Dabar jau niekas neabejoja, kad šią savaitę, o tiksliau – gegužės 28-ąją, iš savo posto pasitrauks JAV nacionalinės žvalgybos direktorius Denisas Blairas. Sunku pasakyti, ar šis pareigūnas tarnybą palieka tikrai savo noru, ar yra verčiamas jos atsisakyti. Nacionalinės žvalgybos direktoriaus pareigos buvo sukurtos tuoj po tragiškos 2001 metų rugsėjo 11-osios dienos, kai Niujorkas ir Vašingtonas sulaukė galingų teroristų atakų. Oficialusis Vašingtonas tikėjosi, jog sukurta naujoji struktūra padės efektyviau koordinuoti JAV slaptųjų tarnybų veiklą. Greičiausiai taip ir atsitiko. Juk po juodojo Rugsėjo šioje šalyje teroro aktų daugiau nebebuvo. Nė vieno. Amerikiečiai sugebėjo savo šalį apsaugoti nuo naujų išpuolių.
Tad kodėl savo posto netenka D.Blairas? Nacionalinės žvalgybos direktoriaus pareigas jis ėjo vos 17-a mėnesių. Jo vadovavimo metu jokių didelių skandalų šalyje nekilo. Išskyrus 2009-ųjų lapkritį karinėje Fort Hudo bazėje įvykusias žudynes, kada amerikiečių karys, simpatizuojantis islamo fanatikams, ėmė žudyti ginklo draugus amerikiečius, šitaip neva keršydamas Amerikai už jos atakas prieš “Al Qaeda”. Tačiau šis išpuolis vis tik buvo surengtas ne prieš taikius žmones. Jis surengtas karinėje bazėje. Taigi skirtumas – didelis. Ir vis dėlto D.Blairas traukiasi.
O traukiasi iš posto tik todėl, kad nesugebėjo “užkirsti kelio teroristų bandymams surengti kruvinas akcijas”. Juk teroristams nepavyko praėjusių metų pabaigoje susprogdinti JAV keleivinio orlaivio bei surengti “kruvino fejerverko” vienoje iš Niujorko aikščių šiais metais. Taigi bent jau oficialiai D.Blairas baudžiamas vien už tai, kad nepajėgė šalies apsaugoti nuo teroristinių “ketinimų”. Žodžiu, oficialusis Vašingtonas savo žvalgybai kelia itin didelius reikalavimus: neturi būti ne tik pačių teroro aktų, bet net ir bandymų juos surengti.
Tuo tarpu Rusijos slaptosios tarnybos eina visai kita kryptimi. RTVi laidoje “Kod dostupa” kalbėjusi politikos apžvalgininkė Julija Latynina pastebi, jog Rusijoje elgiamasi priešingai, ignoruojant sveiką nuovoką ir bet kokį padorumą. Teroristams Rusijoje per pastaruosius kelerius metus pavyko surengti ne vieną kruviną, stambų teroro aktą, beje, nusinešusį šimtus žmonių gyvybių. Vadovaujantis amerikietiška logika, visi Rusijos slaptųjų tarnybų vadovai seniai privalėjo būti ne tik išvyti iš užimamų postų. Jie dar turėtų susilaukti ir teisminių tyrimų, gal jų nemokšiškuose ar aplaidžiuose veiksmuose esama nusikaltimo sudėties.
Tačiau po pražiopsotų teroro aktų Rusijos FSB, VRM ir kitų specialiųjų tarnybų vadovai dažniausiai sulaukia paaukštinimų, premijų, padėkų. Kodėl? Rusijos politikos apžvalgininkė J.Latynina pastebi įdomų dėsningumą. Vos tik Rusijoje įvykdomas teroro aktas, Rusijos jėgos struktūros čia pat skuba pareikšti, jog FSB ar VRM agentai, nepaisant pražiopsotos kruvinos akcijos, sugebėjo neutralizuoti kur kas daugiau ir žymiai žiauresnių teroro aktų. Skaičiuojant matematiškai, Rusijos spec. tarnybos pražiopsojo vieną teroro aktą, tačiau tuo pačiu užkirto kelią kur kas rimtesniems nusikaltimams. Ironizuodama J.Latynina pabrėžė, jog, girdamiesi dėl neutralizuotų teroro aktų Rusijos specialiųjų tarnybų vadovai niekuomet nepateikia neginčijamų įrodymų, kada ir kur jiems pavyko “būti greitesniems už teroristus”.
Politikos apžvalgininkė J.Latynina leido suprasti, kad ji netiki tokiais rusiškais “laimėjimais”. Kai amerikiečiai tvirtina užkirtę kelią bombos susprogdinimui aikštėje ar metro, tokiais pareiškimais tiki visas pasaulis. O kai Rusijos FSB paskelbia užkirtusi kelią bombų sprogdinimui lėktuve ar keleiviniame traukinyje, visi gūžčioja pečiais: Rusijos jėgos struktūros greičiausiai nusprendė pasigirti nebūtais laimėjimais. Ir vis dėlto po tokių jokiais įrodymais nepatvirtintų pasigyrimų Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas ar Rusijos premjeras Vladimiras Putinas iškilmingai apdovanoja svarbiausius šalies slaptųjų tarnybų generolus.
Tad skirtumas tarp Amerikos ir Rusijos slaptosioms tarnyboms keliamų reikalavimų – milžiniškas.
Kalbėdama laidoje “Kod dostupa” apžvalgininkė J.Latynina išryškino ir dar vieną ypatumą, skiriantį demokratiškų šalių žvalgybas nuo diktatoriškų valstybių spec. tarnybų. J.Latyninos įsitikinimu, diktatoriškų šalių žvalgybos dažniausiai yra stipresnės ir gudresnės už tas, kurias kontroliuoja humaniškais principais besivadovaujantys parlamentai ir vyriausybės. Palyginkime šaltojo karo laikų JAV Centrinę žvalgybos valdybą CŽV su SSRS saugumu – KGB. Skirtumas, pasak J.Latyninos, – akivaizdus. CŽV patyrė dešimtis rimtų pralaimėjimų ir ne tiek jau daug reikšmingų pergalių. O KGB pralaimėjimų ir laimėjimų sąrašas priešingas amerikietiškam analogui. KGB ne sykį nušluostė nosį kolgoms iš CŽV. Bet galutinis rezultatas – palankesnis Amerikai. Amerika nesubyrėjo ir toliau laikoma viena galingiausių valstybių pasaulyje. O Sovietų Sąjungos, nepaisant, kad ši turėjo vieną galingiausių slaptųjų tarnybų, – nebėra.
Šis J.Latyninos palyginimas – iškalbingas. Valstybės stiprumą apibūdina ne vien slaptųjų tarnybų galia. Šalies stiprumą lemia visai kiti parametrai. Štai kad ir paskutinysis diktatoriškos Šiaurės Korėjos ir demokratinės Pietų Korėjos konfliktas. Akivaizdu, jog “tą prekybinį pietiečių laivą paskandino šiauriečių torpeda”. Akivaizdu, kad šioje situacijoje Pietų Korėja atsidūrė nepavydėtinoje situacijoje: už šį išpuolį derėtų nubausti žudikus. Bet bausti, kai vadovaujamasi demokratiniais principais, – labai sunku. Todėl Pietų Korėja atsidūrusi tarsi pralaimėjusioje pozoje. Jai spjauna į veidą, o ji negali duoti deramo atkirčio. Nes duodama atkirtį ji priverstų kentėti taikius, nieko dėtus Šiaurės Korėjos gyventojus. Omenyje turimos kad ir ekonominės sankcijos. Be to, galutinis rezultatas – taip pat pietiečių pusėje. Šiaurės Korėjoje – badas, o Pietų Korėjoje, kuri lyg ir nesugebėjo garbingai atsikirsti chuliganui, pasiekusi milžiniškų ekonominių pergalių. Pavyzdžiui, Pietų Korėjoje kiekvienais metus užfiksuojama apie 16 tūkst. vertingų mokslinių išradimų.
O kaip šiame kontekste atrodo Lietuvos slaptosios tarnybos? Buvęs VSD vadovas Mečys Laurinkus gegužės 22-osios komentare “Be kaukės” (dienraštis “Lietuvos rytas”) pastebi, jog mūsų “visuomenė tapusi galingos informacinės manipuliacijos objektu”. Kaip ir kai kuriuose ankstesniuose savo komentaruose, taip ir paskutiniąjame rašinyje M.Laurinkus tvirtina, jog prieš pagrindinę Lietuvos sląptąją tarnybą specialiai ir kryptingai rengiamas informacinis karas, kurio tikslas – apjuodinti VSD. Kad esama pastangų viešojoje erdvėje sukompromituoti VSD, – niekas nesiginčija. Tačiau buvęs VSD vadovas taip pat turėtų sutikti, jog labai sunku apšmeižti tą, kuris nedaro abejotinų žingsnių. Tuo tarpu mūsų saugumas pastaraisiais metais yra žengęs keletą žingsnių, kurie visuomenei kelia pagrįstų nusistebėjimų. Tos abejonės iki šiol nei išsklaidytos, nei paneigtos. Todėl slaptųjų tarnybų intrigomis besidominčiai visuomenei kyla dar didesnių įtarimų.
Sutinku, slaptoji tarnyba dažniausiai negali nei paaiškinti, nei komentuoti savo sprendimų. Todėl būtų naivu manyti, jog VSD privalo teisintis dėl kiekvieno savo pasirinkimo. Tačiau šiandien klausimų dėl VSD veiksmų skaidrumo susikaupė užtektinai. Ypač dėl galimų neleistinų draugysčių su kolegomis iš Rusijos persekiojant tikrus ar tariamus teroristus. Tad tvirtinimai, esą visi, kurie kritikuoja VSD, yra blogiukai, – neatrodo nuoširdūs ir įtikinami.
Tuo pačiu į akis krenta paties ekssaugumiečio teisuoliškas tonas, kuriuo jis palydi beveik kiekvieną savo komentarą. Suprask, dėl VSD šiandien pasitaiko įvairiausių nesusipratimų. Tačiau dėl tų skandalų kalti – kiti. Jis, buvęs ilgametis VSD vadovas, čia nieko dėtas. Neva vadovaudamas VSD jis visada viską atlikdavo labai teisingai ir išmintingai. Vargu ar taip būna. Nuo klaidų neapsaugotas nė vienas. Net pats išmintingiausias ir darbščiausias.
Tad nesistebėkime, kad geriau gyvena tos valstybės, kurios savo slaptosioms tarnyboms kelia ne mažus, o didelius reikalavimus.
2010.05.25
