Viena iš paskutiniųjų Julijos Latyninos laidų “Kod dostupa” buvo ypač įdomi. Kadangi žymi Rusijos politikos apžvalgininkė daug dėmesio skyrė Lietuvai.
Tiek Lietuvos istorijai, tiek ir šių dienų aktualijoms. Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia Julijos Latyninos komentaro, skirto Lietuvos aktualijoms, vertimą. Pirmojoje dalyje kalbama apie lietuvių santykius su lenkais, Vilniaus atgavimą ir Antrojo pasaulinio karo pradžią.
O antrojoje dalyje dėmesys sukoncentruotas į šių dienų aktualijas. Pavyzdžiui, cituojamas prof. Vytautas Landsbergis, premjeras Andrius Kubilius, svarstoma, ar Lietuvai reikalinga atominė jėgainė…
Manome, kad šis J.Latyninos komentaras tikrai sudomins mūsų skaitytojus.
Bet tai dar ikikariniai rusai ir lenkai. Ir štai devintojo dešimtmečio pabaigoje tauta prabunda – atsiranda Sąjūdis, Sąjūdis iškovoja pergalę rinkimuose į vietinę Respublikos liaudies deputatų tarybą. Visiškai atitinkamai pagal Stalino Konstituciją prašo išeiti iš SSSR. Ir štai prie Vilniaus televizijos bokšto pasirodo tankai. Suprantama, kad reikėjo ne televizijos bokšto, reikėjo imti parlamentą. Na, prieš paimant parlamentą, reikėjo paimti televizijos bokštą, kad nebūtų vaizdelio. Šalia televizijos bokšto – žmonės, šalia parlamento – žmonės.
Ir štai ainiai tų, kurie dingo Laptevų jūroje, tų, kurie išėjo į miškus, gina nepriklausomybę. 13 lavonų, Gorbačiovas išsigando, Landsbergis laimėjo, ir štai tas pats prieškarinės vyriausybės užsienio reikalų ministras, paskutinis likęs gyvas iš tos vyriausybės, tas pats, kuriam perdavė ultimatumą „Išduokite mums savo VRM vadovą“, štai tas ministras savo dienų saulėlydyje mato laisvą Lietuvą, ir štai, aš taip manau, kad tas ministras mirė laimingas, nes, štai, blogio imperija žlugo, Liukas Skaivokeris nugalėjo.
Praeina 4 metai, prezidentu išrenkamas Brazauskas, buvęs Lietuvos komunistų partijos CK sekretorius. Tauta, kurioje nėra šeimos, kurioje nebūtų nužudytų ir sušaudytų, tos tautos dauguma balsuoja už vadą partijos, kuri žudė ir šaudė. Todėl, kad smurtas veiksmingas, todėl, kad per 45 metus nužudyti narsiausi, o išgyveno kolaborantai. Ir todėl, kad išgyvenusieji ištvirkinti, jie priprato prie tų betoninių dėžučių, „kolchiziško“ nieko neveikimo. Jie bijojo pasakoti savo vaikams apie tai, kas nutiko jų broliams. Jie prie sovietų bijojo pasakoti, kaip blogai buvo.
O dabar, kai atėjo laisvė, jie pasakoja, kaip blogai dabar, dešros nėra. Ir dar žmonės balsuoja už Brazauską todėl, kad lietuviška laisvė pasirodė ne itin veiksminga. Nes šalyje buvo infliacija, skirtingai nuo Estijos, kur infliaciją pribaigė pirmaisiais metais. Šalyje – nusikalstamumas, skirtingai nuo Estijos, kur su juo susidorota greičiau. Šalyje nedarbas. Ir čia neatsipirksi atsakymu: „Mes buvome jauna valstybė, mes nežinojome, kaip su visu tuo kovoti“, nes, atleiskite, vyručiai, jūs ne žurnalistai, jūs – valstybės veikėjai, jūs vairuojate, jūs žinojote, kokia mašinos būklė ir kokia kelio būklė.
Lietuva prieš Brazausko atėjimą priima Restitucijos įstatymą. Na, Vilniuje nėra kam namų grąžinti, nes trečdalis Vilniaus buvo žydai, su kuriais žinoma, kas atsitiko per karą, likę du trečdaliai – rusai ir lenkai. Šalyje grąžinama žemė ūkininkams. Štai tą įstatymą priėmė, man regis, 3 balsų dauguma. Liustracijos įstatymas tada, 1991 metais, buvo sužlugdytas, nes visi KGB agentai, paskutinėmis akimirkomis KGB sukišti į parlamentą, sutelkia viską, kad jį sužlugdytų. Ir kai aš Landsbergio klausiu: „Na, o kodėl jūs nesučiupot tų KGB agentų nusikaltimo vietoje?“, jis: „Ak, mes buvome jauna valstybė“. Na, atleiskite, jaunų valstybių nebūna – tu arba valstybė, arba ne.
Tai va, ateina Brazauskas, jo bufetininkė ten privatizuoja viešbutį, jo brolis atstatinėja „jų“ Kristaus Gelbėtojo bažnyčią. Tada sekantis numeris – iš komunistų į populistus.
Šalyje yra toks smulkus vietinis Viktoras Butas pavarde Borisovas, jis ten prekiauja kažkokiais kariniais sraigtasparniais su Sudanu. Tas Borisovas daro, na, čia per švelnu, padeda daryti prezidentu populistą Paksą. Tuo metu šalis jau stovi ant stojimo į ES slenksčio, joje susiformavo savas valdymo, orientuotas į Vakarus, elitas. Tai tokie jauni žmonės, kurie nepriklausomybės eros pradžioje stojo į valstybės tarnybą valstybės saugume, į diplomatus (tai apskritai esminis dalykas), kad šalyje būtų į Vakarus orientuotas elitas.
Iš tikrųjų, nuo to priklauso esminės reformos. Tai elitas, kurio Paksas (populistas) nekenčia, kuris nekenčia Pakso. Štai praeina metai, ir į parlamentą ateina Lietuvos saugumo tarnybos vadovas ir sako: „Atleiskite, štai mes neturėjome teisės klausytis prezidento Pakso telefono. Bet mes klausėmės telefono štai to keisto žmogaus Borisovo, kuris prekiauja sraigtasparniais ir suklastotomis atsarginėmis dalimis. Taigi, dėl jo mus perspėjo amerikiečiai.
Tas Borisovas į ragelį šaukia ant Pakso: „Aš tave padariau prezidentu, aš tave per savaitę ir sunaikinsiu“. O tas Borisovas ten Pakso patarėjas, jam Paksas suteikia Lietuvos pilietybę, nors lietuviai norėjo jį išmesti. Ir apskritai, Paksą nupučia per apkaltą. Bet ne iki galo – Paksas turi partiją, ir ji aiškiai atstovaujama šiuose rinkimuose ir, greičiausiai, apskritai labai stipriai atstovaujama.
Tuo metu Jelcinas jau miršta, ateina Putinas. Ir Lietuva pajunta visą žavesį dujų karo, kurį Putinas sumanė prieš Europą. Ir štai, tiesą sakant, kaip Stalino laikais, pirmasis Raudonosios armijos smūgis teko Baltijos šalims, nes prie Putino pirmasis energetinio greitojo karo smūgis irgi teko Baltijos šalims, žinoma, skirtumas tik tas, kad dujos – ne tankas, Putinas – ne Stalinas ir net Lietuvos nepavyko įveikti.
Viskas prasideda nuo Mažeikių naftos perdirbimo gamyklos, po JUKOS ją parduoda ne Rusijos kompanijai, o lenkams, paprasčiausiai todėl, kad lenkai daugiau sumokėjo. Po to nedelsiant iš rikiuotės išeina naftotiekis Družba, kuris aprūpindavo naftos gamyklą žaliava. Žodžiu, pardavė lenkams, ir Družba sulūžo.
Visa tai atsitinka, kai ministras pirmininkas yra Brazauskas. Už kažkokią ten komišką sumą, kažkokius 70 milijonų dolerių, Gazprom‘ui parduodami Lietuvos dujų tinklai, Brazauskas, žinoma, parlamente prisiekinėja, kad Lietuvai dujos amžiais bus pigios.
Beje, toks sutapimas. Iškart po to pardavimo artimas Brazauskų šeimos draugas ir Lukoil Baltija vadovas dovanoja štai šitai bufetininkei, kurią aš minėjau (tuo metu ji jau oficiali premjero žmona), jai dovanoja jai to paties viešbučio akcijas. Na, grynai atsitiktinis sutapimas: vieni už grašius nusipirko Lietuvos tinklus, o kiti padovanojo viešbutį. Dujų kainos šokteli aukštyn, Gazprom‘as – vienintelis tiekėjas, dabar Lietuva perka dujas brangiau už Vokietiją. Ir ką gi daro konservatorių vyriausybė, atėjusi į valdžią? Ji sako: „O mes pastatysime suskystintų dujų terminalus“.
Na, grynai atsitiktinai pirmąjį terminalo projektą stato vietinė stambi pramoninė grupė Achema. Grynai atsitiktinai tai toji grupė, kuri pati gauna dujas iš Rusijos cheminėms trąšoms. Tad taip ir atsitiko, kad jai ten trupučiuką Rusija dujų kainą numušė, ir po to ji kažkaip to terminalo atsisakė. Na, grynas sutapimas.
Tuo momentu energetika braunasi iš trečios pusės, nuo elektros, nes Lietuvoje buvo Ignalinos atominė elektrinė. Ir Lietuva taip skubėjo į Europos Sąjungą, kad eurobiurokratams reikalaujant ją uždarė. Ji buvo Černobylio tipo, eurobiurokratai šaukė „Chernobyl type! Chernobyl type!“ Ir, tiesą sakant, tuo pačiu Lietuva net ne pati, o paprasčiausiai Europos Sąjungos reikalavimu pakiša save energetiniam greitajam karui (Blitzkrieg). Beje, ir dar toks sutapimas – ten pasiūlymą statyti branduolinių atliekų saugyklą Ignalinos atominei, kuri turi būti uždaryta, laimi Prancūzijos kompanija Nukem, ir po to ją visiškai atsitiktinai nusiperka Rosatom. Ir pinigus Nukem gavo, o saugykla kol kas nepastatyta. Na, pasitaiko.
Energijos pertekusi Lietuva tampa energijos stokojančia, ji energiją ima iš Rusijos, energija brangi. Lietuva nusprendžia statyti naują atominę elektrinę jau ne Černobylio tipo, nes, matote, jie jau turi infrastruktūrą. Ir žinote, visiškai atsitiktinai Vladimiras Putinas irgi nusprendžia netoliese pastatyti 2 elektrines – Kaliningrade ir Baltarusijoje. Atomines. Ir taip pat atsitiktinai Lietuvoje staiga susiformuoja galingas žalias judėjimas, toks, žinote, įdomus žalias judėjimas. Jis kategoriškai prieš atominę elektrinę Lietuvoje, o prieš Kaliningradą ir Baltarusiją jis kažkaip… Na, jis gi Lietuvos, jis gi nieko negali prieš juos padaryti… Toks, pasakyčiau, labai tikslus žalias judėjimas.
Ir dar lietuviai susitaria su Pietų Korėja, kad toji statys atominę elektrinę Lietuvoje. Putinas važiuoja į Pietų Korėją, ir praslinkus 2 savaitėms po kelionės korėjiečiai grynai atsitiktinai atsisako visa tai statyti.
Nuostabus buvo susitikimas 2010-aisiais, nes premjeras tada Kubilius susitinka su irgi premjeru Putinu. Jų pokalbis irgi gana keistas, Putinas iš pradžių praneša Kubiliui, kad, girdi, Rosneft jau susitarė su lenkais, kad tie perka Mažeikius. Ir štai maždaug, ar jūs ne prieš, kad Rosneft pirktų iš lenkų Mažeikius? O Kubilius sąžiningai atsako, kad nieko nežino apie tokį sandėrį, nes jo apskritai nebuvo, ir Putinas labai įsižeidžia, sako „Jūs manim netikite“ ir taip toliau.
Ir štai… Išties, kam aš apie tai taip ilgai pasakoju? Nes tai vadinasi „Nesėkmingas dujų greitasis karas (Blitzkrieg)“. Taigi dujos ne tankai. Dujų terminalas bus pastatytas po dvejų metų, o atominė jėgainė sudėtingiau – ten tik dabar Lietuvos parlamentas priėmė įstatymą dėl jos statybos. Bet tai labai brangi istorija, ją galima sužlugdyti. Komerciniai bankai atsisako duoti tam projektui pinigų. Juk tai ne komercinis projektas, tą jėgainę stato kaip Mannergeimą. Nu, suprantama, kad Mannergeimo liniją pastatyti reikia, bet bankai Mannergeimo nefinansuoja.
Ir visa tai aš pasakoju ryšium su pakankamu Maskvos dabartinės politikos neperspektyvumu, kai ji minimizuoja abiejų dalyvių gerovę, nes rinka atsiranda ten, kur yra sinergijos, kur yra pasitikėjimo. Štai dabartinės Maskvos politika: „Ko nesuvalgysiu, to atsikąsiu“. Atminkite, Neronas sakė: „Tegul nekenčia, kad tik bijotų“? Taigi problema ta, kad dėl tokios politikos dabar Rusijos, žinoma, nekenčia, bet jos nebijo. Nes visi tie begaliniai atsitiktinumai ten su svetimų projektų žlugdymu, korėjiečių atsisakymu, jie pridaro didžiulių ekonominių nuostolių Lietuvai, bet Rusijai iš to jokios naudos. Tai toks sekinantis karas, kuris, žinoma, žymiai žalingesnis Baltijos šalims, negu Rusijai. Bet jeigu visas malonumas tik toks, kad kaimyno karvė nugaišo, tai, žinoma, mes labai patenkinti.
O, vadinasi, tuo tarpu dar yra ir politika. Dabar Lietuvoje valdžioje konservatorių vyriausybė, ji ateina po krizės, ji mažina algas valstybės tarnautojams, ji likviduoja biudžeto deficitą, todėl ji nemėgstama, todėl rudenį jos nebebus ir ten, matyt, vėl nugalės tie patys – buvusi Brazausko partija. Bus populistas Paksas. Kol kas pirmuoju numeriu rinkimuose eina partija tokio žmogaus, kuris vadinasi Uspaskichas – tai toks vietinis oligarchas, kuris sukaupė pinigų iš prekybos Gazprom‘o dujomis. Ir štai, aš nenoriu sakyti, kad Uspaskichas – Kremliaus įtakos agentas, bet kažkaip keistai surėdyta Lietuvos politika, kad oligarchai, nesusiję su Rusija, į politiką neina. O oligarchai, kurie su ja susiję, eina.
Ir štai toji politika – tai toks liūdnas peizažas, nes aš nemanau, kad tie, kas sausio 13 žuvo prie Vilniaus televizijos centro, apsidžiaugtų sužinoję, jog mirė tam, kad būsimuosiuose rinkimuose laimėtų Brazauskas. Bet tai politika. O štai yra ekonomika. Ir aš kalbu, dar sykį kartoju, ne apie Lietuvą. Aš kalbu apie tai, kaip sudaryta šiuolaikinė Vakarų demokratija, ir tai ne taip jau dvasią pakylėjantis reginys.
Nes yra kažkoks minimumas, žemiau kurio negali nusileisti Europos šalis. Beje, tas minimumas geriau, negu tai, kas yra Rusijoje. Bet yra ir lubos, ir jos gana žemos. Štai, tarkim, aš nuvažiuoju Lietuvoje į kompaniją Ekspla, kuri, minutėlę, faktiškai yra lazerių tiekimo institutams moksliniams tyrimams monopolininkė. Ir štai vienas iš jos steigėjų, buvęs Lietuvos fizikos instituto bendradarbis, man pasakoja, kaip jis ten atidavė savo paskutinius 200 dolerių, kad prisidėtų į kompaniją, kaip jie ten nuo 1993 metų su grynaisiais važinėjo į Rusiją, pirkdavo kristalus kietakūniams lazeriams.
Jis labai koneveikia Kiniją, sako, girdi, iš 10 kristalų Kinijoje vienas be defektų. Labai giria valstybinį optikos institutą – štai ten, Sankt Peterburge, tai tokia fundamentali įstaiga, sako „ten tokie geri itrio fluorido kristalai, jų litis tiesiog geriausias pasaulyje“.
Ir aš, suprantama, jo klausiu: „Sakykite, tai kodėl tada Rusijoje negaminami lazeriai? Na, jau lazeriai Rusijoje būtų nė kiek neblogesni, negu Amerikoje sovietų laikais. Buvo ten unikalių projektų, tai karinė programa, buvo ten Terra programa, tai mūsiškis amerikietiškų žvaigždžių karų analogas, kai lazeriu nuo žemės numatyta numušinėti raketas.
Sakykim, nieko neišėjo, bet lazeriai gi buvo, buvo megavatų galingumai, ten jiems dirbo elektrinės. Kaipgi kažkokiam mažam Vilniaus fizikos institutui pasisekė, dėmesio, tapti mokslinių lazerių monopolininku?“ Na, mes turėjome ne šimtus, bet dešimtis neblogesnių vietų. Ir mes aptarinėjame tą problemą trise, ir ten jie sako: „O štai, prisiminkite, ten dar buvo kažkokie žmonės Friazine, dar buvo Gaponcevas, dar IPG Photonics“.
Ir kol mes svarstome, aš suprantu, kad neteisingai suformulavau klausimą. Rusijoje buvo įsteigta daug firmų, dalis kurių, taip pat ir IPG Photonics, dabar užima lyderių pozicijas lazerių rinkoje. Paprasčiausiai visos tos firmos išvažiavo iš Rusijos. O štai ta mažytė Ekspla pasiliko Lietuvoje. Paprasčiausiai jos nespaudė, ten nesilankė saugumiečiai šaukdami „Jūs čia tėvynę pardavinėjate!“, nelandžiojo mokesčių inspekcija, nesibrovė banditai. Rusiškų firmų buvo, bet jos išvažiavo. Lietuviška buvo viena, jos buvo mažiau, nei rusiškų. Bet ji pasiliko. Jai buvo patogu. Ir tai neabejotinas pliusas. Yra lygis, žemiau kurio demokratija nenusileidžia.
Bet aš nueinu į kitą firmą, sakykim, Baltic Optical Disc, irgi gana aukštų technologijų įmonė, ji gamina apie 50 milijonų DVD už 20 procentų žemesnę kainą negu Europoje. Aš klausiu: „Koks pagrindinis jūsų konkurencinis privalumas?“ Ir vadybininkas nesvyruodamas man atsako: „Alga“. Nes vidutinis atlyginimas surinkinėjant ten tūkstantis litų – tai mažiau nei 500 dolerių, realiai tai mažai. Rusijoje už tiek tadžikas nedirbs. Ir tai neteisingas atsakymas, nes besivystančiai rinkai (o Lietuva – tai besivystanti šalis) atsakymas turi būti: „Čia žemi mokesčiai, čia paprastos taisyklės ir čia pigi darbo jėga“. Štai triada: žemi mokesčiai, žemas atlyginimas, paprastos taisyklės.
Lietuvoje mokesčiai nėra žemi, jie žemi Europos Sąjungai, bet, atleiskite, ten, Europos Sąjungoje žemi mokesčiai – tai kaip geriausias karininkas Gestape. Lietuvoje ne tokios paprastos taisyklės. Žinoma, lengviau, nei Rusijoje, bet tai jums ne Kinija. Dar yra Europos parama. Lietuva gauna dotacijas iš Europos Sąjungos, ir kai žiūri, kam toks dotacijos paskirstomos, tai vienas iš žmonių, su kuriais aš kalbėjau (tai Zigmantas Mauricijus – Nordea banko vyriausiasis ekonomistas), man pasakė: „Žiūrėkite, buvo Maršalo planas, tada padėjo bizniui. Dabar padeda žemės ūkiui, infrastruktūrai ir padeda ekologiniams reikalams“.
Kas tie „ekologiniai reikalai“? Tai kai vargstančiam Lietuvos municipalitetui duoda pinigų technologijoms, kurios saugo aplinką. Paskui pinigai baigiasi, technologija brangi… Na tai tas pats, kaip padovanoti vargšui poršė – labai šaunu, tik atsarginės dalys brangios.
Pagaliau pagrindinė problema, apskritai esminė demokratijos, rinkos raidos perspektyvoms Rusijoje, apskritai visame pasaulyje. Aš nuvažiuoju, matau labai mielą kurortinį miestelį, švarutėlį, municipalinę purvo gydyklą, ir municipalinį vandens parką, po kupolu dirbtinio sniego kalnelį, kuris įrengtas kažkaip už juokingą sumą, man regis, apie 50 milijonų dolerių. Rusijoje analogiškas statinys kainuos gerokai daugiau. Ir aš apskritai nesuprantu, kam mane čia atvežė (ar aš vandens parkų nemačiusi?), kol man nepasako, kad prieš 13 metų čia, Druskininkuose, buvo vienas skurdas.
Buvo 30 procentų bedarbių, visos gydyklos sugriautos, prieš 12 metų atėjo naujas meras iš verslo (tai Ričardas Malinauskas) ir štai miestas, dėka mero, kuris nuo to laiko, žinoma, išrinktas trečiai kadencijai ir, beje, socialdemokratas, nors jis iš verslo, štai miestą teisingai sutvarkė. Miestas įgavo infrastruktūrą, aplinkui ją atsirado investuotojų. Ir štai aš susitinku su tuo meru ir klausiu: „Sakykite, štai, prieš 12 metų buvo 30 procentų bedarbių. O kiek dabar?“
O jis, toks ekspresyvus vyriškis, įtūžta ir sako: „Dabar mieste bedarbių 15 procentų. Tik žinote, tie, kas nedirba, jie gal pagalvos, ar dirbti už pusę mano algos. Nes kam jiems dirbti? Tūkstantis litų – toks atlyginimas gamykloje, o štai jeigu tu bedarbis, žmona bedarbė dar, jei turi porą vaikų, tai su visomis pašalpomis gauni 1100 litų. Kam dirbti?“
Ir aš užduodu tą patį klausimą premjerui Kubiliui. Jis apsimeta, kad nesupranta klausimo, jis sako: „Taip, mes turime problemų su tais, kas piktnaudžiauja pagalba, kas realiai dirba ir dar gauna pašalpą. Mes tai dabar perdavėme savivaldybėms, ir dabar pas mus jų mažėja“, Aš sakau: „Pone premjere, aš ne apie apgavikus, o apie skurdžius“. Tai žiaurus klausimas premjerui, kuris panaikino biudžeto deficitą ir sumažino algas, ir dėl to rudenį pralaimės rinkimus. Tačiau jei šitą klausimą užduoti ne premjerui, tai kam gi užduoti?
Ir premjeras atsako: „Taip, yra tokia problema. Jūs žinote, Devidas Kemeronas Anglijoje sakė, kad Didžiojoje Britanijoje po maištų, taigi, irgi sakė, kad yra ištisos kartos, kurių senelis nedirbo, tėvas nedirbo ir jis pats nežino, kaip dirbti“. A! Nereikia man sakyti, kad yra tokia problema, pone premjere. Aš pati žinau, kad yra. Ką jūs rengiatės su ja daryti Europos šalyje? Nėra atsakymo.
Čia ir yra tai, apie ką aš kalbu. Nes yra minimumas, žemiau kurio Europos šalis, saugoma Europos tradicijų, dėl ko Lietuva į ją ir įstojo, nenusmuks nei politikoje, nei ekonomikoje. Viena vertus, tai visai kitas laisvės lygis, tai visiškai kitas politinės diskusijos lygis, negu tos šventės su išpuoštais vaikais, kokias mes dabar turime Rusijoje. Bet yra ir maksimumas, lubos. Ir tos lubos labai žemos.
Nes šalis Lietuva (ir aš kalbu ne tik apie Lietuvą, aš kalbu apie principą) atsidūrusi uždarame rate: atlyginimai gana maži, kad sustabdytų smegenų ir rankų nutekėjimą, nes kam jaunam lietuviui gyventi Lietuvoje, jei galima gyventi Norvegijoje, o mokesčiai nepakankamai maži ir taisyklės nepakankamai paprastos, kad padarytų ją konkurencingą, palyginus su Kinija, kad padarytų iš jos Europos surenkamąjį cechą. Ir tai yra tiesioginis visuotinės rinkimų teisės padarinys. Jūs turite skurdžių rinkėją, sugadintą sovietų, jūs turite neryžtingus politikus, kaip dauguma demokratinių politikų.
Ir štai, tiesą sakant, Lietuvoje tame seminare, kuriame buvau, kuriame Andrejus Ilarionovas skaitė pranešimą apie tai, kad nelaisvos šalys (skaityk „Kinija“) dabar vystosi žymiai greičiau už laisvas. Senas įsivaizdavimas, kad „laisvė – tai spartus vystymasis“, paseno. Bet čia, suprantama, kalbama apie politinę laisvę. Nes tai, kas liečia ekonominę laisvę, ji visiškai išlieka.
Ekonomiškai laisvos šalys (skaityk „Kinija“) vystosi greičiau už ekonomiškai nelaisvas (skaityk „Europa“), nes politinė laisvė, esant visuotinei rinkimų teisei, kaip visada žmonijos istorijoje, baigiasi ekonomine nelaisve vargingose šalyse ir diktatūra ar populistais. Taip buvo nuo Atėnų, kurie buvo nuostabi, geniali demokratinė šalis, bet kuri nebuvo ekonomiškai laisva šalis ir kuri turėjo Sofoklį ir Aristotelį, ir negalėjo būti Bilo Geitso (Bill Gates).
Ir aš labai rimtai galvojau, ar noriu tokio likimo Rusijai, nes yra minimumas, yra kelias be rizikos. Tai geras rimtas minimumas. Ir yra kitas variantas – autoritarinis prezidentas be garantijų, kuris gali virsti antruoju Putinu, o gali padaryti tautos išgelbėjimui būtinų reformų. Ir aš pamaniau, kad taip, aš, ko gero, pasirengusi rizikuoti, nes pirmajame kelyje nepralaimėsi, bet ir niekada nelaimėsi.
Nuotraukoje: žymi Rusijos politikos apžvalgininkė Julija Latynina, per RTVi televiziją ir radiją “Echo Moskvy” transliuojamos autorinės laidos “Kod dostupa” autorė.
2012.07.05
