Aukščiau pateikta klasikinės Apšvietos rašytojo knygos analizė, tikiuosi, ne tik pakoreguos nuolat populiarinamą mitą apie savaiminę, nors pavėluotą, bet kone automatišką krikšto palaimą pagoniškai Lietuvai.
Akivaizdesnė gal taps ir poliparadigminė būtinybė išskleisti platesnį, pakankamai blaivų ir svarų diskursą tradiciniame požiūryje į keturis šimtmečius gyvavusios unijinės katalikiškos Abiejų Tautų Respublikos pilietinę ir moralinę raidą būtent krikščionybės idealų šviesoje.
1. Tradiciniai mitai ir naujoji XXI a. paradigma
Galbūt ir galima teoriškai pateisinti minėtus tradicinius lenkų ir net lietuvių istoriografų mitus, esą katalikiškas krikštas buvęs ikikatalikiškai Lietuvai vienintėlė panacėja, didžiausias tikslas ir būsimos palaimos patikimiausia garantija, tačiau su viena sąlyga – panašūs mitai galėjo turėti realesnes šaknis tik pirmuosius 150 – 200 metų.
Kuo toliau, tuo aiškesni darėsi Žečpospolitos silpnėjimo ir visokeriopo išsigimimo požymiai, pranašaujantys neišvengiamą valstybės žlugimą. Kuo toliau, tuo aiškiau matėsi, kad katalikų Bažnyčios polonizuotų ideologų skleidžiama legenda apie visokeriopą krikšto naudą Lietuvai tėra neįkūnyta utopija, palaipsniui nykstanti po personalinės unijos sumanytojų ir vykdytojų Lietuvos didžiųjų kunigaikščių Jogailos nusenėjimo ir Vytauto mirties.
Mūsų nūdienės europocentristinės istoriografijos bandymai atgaivinti senai nuvytusius mitus, iš naujo aprašinėjant Lietuvos krikštą kaip istorinę „palaimą barbarų kraštui“, maža ką bendro turi su tikrąją Lietuvos istorija nuo 1398 m. krikšto iki liūdno finalo 1795 m.
Nors antra vertus, nesunku suprasti nūdienės istoriografijos politizuotų atstovų norą „moksliškai“ pagrįsti dabartinį Lietuvos įstojimą į Europos Sąjungą, kaip tradicinį amžiną „barbariškos ir atsilikusios“ Lietuvos tikslą įsijungti į katalikiškų Europos tautų civilizuotą bendriją.
Deja, visa tai tik senųjų katalikiškų diskursų aidai ir ataudai su gana ryškiais lenkiško nacionalizmo atspalviais. Kaip nūnai aiškėja iš politinių dokumentų, Europos Sąjunga anaiptol nėra katalikiškos Europos junginys, o Europos Sąjungos svarbiausiame – konstitucijos lygmens – dokumente Europos Sąjungos reformų sutartis (turėtų įsigalioti 2009 m.) nepaminėtas nei Dievas, nei krikščionybė.
Nepaisant katalikų Bažnyčios veikėjų ir paties popiežiaus Jono Pauliaus II pageidavimų, Reformos sutarties tekste buvo atsisakyta krikščionių reikalauto invocatio Dei (šaukimasis Dievo), nuspręsta neminėti nei krikščionybės, nei katalikų europocentristų nuolat linksniuojamo „krikščioniškojo europietiškos kultūros“ paveldo.
XXI šimtmetį Europa pradėjo naujos politinės ir dvasinės paradigmos paskelbimu, o minėta Reformų sutartis oficialiu tarptautiniu dokumentu įteisino (pasirašius visų 27 Bendrijos šalių vadovams) naująją tautų tarpusavio sąjungos konstitucinę platformą[1] , paremtą visoms tautoms bendrų vertybių, o ne vienos kurios religijos (tarkim, krikščionybės, nekalbant jau apie katalikybės akcentą) istoriniu ir dvasiniu paveldu. Naujoji XXI a. paradigma akivaizdžiai, netgi demonstratyviai išplečia tradicinę Europos dvasinio paveldo religinę ir kultūrinę teritoriją, europietiškos vertybės jau neberibojamos ir nesutapatinamos su krikščionybe ar katalikybe, o susiejamos su visų Europos Sąjungos narių dvasiniu ir kultūriniu paveldu.
Kuo svarbi mūsų atliekamam XIII a. Lietuvos literatūros ir kultūros tyrinėjimui naujoji XXI a. europietiškoji paradigma?
Pirmiausia tuo, kad leidžia ir netgi įpareigoja senovės Lietuvos tyrinėtojus naujai vertinti bene 600 metų diegtą ir populiarintą vienos viešpataujančios ir „vienintelės teisingos“ religijos kultą. Dabar į Europos dvasinio ir kultūrinio paveldo teritoriją gali ir turi įeiti lygiomis teisėmis su katalikybe ir kitos, daugelį amžių Romos katalikų kurijos slopintos pagonybės, pravoslavijos, protestantizmo, judaizmo ir kitų „klaidatikių“ bei „kitatikių“ kraštai su jų dvasiniu religiniu paveldu.
Neigiamas požiūris į juos šiandien yra lygiai tokia pati istorinė atgyvena, kaip ir šimtmečiais vartoti jų apibūdininimai – „eretikų“, „schizmatikų“, „neištikimųjų“, „bedievių “, „sektantų“ tikyba, „atsilikę ar atskalūniški“ kraštai ir pan.
Mes jau iš dalies aptarėme daugelio šių atgyvenusių „epitetų“ genezę, atsiradimo tikslus ir paskirtį, tačiau nuo pat pradžių mums svarbu įsidėmėti, kad antrasis (po pirmojo istorinio 1251 m. Lietuvos krikšto Mindaugo laikais) Lietuvos christianizacijos etapas glaudžioje (personalinėje, dinastinėje ir valstybinėje nuo 1569 m.) sąjungoje su katalikiškąja Lenkija baigėsi tragišku abiejų valstybių žlugimu.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: literatūrologas, literatūros kritikas, humanitarinių mokslų daktaras, rašytojas Algimantas Bučys.
Algimanto Bučio knygos “Seniausioji lietuvių literatūra. Mindaugo epocha. Poliparadigminė viduramžių kultūrinių konfliktų studija" (Vilnius, 2009) ištrauka.
(Bus daugiau)
2013.08.15
[1] Plačiau apie Europos Sąjungos svarbiausio dokumento rengimą, ginčus ir referendumus dėl Europos Sąjungos konstitucijos etc. jau esu rašęs knygoje : Bučys A. Barbarai vice versa klasikai. Vilnius, 2008 ( p. 373 – 396).
