Iš Vaižganto raštų. Kaip klebonas valkatas naikino


Print

Lietuvoje labai daug skurdo. Apie tai byloja įvairiausios socialinės pašalpos, kompensacijos už šildymą, karštą ir šaltą vandenį, maisto ir drabužių daviniai, išmokos vaikams išlaikyti, nemokami darželiai, nemokamas maitinimas mokyklose…

Bet ir veltėdžų, kurie nenori dirbti, nemažai. Vieni daug dirba už minimalią algą, kiti beveik tą patį gauna gurkšnodami pilstuką.

Valdžia suka galvą: kaip išnaikinti veltėdžius, kurie gali dirbti, bet nenori. Kam dirbti, jeigu gali gyventi iš pašalpų?

Pastaruoju metu skaitau Juozo Tumo – Vaižganto raštus – tuos tomus, kuriuose lietuvių literatūros klasikas pasireiškia kaip žurnalistas, draudžiamos lietuviškos spaudos leidėjas.

Štai kaip amžiną skurdo problemą XIX a. pabaigoje sprendė Luokės klebonas Jurgis Daniusevičius.

Jūsų dėmesiui siūlau „Tėvynės Sargo“ Vaižganto pasirašytą publikaciją „Suturėjimas ubagų“.

(Šiaulių apr.). Gerbiamas vietinis klebonas J.Dasnius (Jurgis Daniusevičius (1870-po 1940, ilgametis Luokės klebonas, kanauninkas V.V.), zokaninkas, paveikslingai suturėjo savo parakvijos valketas. Šitai apskelbė savo parakvijai, kad ji tepenėtų savuosius neturčius ir nabagus, o apylinkės parakvijoms, kad luokiškiams neduotų nė duonos trupinio. Tuo tarpu gi tikrai reikalaująs žmonių pašalpos gavo medalį iš storo popieriaus ar iš skūros su parašu vardo, pavardės ir iš kur yra neturtis.

Tą ženklelį tikras ubagas turi visuomet ant kaklo pasikabinęs, nes parakvijonys negali nieko duoti žmogui be tokio ženklelio. Ir ką gi? Ubagų susimažino per pusę, valkatos tinginiai arba darbo griebės, arba išsivilko kur už trečiosios parakvijos, o užtat tikri ubagai gauna gausesnę pašalpą. Šiaip jau iš kitur niekas nebeateinąs ir neviliojąs pinigų ir grūdų, išmislydamas visokias nebūtas nelaimes. Puikus kun. Daniaus pavyzdys. Reiktų ir kitiems klebonams taip padaryti. Beg nesusimažintų veltėdžiai paleistuviai – tikra mūsų koronė. (Publikuota: Tėvynės Sargas. – 1897. – Nr. 5. – P. 15. – Rubrikoje „Kas girdėties?“ Parašas: Vaižgantas.)

O plačiajame pasaulyje tuo metu dar baisesni dalykai dėjosi.

Targovica (Pietinėje Maskolijoje). Baisingą faktą atidengė neseniai ant jomarko Targovicoje. Ant jomarkų visuomet sueina būriai elgetų (ubagų) alužnos prašyti. Viena luoša (kolieka) mergelė, sėdėdama šalip seno elgetos, suriko: „Tetute, tetute!“

Praeinanti moteriškė atsigręžė ir pažino savo mergelę, prapuolusią pirma dviejų nedėlių. Elgetos nenorėjo atiduoti mergelę, pakilo rėksmas, atbėgo policija ir atėmė mergelę, o elgetas areštavo. Per tardymą (sledstvo) išsireiškė, jog elgetos (ubagai) užlaiko cielą „fabriką koliekoms dirbti“: vaikams išlupa akis, išsuka pirštus, papjauna gyslas, tokiais ir panašiais būdais iš sveikų darė luošus 9 koliekus), paskui su jais viliojo alužnas.

Ir mūsiejie elgetos nėra geresni. Laikas jau mums uždaryti elgetas į tam tikrus namus ir maitinti juos, kad nesivalkiotų, su visokiomis šelmystėmis rinkdamos nuo gerų žmonių turtą. (Publikuota: „Tėvynės Sargas“ – 1897. – Nr. 10. – P. 12. Rubrikoje „Kas girdėties Lietuvoje ir plačiajame pasaulyje?“).

Nuotraukoje: lietuvių literatūros klasikas rašytojas Juozas Tumas – Vaižgantas.

2014.11.07; 15:47


Prisijunkite prie diskusijos