Žurnalas “Metai” pateikė trejetą aktualių klausimų Lietuvos rašytojams, intelektualams, filosofams. Štai šie klausimai.
1. XXI amžiaus pradžia nėra labai paguodžianti – ekonominės krizės, terorizmas, antiglobalistinis ekstremizmas, gamtinės katastrofos, blogėjanti ekologinė situacija. Kokias išeitis matote žmonėms, tautoms, valstybėms? 2. Kaip vertinate politinius ir ekonominius Lietuvos rezervus sudėtingų naujojo amžiaus iššūkių akivaizdoje? Ir amžinas klausimas – “ką daryti”, kad sumažintume neišvengiamus nuostolius? 3. Kas Jums asmeniškai padeda išgyventi šį nelengvą laikotarpį. Iš kur semiatės stiprybės? Kokie elgesio archetipai būtų optimaliausi šiandien?
Visuomenės aktualijų portalui Slaptai.lt įsiminė rašytojo, publicisto, kultūrologo Vytauto Rubavičiaus atsakymai.
Vytautas RUBAVIČIUS
1. Įsivaizduokime, kad aš žinau išeitį ir net galiu pasakyti, nuo ko reikėtų pradėti. Ką aš pats su šituo žinojimu galėčiau veikti. Na, paskelbiu savo kupinas išminties mintis kokiame dienraštyje ar “Metuose”, ir ką – pasaulis ims ir pasikeis, politikai atsisakys savo įpročių bei įgūdžių, susitars dėl svarbiausių dalykų? Jokia išmintis, joks žinojimas šiuo metu negali pakreipti įvykių eigos. Tai jau didesnės galios ar katastrofos valioje.
Jau seniai žinoma, ką reikia daryti, kad pasaulyje gyventi būtų geriau. Šitai žino ne tik išminčiai, bet ir visi “Metų” skaitytojai. Reikia laikytis Dešimties Dievo įsakymų. Na, jei neišeina visų, tai bent jau kokių penkių. Įsivaizduokime, kad Lietuvoje bent pusmetį įsivyrautų – “Nevok”. Suprantama, mūsų valstybė iškart sugriūtų, tačiau ją atkurti būtų lengva ir smagu. O jei pridėtume dar porą įsakymų.
Jei kam nepatinka Dievo įsakymai, galėtų kreiptis į Rytų išminčius. Konfucijaus priesakai panašūs. Juk visiems aišku – kaip gyvename, toks ir mūsų gyvenamas pasaulis. Tiesa, rytiečiai mano, kad jis dar labiau susijęs su mūsų veiksmais ir savijauta. Nesiklausome pasaulio, gamtos atsakų, nebemokame skaityti jos teikiamų ženklų. Kodėl?
Todėl, kad vaikomės grynos ir kuo didesnės naudos, į aplinką ir žmones žvelgiame kaip į galimus panaudoti ir perdirbti išteklius. Nesugyvename su kitais, o plėšiame, perdirbame ir vartojame. Tokią mūsų veiklą pasauliui vis sunkiau pakelti ir nukenksminti. Įsisuko naujas branduolinio ginklavimosi varžybų vajus – nejau manome, kad jis mums padės geriau ir taikingiau gyventi.
Branduolinės ginkluotės kūrimas yra pats gryniausias gamtos turtų deginimas ir artimojo kosmoso šildymas; ginkluotei kurti reikia daug energijos, tačiau ir tai ginkluotei naikinti reikia nemažiau energijos bei kitokių išteklių. Tokia ta mūsų ginklavimosi varžybų logika: kuriami vis naujų kartų ginklai, naikinant senuosius. Ar yra kokia galia, kuri galėtų šitai sustabdyti? Tokios galios kol kas nematyti. Visi tik ir kalba, bus ar nebus antroji krizės banga. Tačiau juk jau gerą penkmetį gyvename pirmosios bangos sąlygomis, tad turėtume suvokti, kad krizė jau tapo mūsų gyvenama tikrove. Dabar jau visą laiką “virpėsime” krizinėje įtampoje. Toks yra pasaulio perėjimo į naują raidos stadiją pavidalas.
Daugės konfliktų ir netikrumo dėl ateities. 2007-aisiais prasidėjus krizei (perėjimui) pasaulio lyderiai kalbėjo, kad reikia ryžtingai suvaldyti bankus, kitaip tariant, sutramdyti išlaisvintą finansinį spekuliacinį kapitalą. Iki šiol jokių veiksmingų priemonių. O ką gi matome? Steigiami šimtamilijardiniai fondai finansų sistemai “gelbėti”. Taigi tam laisvajam privačiam kapitalui atveriami valstybių biudžetai. Labai keistas bankų “suvaldymo” modelis. Įkaitęs arabų pasaulis ims vėsti, tačiau šitai nenudžiugins vakariečių, nes kruvinus socialinius ekonominius sukrėtimus pakėlusios arabų šalys atramos ieškos tvirtindamos tradicines islamo vertybes – šariato principus. Tokio “demokratėjimo” vyksmas ne mažins, o didins civilizacines įtampas.
Pasaulis gana sparčiai nuo aštuntojo dešimtmečio pradžios globalizavosi, perėjo, sakytume, į naują būseną. Tą vyksmą ir virsmą skatino finansiniam spekuliaciniam kapitalui suteikta visiška laisvė, kuriai buvo pajungtos visos kitos žmonių laisvės. Kapitalas laisvai keliauja ten, kur jam geriau, o paskui kapitalą traukia ir šimtai milijonų emigrantų. Jų laisvė keliauti yra skurdo grėsmės prievarta. Suprantama, kiek sutirštinu spalvas.
Ar Lietuva, kaip valstybė, ar lietuvių tauta ir mūsų šalies visuomenė sustiprėjo netekusi daugiau kaip pusės milijono žmonių gyvybinės ir kūrybinės energijos? Jokie BVP rodikliai niekaip neatsvers tokios netekties, kuri yra aiškus valstybės ir tautos išsigimimo ženklas. Beje, savinaika taip pat yra išnykimo nuojautos kildinamas reiškinys. Savinaikos apraiškos įvairuoja – nuo savižudybių iki valstybės išvogimo. Kad ir kokią tik apraišką imtume – esame tarp Europos Sąjungos lyderių.
Tačiau sutelkę visą politinę valią siekiame užsinerti sau ant kaklo dar ir branduolinės energetikos kilpą, kurios jau niekada nepavyks nusimesti. Kaip ir tai energetikai būtino milžiniško įsiskolinimo. Nebeturime gyvybinių galių pasipriešinti savinaikai, nebeturime net valios suprasti, kodėl esame įstumti į uždarą savinaikos ratą. Nejau išsilaisvinome iš sovietinės okupacijos tik tam, kad taip nekilmingai ir ne- kūrybingai sunyktume? O ką daryti?
Bent jau tai, ko imasi estai ar lenkai, ką jau seniai daro vakarietiškos demokratijos šalys: demokratizuoti valstybę, keisti politinę, demokratiją vaizduojančią sistemą, o sykiu ir korupcinės valstybės mechanizmą. Reali, tiesioginio atstovavimo savivalda, prisiekusiųjų ar tarėjų teismai, žmonių teisė gauti apie juos įvairių tarnybų surinktus duomenis – visi šie dalykai yra būtini vakarietiškos demokratijos bruožai. Tačiau dvidešimt metų einame kitu – lietuvišku korupcinės valstybės kūrimo, visuomenės ir valstybės atskyrimo, socialinės atskirties didinimo keliu, naujomis sąlygomis įtvirtindami iš sovietmečio paveldėtą partinių veikėjų valdymo ir jų visagalybės principą. Žygiuojame tuo keliu nesidairydami, džiaugdamiesi Europos Sąjungos skiriamais milijardais. Tegul moka.
2. Vieninteliai Lietuvos ištekliai yra kūrybinė žmonių galia. Ne užsienio investicijos, užsienio bankai, korporacijos. Valstybė, tauta ir visuomenė turėtų sutelktinai tą galią ugdyti ir stiprinti. Tačiau juk visuomenė buvo atskirta nuo valstybės, taip pat ir nuo teisingumo vykdymo. Ar tokia beteisė, neįgali visuomenė gali kurti stiprią demokratinę valstybę? Jau senokai nuslopo kalbos apie pilietiškumo ugdymą, nes jos akivaizdžiai badė akis savo tuštumu ir demagogija – juk pilietiškumą kildina ir palaiko reali, tiesioginio atstovavimo savivalda.
Nėra savivaldos – nėra ir pilietiškumo. Mūsų valstybei tikrų piliečių nereikia, nes jie tik keltų rūpesčių valdančiajai partinei nomenklatūrai. Su piliečiais valdantiesiems reikia dalytis valdžia. O kam dalytis, jei galima valdyti vieniems ir niekam už tą valdymą neatsakant. Įsivaizduokime, kad valdantiesiems reikėtų kaip nors pagrįsti projektą užnerti valstybei ir tautai branduolinę kilpą. Sunkus ir nedėkingas darbas. O dabar viskas paprasta – į įkyrius pavienius klausinėtojus galima numoti ranka. O jei ir nenumojama, tai tildoma demagogišku aiškinimu, esą tokie klausimai tarnauja Rusijos interesams.
3. Man visada padėjo kūryba, tikėjimas, knygos. Kai kada vieno sando daugiau, kai kada – kito. Šiuo metu vis daugiau džiūgauju perskaitęs Roberto Bolano ir Liudmilos Ulickajos romanus ir galvoju apie varganą lietuvių politikų ir juos aptarnaujančių ekspertų sukurtą tekstą – strategiją “Lietuva 2030”, ne tik mums, lietuviams, bet ir pasauliui rodančią, kokia apgailėtina yra mūsų politinė vaizduotė ir strateginis mąstymas. Bijomės net savosios lietuvybės. Ką jau kalbėti apie jos stiprinimą.
Visada stengiausi suprasti, kur ir kaip gyvenu. Ne tik suprasti, bet ir išsakyti, ką supratau. Nemanau, kad suvokiu kokias nors ypatingas tiesas, tačiau diekoju Dievui už tai, kad kol kas turiu galimybę šitai daryti. Man visada svarbu buvo kalbėtis, svarstyti ir susikalbėti. Tokia tad ir gyvenimo strategija – kol gali, suprask, ką gali, ir pasakyk. O jei dar ištinka ir poetinės atverties akimirka… Kas man svarbu, aiškintis galiu tik tėvynėje, tik lietuvių kalbos aplinkoje. Man ne tik gimtinė, bet ir pasaulis veriasi per lietuvių kalbą ir Vilniaus miestą. Jame girdžiu ne tik įvairiakalbę istoriją, bet ir Baltijos jūros godą. Graudu, kad stovėję Baltijos kely tą kelią pavertėm skulptūrine prekine siena ir gyvename neverti nei Vilniaus, nei Baltijos. (“Metai”, 2012, sausis; “Metų” anketa).
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: rašytojas, publicistas, kultūrologas Vytautas Rubavičius.
2012.01.21
