Lietuvos istorija mokyklose: švietimo politika ir kasdienybė


Print

Pradėjau dirbti mokykloje mūsų valstybei nesulaukus net mažiausio jubiliejaus – dar 1994 m. Mokykloje trūko vadovėlių, kreidos, suolai buvo aplūžę ir išbraižyti keliolikos kartų juos trynusių jaunuolių. Mokytojai lentą valydavo savadarbiais skudurėliais, išduodančiais ganėtinai skurdžią jų buitį.

Tikriausiai ne vienas pamename įkyriai per pamokas virš galvos zirziančias lempas – kartais mirksinčias, kartais visai nustodavusias degti. Bet mes dirbome, dirbome mokiniai, mokytojai, budėtojai, sargai, tikėdami, kad tarp tų aptriušusių ir klaikia tamsiai žalia spalva nudažytų sienų statome naują Tėvynę, kuri keisis ir gražės, gražės jos klasės, suolai, mokyklos.

Šiandien mokyklos iš tiesų gražios: renovuotos, šiltos. Kreidos pilna, bet ją ne visad naudojam, nes turim interaktyvias lentas, pamokas dėstom naudodamiesi skaidrėmis, rodom filmus, leidžiamės į virtualias keliones, renkam informaciją internete, vartom puikiai išleistas knygas. Mokykla per 20 nepriklausomybės metų užaugo, išgražėjo, tapo moderni. O Tėvynė, jos žmonės? Mūsų mokiniai? Dabartiniai trisdešimtmečiai, dvidešimtmečiai? Net ir nemėgstantiems statistikos aišku, kad ta karta užaugo ne visai tokia, kokios mes tikėjomės.

Emigracija nuolat auga ir, jei nesiimsim priemonių, augs. Demokratiniuose rinkimuose, dėl kurių Lietuva šitiek kovojo, dalyvaujančio jaunimo žymiai mažiau nei garbaus amžiaus rinkėjų. Tolerancija ir pagarba, ši šimtmečius lietuviška legenda buvusi tautos savybė akivaizdžiai nyksta. Pirmaujame pasaulyje pagal patyčias, savižudybes ir savęs naikinimą…

Dalis Lietuvos piliečių skuba išsiimti kitų valstybių kortas, nes jiems jų gimta valstybė nebėra vertybė. Kaip nutiko, kad užaugo kitokia karta, nei numatėm? Galim suversti kaltę partijoms, Seimui, globalizacijai, žiniasklaidai, Rusijai, Amerikai, kad ir sau. Bet mes, jei esame čia, susirinkome ne skųstis ir kristi dar giliau į pesimizmą, o pasitarti, rasti atsakymą į klausimą – kaip aš, kaip mes visi kartu galim tai pakeisti? Kaip ugdyti dabar sėdinčius suoluose vaikus, kad jie taptų mūsų valstybės svajonių karta? Taptų piliečiais, mylinčiais, gerbiančiais savo kraštą, atsakingai ir sėkmingai jame veikiančiais? Paanalizuosiu keletą problemų, kurios, mano nuomone, trukdo įgyvendinti šiuos siekius ir pateiksiu keletą siūlymų, kaip šias problemas spręsti.

1. Pirmoji problema – Istorijos dėstymą mokyklose reguliuojantys dokumentai. Pagrindinis jų – Bendrosios programos (BP). Šiuo metu Lietuvos istorija dėstoma pagal BP, patvirtintas Švietimo ir mokslo ministro 2008 m. ir 2011 m. Programose iškeliami puikūs tikslai. Tikimasi, kad istorijos pažinimas “turėtų padėti mokiniams tapti atsakingais ir iniciatyviais piliečiais, gebančiais įvairiapusiškai vertinti žmonių gyvenimo pokyčius praeityje ir šiandien, aktyviai dalyvauti visuomenės ir valstybės gyvenime, priimti apgalvotus sprendimus” (BP, Istorija, 8.1.1.,2009 m.).

Deja, puikūs tikslai buvo iškelti ir senose programose (patvirtintose 2003 m.). Rezultatai, kaip visi suprantame, nėra džiuginantys. Tačiau jokių tyrimų, besiaiškinančių, kodėl nepavyko pasiekti iškeltų tikslų, nebuvo padaryta. Tiesiog nutarta programas atnaujinti – kaip paaiškinama, visuomenė keičiasi, keičiasi laikai, keičiasi poreikiai. Kai paklausiau atsakingų valdininkų, kokie yra naujieji visuomenės poreikiai, jie gūžčiojo pečiais. Jiems jie nebuvo žinomi.

Bet naujas programas kūrė – vadovaudamiesi intuicija, nuotaikomis ar dar kažkuo, tik jokiu būdu ne rimtais tyrimais, analize, mokslinėmis projekcijomis. Tai ypač pasakytina apie programas baigiamosioms – 11-12 klasėms. Tad istorijos dėstymą mokykloje reglamentuoja dokumentai, paremti kažkieno asmeniniu supratimu apie istorijos vietą, vaidmenį ir galimybes formuojant jaunąją visuomenės kartą. Bet gal kūrėjai buvo labai talentingi ir jaunimo ugdymas pagal šias BP pateisins visuomenės lūkesčius? Vienas iš lūkesčių – patriotiškai nusiteikusi karta (ne nacionalistiškai, o būtent patriotiškai – mylinti ir gergianti savo Tėvynę, siekianti ją puoselėti, prisidėti prie jos gerovės kūrimo). BP nurodoma, kad Lietuvos istorijai nagrinėti nuo Lietuvos valstybės susikūrimo būtų skirta apie 40 proc. numatytų bendro valandų skaičiaus.

Kiek valandų iš to turi būti skiriama baltų istorijai, nenurodyta – vadinasi, mokytojas turi priimti sprendimą pats. Baltų istorijai programa skiria dėmesio tik 7 klasėje (maždaug 5 pamokos iš 64), šiek tiek (maždaug dvi pamokos) – 8. Kitose klasėse apie tai nekalbama. Ji pamirštama ir vidurinėje mokykloje – 11, 12 klasėse. Nors 11 klasės programa ir numato baltų istorijos dėstymo galimybę (po atkaklių mokytojų reikalavimų tai buvo palikta – ŠM ministerijos biurokratai norėjo iš viso 11 klasėje apie baltus nekalbėti), egzamino programose jos nėra.

Tad tikėtis, kad mokytojas pats dėstys apie baltus, yra puiku, bet neatsakinga. Išvada: valstybiniai dokumentai neužtikrina, kad vidurinį išsilavinimą įgijęs asmuo turės elementarų supratimą apie baltų, tautos istoriją. Lygiai kaip ir nėra vilties, kad gerai išmoks mūsų kultūros istoriją. Vadinasi, Lietuvos valstybės švietimo sistema nesirūpina, kad Lietuvos jaunimas puikiai išmanytų unikalią baltų kultūrą. Gal 2007 m. Delfi portale pastebėjau nedidelę žinutę – buvo rašoma, kad mirė paskutinis lyvis, lyvių kalbos išmokęs iš savo tėvų.

Viena žinutė ir tiek… Įdomu, kiek būtų žinučių, reportažų ir pranešimų, jei mirtų, tarkim, paskutinė panda… Kažkodėl gyvūnijos įvairovė laikoma didele vertybe, svarbesne, nei žmonijos įvairovė. Netgi yra minčių, kad tautos turinčios išnykti, globalizuotis.Gal mūsų valdininkija palaiko šią idėją? Aš – ne. Mano siūlymas: keisti programas, jas papildant baltų ir lietuvių kultūros istorija. Motyvas – šios valstybės šaknys – baltai; jų kultūra unikali, yra tik dvi baltų valstybės, ir jei jos nesiims saugoti, puoselėti savo šaknų ir deramai neužtikrins paveldo perdavimo jaunimui, neužtikrins istorinio tęstinumo

2.  Bet ir sutvarkius programas, radus jose deramą vietą Lietuvos istorijai, iškyla antra didelė problema – sudarius mokiniams galimybę nuo 11 klasės iš viso nebesimokyti istorijos, daliai mokinių pažintis su savo šalies istorija baigiasi 10 klasėje. Deja, jokio patikrinimo apie tai, kaip jie įsisavino savo šalies svarbiausius praeities faktus, kaip jie supranta dabartinę jos situaciją, kaip išmano pagrindinius šalies įstatymus, nėra.

Mokinys nėra atsakingas nei valstybei, nei tėvams, nei, pagaliau, pats sau už tai, kaip perėmė jam patikėtą palikimą, kokį turės supratimą, kai taps politiškai aktyviuoju piliečiu. Užsienietis, siekiantis gauti Lietuvos pilietybę, teoriškai yra geriau susipažinęs su mūsų Konstitucija, nei mūsų jaunimas – mat užsienietis laiko Konstitucijos egzaminą, mūsų jaunieji piliečiai – ne. Ar jie gimsta žinodami? Įdomu, kodėl pačiai valstybei nėra svarbu patikrinti, kaip jos vaikai pasiruošę naudotis aktyviosiomis pilietinėmis teisėmis?

Juk toks patikrinimas sureikšmintų istorijos mokymąsi, priverstų mokytojus ir mokinius atsakingiau žiūrėti į mokymosi kokybę, mokymosi turinį. Ir šiuo atveju nereikia jokių tyrimų – visi puikiai suvokia, kad egzamino įvedimas sustiprina dalyko mokymą. Tačiau šiandieniniai švietimo politikai mano, kad reikia stipraus lietuvių kalbos ir matematikos mokymo. Tiesa, yra kalbama apie reikalingumą patikrinti mokinių socialines kompetencijas, tačiau realių planų mokytojų ir visuomenės svarstymui dar nėra pateikta. Mano siūlymas: organizuoti privalomą pagrindinės mokyklos baigimo Lietuvos istorijos ir pilietinių žinių patikrinimo egzaminą (forma ir turinys turėtų gimti diskusijose, svarstymuose).

3. Tačiau net palankiausi Lietuvos istorijos dėstymui dokumentai neugdo vaikų. Tą darbą dirba mokytojas. Jo pagrindinis darbo įrankis – istorijos vadovėlis. Jie – trečia gili problema. Lietuvos istorija mokykloje naudojamuose vadovėliuose didesne dalimi pateikiama labai skurdžiai ir tendencingai.

Vertybinių nuostatų formavimas išvis yra šiurpinantis. Susidaro įspūdis, kad valdovėlių autoriai turi užmačių įskiepyti tautinio, valstybinio nepilnavertiškumo, nusižeminimo jausmus, aukštinti kitas tautas ir valstybes. Pavyzdžiui, beveik visuose istorijos vadovėliuose, pateikiant Lietuvos ir pasaulio istorijos įvykius II pasaulinio karo išvakarėse (kalbama 5, 10 ir 12 klasėse), Lietuva dažnai vadinama “žaislu” stipriųjų rankose. Vadinama maža, silpna valstybe, kurios likimas, esą, buvo nulemtas Kremliuje ar Berlyne. Esą, Lietuvos piliečiai nieko negalėjo padaryti.

Pažiūrėkite į tai jaunimo akimis: jiems diegiama nuostata, kad gyvena Dievo užmirštoje skylėje, kad nuo jų niekas nepriklauso, kad viskas Lietuvoje priklauso nuo stipriųjų valstybių, tarkim, nuo Rusijos. Tai ko stebimės, kad, vos baigę mokyklą, jie kraunasi lagaminus ir dumia iš čia??? Ko stebimės, kad jie pasyvūs politiškai? Gi piliečiai, kaip moko mūsų istorija, nieko niekada čia negali… Vis kiti kalti… Nėra formuojama nuostata apie tautos atsakomybę už savo valstybę; nėra atskleidžiami praeities ryšiai su dabartmi.

Ant vienos leidyklos leisto istorijos vadovėlio 12 klasei baltame fone puikuojasi ypač gerai nusiteikusio B.Jelcino atvaizdas: nuo lietuviško vadovėlio viršelio jis rodo O.K. ženką. Esą, Jelciną verta dėti ant Lietuvos istorijos vadovėlio – jis pripažinęs Lietuvos nepriklausomybę… Iki to laiko maniau, kad mes patys ją išsikovojome ir pirmiausiai turime būti dėkingi sau. Ne geriau ir su senąja mūsų istorija: pagrindiniu Vytauto Didžiojo pasiekimu ir viduramžių Lietuvos laimėjimu pirmiausiai išskiriamas teritorijos nuo Baltijos iki Juodosios jūros užvaldymas.

Paklauskit bet kurio Lietuvos vaiko, įgijusio 5 klasių išsilavinimą: kuo žymus Vytautas Didysis? Garantuoju, pusė iš jų atsakys – girdė žirgus Juodojoje jūroje (na, gal kitais žodžiais, bet esmė ta pati – valdė didelius plotus). Vėlgi, žvelkim vaiko ar jauno žmogaus akimis. Jam aiškinama, kad istorija – gyvenimo mokytoja. Sakoma, kad jis – mūsų istorijos paveldėtojas ir tęsėjas. Kokius jam Vytauto Didžiojo darbus įpareigosime tęsti? Atsiimti LDK žemes? Koks šiandienos jauno žmogaus ir Vytauto Didžiojo ryšys? Kas juos jungia? Vadovėliuose to nėra atskleista.

Jaunas žmogus to nežino. Tik reikalaujama – didžiuokis Vytautu, didžiuokis, kad toks buvo. Bet jaunam žmogui norisi ir pačiam kažką nuveikti, norisi pačiam įeiti į istoriją. Kodėl nepateikiame LDK didžiųjų kunigaikščių kitu rakursu – kaip menų, kultūros, piliečių teisių globėjų, gynėjų? Kaip pirmiausiai diplomatų, o paskui karių? Kaip, pirmiausiai, Rytų Europos regiono politinių lyderių, politinio stabilumo garantų ir tik kraštutiniu atveju ginklo besigriebiančių? Šitoks dėstymas, net neabejoju, įkvėptų jaunimą, būtų tuo reikalingu pavyzdžiu, suteiktų viltį tęsti didžiųjų kunigaikščių darbus. Juk gali Lietuva šiandien siekti regiono politinės lyderės, valstybių bendradarbiavimo skatintojo vaidmens?

Siūlymai: 1.Pirmiausiai suformuoti vieningą nacionalinę ideologiją, susitarimą, ko mokysime jaunąją kartą, kas taps vertybiniu pagrindu. Mokiniai šiandien nebežino, kas yra gerai, kas ne, ko iš jų tikisi jų valstybė, neturi jokių idėjinių orientyrų ateičiai. Neturi tikėjimo, kuris padėtų jiems apsispręsti renkantis.

2. Svarbiausiu vadovėlių kokybės vertinimo kriterijumi išskirti pilietinio sąmoningumo, tautinio identiteto, valstybinio orumo ugdymą valdovėlio pagalba. Jei vadovėlis didesne dalimi neugdo šių vertybinių nuostatų, jį iš viso drausti naudoti Lietuvos mokyklose.

3. Reikalinga taip pat sudaryti sąlygas mokytojui vadovėlio medžiagos pagalba formuoti išsamų mokinių supratimą apie baltų kultūros, raidos savitumą ir indėlį į pasaulio civilizacijos kūrimą.

4. Būtinai turėtų būti skirtas ir didesnis dėmesys įvairių Lietuvos tautinių bendrijų įnašui į mūsų valstybės kūrimą bei puoselėjimą atskleisti.

Deja, jauno žmogaus, baigiančio mokyklą, sąmoningumas ne visada yra pakankamas tam, kad būtų visiškai suvokiama istorijos supratimo ir žinojimo svarba. Kartais istorijos mokiniai mokosi vien tam, kad gerai išlaikytų istorijos valstybinį egzaminą. Norėtųsi, kad būtų kitaip, bet kol nėra, reiktų tinkamai išnaudoti šią situaciją. Žinodami, kad mokiniai giliai, atsakingai ir kruopsčiai mokosi tai, kas yra numatyta istorijos egzamino programoje ir kas dažnai pasitaiko egzaminų užduotyse, mes galime juos įtikinti išmokti tai, kas, mūsų nuomone, tikrai vertinga.

Deja… Istorijos valstybiniai egzaminai neorientuoja mokinių atidžiau domėtis tautos dabartimi, jos iššūkiais, einamaisiais reikalais: egzamine dar nė karto nebuvo pateikta užduočių, tikrinančių abituriento supratimą apie tai, kas vyksta dabartinėje Lietuvoje, kokie iššūkiai laukia mūsų valstybės ateityje. Netgi nėra užduočių, kurios tikrintų žinias ir supratimą apie tais metais švenčiamus istorinių įvykių ar svarbių tautai sukakčių jubiliejus.

Vadinasi, nėra tikrinama, ar abiturientas domisi šiandieninėmis šalies aktualijomis, ar yra įsitraukęs į šalies kultūrinį, politinį ar kitokį gyvenimą. Nors beveik visiems abiturientams jau yra daugiau nei 18 metų. Mokiniai nėra ugdomi šalies šeimininkais, labiau – svečiais. Tarkim, šiemet savo mokykloje organizavau istorijos bandomąjį egzaminą, kurio metu pateikiau užduočių, tikrinančių mokinių supratimą apie šiandieninius Lietuvos ir Lenkijos santykius. Keletas atsakymų: “Lietuvos ir Lenkijos santykiai yra labai geri – kai žuvo Lenkijos prezidentas, Lietuvos prezidentas vyko į laidotuves”.

“Santykiai labai geri, Lenkija padėjo Lietuvai įstoti į NATO”. “Santykiai blogi, Lenkija nori atsiimti Vilniaus kraštą”. “Santykiai blogi, nes lenkai nori įvesti visose mokyklose lenkų kalbą”. Aš dirbu vienoje geriausių Vilniaus gimnazijų. Tikėkimės, kad mokiniai provincijoje geriau domisi Lietuvos aktualijomis. Siūlymas: į egzaminų programas, o vėliau į pačias egzaminų užduotis įtraukti aktualių dabarties klausimų svarstymą, konstruoti užduoti, susijusias su tais metais švenčiamomis ar žymimomis Lietuvos istorijos sukaktimis, svarbiais tautos įvykiais. Tokia praktika paskatins mokinius atidžiau sekti tai, kas vyksta jų šalyje, tuo pačiu įtrauks juos į valstybės gyvenimą, pažadins visuomeniškumą, bendrumo su savo valstybe jausmą.

5. Bet bene didžiausia šiandienos mokyklos problema – bendra aplinka, kurioje formuojasi mūsų vaikų asmenybės. Nuolatinis pesimizmas, žeminimas žmogaus, tautos, nuolatinis bėdų išaukštinimas – populiariausios žiniasklaidos temos. Mūsų valstybės minėtinos dienos – nuolatinis raudojimas, gailėjimasis, kančios aukštinimas. Juodi kaspinai, gedulas… Liūdesio tauta. Piliečiai, kurie nebežino, iš ko susideda jos orumas. Piliečiai, kurie mėnesiais diskutuoja, ar koks nors viešas pasisakymas apie lietuvius juos užgavo ar ne – prisiminkit Melo Gibsono frazę – “aštriadančiai lietuviai” – mėnesiais buvo diskutuojama, ar aktorius mus įžeidė ar ne.

Kaip pavyzdį pateiksiu garsiausią šių dienų dizainerį Galjani. Gerokai kaukštelėjęs viename Paryžiaus bare jis ištarė paniekinamą frazę apie žydus. Kilo tarptautinis skandalas, jis buvo išmestas iš darbo, jo nebepriėmė jokie mados namai, jo atsižadėjo didelė dalis gerbėjų ir net draugų. Bet juk galim ir mes į gyvenimą žiūrėti kitaip – kad ir ta pati Juodojo kaspino diena 08 23 – galime verkti, aimanuoti, gedėti.

Galime tą dieną paskelbti Tautos stiprybės diena – visų Žemės diktatorių pykčiui – švęsti, nes turim ką švęsti – galingi diktatoriai norėjo mus ištrinti, bet mes likome. Mes laisvi. Mes – laimėjome. Sausio 13 žuvusieji paaukojo savo gyvenimus ne tam, kad mes verktumėme. Ne tam, kad nuolat gedėtume – o tam, kad švęstume laisvę. Švęstumėme unikalios pasaulyje Tautos vienybės, drąsos dieną. Kad tą dieną būtume kaip niekad iškėlę galvas – laisvi ir išdidūs, stipresni, nei atominius ginklus ir didžiausią sausumos kariuomenę turinti šalis.

Tada kiekvienas – lenkas ar lietuvis, rusas ar čigonas – didžiuosis, gimęs ir gyvenantis čia, ir klaus – kuo aš galiu būti naudingas šiai nuostabiai šaliai, savo Tėvynei?Aišku, žmogaus ugdymas nėra tik švietimo sistemos uždavinys – jaunąją kartą turi ugdyti visa visuomenė, kiekvienas iš mūsų. To esame įpareigoti šioje žemėje tūkstančius metų gyvenusių ir ją apgynusių žmonių.

Mokytoją dar įpareigoja ir profesija. Istorijos mokytoją – ypač. Jis, atverdamas vaikui Tėvynės palikimo lobyną, turi įgalinti vaiką jį saugoti ir kaupti. Politikai turėtų suformuoti deramus įstatymus šiai misijai atlikti. Švietimo specialistai – paruošti tinkamus įrankius. Kiekvienas iš mūsų – talkinti šiame darbe. Turėtume liautis savęs gailėti, menkinti save, laikyti mažesniais ar silpnesniais. Turėtume tikėti, kad mes – galingi. Istorija tai liudija.

Pabaigai – profesorius Libertas Klimka atkreipė dėmesį į vieną liūdną faktą. Vilniuje, Jono Basanavičiaus gatvėje, stovi Pimenovo namas. (J.Basanavičiaus 18). Namas mena daug svarbių asmenų, daug svarbių įvykių. Jų svarbą liudija atminimo lentos: šiame name 1920 m. gyveno prancūzų rašytojas Roman Gari – mažas berniukas su dideliu batu rankose. Kita atminimo lenta byloja čia gyvenus Maksą Vainrachą, žydų mokslinio instituto JIVO formuotoją, kūrėją.

Tačiau kad ir kaip žiūrėsime, ant pastato nerasime jokio atminimo ženklo, liudijančio, kad čia, šiame name, 1915 m. pradėjo veikti pirmoji krašto lietuviška gimnazija, vėliau pasivadinusi Vytauto Didžiojo vardu. Ar mums, Lietuvos valstybės piliečiams, lietuvybės sklaidos istorija mūsų sostinėje yra menkesnis faktas, kurio neverta įamžinti? O gal tiesiog pakeiskime požūrį?

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: Jūratė Litvinaitė, istorijos mokytoja ekspertė.

(Pranešimas perskaitytas kovo 21 d. Seime įvykusioje konferencijoje “Tautos istorija ir jos sklaida”)

2012.03.22


Prisijunkite prie diskusijos