3. Lietuvos vardo išnykimas iš Konstitucijos
Abiejų Tautų Respublikos likvidacija ir pavertimas Lenkijos valstybe, kuri nuo šiolei unitarizmo pagrindu iš vieno centro valdys visus administracinių teritorijų vienetus (tarp jų ir lietuviškąją provinciją), buvo principinis bendrojo perversmininkų sumanymo dėmuo.
Valstybinio perversmo mastas vėlgi nebuvo dalinis, jei prisiminsime, kad skubotai ir Seimo balsų mažuma priimta 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucija vienu ypu Respubliką pavertė Monarchija.
Būta daug gilesnių pertvarkymų, kuriuos paprastai vengiama minėti oficialiose Lenkijos ir Lietuvos istorijose bei mokykliniuose vadovėliuose.
Mane visados stebino Lietuvos istorikų, ypač kultūros istorikų, abejingumas masonų ložių veiklai XVIII šimtmečio Abiejų Tautų Respublikoje. Mano giliu įsitikinimu, mes niekados negalėsime pilniau atskleisti finalinės lenkų ir lietuvių valstybės tragedijos, ignoruodami didžiųjų epochos intelektualų, susibūrusių Lenkijos ir Lietuvos masonų ložėse, įnašą į politinį ir dvasinį abiejų tautų gyvenimą.
Simboline prasme galima būtų pasakyti, kad masonų slaptosios veiklos XVIII- XIX amžių sandūroje ignoravimas prilygsta tam pačiam istoriografijos lygiui, kai Lenkijos ir Lietuvos XX amžiaus istorija būdavo rašoma, neturint (arba negalint viešinti) duomenų apie slaptuosius Molotovo-Ribentropo protokolus ir Jaltos susitarimus.
Plačiau apie masonų vaidmenį, parengiant ir priimant 1791 m. gegužės 3 d. tekstą paskutiniame Abiejų Tautų Respublikos seime esu jau rašęs.[1] .
Mums šiuo atveju svarbu užfiksuoti finalinį Lietuvos krikšto per uniją su katalikiškąja Lenkiją rezultatą tokiu pavidalu, kokiu jis buvo verbalizuotas XVIII a. pabaigoje pačių amžininkų, gyvų bendros Abiejų Tautų Respublikos žlugimo liudininkų. Jau minėjau, kad garsioje 1795 m. gegužės 3 d. konstitucijoje Lietuvos vardas net neminimas juridine prasme.
Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad Lietuvai juridiškai buvo atimtas unijinės valstybės atskiro subjekto statusas ir suteiktas vienos iš kelių provincijų statusas unitarinėje Lenkijos karalystėje. Iš Lietuvos valstybės beliko tik prisiminimas. Ir negali sakyti, kad paskutiniojo seimo nariams tas prisiminimas nebūtų brangus, juk Konstitucijos teksto įžangoje vis dėlto paminėtas „lietuvių Didysis kunigaikštis Vytautas“, kaip Vladislovo Jogailos „brolis“.
Istorinė tiesa buvo tokia, kad Lenkijos valstybės praeities paminėjimas neišvengiamai vertė paminėti Lietuvos didžiuosius kunigaikščius ir kilusią iš Lietuvos garbingą jogailaičių dinastiją, savo ruožtu kilusią iš Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino palikuonių.
Kaip gi jų nepaminėsi, jeigu jie valdė Lenkiją beveik du šimtus metų iki paskutiniojo gediminaičio Žygimanto Augusto mirties 1572 m.? Tiesa, garsiosios Konstitucijos autoriai vis dėlto neranda reikalo paminėti, kad Žygimantas Augustas buvo paskutinis gediminaičių dinastijos atstovas. Vietoje to korektiškai prisimenama, kad jis buvo „paskutinis iš Jogailaičių dinastijos“. Šiaip ar taip bene pačioje Kosnstitucijos teksto pradžioje, apibrėžiant šlėktos statusą, nubrėžta konkrečiais vardais įspūdinga istorinė valstybės sukūrimo ir stiprinimo linija, kurioje didžiuma priklauso lietuvių kilmės valdovams ir jų palikuonims. Naujoji Konstitucija teigė:
Gerbiant mūsų protėvių, laisvos valstybės fundatorių, atminimą, iškilmingai užtikriname šlėktų luomui visas laisves, lengvatas, prerogatyvas, privilegijas privačiame ir viešėjame gyvenime, ypač patvirtiname, užtikriname ir nepakeičiamomis pripažįstame teises, statusus ir privilegijas, kurios šiam luomui nuo Kazimiero Didžiojo, Liudviko Vengriečio, Vladislovo Jogailos ir Vytauto, jo brolio, lietuvių Didžiojo kunigaikščio, taip pat nuo Vladislovo ir Kazimiero Jogailaičių, nuo Jono Alberto ir Žygimanto Pirmojo brolių, nuo Žygimanto Augusto paskutiniojo iš Jogailaičių dinastijos yra teisingai ir teisėtai gautos“[2].
Tuo prisiminimu Lietuvos valstybingumo byla ir baigiama, daugiau apie Lietuvos valstybę Konstitucijos tekste nėra ko kalbėti…
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: literatūrologas, literatūros kritikas, humanitarinių mokslų daktaras, rašytojas Algimantas Bučys.
Algimanto Bučio knygos “Seniausioji lietuvių literatūra. Mindaugo epocha. Poliparadigminė viduramžių kultūrinių konfliktų studija" (Vilnius, 2009) ištrauka.
(Bus daugiau)
2013.08.22
[1] Žr. Bučys A. Barbarai vice versa klasikai , Vilnius, 2008; III dalies skirsniai: Atskilusio nuo tautos elito tragedija; Masoniškasis valstybės idealas; Vienalytės tautos idealas ir dviejų tautų būtis; Perversmo ir teroro atkirsta Lietuva – dovanėlė Rusijos imperijai; p.195 – 224.
[2] Konstitucijos tekstas buvo anuomet ir Lietuvai išverstas labai darkyta lietuvių kalba, , tačiau kilus poseiminiams politiniams konfliktams taip ir liko neišspausdintas. Mano išverstos į dabartinę lietuvių kalbą ištraukos lenkiškas tekstas: Szanując pamięć przodków naszych jako fundatorów rządu wolnego stanowi szlacheckiemu wszystkie swobody, wolności, prerogatywy, pierwszeństwa w życiu prywatnym i publicznym najuroczyściej zapewniamy, szczególniej zaś prawa, statuta i przywileje temu stanowi od Kazimierza Wielkiego, Ludwika Węgierskiego, Władysława Jagiełły i Witolda, brata jego, wielkiego księcia litewskiego, niemniej od Władysława i Kazimierza Jagiellończyków, od Jana Alberta, Aleksandra i Zygmunta Pierwszego braci, od Zygmunta Augusta ostatniego z linii jagiellońskiej sprawiedliwie i prawnie nadane, utwierdzamy zapewniamy i za niewzruszone uznajemy.
