirmiausia reikia suartinti visuomenes, kad bendrumo suvokimas ir poreikis jungtis kiltų „iš apačios“. Veiksminga Lietuvos, Latvijos ir Estijos visuomenių glaudinimo priemonė, anot autoriaus, galėtų būti šių šalių istorijos, kultūros pažinimo ir bendradarbiavimo skatinimas, krikščioniškųjų vertybių puoselėjimas.
Šio straipsnio tikslas – apsvarstyti Estijos, Latvijos ir Lietuvos Federacinės valstybės – ELLF įkūrimo galimybę, kokie veikia jungiantys faktoriai ir kokia reali situacija. Tad pirmiausia bandysime: a) apibūdinti šių respublikų istorines šaknis, geopolitinę situaciją; b) pagrindiniais bruožais įvertinsime Lietuvos tarptautinę situaciją ir kokie yra Lietuvos užsienio politikos prioritetai; c) ar nėra ryškėjančių krizinių faktorių Europos Sąjungoje (ES), o gal ir NATO viduje? Kas jungia ir kas gali išskirti šias tautas? Metodas yra geriausiai tinkantis analitinis: iš gausybės faktų padaryti objektyvias išvadas ir teisinis, nes tik teisė užtikrina stabilumą ir valstybės patvarumą. Uždaviniai yra atsakyti, kaip kurti, kokia bus nauda, pagaliau, ar tebėra aktuali Estijos, Latvijos ir Lietuvos respublikų federacija, šiandien esant mums ES ir NATO?
Straipsnis, gvildendamas nacionalines problemas, neskatina jokių rasistinių nuotaikų ar pažeminimo kitų tautybių žmonėms. Lietuva yra teisinė valstybė, todėl ir kitų tautybių Lietuvos piliečiai, čia dešimtmečiais gyvenę, turi tas pačias teises ir pareigas. LR konstitucijos 45 str. teigia: „Tautinėms bendrijoms valstybė teikia paramą“. Jie irgi turi jausti, kad Lietuva yra jų Tėvynė.
ĮVADAS. Baltijos tautų vienybės idėja turi virš šimto metų senumo tradicijas, ypač populiari buvo lietuvių ir latvių propaguojama sąjunga, nes esame kilę iš baltų protėvių, panašūs kalbomis ir gyvenimo būdu. Tokiems planams gyvai pritarė daug lietuvių tautos intelektualų: Jonas Šliūpas, Petras Vileišis, Tumas Vaižgantas, Oskaras Milašius, Stasys Šalkauskis, Kazys Pakštas, kurio svarbiausias darbas buvo politinės geografijos srityje 1929 m. išleista knyga „Baltijos respublikų politinė geografija“, o Latvijoje žymiausias vienybės šalininkas buvo latvių tautinio atgimimo poetas Janis Rainis. Estai mažiausiai į mus orientuojasi, turėdami tamprius ryšius su suomiais ir danais.
Šiandien ne tik mes, bet ir Šiaurės Europos tautos teigiamai nusiteikusios savo federacijos atžvilgiu. Beveik pusė danų, suomių, norvegų, švedų ir islandų norėtų, kad jų šalys sudarytų federacinę valstybę. Jų federacijos vizijoje būtų bendras valstybės vadovas, vieninga užsienio politika ir teisinė sistema, tačiau atskiri pusiau autonominiai parlamentai. Sujungus penkias šalis gautųsi 25 milijonų gyventojų turinti federacija, kuri būtų dešimta pagal dydį išsivysčiusi pasaulio valstybė, todėl turėtų kur kas didesnę politinę įtaką visoje Europoje[i]. (Dažnai Islandijos sostinėje Reikjavike susirenka penkių šių šalių vadovų arba ministrų Šiaurės Taryba spręsti bendras regiono problemas). O ELLF atveju mes turėtume maždaug 7 mil. gyventojų ir virš 175 000 kv. kilometrų teritoriją.
Valstybių regionas, išsidėstęs Europos Šiaurėje aplink Baltijos jūros baseiną, vis dažniau suvokiamas, kaip individualus šiaurietiškai savitas, skirtingesnis už Europos centre įsikūrusias valstybes, ypač palankus vidinei integracijai pačios ES kontekste. Geopolitiniu požiūriu Estija Latvija ir Lietuva – šios Baltijos valstybės yra neatsiejama Vakarų Europos dalis. Komunistinė Baltijos valstybių okupacija, trukusi 50 metų, tarsi „sumaišė“ sąvokas, jas priskiriant Rytų Europai, dar gražiau kiti laikė šias respublikas netgi Rusijos dalimi. Dar ir šiandien daugelis laisvos Europos gyventojų priskiria visa, kas buvo už „geležinės uždangos”, ne tik geografine, bet ir kultūrine prasme Rytams, nežiūrint, kad Baltijos valstybės išlaiko aiškią vakarietišką laikyseną. Tai tik rodo, kad komunizmas paliko gilius pėdsakus ir Vakarų europiečių sąmonėje tiesiog politinį atsilikimą[ii].
XX a. buvo paženklintas tautų nacionalinio judėjimo galingais sąjūdžiais, kurie galop sugriovė Sovietų Sąjungą. Vieniems – tai buvo šimtmečio katastrofa, o kitiems – laisvės prošvaistė. Išsiplėtė NATO transatlantinė gynybos organizacija, šiandien apimanti 28 valstybes. ES jau glaudžiasi 27 Europos valstybės. Vyrauja dvi tendencijos: vyksta nacionaliniai judėjimai, atkuriantys nepriklausomas valstybes ir iš kitos pusės – vėl neišvengiami globalizaciniai procesai, kad laisvų nepriklausomų valstybių tautos pajėgtų išsaugoti savo laisvę. Mažos tautos, kokioje sąjungoje be dalyvautų, niekada nėra taip jau saugios dėl savo ateities. Laisvė iššaukia kitas problemas: emigracija, gilėjanti demografinė krizė, kasmet gyventojų skaičius mažėjantis, mišrios šeimos, ekonominė krizė skaudžiausiai palietė posovietinės erdvės žmones. Taigi mūsų valstybės ideologai privalo turėti tautos išlikimo strategiją. Tauta privalo surasti savo būties kryptį, kad ir po šimto metų lietuviai būtų savo namų šeimininkais.
I. Kas jungia šias Baltijos tautas?
1. Istorija ir geopolitinė vienoda situacija. Čia, ant Baltijos krantų, susipina trijų respublikų: Estijos, Latvijos ir Lietuvos likimas. Latvijoje buvo paminėtos Durbės mūšio, įvykusio 1260 m. liepos 13 d. 750 metinės, dalyvaujant Latvijos ir Lietuvos parlamentų pirmininkams. Pergalė lėmė anuomet pavergtų tautų atgimimą, sukilo ne tik kuršiai, žemaičiai, sąjungininkai šiame mūšyje, bet ir žemgaliai, prasidėjo didysis prūsų sukilimas. Lietuviai, sukūrę Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę (LDK) turėjo gilesnes valstybingumo tradicijas nei latviai ar estai. Istorijoje pasitaikė ir prieštaringų laikotarpių, kai Lietuva buvo sudariusi uniją su Lenkija 1569 m., o latviai ir estai tada priklausė Livonijos ordinui. Švedijos invazija į Lietuvą stipriai nualino tautos gyvastingumą. O XVIII a. pabaigoje visos trys tautos pateko į Rusijos imperijos sudėtį, iš kurios išsivadavo tik 1918 metais, paskelbdamos nepriklausomybę ir ginklu ją apgindamos. Tik ką atgavusios nepriklausomybę trys Baltijos respublikos susidūrė su daugybe problemų: ekonominių (stigo net maisto), administracinių (reikėjo iš naujo kurti infrastruktūrą, įveikti ir politines krizes), o dar kova su laisvei priešiškomis jėgomis. Mažos šalys buvo atsidūrusios tarp dviejų gniaužtų Rusijos ir Vokietijos. O Lietuvai papildoma grėsmė kilo dar ir iš kaimyninės Lenkijos, kuri užgrobė Vilniaus kraštą ir jį išlaikė beveik du dešimtmečius.
1934 m. Ženevoje pavyko sudaryti Lietuvos, Latvijos ir Estijos santarvės ir bendradarbiavimo sutartį, kurios pirmas paragrafas teigė, kad trys vyriausybės pasižada savo taikingoms pastangoms koordinuoti, tartis užsienio politikos bendros svarbos klausimais ir teikti savitarpio politinę ir diplomatinę pagalbą tarptautiniuose santykiuose. Gaila, kad tuo laikotarpiu nors ir buvo deklaruojamas Baltijos valstybių glaudus bendradarbiavimas, tikrovėje šie santykiai buvo labai riboti. Lenkija konflikte su Lietuva siūlė Latvijai sąjungą ir vykdė stiprią antilietuvišką propagandą. Taip pat tarpukario metu nepavyko iki II Pasaulinio karo sukurti tvirtos karinės sąjungos ir šių trijų respublikų nepriklausomybė 1939 m. taip lengvai, pavieniui Rusijos buvo sunaikinta. Nesuvokiamai liūdna, kad gyvendami Stalino pašonėje, vyriausybių ideologai nieko nepramatė ir per 22 laisvės metus nepasiruošė partizaniniam karui, geriausiai paruošta kariuomenė sudėjo ginklus, todėl ir trečdalis tautos karuose, pasipriešinime ir tremtyse buvo sunaikinta ir klastinga jėga visas tris respublikas pajungė į Sovietų Sąjungą. O nežiūrint trumpo 22 m. respublikų nepriklausomybės laikotarpio, Baltijos šalys pasiekė daug kultūrinių, ekonominių, sportinių pasiekimų, buvo tvirtai bepradedančios įsitvirtinti Europos žmonių sąmonėje kaip valstybės su vakarietiška krikščioniška kultūra. Tuo tarpu Suomija, kovodama kare, mažiau prarado gyvybių negu šių tautų žmonės, pasiduodami… Šiandien Suomija yra visai kitame ekonominiame ir išsivystymo lygyje.
Skaudžiausias laikmetis ne tik mūsų tautoms, bet ir visai Europai buvo nacių ir sovietų okupacijos su fiziniu ir dvasiniu genocidu. Tik šios respublikos sovietinę okupaciją iškentė 50 metų, neprarasdamos tautinio identiteto.
Mūsų tautų bendra kova, ypač užsienyje pasireiškusi artima estų, latvių ir lietuvių draugyste, buvo apvainikuota gyva grandine Baltijos kelyje 1989 rugpjūčio 23 dieną. Tada tvirtai skambėjo vienas žodis: Laisvė-Briviba-Vabadus. Ne tik politinės konsultacijos, tarpusavio supratimas, bet ir nuoširdūs vadovų susitikimai pagyvina dialogą bei suartėjimą. Štai 1998 05 25 d. Rygoje Latvijos Seimo pirmininkas Alfredas Čepainis padėkojo profesoriui Vytautui Landsbergiui už aktyviai pareikštą poziciją dėl Latvijos ir Rusijos santykių ir pabrėžė, kad Lietuvos Seimo pirmininko vizitas dar kartą parodo Baltijos šalių vienybę. Drauge buvo paminėtas Baltijos kelio dešimtmetis 1999 m. rugpjūčio 23 d. 2010 kovo 11 d. Vilniuje, minint Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 20-metį, dalyvavo visų trijų Baltijos šalių prezidentai, Lietuvos – Dalia Grybauskaitė, Estijos – Toomas Hendrikas Ilvesas, Latvijos – Valdis Zatlers, akcentuodami tarpusavio vienybę[iii]. Taigi šių respublikų istorinis kelias jau daug ko pamokantis, mus suveda į vieną bendrą kelią, kurį geriausiai tiktų pavadinti: amžinas Baltijos kelias[iv].
2. Europos Sąjungos ir NATO kontekstas. Nuo pat nepriklausomybės paskelbimo 1990 kovo 11 dienos Lietuva deklaravo svarbią politinę kryptį – Baltijos valstybių vienybės idėją ir įsijungimą į NATO bei ES. Laimėjo Lietuvos politikų blaivus, realistinis protas, kad Lietuvos „tilto“ misija yra neįgyvendinama, nes Lietuva neturi to didelio valstybinio potencialo, kad taptų tiltu tarp Rytų ir Vakarų. Tačiau visą laiką viena svarbiausių Lietuvos užsienio politikos krypčių buvo ir tebėra gerų santykių su kaimyninėmis valstybėmis palaikymas ir pasiruošimas įstoti į NATO bei ES. Derybų metu buvo pramatyti visi atvejai, kad į NATO ir ES patektų visoms trims drauge, o jeigu ne, tai pirmoji patekusi respublika užtars ir kitas kaimynes.
1995 m birželio 12 d Lietuva su ES (tuo metu Europos Bendrijomis) pasirašė prie Europos prisijungimo sutartį, įsipareigodama laipsniškai savo įstatymus suderinti su ES teise. Sutarties 70 str. „išvardijo pagrindines teisinio reguliavimo sritis, kur toks suderinimas turi būti atliktas: „muitai, įmonių teisė, bankininkystė, įmonių sąskaityba bei apmokestinimas, intelektinė nuosavybė, konkurencijos taisyklės, sveikatos apsauga, gyvulininkystės bei augalininkystės sanitarija, vartotojų apsauga, ne tiesioginiai mokesčiai, techninės taisyklės ir standartai, branduolinės energijos panaudojimas, transportas, telekomunikacijos, gamtinė aplinka, viešieji pirkimai, statistika ir atsakomybė už produktų kokybę“[v]. ES teisė suvienijo visas valstybes labiausiai negu visi kiti politiniai, ekonominiai faktoriai. Juk derybų metu virš 30 punktų mes turėjo išspręsti, daug teisinių dalykų pakeisti, pritemti prie ES standartų[vi]. Palyginti greitai ir daug buvo nuveikta, kad Estija, Latvija ir Lietuva drauge taptų pilnateisėmis ES narėmis 2004 metų gegužės 1 d. Tais pačiais metais irgi visos trys įstojo į NATO organizaciją. Visų trijų respublikų piliečiai gausiai dalyvavo referendume (pvz. Latvijoje 73%) ir pasisakė už 67%, Estijoje – 66%, o Lietuvoje – 90% gyventojų pritarė įstojimui į ES. Jautėsi entuziazmas, visuomeninis pagyvėjimas. Išnyko muitinės, ilgos eilės prie sienų. Žmonės ima laisvai keliauti, o kaimynai yra visada arčiausiai pasiekiami. Taigi įstojimas į ES jau dalinai suvienijo jos nares, pašalino bent aštresnius prieštaravimus tarp įstojusių valstybių, taigi tuo pačiu ir labiau suartino šias tris respublikas. Galioja vienas bendras dėsnis: žmonių, prekių, paslaugų ir finansų laisvas judėjimas ES valstybėse. Europos Sąjunga, kuri iš tikrųjų yra sunkiai apibūdinama vienu teisiniu žodžiu, federacija ar konfederacija, parodo bendrą jau egzistuojantį realų ir šių trijų respublikų susijungimą ES rėmuose. Federacijoje atsisakoma suvereniteto, o konfederacijoje jis išsaugojamas. Tačiau mes vis dažniau paklustame Briuselio institucijų direktyvoms, kurios lyg tai apriboja nacionalinių konstitucijų nuostatas. Bendrai paėmus, dar valstybės narės išsaugoja konstitucijos viršenybę. t. y suverenitetą.
Kita vertus globalizacijos procesas vykstantis ES viduje daro savo, tirpdydamas tautinį identitetą. Todėl jeigu šių trijų valstybių vyriausybės darytų praktinius žingsnius labiau susijungdamos tarp savęs, jos tuo pačiu stipriau pajėgtų sustiprinti kiekviena iš jų savo nacionalinę kultūrą: savimonę, papročius, kalbą, švietimą, nes mes tiek būsime įdomūs vakariečiams, kiek būsime saviti[vii].
O užsienio politikos srityje, o ypač santykiuose su Rytų kaimynais, vienos tvirtesnės valstybės ELLF politinę programą daugiau pasiektų rezultatų. ELLF projektas neprieštarauja ES politikai, bet gi priešingai dažnai yra pabrėžiamas būtinas mūsų vieningumas. ELLF atstovų t. y. posovietinės erdvės valstybių vieningas žodis, ištartas ES institucijos posėdžiuose, skambėtų tvirčiau ir įtikinamiau. Kokia turi būti ES užsienio politika labai tiksliai nurodė Estijos prezidentas Toomas Hendrikas Ilvesas Austrijos sostinėje Vienoje, duodamas interviu naujienų agentūrai APA, kad negali išvengti įtampos santykiuose su Rusija: „Estijos santykius su Rusija galima vertinti tik santykių tarp Maskvos ir Briuselio rėmuose. Tarp Rusijos ir Estijos nėra jokių santykių, yra tik Rusijos ir ES santykiai”[viii].
Gynybos srityje taip pat suvienodinta visų šalių karinė sistema pagal NATO standartus. Visos trys respublikos gana ištvermingai palaiko NATO antiteroristines operacijas ir yra ištikimos sąjungininkės JAV politikos. Stiprindama transatlantinį saugumą ir vadovaudamasi nekintama nuostata, kad NATO yra transatlantinės bendrijos saugumo garantas, Lietuva užsitikrino NATO oro policijos misijos Baltijos valstybėse pratęsimą iki 2014 m. ES viduje retkarčiais kylantys antiamerikietiški akcentai nesumažina Baltijos valstybių transatlantinio bendradarbiavimo, nes JAV vaidmuo NATO yra pats veiksmingiausias[ix]. 2009 m. atnaujintas Lietuvos ir JAV vyriausybių susitarimas dėl bendradarbiavimo masinio naikinimo ginklų platinimo prevencijos srityje ir dėl gynybos bei karinių santykių plėtojimo.
Visada aktualus energetinio saugumo klausimas ne tik Lietuvai, bet ir kitoms respublikoms pagaliau sulaukė dėmesio ir NATO organizacijoje. Daug Lietuva pasiekė, kad į NATO pratybas CMX10 buvo įtrauktas energetinio scenarijaus sprendimas krizės metu, kaip elgtis energetiniam incidentui pasitaikius. Energetinio saugumo užtikrinimas yra vienas iš kertinių bendro saugumo garantų, todėl energetinio saugumo klausimas yra jau įrašytas ir NATO narių sesijų darbotvarkėse.
Lietuvos krašto apsaugos ministrė R. Juknevičienė teigia, kad ateityje „Baltijos šalys turės bendrai įsigyti ginkluotę“[x]. Pagrįstai galima teigti, kad NATO vadovai, matydami mūsų demokratinę, susitelkusią ir stiprią valstybę Šiaurės Europoje, greičiau tokią gins, kuri pati bus tvirtesnė ir pieningesnė, labiau susiderinusi, sugebės apsiginti bent jau, kol ateis pirmoji pagalba pavojaus metu, pagal NATO sutarties 5 str. Deja, atrodo, kad būdami NATO ir ES narėmis, mes tarsi primiršome Baltijos tautų vienybės idėją, pvz. kodėl negalėjo Afganistane, Goro provincijoje šių trijų respublikų dislokuoti kontingentai būti drauge? Juk bendros pratybos, pavojai kareivius labiau suartintų vienus su kitais, kas ypač svarbu tautų psichologijoje. O dabar šių respublikų vyriausybės problemoms spręsti tarsi pasirenka jau kitus draugus.
II. Šiandieninės Lietuvos tarptautinė situacija. Nuo 2004 m. 05 01 Lietuva yra ES narė. Žvelgiant į partijų ir atskirų politikų deklaracijas bei realius veiksmus, visi pritaria ir palaiko Lietuvos užsienio politikos kursą. (Tik viena K. Prunskienės įkurta Liaudininkų partija išdrįso raginti keisti santykius su Rusija, o LR Prezidentė D. Grybauskaitė atsakė: „žinosime su kuo turime reikalą“).
1. Politiniai prioritetai. Užsienio reikalų ministerija, vykdydama Vyriausybės ir ES institucijų politikos programą, išskiria šiuos prioritetus: energetinio saugumo sukūrimas ir aktyvesnė ekonominė diplomatija; veiksminga Lietuvos politika Europoje ir suderinta su ES institucijomis Rytų kaimynystės politika; konstruktyvus ir principingas bendradarbiavimas su Rusija; transatlantinio bendradarbiavimo tolimesnis puoselėjimas; aktyvesnė diplomatija bei konsulinė paslaugesnė veikla; santykių su užsienio lietuviais stiprinimas; pasiruošimas Lietuvos pirmininkavimui ES ir kitose tarptautinėse organizacijose[xi].
2009 m. ES institucijose buvo priimti ne tik Lietuvai, bet ir visoms jos narėms svarbūs sprendimai: energetinio saugumo stiprinimas turi būti pripažintas visos ES prioritetu; parengtas Baltijos jungčių planas, kuris pažymėtas tarp prioritetinių ES veikimo sričių. Ir gautas papildomas iš ES fondų finansavimas energetikos infrastruktūrai projekto NORDBALT įgyvendinimui 175 mln. eurų[xii]. Taip pat sutarta stiprinti ES solidarų veikimą energetinių krizių atvejais, stebėti ir vertinti gamtinių dujų tiekimo situaciją ES ir sukurti tobulesnį energetikos infrastruktūros bei jungčių ir krizių valdymo mechanizmą. Lietuvos atstovų veiksminga politika ES yra vienas svarbiausių būdų užtikrinti nacionalinį saugumą, sustiprinti ekonominę bazę. Lietuva dvišalės ir daugiašalės diplomatijos būdais siekia glaudžiai bendradarbiauti su ES institucijomis ir siekia ekonominio bendradarbiavimo su NVS.
2. Santykiai su kaimynais. Nuo draugiškų santykių su Lenkija dalinai priklauso, ar Lietuva galės tapti jungtimi tarp Šiaurės Europos ir Vidurio Europos regionų. Gaila, kad šiuo metu, pasikeitus vyriausybėms, pasklido nesutarimų ar nesusikalbėjimo tvaikas. Nežiūrint to, abiejų broliškų tautų pagarbus ir nuoširdus bendradarbiavimas ar net geopolitinio aljanso kūrimas, yra naudingas tiek Lietuvai, tiek Lenkijai. Istorija pamoko, kad reikia palaikyti tarpusavio glaudų bendradarbiavimą, nekreipiant dėmesio į smulkius vidaus dalykėlius. Tikroji oficiali linija yra draugystės su Lenkija puoselėjimas. „Draugišką Lenkijos petį Lietuva jautė visame integracijos į NATO kelyje, o abiems šalims įstojus į Europos Sąjungą, bendradarbiavimas tapo dar tvirtesnis… Pakako tik keleto metų, kad pamatytume, kiek daug galime pasiekti, kai rodome vieni kitiems paramą ir dirbame išvien. Esu tikra, kad ir toliau išlaikysime mūsų bendradarbiavimą, nes kartu mes – stipresni. Tegul mus įkvepia bendra mūsų šalių istorija!“, – kalbėjo Prezidentė Dalia Grybauskaitė, sveikindama lenkus su Nepriklausomybės diena[xiii].
Nežiūrint pasitaikančių Rusijos Federacijos pasienyje ilgų vežėjų eilių ir kitų trukdžių Lietuvos gyventojams, vyriausybė kantriai derasi, puoselėdama konstruktyvų bei principingą bendradarbiavimą su Rusija. Tačiau prisimenant 2008 m. rugpjūčio Rusijos karą su Gruzija ir atsižvelgiant į dabartinę jos politiką, galima teigti, kad Rusijos geopolitiniai interesai bei veiksmai įgyvendinant savo interesus, kelia didelę grėsmę valstybės saugumui ir blokuoja Lietuvos užsienio politiką. Lietuvos strategijos tikslas – pasiekti, kad Rusija taptų patikima ir prognozuojama partnere. Lietuvos veikla Rusijos atžvilgiu apima (bent jau teorijoje) tris būdus: Rusijos keliamų grėsmių identifikavimą, prognozavimą ir neutralizavimą; sukurti energetinių išteklių tiekimo saugumą; vienas iš esminių Lietuvos užsienio politikos uždavinių yra Karaliaučiaus srities įsiliejimas į ES[xiv]. 2009 m. suaktyvinti kontaktai ir bendradarbiavimas su Rusija ir jos Karaliaučiaus sritimi, pasirašytas susitarimas dėl bendradarbiavimo, švarinant Baltijos jūrą nuo taršos nafta ir kitomis kenksmingomis medžiagomis. Įsigaliojo Susitarimas dėl laivybos Kuršių mariose, pasirašyti tarpžinybiniai susitarimai dėl bendradarbiavimo kultūros archyvų srityse. Lietuvos vyriausybė nuoširdžiai siekia pragmatinių santykių plėtojimo su didžiąja kaimyne Rusija. Tik bendradarbiavimas gali pamažu sukurti mūsų tautų draugiškus santykius.
Lietuva derino žingsnius su Kijevu po oranžinės revoliucijos NATO link, o pasikeitus Ukrainos vyriausybei, vėl žiūrima, kaip vystysis bendroji ES politika tiek Baltarusijos, tiek Ukrainos atžvilgiu. 2009 m. gegužės mėn. įsteigus ES Rytų partnerystę, Lietuva kartu su Ukraina ir Baltarusija parengė trišalį iniciatyvinės veiklos sąrašą. Siekiant stiprinti ES ir Baltarusijos santykius, Lietuvos dvišalio bendradarbiavimo su Baltarusija lygmuo pakeltas į aukščiausią lygį. 2009 m. iš paramos demokratijai programos buvo finansuoti 52 projektai, iš kurių 6 teko ES Rytų kaimynėms. 2009 m. Lietuvos Užsienio reikalų ministerija organizavo verslo misijas užsienyje, surengė Lietuvos – Baltarusijos, Pasaulio lietuvių ekonomikos forumus. Galima teigti, gal ir nepavyko Lietuvai tapti regiono lydere, bet mūsų valstybė vis tik daug gali prisidėti prie ES strateginių planų, turėdama bendrą sieną su Baltarusija ir kažkokią tai vidinę sąsają su pačiais žmonėmis nuo LDK laikų. Geografinė situacija davė Lietuvai ypatingą kaimyną Baltarusiją, priešingos sistemos bei geopolitinės orientacijos totalitarinę valstybę. Lietuva, kaip teisinė ES valstybė, negali būti abejinga demokratijos suvaržymams bei žmogaus teisių pažeidimais Baltarusijoje. Lietuva jau seniai tapo Baltarusijos opozicinių veikėjų prieglobsčiu, skatindama demokratijos vystymąsi broliškoje tautoje. Pagaliau ir pats Baltarusijos prezidentas A. Lukašenka keičia požiūrį į ES, norėdamas turėti gerus glaudžius ekonominius ir finansinius santykius su ja. Kaip rodo oranžinių revoliucijų pavyzdžiai, o gal susiformavusi pilietinė visuomenė pajėgs pakeisti režimą be kraujo praliejimo ir įtvirtinti demokratijos principus? Tačiau ne užmirškime, kad Kremliaus generolai negaili nei finansų, nei žmonių savo pergalei pasiekti ir vėl atkurti stiprią NVS – Nepriklausomų Valstybių Sandraugą
3. Diplomatija tarptautinėje arenoje. Lietuvos diplomatija pasiekė, kad ESBO specialus įgaliotinis transporto klausimams būtų paskirtas iš Lietuvos. 2009 m. Vilniuje buvo surengtas pirmasis ASEM transporto ministrų susitikimas dėl Azijos – Europos transporto koridoriaus, inicijuota trišalė Lietuvos, Baltarusijos ir Kinijos bendradarbiavimo deklaracija dėl susisiekimo linijos plėtojimo. Parengta regioninio Energetinio saugumo centro Lietuvoje įkūrimo koncepcija, energetinio saugumo tema taps viena iš pagrindinių Lietuvos pirmininkavimo ESBO sričių[xv]. Būnant prezidentu V Adamkui, Lietuva atliko istorinį vaidmenį, gelbėdama Gruzijos nepriklausomybę ir laisvę. Lietuvos prezidentas V. Adamkus tapo Europos sąžine. 2009 m. pasirašyta Lietuvos–Gruzijos Chartija ir patvirtintas jos veiksmų planas, siekiant Gruzijos narystės NATO.
2009 m. patvirtinta ES Baltijos jūros strategija, numatanti skirti Lietuvai koordinatorės vaidmenį 3-jose prioritetinėse srityse, įgyvendinant 10 pavyzdinių projektų. Aktyviai plėtojant dvišalius ryšius su svarbiausiomis ES valstybėmis, 2009 09 4 d. pasirašyta Strateginės partnerystės sutartis su Prancūzija ir pradėtas rengti partnerystės įgyvendinimo veiksmų planas. 2009 m. Lietuvos Užsienio reikalų ministerija, siekdama įsitvirtinti kaip atsakinga ir veikli tarptautinės bendrijos narė, delegavo 69 ekspertus: 39 į tarptautines civilines misijas, 26 į ES institucijas, po vieną į NATO, į ESBO ir 2 į JT institucijas.
4. Ryšių stiprinimas su tautiečiais ir ūkio sunkumai. Stiprinant užsienyje gyvenančių lietuvių ryšius su Tėvyne, buvo pertvarkyta dokumentų išdavimo tvarka. 2009 m. buvo peržiūrėta daugelio konsulinių paslaugų ir procedūrų eiga: atsisakyta reikalavimo pateikti perteklinius dokumentus, lengviau išduodamos vizos kaimyninėse valstybėse, priimti teisės aktai, palengvinantys paso keitimo bei gyvenamosios vietos deklaravimo, paslaugų teikimo terminus konsulinėse įstaigose.[xvi] Taip pat priimtos Konsulinio statuto pataisos, kuriomis panaikinama būtinybė legalizuoti respublikoje reziduojančių diplomatinių atstovybių ir konsulinių įstaigų išduotus dokumentus, pateikti pasiūlymai Vyriausybei dėl teikiamų konsulinių paslaugų perkėlimo į elektroninę erdvę[xvii]. Taip pat 2009 m. pasirašyti susitarimai dėl atstovavimo, išduodant Šengeno vizas su Austrija, Estija, Danija, įvestas bevizis režimas Lietuvos Respublikos piliečiams, vykstantiems į Turkiją turizmo tikslais.
Lietuvos ūkio konkurencingumo stiprinimas ir sugebėjimas pasinaudoti ES siūloma pagalba yra vyriausybės galvos skausmas. Lietuva į ES eksportuoja du trečdalius visos savo produkcijos, o ES paramos lėšos sudaro 37% 2010 m. valstybės biudžeto pajamų[xviii]. Šie skaičiai aiškiai rodo, jog Lietuvos verslas žiūri į Europą. Vidaus rinkos nepritaikymas, nesugebėjimas pateikti užsienyje savo produkcijos, energetikos kainos ir transporto neišvystymas, sudaro kliūtis tarptautinei prekybai su trečiosiomis šalimis. Taip pat viena iš kliūčių Lietuvos ūkio augimui yra nepakankamas Lietuvos mokslinis potencialas, kuris riboja šalies galimybes pasiūlyti tarptautiniu mastu savo produktus ir paslaugas. Čia buvo apžvelgti tik pagrindiniai Lietuvos politiniai kontūrai, nors ir reliatyviai, bet parodantys Lietuvos sėkmes ir pralaimėjimus. Lietuva įsitvirtino tarptautinėje arenoje kaip lygiateisė ES narė. Didžioji dalis Lietuvos visuomenės bijo, kad nebūtų keičiamas Lietuvos užsienio politikos kursas. Labai sudrumstė žmonių nuotaikas betikslės šnekos, sukėlusios JAV vyriausybės nusivylimą dėl Lietuvos valdžios perdėto „uolumo“ ieškant CŽV kalėjimų. Politika yra menas. Ir jo dar mums reiks ilgai mokytis. Tačiau kol išmoksime, žiūrėkime, kad nebūtų išduoti sąjungininkai, nesulygintume jų, mums padėjusių iškovoti laisvę, su tais, kurie mus trėmė… Vis tik Lietuva atšventė savo Nepriklausomybės 20 metį laisva, paskendusi tarp problemų tiek pat, kaip ir kitos Vidurio Europos valstybės. Tragiškiausia tai, kad virš pusės milijono gyventojų išvyko gyventi ir dirbti už Lietuvos ribų. Tai reiškia, kad vyriausybė drauge su visuomeninėmis organizacijomis nepajėgia sukurti efektyvios imigracinės politikos, kad nors kiek sustabdytume išvykstančių srautą ir paskatintume tenai esančius lietuvius sugrįžti į Tėvynę. Gaila, kad estų, latvių ir lietuvių vyriausybės nesiima konkrečios politinės programos, kuri nuvestų prie ELLF sukūrimo. Niekas Lietuvai netrukdo, būnant ES ir NATO nare, sėkmingai toliau bendradarbiaujant tiek su kaimynais, tiek ES viduje, toliau draugaujant su kaimynėmis Latvija ir Estija, pradėti kurti platformą ELLF idėjos įgyvendinimui. Žinoma, tai turi būti visapusiškas atsakas iš kiekvienos valstybės gyventojų. O ar tikrai reikalinga šiandien ELLF?
III. Ar galima pasitikėti ES ir NATO? Ar jie išgelbės mūsų laisvę, jeigu likimo tragedija norėtų pasikartoti? Šiandien gali ir nebūti karinės okupacijos, nes yra žymiai pigesnių ir naujų formų atkurti įtakos zoną. Tačiau karas su Gruzija, Moldovos Padnestrės respublikos separatistinio židinio palaikymas rodo, kad NATO ne visada ir ne visur gali norėti arba suspėti atlikti saugumo garanto misijos. Lig šiolei netgi Baltijos valstybių gynybos koncepcija buvo labai miglota, tiksliau jos nebuvo ir tada vengė diskutuoti ta tema, neva saugodami paslaptį, kaip bus ginamos. O ES lyderių politika dažnai ne vieninga arba labai trumparegiška. Juk Gruzijos prezidentas M. Sakašvilis dar prieš rugpjūčio įvykius įspėjo Europos valstybių lyderius apie galimą Rusijos agresiją, ar jie sureagavo? Iš tikrųjų Gruzija buvo palikta vienui viena, nors Irake kovoja su teroristais didžiausias gruzinų kontingentas, turintis apie 800 karių. Vienintelė, kuria dar galima pasitikėti, tai JAV. Papildomai kuriamos Rusijos karinės bazės Abchazijoje ir Pietų Osetijoje, o Prancūzija vis tik pasirašė karo laivų Mistral pardavimo sutartį, O tie laivai tinka greičiau permesti desanto grupuotes į kaimyninę šalį. Jau pradeda pamiršti, kad Gruzijos yra 20 % okupuota teritorijos, o jeigu kalbama, tai daugiau užsimenama tik iš mandagumo. Netgi kaip patikima valstybė Rusija jau kviečiama būti vos ne lygiu NATO partneriu. Bet dar ne patogu ją priimti. Lig šiol ES nebuvo vieningai deramasi su „Gazprom“ vadovybe dėl dujų kainos suvienodinimo ES narėms. „Nord streem“ dujotekio tiesimas Baltijos jūros dugnu yra nesuderinamas su ES siekimu turėti vieningą užsienio politiką energetikoje.
Vakarų Europos visuomenės palaidumas ir moralės nesilaikymas jau yra pasiekęs kritinę ribą, kai einama tiesiog prieš prigimtinę teisę. Dar liūdniau, kad tokia ne tradicinės šeimos samprata primetama kitoms valstybėms narėms. Tokia Europa primena Romos imperijos laikus, kai buvo visuomenė nusmukdyta šūkiu „duonos ir žaidimų“, Tada Romos imperija, praradusi dvasinį gyvastingumą, nebepajėgė atlaikyti barbarų antpuolių. O tokios Vakarų visuomenės jaunimas, ar bus pasiryžęs už kitus aukotis? Reikia stebėti jų psichologiją, daryti apklausų analizę. Tai tik maža dalis apie 15 – 20 %. vokiečių teigia, kad užpuolimo atveju, reikėtų ginti Baltijos valstybes. Žmonių nuomonė yra labai svarbi išvystytose demokratijose. Tokie pragmatiniai buržuaziniai sluoksniai išrinks ir panašią į save vyriausybę, kuri siūlys, kad nereikia atominio atgrasomo JAV ginklo Europoje, nors rusai niekada jo neatsisakys. Arba atominio ginklo perkėlimas toliau nuo vakarinių Rusijos sienų į Sibirą, mainais už JAV atominio ginklo išvežimą iš ES, reikštų skydo nudengimą ir vis labiau atrišant Kremliui rankas. Toks politinis kai kurių Vokiečių lyderių kliedesys panašus į prieškarinį naivių politikų pasitikėjimą Hitlerio taikiu sambūviu su kaimynais. Rusija bando suskaldyti ES iš vidaus, norėdama derėtis su narėmis kiekviena atskirai, padarydama nuolaidų arba palankesnių prekybinių sąlygų didžiosioms valstybėms kaip Vokietijai, Italijai ar Ispanijai. Jos pagrindinė taktika atskirti ES nuo JAV įvairiausiom politinėm intrigom, ambicijų pakurstymu. Taigi bijau būti juodu pranašu, jeigu toliau taip eis, tai ES ateitis yra miglota, o NATO ir ypač JAV visada turės daug konfliktų islamo regionuose. Todėl taip ir atsitiko, kad Gruzijai karo dienomis niekas negalėjo padėti. (Gruzija nepriklauso nei ES, nei NATO, gal būt tai dar labiau varžė NATO vadovybę įsikišti kariniu būdu).
Galima daryti išvadą, kad labai pasitikėti ES institucijomis, kurios lig šiol dar nesukūrė greito reagavimo efektyvios karinės jėgos, negalima. Todėl reikia ieškoti alternatyvų, kitos sąjungos su kaimynais, kurios padėtų mums įgyvendinti valstybės saugumo planus ir tuo pačiu netrukdytų ES ir NATO lyderius protinti, sąmoninti, kas tai yra V. Putino neoimperializmas. Tiesa, negalima būti kategorišku. Rusija, palyginant kokia buvo praeityje, žymiai pasikeitė. Tapo demokratiškesnė. Jau pusę rusų tautos, supratusi Stalino nusikaltimus, nebegarbina diktatoriaus. Tačiau Kremliaus politika Baltijos valstybių atžvilgiu nėra draugiška. Maskvai patogiau įveikti jas po vieną respubliką atskirai. Tokio pobūdžio veiksmai oficialiosios Rusijos valdžios praktikuojami gana dažnai. Beveik visada puolama arba auklėjama ideologiškai viena kuri nors iš trijų, o kitos dvi vertinamos jau pozityviau. Nuolatinis informacinis puolimas kurios nors vienos iš Baltijos valstybių (bet ne visų trijų kartu) parodo Maskvos siekį sugriauti Baltijos šalių vienybę. Pavyzdžiui, garsių įvykių metu Taline rusų politikas Vladimiras Jakuninas, aukšto rango KGB pareigūnas prašė Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus, kad jis parašytų laišką, smerkiantį Estijos valdžią dėl “bronzinio kareivio perkėlimo”. Lietuva taip pat dažnokai turi rimtų konfrontacijos atvejų su Rusijos valdžia, kai buvo išsiųsti diplomatai už šnipinėjimą, nesuderinamą su diplomato statusu arba respublikos teritorijoje nukritus rusų naikintuvui Su-27. Periodiškas santykių atšalimas būna stipriai pakurstomas Rusijos žiniasklaidos, yra ryškus Rusijos politikos bruožas Baltijos šalių atžvilgiu. Rusijoje visada yra bandoma prikabinti Baltijos šalims priešiško regiono įvaizdį, dažniausia panaudojant rusiškai kalbančiųjų kortą. Rusijos priešingumas Baltijos valstybių vienybei yra suprantamas. Šį regioną ji laiko savo įtakos sfera ir stengiasi parodyti griežtą politiką. Bendrai paėmus, šiandien Baltijos šalys dar labiau nutolsta viena nuo kitos. Ar įsivaizduojama, kokios jėgos yra metamos sužlugdyti šią idėją? Labai taikliai politikos apžvalgininkas Gintaras Visockas pastebėjo: „Praraja tarp Lietuvos ir Latvijos nuolat didėja. Ši problema, mano supratimu, turėtų dominti ir mūsų slaptąsias tarnybas. Netikiu, kad čia nėra mums priešiškų valstybių intrigų“[xix]. O koks yra atsakas iš mūsų brolių ir seserų kaimynų? Ar yra nuveikta ELLF idejos labui institucijų lygyje?
IV. Baltijos regiono valstybių bendradarbiavimo institucijos. Šiuo metu, neskaitant ES, NATO ir kitų tarptautinių organizacijų, Lietuva, Latvija ir Estija taip pat plėtoja ir regioninio lygio bendradarbiavimą. Veikia organizacijos, kurios vienija ir sprendžia Baltijos šalių bendras problemas, skatina glaudesnį šalių bendravimą.
1. Baltijos Jūros Valstybių Taryba. Ji buvo įkurta 1992 m. Kopenhagoje kaip neformalus regioninis politinis forumas, kurio pagrindinis tikslas – paskatinti integracinius procesus ir užmegzti tamprius bendradarbiavimo ryšius geopolitiškai pakitusiame regione. Ši institucija jungia visas aplink Baltijos jūrą išsidėsčiusias valstybes. Ilgainiui BJVT transformavosi į regioninę politinę organizaciją, turinčią savo struktūrą. Tarybą sudaro 11 valstybių narių: Lietuva, Latvija, Estija, Danija, Islandija, Lenkija, Norvegija, Rusija, Suomija, Švedija, Vokietija bei Europos Komisija. Aukščiausia šios Tarybos valdžia yra kasmetinės Užsienio reikalų ministrų sesijos, kurių metu priimami bendri politiniai sprendimai. Tarpsesijiniu laikotarpiu dirba Vyresniųjų pareigūnų komitetas. Tarybai pirmininkauja rotacijos principu paskirta valstybė narė, kuri pirmininkauja vienus metus. Taryboje įkurtos trys darbo grupės: Ekonominio bendradarbiavimo, paramos demokratinėms institucijoms ir branduolinės bei radiacinės saugos[xx]. Taryba glaudžiai bendradarbiauja su visu tinklų partnerių organizacijų – Baltijos jūros parlamentarų bendradarbiavimo organizacija, Baltijos prekybos rūmų asociacija, Baltijos jūros šalių regionų bendradarbiavimo organizacija, Baltijos miestų sąjunga, Baltijos plėtros forumu ir kitomis regione veikiančiomis organizacijomis. 1994 m. įkurta Baltijos Jūros Valstybių Tarybos Komisaro demokratinėms institucijoms ir žmogaus teisėms, įskaitant mažumoms priklausančių asmenų teises, institucija[xxi]. BJVT yra institucinio lygio Baltijos jūros baseino valstybių bendradarbiavimas, ryšių plėtojimas, kuris prisideda, kad šiame regione vyrautų taika ir stabilumas.
2. Baltijos Asamblėja, kuri buvo įsteigta 1991 m. lapkričio 8 d. ir veikianti pagal 1993 m. spalio 31 d. įsigaliojusius Statutus, yra Lietuvos, Latvijos ir Estijos parlamentų bendradarbiavimo organizacija. Iš tikrųjų Baltijos Taryba veikia per Baltijos Asamblėją ir Baltijos Valstybių Ministrų Tarybą. Baltijos Taryba yra Baltijos Ministrų Tarybos ir Baltijos Asamblėjos kasmetinis bendras pasitarimas, kurį sudaro: Baltijos Asamblėjos sesija, Baltijos Asamblėjos Prezidiumo ir Baltijos Ministrų Tarybos Bendradarbiavimo Tarybos posėdis, Baltijos Ministrų Tarybos Bendradarbiavimo Tarybos posėdis ir Bendradarbiavimo Tarybos Pirmininko ataskaita Baltijos Asamblėjos sesijai apie Baltijos šalių bendradarbiavimą per praėjusius metus, veiklą, susijusią su Baltijos Asamblėjos nutarimais, priimtais per ataskaitinius metus ir tolesnio bendradarbiavimo planus.
Asamblėjai priklauso iš kiekvienos valstybės parlamento nuo 15 iki 20 parlamentarų, kurie susitinka du kartus per metus – pavasario ir rudens sesijose. Tarp sesijų Asamblėjos darbą koordinuoja keturis kartus per metus susirenkantis prezidiumas, kuriam vadovauja pusei metų išrinktas pirmininkas – pirmininkaujančios valstybės delegacijos vadovas. Į prezidiumą iš kiekvieno parlamento yra išrinkami du parlamentarai – delegacijos vadovas ir jo pavaduotojas. Baltijos Asamblėja turi septynis komitetus: teisingumo, socialinių ir ekonominių reikalų, ekologijos ir energetikos, komunikacijos, švietimo, mokslo ir kultūros, saugumo ir tarptautinių santykių, biudžeto komitetas. Redakcijos komisija bei sekretoriatas, kuriame dirba reziduojanti sekretorė bei trys delegacijų sekretorės, esantis Rygoje. Asamblėjos rėmuose veikia ir politinės frakcijos. Pagal įstatus Baltijos Asamblėja savo pozicijas išsako rezoliucijomis, sprendimais, deklaracijomis, pasiūlymais, kreipimaisi ir pareiškimais, pvz. Baltijos Asamblėjos X posėdyje ir Baltijos Tarybos III sesijoje buvo svarstoma, kaip susigrąžinti Baltijos šalių turtą, užsienio valstybėse esančias ambasadas, užimtas Rusijos, okupavus respublikas ir santykius su Ukraina bei Baltarusija, buvo priimtas pareiškimas dėl įsijungimo į NATO[xxii]. Jų politinis ar juridinis saistymas nėra nustatytas[xxiii].
3. Baltijos Ministrų Taryba. Tęsiant Lietuvos, Latvijos ir Estijos užsienio reikalų ministrų prieš karinių laikų tradiciją buvo atkurtas Baltijos šalių vyriausybių bendradarbiavimas. Taline 1994 m. birželio 13 dienos jam suteikta šiandieninė institucinė forma – Baltijos Ministrų Taryba. Tai Baltijos šalių vyriausybių bendradarbiavimo stipri institucija, kurią sudaro: Ministrų Pirmininkų Taryba, susidedanti iš šių respublikų vyriausybių vadovų. Bendradarbiavimo Taryba, susidedanti iš Estijos, Latvijos ir Lietuvos užsienio reikalų ministrų; sekretoriatas, susidedantis iš pareigūnų, atsakingų už Baltijos valstybių bendradarbiavimą Estijos, Latvijos ir Lietuvos užsienio reikalų ministerijose; aukštesniųjų pareigūnų komitetai, kuriuos sudaro po vieną aukštesnįjį pareigūną iš kiekvienos valstybės ir pakankamas skaičius ekspertų, veikiančių tam tikroje bendradarbiavimo srityje. Nuo 2003 -iųjų kiekvienais metais Baltijos Asamblėjai ir Baltijos Ministrų Tarybai pirmininkauja viena iš valstybių. 2008-ųjų metų BA ir BMT bendradarbiavimo prioritetai yra šie: Bendra Baltijos energijos strategija; Energijos gamybos ir tiekimo patikimumo stiprinimas, energijos efektyvumas; Bendradarbiavimas kovojant su kibernetiniais pažeidimais, kibernetinės erdvės saugumas[xxiv]. Pirmininkavimo pasikeitimas įvyksta kiekvienų metų pradžioje. Pirmininkaujanti šalis aktyviai vadovauja bendradarbiavimui visais lygiais. 2008 metais Baltijos Ministrų Taryboje pirmininkavo Estija, o 2009 m. pirmininkavimą buvo perėmusi Lietuva[xxv].
4. Baltijos Taryba. Vadovaujantis 1934 m. Lietuvos, Latvijos ir Estijos Santarvės ir bendradarbiavimo sutartimi 1990 m. buvo įsteigta Baltijos Taryba. 1993 10 31 Taline, plečiantis Lietuvos, Latvijos ir Estijos bendradarbiavimui – tai Baltijos Šalių Asamblėjos ir Baltijos Ministrų Tarybos bendras forumas, kuris susirenka vieną kartą per metus. Institucija priima Ministrų Tarybai adresuotas deklaracijas ir išklauso kasmetines jos ataskaitas apie šių valstybių bendradarbiavimą. 1994 m. tarp Lietuvos, Latvijos ir Estijos buvo pasirašytas parlamentinio ir tarpvyriausybinio bendradarbiavimo susitarimas, kuris 1996 m. vėl papildytas bendradarbiavimo protokolu. Šis dokumentas yra Baltijos Tarybos darbo veiklos gairės[xxvi].
5. Baltijos Prezidentų Susitikimai. Aukščiausiųjų Tarybų Pirmininkai Baltijos Prezidentų Tarybą įkūrė 1990 m. gegužės 12 Taline ir pavadino Baltijos Valstybių Tarybos vardu – kaip bendradarbiavimo formą neseniai atsikūrusių valstybių vadovams. Pradinis pavadinimas buvo naudojamas Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Tuo metu tai buvo Baltijos Valstybių vadovų forumas. Vėliau Baltijos Valstybių Taryba buvo vadinami ir Baltijos šalių prezidentų susitikimai. 1993 m. lapkričio 18 d. Prezidentai nusprendė savo susitikimus vadinti Baltijos Taryba. Šiuo vardu taip pat yra vadinami bendri Baltijos Asamblėjos ir Baltijos Ministrų Tarybos forumai, todėl ši Baltijos šalių vadovų bendradarbiavimo forma šiuo metu yra vadinama Lietuvos, Latvijos ir Estijos Prezidentų susitikimais. 2009 m. gruodžio 16 d. įvyks Lietuvos, Latvijos ir Estijos Prezidentų susitikimas.
Struktūros yra labai sudėtingos, kiek daug praktiškai veikiančios, čia reikėtų atskiros studijos. Vis tik šios institucijos efektyviai reiškiasi labai nedaug. Jose nedeklaruojama ELLF įkūrimas, o tik reiklų aptarimai. Svarbiausia, kad yra insititucinis bendradarbiavimo lygis. Nėra visuotinio valstybių susijungimo per šias institucijas, bet jos rodo, kad oficialiai yra pripažįstama būtinybė trims respublikoms ypatingai bendradarbiauti. Reikia tik daugiau pajudinti “apačią” – mūsų tautas[xxvii].
V. Psichologinis tautų suartėjimas. Popiežius Jonas Paulius II savo moksle ragina, kad sugrįžtume į krikščioniškąsias tradicijas -į savo ištakas, atsinaujintume dvasia ir būtų saugojamos tiek žmogaus, tiek tautų apsisprendimo teisės. Šv Sostas dažnai mokydavo, kad Europos tautas labiausiai sujungia krikščioniška kultūra, tikėjimas, tos pačios krikščioniškos – humanistinės vertybės. Jonas Paulius II pritardavo suvienytos Europos idėjai nuo Atlanto iki Uralo, bet visą laiką pabrėždavo tautų laisvą apsisprendimą: „nugalėti prievartą, gerbti tautų apsisprendimo teises, daugiau niekada nebūtų pajungtų valstybių[xxviii]. Bažnyčios mokslas smerkia bet kokias rasizmo, semitizmo, ksenofobijos formas, visą, kas žmones nustato vienus prieš kitus, o tai labai reikalinga Europos žemyne, kuriame kilo du pasauliniai karai. Jonas Paulius II ragino neužmiršti istorijos, o ir pats pabrėždamas savo lenkiškumą rodė pavyzdį kitiems, kad reikia puoselėti tautų nacionalines kultūras. Bažnyčia taria žodį ne tik kasdieniniame apaštalavime, ragindama būti gerais piliečiais, bet ir atsiliepdama į laiko aktualijas, skatina siekti socialinės lygybės, gerovės, visų tautų vienybės „meilės civilizacijoje“. Didysis Popiežius dažnai prisimindavo Lietuvą ir troško, kad mūsų tautos būtų saugios ir nepriklausomos. Po sovietų okupacijos sugebėtume atkurti savo kraštų valstybingumą ir nacionalines kultūras. Prasmingas faktas, kad paskiriamas nuncijus Estijai, Latvijai ir Lietuvai yra visada vienas trims respublikoms. Baltijos Vyskupų Konferencijoje Arkivyskupas nuncijus Erdvinas Josefas Enderis informavo, kad Šv. Sostas paragino įkurti „Baltijos šalių Vyskupų Konferencijos susivienijimą”. Bendros tautų politinės ir ekonominės problemos kelia ir ganytojams bendrus pastoracinius rūpesčius. Labiausiai dvasią formuoja ekumeninės pamaldos, jeigu žmonės drauge melsis, jie ir nesipyks. 1999 m. balandžio 26-27 dienomis Rygoje ir Agluonoje Baltijos šalių jaunimas buvo susirinkęs ekumeninėms pamaldoms. Vyksta daug renginių, kuriuose šiltai sutinkami mūsų tautų atstovai. Verta dėmesio Seimo nario Gintaro Songailos kalba Latvijos tautinių jėgų vienijimosi kongrese 2010 liepos 4-ąją. Įterpsime tik pagrindinius teiginius: „Mes, latviai ir lietuviai, esame vieninteliai artimi giminaičiai šiame pasaulyje; šiandien atėjo metas, kai, remiantis bendru etninės kultūros paveldu, vieniems kitus palaikant, vieniems iš kitų mokantis, reikia būti tikrais sąjungininkais ne tiktai žodžiais, bet ir darbais… Lietuvos Seime įsteigta tarp frakcinė parlamentinė grupė „Už lietuvių ir latvių vienybę”, kurioje sutiko dalyvauti jau dešimt Seimo narių. Be to, ne kiekvieną Seimo narį mes į šią grupę priimsime… Mes siūlome tarp Latvijos ir Lietuvos sukurti vieningą informacinę erdvę, kad geriau žinotume, kas vyksta mūsų valstybėse… abiejose valstybėse mokytis lietuvių ir latvių kalbų, kad susikalbėtume be trečios kalbos pagalbos, kad žinotume abiejų tautų kultūros istoriją… bendru frontu spręsti demografines problemas, gyvenimo kokybės klausimus… Jei abi tautos ir valstybės, veiks kartu, mūsų vienybės jėga pranoks sumą ar sandaugą, nes mūsų bendradarbiavimas remiasi ne tiktai naudinga žvilgsnio iš šalies galimybe, bet ir sunkiai išmatuojamu vidiniu žvilgsniu, didžiuliu abipusiu įsijautimu, dvasinio vieningumo potencialu… „už jūsų ir mūsų laisvę”… „už jūsų ir mūsų žemę”,… „už jūsų ir mūsų dvasinę galią”, „už jūsų ir mūsų pasiaukojimą”, „už jūsų ir mūsų vėliavas, kurios plaikstosi tarytum viena”[xxix]. O kaip prasminga girdėti, kai atvykę į Vilnių Latvijos prezidentai prabyla: „braliukai lietuviai“. Arba koks pasididžiavimo jausmas pagauna, kai valstybinių švenčių metu, prie prezidentūros iškeliamos trijų valstybių vėliavos. Jos plazda, tikrai, lyg viena… Tai ne jausmai, bet yra didelio kelio pradžia.
Tad ar įgaus ELLF tikrus vienos valstybės kontūrus? O Skandinavijos kraštų federacija argi liks tik žmonių apklausoje? Jeigu teigiamai iš tikrųjų įvyktų, tai visai galima ELLF konfederacija su Baltoskandija, kurias jungtų tamprūs politiniai, ekonominiai ir gynybiniai ryšiai tarp dviejų sąjungų. Deja, šiandien ELLF atsiradimas žemėlapyje vienos spalvos yra tolima svajonė.
VI. Nuo ko ir kaip pradėti? Pirmiausia, ar žmonės yra tam pribrendę? Pamažu reikia, kad „apačioje” gimtų judėjimas, siekiantis sukurti patvarią valstybę, pagrįstą socialinės lygybės ir teisingumu (tinka švediškas modelis su mažiausiu korupcijos laipsniu). Apie savo laisvės išsaugojimą pagalvoja šimtai tūkstančių estų, latvių ir lietuvių patriotų. Tačiau reikia pripažinti, kad šios idėjos puoselėtojų yra tik inteligentijos tarpe. Mus skiria kažkokie siauri psichologiniai kaprizai. Manau, kad tikslinga išeivijoje esantiems šių tautų patriotams pasirašyti atsišaukimą į mūsų respublikų prezidentus. Įsteigti kuo skubiau ne vyriausybinę organizaciją su skyriais Čikagoje, Helsinkyje, Taline, Rygoje ir Vilniuje, kad nagrinėtų susijungimo problemas ir atsispirtų priešingoms jėgoms, kurios visokiais būdais ardys vienybę. Svarbiausia, kad mes daugiau pažintume, draugautume vienas su kitu ir šalintume bet kokius kivirčus. Nuolat palaikytume tarpusavyje Amžino Baltijos kelio viziją, Sąjūdžio ištakas, jo gimimą ir augimą iki valstybės institucijų užėmimo. Skatintume mūsų jaunimą išmokti latvių ir estų kalbas. Taline, Rygoje ir Vilniuje galėtų įsikurti Baltoskandijos muziejus, parodantis, kas charakteringiausia mūsų tautoms, primenantis ir suomių gynybą nuo sovietų invazijos 1939 m. Pagaliau partijų, pritariančių šiems siekiams, politinės konsultacijos, įvairūs forumai, konferencijos. Politikų konsultacijos, ryšiai su mokslo ir studijų institucijomis, organizuojant bendrus renginius, seminarus… Daug dėmesio skirtina bendriems trijų šių respublikų projektams, siekti tarptautinės bendruomenės paramos, o tai reiškia, kad trijų respublikų Užsienio reikalų ministerijos jau pirmiau susiderintų bendrai veiklai federacijos įgyvendinimui.
Tada antras žingsnis atitenka tik politiniam parlamentų, vyriausybių apsisprendimui. Po politinio apsisprendimo liktų tik techniniai sprendimai. Svarbiausia – noras ir gera valia. Šių vyriausybių bendradarbiavimas yra svarbiausia bazė, ant kurios gali formuotis federacijos bruožai. Juk federacinė valstybė yra vienas tarptautinės teisės subjektas, kaip, pavyzdžiui, Šveicarija, Vokietija ar JAV, kurios yra stiprios federacijos pavyzdys. ES dar toli iki rimtos Europos Sąjungos federacijos.
Tikiu, kad ateis istorinis momentas, kai parlamentarai įtvirtins teisiniu aktu Estijos, Latvijos ir Lietuvos federaciją. Teisingumas yra valstybių pagrindas, o jis – piliečių gerovės šaltinis. Tad federacijos konstitucijos įžanga galbūt suskambės šiais žodžiais: estų, latvių ir lietuvių tautos, nuo amžių gyvenusios drauge ant Baltijos krantų ir visais šimtmečiais siekusios nepriklausomybės ir ją vėl atkūrusios 1918 ir 1990 metais, atgimusių valstybių – Estijos, Latvijos ir Lietuvos – piliečių valia skelbia šią Konstituciją.
1. str. Estijos, Latvijos ir Lietuvos federacija (ELLF) yra nepriklausomų demokratinių respublikų sąjunga.
2. str. Federacijos konstitucija užtikrina visų respublikų lygybę ir jų konstitucijų nepažeidžiamą veikimą kiekvienoje respublikoje.
3. str. Kiekvienos respublikos konstitucijų straipsniai negali prieštarauti federacijos konstitucijai.
4.str. Tautos ir kiekvienas respublikų pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į ELLF suverenumą.
5. str. Federacinė vyriausybė rūpinasi teritorijos integralumu, bendra ekonomine politika ir vykdo suderintą, vienodą taktiką tautinių bendrijų atžvilgiu, gerbiant žmogaus teises.
6. str. Kiekviena respublika vysto savo kultūrinį tautinį ekonominį gyvenimą autonomiškai.
7. str. Bendra gynybos politika: manevrai, karių psichologinis paruošimas tautų draugystės ir pasiaukojimo dvasioje, viena vadovybė su skyriais atskirose respublikose.
8. Kiekviena respublika turi savo šalies vadovą, parlamentą, vyriausybę ir teismus.
9. Valstybės prezidento pareigas eitų vieneriems metams vienos respublikos prezidentas, o du viceprezidentai – kitų respublikų (pavyzdžiui, jei išpuola būti prezidentu Estijos respublikos prezidentui, tai viceprezidentais būtų latvis ir lietuvis).
10 str. Draudžiama bet kokios formos antisemitinė, antirasinė propaganda, neapykantos kurstymas kitos tautos žmonėms. Tuo pačiu draudžiama kurstyti nesantaiką, kuri ardytų ELLF valstybės egzistavimą.
11 str. Išstoti iš federacijos galima tik referendume, pritariant daugumai piliečių ir balsuojant 2/3 kiekvienos respublikos parlamento deputatams.
(Tokiu atveju konstitucija yra rašoma trijų respublikų teisininkų ir turi būti priimta kiekvienos šalies parlamentarų balsų dauguma arba kiekvienos valstybės referendume.)
Sostinė geriausiai tiktų Ryga, kurioje būtų federacinis parlamentas, turintis po 10 deputatų iš kiekvienos respublikos. Deputatai turėtų būti žmonių renkami kiekvienoje respublikoje. Valstybės valdymo aparate nereikia daug valdininkų, nes išlaidos yra didelės. Kartais mažesnis personalas būna veiksmingesnis ir atsakingesnė administracija. Federacinio konstitucinio teismo pareiga būtų budėti, kad piliečiai saugotų federacijos konstituciją. Federacinė policija be jokio leidimo galėtų kirsti sienas, gaudant nusikaltėlius, gresiant teritoriniam integralumui. Kariuomenė be jokių formalumų turėtų teisę atsidurti ten, kur reikėtų ginti sienas. (Yra aplinkui daug federacinės teisės pavyzdžių ir mes atsirinktume, kas mums naudingiausia).
Išvados. Mus jungia ta pati geopolitinė situacija, tos pačios istorijos pamokos: carų okupacija, ilgesinga kova už laisvę, alinantis bolševizmas, nacistinės Vokietijos okupacinis periodas, tos pačios problemos, paveldėtos iš sovietinės sistemos, tebesiskverbianti Rusijos įtaka (agentai, papirkti žurnalistai, politikai ir visi „geradariai” besirūpinantys, kad nebūtų efektyvios krašto gynybos). O kitais kartais problemas susikuriame patys arba jos yra tos pačios, kaip ir visoje Europoje. Visų trijų respublikų maždaug yra panašios problemos, gal tik kitose aštresnės tautinių mažumų atžvilgiu. Be abejo, Estija yra ekonomiškai pirmaujanti ir labiausiai nutolstanti nuo šios mūsų svajonės.
Lietuva, tapusi ES ir NATO nare, nieko nepraranda ir netrukdo kitoms valstybėms, jeigu siektų sukurti ELLF. Visoms trims tautoms vienodai yra naudinga sudaryti ELLF tiek saugumo, tiek suvienodintos nacionalinės politikos tautinių bendrijų atžvilgiu, tiek ir ekonominiu. Vieninga energetinė sistema galėtų pritaikyti europinio dažnio standartus, o ne rusiškus ir būtų daug ekonomiškiau visoms šalims. Lengviau būtų spręsti ir kitas ekonomines problemas.
ELLF taptų žymiai įtakingesne nare ES, NATO ir svarbesnė pasaulio lygmenyje. Centralizuotas atstovavimas Baltijos šalims ES būtų daug svaresnis, nes vietoj atskirų 12, 8 ir 6 balsų, federacinė valstybė gautų 26 balsus, o tai jau turėtų daugiau už Graikiją, Švediją, Belgiją ar Austriją.
O jeigu ES prarastų save dėl nevienodos užsienio politikos tiek dėl JAV, tiek dėl Rusijos arba nesugebės sukurti energetinio saugumo ir buvimas ES taptų ne naudingas mažosioms jos narėms, mes ne vieni, mes galėtume palikti ES, o šis federacinis vienetas jau neišardomas, „susicementavęs“.
Kiti mano, kad Baltijos šalims būtų priimtinesnis konfederacijos modelis, kada valstybės išlaiko visišką suverenumą: įstatymus, tvarkydamos vidaus reikalus, tik patiki politinį adresą vykdyti bendram centralizuotam centrui. Bendru lygmeniu būtų koordinuojamos svarbiausios politikos šakos – gynybos, energetikos ir užsienio politikos kursas. Tačiau jau dabar šių trijų respublikų priklausymas ES, kuri, galima teigti, yra lyg viena konfederacijos forma. Telieka ją tik tarp savęs palaikyti, iširstant pačiai Europos Sąjungai.
XXI a. žvelgiant į trijų respublikų politinę situaciją, nėra gyvybiškai svarbus ELLF sukūrimas. Esame ES bei NATO narės, pilnavertės tarptautinės bendrijos dalyvės. Lietuvos, Latvijos ir Estijos valstybės idėja gyvybiškai svarbi buvo tarpukario laikotarpiu. Ją įgyvendinus, ar bent jau sukūrus karinį bloką, būtų buvę lengviau priešintis nepalankioms mūsų regionui jėgoms.
Šiuo metu veikia keletas trišalių Baltijos regiono organizacijų, kuriose plėtojama glaudesnė tarpvalstybinė veikla, ypač aktyvūs kultūriniai ryšiai ir vyksta karinis bendradarbiavimas.
Lietuvos sienų ratifikacija ir gerų santykių palaikymas su Rytų valstybėmis yra įtvirtintas tarptautinėmis sutartimis ir lieka geros kaimynystės pavyzdys. Tačiau istorijos pamokų niekada negalima pamiršti, todėl Lietuvos, Latvijos ir Estijos užsienio politikoje turėtų vis tvirtėti bendra linija, o ideologinė politika auklėtų, siektų ypatingos šių tautų draugystės.
Tad federacinėje valstybėje būtų vienas federacinis parlamentas, viena centrinė vyriausybė virš nacionalinių valdžių su aukštesniais įgaliojimais užsienio reikalų srityje. O vidaus gyvenimas pasiliktų nepakitęs, savarankiškas arba kai kuriose srityse autonominis kiekvienoje respublikoje, kad kiekviena tauta galėtų vystytų savo nacionalinę kultūrą, puoselėti savo tautinius, religinius papročius.
Mūsų dar laukia ilgas ir sunkus kelias, kad teorijos kontūrai arba idėjinė pradinė programa virstų realybe. Čia žiniasklaida galėtų atlikti svarbų auklėjamąjį vaidmenį šia tema. Kartais demokratiniai procesai arba tautų suartėjimas vyksta dešimtmečiais. Būkime budrūs, kad, kilus Baltijos jūroje audrai, mes saugiai galėtume išplaukti į vieną krantą ir sugrįžtume, nors ir žaizdoti, į savo tėviškę. Yra vienas žodis – Tėvynė – tai Estija, Latvija ir Lietuva – ELLF! Nežinia, kiek Apvaizda mums dar davė ramių nepriklausomybės metų, tad skubėkime išsaugoti svarbiausią tautos ir žmogaus teisę būti laisviems ir gyventi taikoje. Partizanų kraujas, tremtinių ašaros, sovietų išniekintos šventovės, motinų sielvartas mus įpareigoja padaryti viską, kad istorija nepasikartotų.
[i] Apklausa: beveik pusė Šiaurės šalių gyventojų pasisako už bendrą valstybę//BNS 2010 11 2.
[ii] Plg. samprotavimus apie Baltijos valstybes, P. Hassner// The Journal of Slavic Military Studies. Nr. 12. 1999. P. 89.
[iii] Latvijos vadovas V.Zatlers savo kalbą perskaitė lietuviškai: „Jeigu tada mes būtume tik skundęsi savo sunkumais, nieko nebūtume pasiekę, Mus vienijo bendras ateities sapnas. Be Baltijos vienybės jausmo mums niekas nepavyktų. Šiandien labai svarbu šiam vienybės jausmui suteikti naujas formas”… “Tegyvuoja mūsų brolių žemė Lietuva, tegyvuoja Latvija”, – sakė Latvijos prezidentas, savo kalbą baigdamas „pirmyn, braliukai”. Estijos prezidentas ištarė, pabėždamas demokratijos pasirinkimą“ „Kai aš girdžiu, kad Lietuvos, Latvijos ir Estijos pasiekimas yra tai, kad mes esame ES, NATO, aš sakau, ne, tai yra tik ženklas to, ką iš tiesų pasiekė ir įgyvendino Estija, Latvija ir Lietuva. Turėdami galimybę laisvai pasirinkti Lietuvos žmonės pasirinko demokratiją.// Minėjime – dėmesys Baltijos šalių vienybei. BNS 2010 kovo mėn. 11 d.
[iv] Kai kurios mintys paremtos J. Rudokas. Baltijos valstybių sąjunga – realybė ir viltys //www.balsas.lt. 2008-08-07
[v] V. Vadapalas. Tarptautinė teisė. Vilnius 1998. P. 52.
[vi] Plg Lithuania’s integration into the European Union : summary to the study on the status, perspectives and impact European Integration Studies Centre. Vilnius.1997.
[vii] “Pasauliui esame įdomūs tik kaip vieningos Baltijos šalys” , – Taip sakė interviu su žurnalo “Baltijas Koks” vyriausiąja redaktore Dzidra Smiltena: Miško šakos žurnalas valstybine kalba visų pirma pasirodė būtent Latvijoje. Su dideliu pasitenkinimu reikia pažymėti, kad panašus leidinys atsirado ir Lietuvoje. Prireikė penkerių metų, kad mes pradėtume iš tikrųjų bendradarbiauti, ir dabar yra prielaidos tam, kad žurnalas taptų realiu informacijos apie įvykius visose Baltijos šalyse skleidėju.. // Latvių žurnalas „Baltijas Koks, 2005 gegužė
[viii] Estijos prezidentas: šalis negali išvengti įtampos santykiuose su Rusija//BNS 2010 lapkričio mėn. 24
[ix] Plg. V. Mitė. „Ar keičiasi Lietuvos užsienio politikos prioritetai?“// www.delfi.lt 2010 01 13; LR Przidentės tinklapis www.president.lt
[x] Baltijos šalys turės bendrai įsigyti ginkluotę// XXI amžius. Nr.93. 2010 12 22: „Yra svarstomi ir dar keli maži projektai, kurie galėtų būti žingsnis į priekį įgyvendinant bendrų įsigijimų praktiką“.
[xi] Plg. http://www.urm.lt/index.php?-334621187.
[xii] V. Mitė, „Ar keičiasi Lietuvos užsienio politikos prioritetai?“// www.delfi.lt,
[xiii] www.lrytas.lt//12894845691288647296-d
[xiv] D.Varanavičius. Lietuvos užsienio politika – ką mums siūlo didžiosios partijos: LSDP“, http://www.geopolitika.lt/?artc=395,// 2006 06 29.
[xv] „Akademinei bendruomenei pristatyti Lietuvos užsienio politikos prioritetai“// http://www.urm.lt/index.php?1132593209, 2010 m. balandžio 28 d.
[xvi] http://www.urm.lt/index.php?279225501
[xvii] http://www.urm.lt/index.php?-334621187
[xviii] http://www.urm.lt/index.php?-755399040
[xix] G Visockas Lietuva įtiks tik praradusi lietuviškumą//XXI Amžius. 2011 01 21. Nr. 6
[xx] Apie visas organizacijos struktūras, plg. Baltijos šalių Parlamentų Konferencija, www.bspc.net
[xxi] Plg. apie Baltijos Asamblėją, Baltijos šalių Parlamentų Konferencija, www.bspc.net
[xxii] Estijos ambasados informacija www.estemb.lt: LR Seimas www.lrs.lt, apie Baltijos Asamblėją.
[xxiii] LR Seimas www.lrs.lt, http://www3.lrs.lt/pls/inter/w5_show?p_r=641&p_k=1 Apie Baltijos Asamblėją.
[xxiv] Apie institucijų veiklą, plg. http://www.baltasam.org
[xxv] Pagrindinė informacija, paimta išURM www.urm.lt, Lietuvos pirmininkavimas Baltijos Ministrų Taryboje 2009 metais.
[xxvi] Baltijos šalių Parlamentų Konferencija// www.bspc.net; Estijos ambasados informacija www.estemb.lt.
URM www.urm.lt, Lietuvos pirmininkavimas Baltijos Ministrų Taryboje 2009 metais; LR Seimas www.lrs.lt, Apie Baltijos Asamblėją.
[xxvii] LR Prezidentės tinklalapis www.president.lt
[xxviii] L“attività della Santa Sede 1993. P. 719.
Summary
The aim of this work is to analyse the possibilities of establishing ELLF of Estonia, Latvia and Lithuania, and at the same time taking into consideration the course of Lithuanian foreign policy. In achieving the above mentioned aim the following tasks are determined: a) to describe historical roots, geopolitical situation of these Republics; b) to evaluate the international situation of Lithuania by main elements; c) to name the priorities of Lithuanian foreign policy; d) to notice emerging critical factors in European Union and, perhaps, inside NATO ? What unites and what can separate these nations? What is Lithuanian geopolitical situation nowadays when we are the members of European Union? The tasks will answer how to create, what will be the use and, at last, is it still important to have the Federation of Estonia, Latvia and Lithuania under united state? My method will allow me to state and make real conclusions. So, membership in European Union and NATO already itself united us in many fields and also united the living standards of our Republics. Small nations, whatever Union they choose, are never well safe about their future when the faith gives unpredictable neighbours. So, the ideologists of our state should have the strategy for survival. The nation has to find the direction of its existence that also in one hundred years Lithuanians could be the owners of their home country. I have checked uniting moments, the same geopolitical situation, lessons of history, when before the IInd World War it was not prepared for aggression. How many victims did it require? We have lost much more than Finland protecting it with guns. It won and we for still 50 years had to live Soviet occupation. At least, even sizes are similar; the inherited problems are also almost the same. I have devoted the special attention in stressing Lithuanian international situation nowadays. In implementing the policy programme of the National Government and EU institutions, the Ministry of Foreign Affairs commissions the following priorities: establishment of energy safety and more active economic diplomacy; acting Lithuanian policy in Europe and East neighbourhood policy coordinated with EU institutions; constructive and high-minded cooperation with Russia; further cherishing of transatlantic cooperation; more active diplomacy and service oriented consular activities; strengthening of contacts with Lithuanians abroad; preparation for Chairmanship of Lithuania in EU and other international organisations. I open to say that I am disillusioned by European Union that it does not possess united foreign policy and some of the leaders even show childish policy making when Russia starts proposing USA to take away nuclear force from Europe. Even more, France negotiates with Russia about selling the military ship MISTRAL that the latter could rapidly transfer landing groups to any neighbouring country. In spite of pressing the leadership of Moscow concerning the occupied territories in Georgia, they propose almost a membership in NATO. Such EU is not reliable and we have to look for alternative Union inside European Union. In Federation meaning these three Republics will have a united military defence, foreign policy and a separate internal autonomic life. We could have the Federation Constitution, the Court, the President, the Parliament and the National Government without denying our own cultural traditions and state institutions. I expressed optimism, though, very little people at present develop this topic.
Literatūra:
Apklausa: beveik pusė Šiaurės šalių gyventojų pasisako už bendrą valstybę//BNS 2010 11 2.
Baltijos šalių Parlamentų Konferencija// www.bspc.net
Estijos ambasados informacija www.estemb.lt
Hassner P. // The Journal of Slavic Military Studies. Nr. 12. 1999. P. 89.
http://www.geopolitika.lt/?artc=395,// 2006 06 29.
„Akademinei bendruomenei pristatyti Lietuvos užsienio politikos prioritetai“// http://www.urm.lt/index.php?1132593209, 2010 04 28
http://www.urm.lt/index.php?279225501
http://www.urm.lt/index.php?-334621187
http://www.urm.lt/index.php?-755399040
http://www.urm.lt/index.php?-334621187
Lithuania’s integration into the European Union : summary to the study on the status, perspectives and impact European Integration Studies Centre Vilnius.1997.
LR Przidentės tinklapis www.president.lt
Mitė V. „Ar keičiasi Lietuvos užsienio politikos prioritetai?“// www.delfi.lt 2010 01 13;
Rudokas J. Baltijos valstybių sąjunga – realybė ir viltys, www.balsas.lt, 2008-08-07
Vadapalas V. Tarptautinė teisė. Vilnius 1998. P. 52.
Varanavičius D. Lietuvos užsienio politika – ką mums siūlo didžiosios partijos: LSDP“.
Nuotraukoje: analitinės studijos autorius dr. Robertas Pukenis.
2011.03.15
