I. Lietuva po krikšto unijose su Lenkija: istorinio finalo retrospekcija (matomoji pusė) – 4

4. Liūdnas  Kristaus priesakų likimas – dešimtoji formulė

Būtent dešimtoji formulė apibendrina galutinį rezultatą visų svarbiausios ir iki šiolei pirmiausiai istorikų akcentuojamos idėjos, kuo tampriausiai nuo seno jungiamos su kilniu pagonies Jogailos pažadu „priglausti“ Lietuvą prie Lenkijos po vedybų su lenkų Piastų dinastijos palikuone Jadvyga 1386 m. pavasarį.

Turiu galvoje Lietuvos krikšto idėją, formaliai pradėtą masiniais Jogailos ir Vytauto atliktais 1387 m. pradžioje lietuvių krikštais Aukštaitijoje.

Kaip žinome, lietuviai pagonys anuomet buvo būreliais suvaromi į upę ir masiškai krikštijami iš Lenkijos atvykusių katalikų dvasininkų, netgi nemokančių lietuvių kalbos. Koks gi buvo finalinis Lietuvos krikšto ir ilgaamžės – ketverių šimtų metų ! – christianizacijos rezultatas XVIII a. pabaigoje prieš galutinį unijinės lietuvių ir lenkų valstybės žlugimą?

Pirmiausia į galvą ateina tradicinis ir jau gerokai nuvalkiotas valstybės ir kultūros istorikų atsakymas: krikščionybė sukultūrino Lietuvą lygiai taip, kaip anksčiau buvo sukultūrinusi Lenkiją. Šimtai knygų ir tūkstančiai straipsnių parašyta ir nūnai rašoma įrodyti didžiulį krikščionybės vaidmenį sukultūrinant Lenkiją nuo krikštą priėmusio pirmojo istorinio (ne legendinio) lenkų valdovo Mieszko I laikų, kai tas  966 m. vedė čekų princesę Dobravą, priimdamas krikščionybę, o  po to atidavė savo žemes Romos popiežiaus globai ir apsaugai (Dagome index).

Nemažai parašyta ir Lietuvos krikščioniško sukultūrinimo klausimu, pradedant panašiu Jogailos vedybiniu žygiu, kai dosnusis Lietuvos kunigaikštis savo piršlybų aktu pažadėjo nuotakos mamytei „prišlieti“ (lot. aplicare pagal Krėvos sutarties tekstą) milžinišką pagonių valdomą imperiją prie kelis kartus mažesnės katalikiškos lenkų karalystės. Kaip matom, datos gana solidžios, jei skaičiuosime mūsų svarstomos XVIII a. pabaigos požiūriu: Lenkijoje krikščionybė diegta ir puoselėta 830 metų, Lietuvoje – 610 metų (šiek tiek, kaip sakoma, suapvalinus skaičius).

Krikščionybės plitimo istorikai, tyrinėdami ir aprašinėdami abu šiuos periodus, yra sukūrę įspūdingą katalikybės sklaidos panoramą Lenkijoje ir Lietuvoje. Dauguma veikalų  fiksuoja vis didėjantį naujų bažnyčių skaičių, sakralinio meno ir dailės suklestėjimą, nužymi vis platėjantį ir tankėjantį vyskupijų bei parapijų tinklą abiejose šalyse, aprašo katalikų ir reformatorių protestantų susidūrimo pasėkoje ypač paspartėjusią švietimo plėtrą, mokyklų steigimą prie katedrų, vienuolynų, pabrėžia ypač reikšmingą kultūros žmonėms ugdyti kunigų seminarijų veiklą.

Literatūros istorikai teikia daugybę žinių apie krikščionių sakralinės literatūros vertimus į lenkų ir lietuvių kalbas, apie pirmąsias knygas lenkų (maldų rinkinys, 1513) ir lietuvių (Mažvydo katekizmas, 1547) kalbomis. Kitaip sakant, jau iki XVIII a. pabaigos išryškėja didžiulis katalikų Bažnyčios vaidmuo skleidžiant dvasinę kultūrą, švietimą ir raštiją Lenkijoje ir Lietuvoje. Kai kurie lietuviai katalikiškos pakraipos filosofai ir istorikai, pavyzdžiui,  Antanas Maceina ir Stasys Yla yra teigę, jog pavėluotas krikštas Lietuvai daug kainavo – jeigu krikščionybė būtų buvusi priimta anksčiau, „Lietuva būtų turėjusi žibančią, imponuojančią civilizaciją“ (St.Yla).

Visa tai tiesa ir niekas su katalikais istorikais negali ginčytis. Tačiau krikščionybės plėtra Lietuvoje nuo Mindaugo laikų, kaip matėme, buvo daug sudėtingesnė ir konfliktiškesnė, nei jos atspindžiai populiarioje katalikiškos dvasios spaudoje ir pradžiamokslio vadovėliuose. Kol kas atkreipkime dėmesį į tą labai svarbų, mano požiūriu, faktą, kad mūsų aptariamo XVIII a. veikalo autorių domina ir jaudina ne išorinė (bažnyčių statyba, parapijų plėtra etc.), o vidinė krikščionybės situacija unijinėje Lenkijos ir Lietuvos valstybėje.

Kitaip sakant, jam rūpi krikščionybės idėjos likimas valstybėje. Jam neduoda ramybės pačios krikščionijos dvasinė būklė, visos krikščioniškos tautos dvasinis lygis. Ir iš karto pabrėžkim, kad mūsų autorius nenukrypsta į banaliausius, XVIII a. prancūzų enciklopedistų (Voltero, Didro ) diskursus ir mūsų dienomis visų ateistų nuvalkiotus kaltinimus dvasininkijai dėl jos palaido gyvenimo, skendint turtinėje prabangoje, lėbavime ar lytiniame patvirkime. Ne tas jam svarbiausia ir skaudžiausia.

Užbėgdamas anonimo intrigai už akių jau dabar priminsiu, jog teksto autorius – ne koks nors bedievis prancūzų revoliucijos gerbėjas, kuris su pasimėgavimu kartotų didžiai makabrišką ir didžiai populiarią XVIII a. apšvietos sluoksnuose tezę, neretai priskiriamą [1] Volterui: „paskutinį karalių reikia pasmaugti paskutinio kunigo žarnomis“.

Mūsų aptariamo teksto autorius – lenkų dvasininkas, baigęs jėzuitų kolegiją Poznanėje, giliai tikintis krikščionis. Visapusiškai, kaip matėme, apžvelgęs žlungančios valstybės būklę, jis pats tarsi negali patikėti, kad visi tie nežmoniški ir pragaištingi dalykai dedasi krikščioniškoje šalyje, kur privalėtų triumfuoti Jėzaus Kristaus mokymo ir krikščioniško tikėjimo dvasia. Vaizdžiai, kaip matėm, nusakęs nežmonišką valstiečių būklę bajoriškos demokratijos „rojuje“, pasmerkęs draudimus tuoktis su kito kaimo vyru ar moterimi, autorius neslepia kartėlio nei širdgėlos:

„ Čia, kai pagalvoju, jog esu lenkas, man trūksta žodžių toliau kalbėti. Kai prisimenu, kad esu žmogus, mane apima neviltis ir siaubas…

Tarp krikščionių šitoksai žiaurumas! Jūs, kurie sakotės tikintys, kad yra Dievas, jūs, kuriems kiekviena diena įrodo, kad ateis mirtis, jūs, kurių religija gražiausiai užtikrina, kad stosite prieš Dievo teismą, jūs išdrįstate iki tokio laipsnio barbariškai elgtis su artimu savo, priešindamiesi Apvaizdos tvarkai, naikindami Dievišką įkvėpimą ir pašaukimą, drausdami vedybas artimam savo, atskirdami žmogų nuo žmogaus, tarsi vieno kaimo žmogus nebūtų toks pat Dievo sutvėrimas, kaip kito kaimo žmogus!

Tironai, piktžodžiautojai, ar nebijote, kad galų gale persipildys jūsų neteisybių mastas? Ilgai kenčia dangus… Užsirūstins Dievas ir nugramzdins jus į rūsčiausią nelaisvę“.

Pranašo intonacijas nesunku pateisinti, juk pirmasis Žečpospolitos padalijimas jau buvo įvykęs, tačiau pranašystė nuo to nemenkėja: valstybės laukė dar du padalijimai, galutinai išbraukę ir Lenkiją, ir Lietuvą iš Europos politinio žemėlapio.

Jau pirmąjį padalijimą autorius aiškina kaip Dievo bausmę valstybei, kurios piliečiai nesilaiko ir nenori laikytis krikščioniško gyvenimo priesakų:

„Jau dabar, atrodo, norėdamas jus įspėti jis (Dievas) užleido ant jūsų žiaurią despotų leteną, vien tik mielaširdystė dar sulaiko jį nuo visiško jūsų sunaikinimo. Negalėdamas nei doros, nei religijos pagalba pažadinti jumyse savo artimo meilę, jis veda jus, verčia jus svetimų valstybių grėsme pajusti, kad jūsų pačių saugumui jums reikia krašte kuo daugiau gyventojų, taigi ne drausti, o skatinti vedybas būtina.

Lenke! Jei tu dar turi sielą ir samprotauji, susigėsk ir drebėk! Mes sunaikinom milijonus žmonių be jokios naudos kraštui. Įvedę baudžiavą visus tuos žmones, kurių gimsta daugiau nei gali pramisti, pavertėme nereikalingais žmonėmis kaime. Bet ir to maža mūsų godumui: mes ir toliau be jokio reikalo daromės žmonių kankintojais. Vaikai, kurie mūsų kaimuose negali rasti vietos įsikurti ir išgyventi, neturėjo laisvės išsikelti į kitą kaimą, į kitą vietą ir mokytis amatų, apsigyventi mieste ir tapti naudingais kraštui. Ne, mes neatimdavome jiems gyvybės, bet tarsi palikdavom jiems gyvybę tik tam, kad kuo ilgiau tęstųsi jų kančios, o neduodami jiems žemės ir atimdami jiems įgimtą laisvę, mes atimdavom iš jų galimybę išgyventi.

Šitaip apiplėšti, likę be amato ir žemės arba nevedę, jie turėjo senti samdiniais tarnaudami, o jeigu vesdavo ir žmona jiems pagimdydavo vaikų, jie vis vieną neturėjo jiems išplėštų ir mūsų rankose atsidūrusių pragyvenimo šaltinių, taigi neišvengiamai atsitikdavo taip, kad toji užgimusi būtybė, dar visiškai niekuo nekalta, bet jau mums priklausanti, dvejus ar trejus metus badu prasikankinusi žūdavo, dėkui Dievui bent jau ankstyvoje kūdikystėje, mūsų nežmoniškumo auka. Jei mūsų kaime atsiranda moterų daugiau nei vyrų galima rasti, mes pageidaujame, kad jos geriau bevaisės sunyktų, negu į kitą kaimą tekėtų. Taip, mes jas pardavinėjame vieni kitiems arba apsikeičiam, tarsi karvę keičiam į karvę.

Ar turit jūs širdį? Ir jūs esate krikščionys?!”

Autoriaus širdgėlos šauksmą ir klausimą čia pat seka  dešimtosios formulės  teikiama išvada:

„atėjo metas atskirti nuo tikrųjų Kristaus mokymo skleidėjų visus tuos dvasininkus, kurie begėdiškai, be krikščioniškų vertybių pagrindo vadina  Žečpospolitos piliečius – didikus ir bajorus – krikščionimis“.

Liaupsindami nužmogėjusius piliečius, dvasininkai kompromituoja Kristaus mokymo esmę ir prasmę. Kreipdamasis į dvasininkų pritarimo užliūliuotų valstybės piliečių sąžinę, autorius kviečia atsipeikėti pseudokrikščionybėn įpuolusius žmones:

„ Kristaus tikėjimo šmeižikai, o ne mokintojai yra visi tie kunigai, kurie jus šitokio mokslo išmokė ir kurie jums pasakoja, kad jūs, netgi šitaip nedorai gyvendami ir nežmoniški būdami, galite pritapti prie Dievo ir naudotis malonėmis To, kursai mirė dėl meilės žmogui.

Pranešu jums, žinokite, jei Dievas yra teisingas, jo akyse negali būti didesnio nusikaltimo už jūsų nusikaltimą!“

XVIII a. krikščionies dvasininko pranašyste ir užbaikime istorinio Lietuvos ir Lenkijos unijų finalo retrospekciją.

Belieka atskleisti „Perspėjimo Lenkijai“ autorystę – pranašingą tekstą parašė lenkų literatūros klasikas publicistas, poetas, „Iliados“ vertėjas Stanislovas Stašicas (Stanisław Wawrzyniec Staszic; 1755 – 1826), ne kartą vadintas lenkų demokratijos patriarchu ir lenkų geologijos tėvu.

Ką galima būtų bent keliais žodžiais pasakyti apie Stašicą?

Vienas labiausiai apsišvietusių savo meto lenkų, studijavęs vokiečių ir prancūzų universitetuose, apkeliavęs Vokietiją, Šveicariją, Prancūziją, Angliją, Olandiją, Italiją ir savo akimis, o ne iš knygų pažinęs XVIII a. Europą. Antras įsidėmėtinas dalykas – Stašico darbai nesiskyrė nuo jo kalbų, o idėjos – nuo darbų.

Nusivylęs, kaip matėme, dvasininkija, nutolusia nuo Kristaus mokymo, Stašicas pas neatsižadėjo dvasininkų luomo, bet suabejojęs kunigystės prasme, nusprendė nepildyti kunigo pareigų ir žodį tęsėjo paskutiniuosius 20 savo gyvenimo metų. Kartą, kaip matėme, pašaukęs didikus ir bajorus suteikti laisvę valstiečiams, Stašicas savo ūkiuose atleido kaimiečius nuo baudžiavos, davė jiems žemės su sąlyga, kad jie sukurs savitarpio pagalbos draugiją, šitaip įsteigęs pirmąjį Europoje žemės ūkio kooperatyvą.

Kartą paskelbęs švietimo svarbą valstybėje, Stašicas visą savo gyvenimą po Lenkijos ir Lietuvos valstybės žlugimo pašventė švietimo projektams, pastatė savo lėšomis rūmus (dabar Stašico rūmai Varšuvoje) naujai įsisteigusiai Mokslo bičiulių draugijai (Towarzystwo Przyjaciół Nauk) ir buvo jos pirmininku iki mirties, organizavo universitetinę mokyklą Varšuvoje ir Kalnakasybos akademinę mokyklą Kelcuose. Kartą pasibaisėjęs, kaip matėme, vaikų likimais Lenkijoje, Stašicas iš savo lėšų įsteigė Jėzaus Kūdikėlio ligoninę, mokyklą kurčniabyliams ir akliesiems, dalį savo palikimo paskyrė minėtam valstiečių kooperatyvui, specialių uždarbio namų varguoliams steigimui, Mikalojaus Koperniko paminklui, o savo laidotuvių dieną testamente liepė išdalinti elgetoms 10 000 zlotų.

Netenka stebėtis, kad paskutinę pagarbą atiduoti šiam žmogui suėjo bene trečdalis Varšuvos gyventojų ir po mišių patriotiškai nusiteikę studentai puolė lopinėliais dalintis karsto paklotą. Tarp laimingųjų, atplėšusių relikvijos skiautelę, buvo ir šešiolikmetis Frederikas Šopenas (Fryderyk Franciszek Chopin; 1810 – 1849), būsimasis pasaulinio garso kpmpozitorius ir pianistas, prancūzo  ir lenkės sūnus, buvęs, pasak garsiosios prancūžų rašytojos Žorž Sand (George Sand)„ lenkiškesnis už pačią Lenkiją”. Tarsi nubrėždamas patriotizmo estafetės jėgą ir nemarumą, prancūzų muzikologas yra pasakęs apie Šopeną:

Nežinome jokio kompozitoriaus, kuris būtų didesnis už jį patriotas. Jis yra lenkas, niekas kitas tik lenkas, ir iš to sunaikinto, nukankinto lenkiško krašto jis išnyra tarsi tos šalies siela, jos muzika.

Lygiai taip, kaip Stašico idėjos turėjo ateitį būsimose kartose, turėjo jos tvirtą pamatą ir praeityje. Jei kas manytų, kad aš čia be reikalo tiek daug vietos skyriau ir taip sureikšminau anoniminį Stašico kūrinį, paverčiau jį Lenkijos ir Lietuvos valstybės žlugimo analitiniu kodeksu, galėčiau bet kuriam skeptikui pasiūlyti atsigręžti į daugiaamžes (iki XVIII a.) lenkų ir lietuvių literatūras, kad įsitikintų, jog Stašicas tik pratęsė ir tvirtai apibendrino galingą politinės ir valstybinės minties tradiciją.

Lietuvių literatūros žinovai pirmiausia galėtų prisiminti dar toli iki XVIII a. pabaigos lotyniškai parašytą Lietuvos bajoro diplomato Mykolo Lietuvio (Michalo Lituanus; 1490 – 1560) traktatą, kurį jis parašė apie 1550 m. ir įteikė ką tik išrinktam Lenkijos ir Lietuvos valdovui Žygimantui Augustui (1520 – 1572) su viltimi, kad naujasis valdovas imsis įgyvendinti traktate siūlomas reformas Lietuvos valstybei gelbėti ir stiprinti.

Prie Mykolo Lietuvio traktato mes dar grįšime, o kol kas priminkime, kad jo reformatoriškos idėjos ir pranašiški perspėjimai Lietuvos valdovui vėliau ne kartą ataidėjo Lietuvoje gyvenusių ir lotyniškai rašiusių rašytojų V.Agripos (1525 – 1597), A. Rotundo ( 1520 – 1582) ir kt. kūriniuose. Lenkų literatūros gerbėjams nesunku bus prisiminti puikią lenkų politinių publicistų ir humanistų plejadą  ir jų garsiausius patriotinius kūrinius.

Tarp jų   – Lenkijos karaliaus Kazimiero Jogailaičio patarėjo diplomato Jono Ostrorugo ( Jan Ostroróg; 1436 – 1501) programinį patriotišką 1465 m. traktatą  Monumentum … pro Republicae ordinatione congestum  (Užrašai…  dėl Respublikos sutvarkymo); neužmirškim protestantizmui artimo teologo humanisto, taipogi vadinto lenkų demokratijos tėvu A. Modževskio (Andrzej Frycz Modrzewski; 1503 – 1572) penkių knygų veikalo Commentariorum de Republica emendanda libri quinque (Pastabos apie Respublikos pataisymą); toliau derėtų prisimnti rašytojo, istoriko ir vertėjo L.Gurnickio (Łukasz Górnicki; 1527 – 1603), karaliaus Žygimanto Augusto sekretoriaus ir bibliotekininko, politinį dialogą Rozmowa Polaka z Włochem o wolnościach i prawach polskich (Lenko pokalbis su italu apie lenkiškas laisves ir teises) ir traktatą  Droga do zupełnej wolności (Kelias į visišką laisvę), kuriame siūloma skubiai atlikti būtinas valstybės išgelbėjimui reformos aukščiausiose valstybės institucijose, seime, teisėtvarkoj ir kariuomenėje; pagaliau prisiminkime jėzuito rašytojo Petro Skargos (Piotr Skarga, Piotr Powęski; 1536 – 1612), pirmojo Vilniaus jėzuitų akademijos rektoriaus, garsiuosius Seimo pamokslus (Kazania sejmowe), kuriais jis „dar niekad negirdėta Lenkijoj civiline drąsa smerkė tautos nusidėjimus motinai Tėvynei, šaukė visus prie atgailos ir susipratimo,pranašavo baisiais žodžiais Lenkijos žuvimą, jeigu tauta nepasitaisytų“ ( I.Chrzanowski).

Visi šie rašytojai minėtuose veikaluose, tarsi Biblijos pranašai, maldaudavo ir reikalavo gelbėti silpnėjančią ir moraliai žlungančią Lenkiją, kol ne vėlu, kol dar įmanoma. Deja, visų jų perspėjimai Lenkijai nuskambėjo savo laikais tarsi balsai tyruose. Tiesa, kai kurie minėti tekstai nebuvo paskelbti autoriams gyvenant (L.Gurnickio), kiti buvo katalikų Bažnyčios uždrausti ir įtraukti į draudžamų knygų sąrašą (A . Modževskio ketvirtoji knyga De Ecclesia (Apie Bažnyčią).

Garsieji P.Skargos Pamokslai seimui iš viso niekados nebuvo nei pasakyti seime, nei paskelbti raštu Skargai gyvam esant, tačiau kaip tik po paskutinio Lenkijos ir Lietuvos valstybės padalijimo pamokslai tapo didžiąja patriotine legenda, ir Jonas Mateika net nutapė 1862 m. garsųjį paveikslą, kur Skarga sako pamokslą karaliui ir didikams. Pranašingi žodžiai anksčiau ar vėliau tampa pranašingais mitais. Stanislovas Stašicas buvo tarp jų paskutinis ir, deja, savo akimis pamatė visų jų išpranašautą Lenkijos žlugimą.

Tačiau mums nėra jokio reikalo čia dėstyti elementarias lenkų ir lietuvių literatūrų istorijos žinias.

Mūsų laukia  sudėtingesni pasvarstymai.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: literatūrologas, literatūros kritikas, humanitarinių mokslų daktaras, rašytojas Algimantas Bučys.

Algimanto Bučio knygos “Seniausioji lietuvių literatūra. Mindaugo epocha. Poliparadigminė viduramžių kultūrinių konfliktų studija" (Vilnius, 2009) ištrauka.

(Bus daugiau)

2013.08.12