Praėjusią savaitę teko klausytis aktualios žurnalisto Gintaro Aleknonio laidos “Ant svarstyklių”, kuri rodyta per LRT. Į diskusiją buvo pakviesta Vilniaus universiteto prof. Danutė Gailienė bei Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Arvydas Anušauskas.
Kalbėta apie tai, ko mūsų valstybė neteko, profesionaliai, operatyviai ir giliai neįvertinusi sovietinės okupacijos atneštų moralinių nuostolių. Pasak laidos vedėjo, Lietuva tuoj švęs 21-ąsias nepriklausomybės metines, o Liustracijos komisija iki šiol taip ir neužbaigė savo užsibrėžtų darbų. Maža to, Liustracijos komisijos vadovas yra viešai prasitaręs, jog norėtų trauktis iš šių visuomeninių pareigų, nes, suprask, “traukinys negrįžtamai nuvažiavęs, ir jo jau nebepavysi”.
Manau, kad diskusija buvo ne tik įdomi, bet ir vertinga. Įsiminė Seimo NSGK vadovo A.Anušausko pastaba, jog buvo galima daug ką nuveikti liustracijos srityje ir prieš 20 metų. Bet tąsyk tiesiog nieko nebuvo daroma arba daroma labai mažai. Todėl ir privalome susitaikyti su nemalonia pavėlavusiojo būsena. Istorikas, parlamentaras A.Anušauskas pabrėžė, jog Lietuva laisva jau daugiau nei du dešimtmečius, bet liustracijos nebuvo siekiama įgyvendinti. Tiksliau tariant, reali liustracija truko toli gražu ne du dešimtmečius. Seimo NSGK pirmininko paskaičiavimais, liustracijos reikalais po nepriklausomybės atstatymo valstybė rūpinosi vos dvejis metus. Todėl tokie prasti ir rezultatai.
Tačiau toks atsainus valstybės požiūris į liustraciją dar nereiškia, kad liustracija nėra svarbi. Žinoma, tos svarbos, kuri buvo, pavyzdžiui, 1992-aisiais metais, šiandien jau tiek nebeliko. Bet liustracijos reikalai buvo vis tik svarbūs dar ir 1998-aisiais. Ir dabar šis dalykas aktualus tiek nacionalinio saugumo, tiek valstybės interesų gynimo požiūriu. Mat tie, kurie bendradarbiavo su KGB ir kitomis sovietinėmis represinėmis struktūromis, tačiau dėl vienų ar kitų priežasčių liko neįvardinti arba neprisipažinę, negali atnešti trokštamos ramybės, stabilumo, vienybės.
Žurnalistui G.Aleknoniui paklausus, o gal vis dėlto liustracijos nebuvimas valstybei atnešė daugiau naudos, nei žalos, prof. D.Gailienė pateikė vaizdingų palyginimų. Štai tie palyginimai. Jei šeimoje buvo atsitikęs baisus, tragiškas, nemalonus nutikimas, o visi šeimos nariai vengia šios temos, nesistengia išsiaiškinti, kodėl nelaimė įvyko, – tikros santarvės ir meilės šeimoje vis tiek nebus. Nepaisant net įsitikinimo, esą nepatogūs klausimai ignoruojami tik dėl to, jog norima išsaugoti ramybę. Prof. D.Gailienės žodžiais tariant, neįvardinti, neiškalbėti, neapmąstyti nemalonūs bei skaudūs dalykai neleidžia ramiai gyventi. Neįvardintos problemos šeimą naikina tarsi iš vidaus, trukdo normaliems tarpusavio santykiams, nors iš išorės galbūt atrodo, kad šeimoje – didžiausia darna ir susiklausymas. Pasak prof. D.Gailienės, Lietuva šiandien įstrigusi “nebrandumo lygyje”. Lietuva nerado būdo ir priemonių, kaip civilizuotai prabilti apie savo praeitį, kaip įvertinti sovietinės okupacijos atneštas moralines kančias bei netektis. “Mes net nenorime išsiaiškinti, kaip sovietinė praeitis paveikė mūsų sąmonę, kaip įtakoja mūsų dabartį ir kaip įtakos mūsų ateitį. Mes tiesiog nekalbame, o jei prasideda kokia nors diskusija, tai ji primena paauglių ginčus, kurie neišsiverčia be šauksmų, kaltinimų, stokoja argumentų ir faktų, – maždaug taip kalbėjo prof. D.Gailienė.
Liustracijos nebuvimas Lietuvos visuomenei atnešė didelės žalos. Lietuviai šiandien galėjo tapti brandesni, drąsesni, darbštesni, jei būtų išdrįsę įvardinti sovietinės praeities atneštas blogybes. Prof. D.Gailienės įsitikinimu, Lietuva galėtų pasimokyti iš Norvegijos ir Vokietijos patirčių. Šių šalių elgsena rodo, jog okupacija pirmiausiai atneša ne tiek ekonominių, kiek moralinių bėdų. Vienintelis būdas atsikratyti praeities šmėklų tėra vienas – tas šmėklas būtina įvardinti ir įvertinti. Vokietija ir Norvegija savo praeitį įvertino itin griežtai, aiškiai, konkrečiai. Tiek Berlyne, tiek Osle buvo viešai pareikšta, kas yra patriotai, o kas – išdavikai, kolaborantai, prisitaikėliai. Ypač Norvegijoje buvo tiksliai, smulkiai ir sąžiningai pasakyta, kas yra išdavikai, o kas – aukos. Ir dabar šios dvi valstybės kuo puikiausiai tvarkosi. Jų ekonomika bei moralė pasiekusi aukštą lygį, ir šis lygis pasiektas, pasak D.Gailienės, dar ir dėl to, jog vokiečiai ir norvegai nepabijojo sąžiningai pažvelgti į savo netolimą praeitį.
Žinoma, Lietuvoje karts nuo karto pasigirsta nuomonių, esą Lietuva nieko neprarado, neįvardinusi sovietinių kolaborantų bei išdavikų. Prof. D.Gailienės įsitikinimu, laiku neatlikę rimtos liustracijos mes sau tik pakenkėme. Suprantama, liustracijos traukinys labai pavėlavo. Tačiau tai reiškia, kad didelė Lietuvos visuomenės dalis šiandien kenčia dėl gilaus neteisingumo. Nuo sovietinių represijų bei persekiojimų nukentėję lietuviai nūnai patiria milžiniškas moralines nuoskaudas. Jie puikiai mato: per dvidešimt nepriklausomybės metų sovietinės okupacijos parankiniai nebuvo nei įvardinti, nei įvertinti. Atvirkščiai. Buvę koloborantai pirmaujančias pozicijas išsaugojo ir nepriklausomoje Lietuvoje. Be kita ko, buvę kolaborantai nepriklausomoje Lietuvoje dažnusyk įgijo dar daugiau turtų bei įtakos, nei sovietmečiu. Nuo sovietinių represijų nukentėję lietuviai regi, kad buvę jų skriaudikai ir dabar lemia jų likimus, užimdami strategiškai svarbius postus valstybinėse ir komercinėse struktūrose.
Prof. D.Gailienė prisipažino kalbėjusi su daugeliu sovietinės okupacijos aukų. Nuo sovietinių represijų nukentėję asmenys – dažniausiai tylūs kentėtojai. Jie tikrai netrokšta keršto, nesiruošia bausti, persekioti savo budelių. Tačiau dauguma jų pabrėžia, kad nepriklausomą Lietuvą valdyti turėtų vis dėlto ne buvę komunistai ar kagėbistai. Su tokia realybe sovietinės okupacijos aukos niekaip negali susitaikyti. Visos sovietmečio aukos tvirtina: “taip neturėtų būti”. Remiantis traumų psichologijos nuostatomis, jei nukentėjęs žmogus nesulaukia dienos, kada jo kankintojai bent viešai įvardinami, sovietmečiu patirta moralinė, psichologinė trauma nuolat didėja, auga, plečiasi ir laisvę atgavusioje Lietuvoje. Net persiduoda nukentėjusiųjų vaikams, anūkams. Mat nukentėjusiųjų atžalos puikiai mato, puikiai jaučia, kad jų tėvai ir seneliai vis tiek nesijaučia saugūs, ramūs, laimingi.
Trauma, atsirandanti nesulaukus teisingumo, kliudo gyventi prasmingai ir ateityje. Tik iš šono žvelgiant, kolaborantų neįvardinimas nieko blogo neatneša. Deja, visi šie dalykai tampriai susiję. Taigi dėl liustracijos nebuvimo praradome tūkstančius gyvybių. Tūkstančiai lietuvių nusižudė, prasigėrė, nieko gero nepastatė, nesukūrė, nepagamino tik dėl to, kad nebuvo įgyvendinta rimta liustracija. Vokietijoje buvo uždrausta naciams užimti aukštus postus žlugus Hitleriui. Po fašizmo žlugimo naujus sprendimus Vokietijoje priimti atėjo nieko bendro su naciais neturėję vokiečiai – kitokio mąstymo, kitokių pažiūrų. Tuo tarpu Lietuvoje aukštuose postuose liko tie patys, kurie aktyviai veikė okupacijos metais. Ši realybė trukdo ir tebetrukdo Lietuvai rimčiau atsistoti ant kojų. Šiandieninė statistika byloja, kad Lietuvoje dabar apie 40 proc. vyrų miršta nesulaukę nė 60-ies metų. Tai – vienas blogiausių rodiklių visoje Europos Sąjungoje. Ypač lyginant su šalimis, kur buvo įgyvendinta liustracija. Šalyse, kur liustracija buvo įgyvendinta konkrečiai, rimtai, operatyviai, žmonės gyvena kur kas ilgiau, linksmiau ir prasmingiau. Nors liustracija ir gyvenimo trukmės klausimai tarsi tiesiogiai ir nesusiję.
O kodėl taip trumpai Lietuvoje gyvena vyrai? Šį klausimą pateikė laidos vedėjas G.Aleknonis.
Diktatūrą pakeitė demokratija, tačiau šie pasikeitimai buvo daugiau paviršutiniški, nei giluminiai. Pavyzdžiui, tų, kurie sovietmečiu formavo sveikatos politiką, – niekas nepakeitė. Taigi sveikatos apsaugai vadovauja tie patys politikieriai, kurie žino tik “kaip uždrausti”, o naujų metodų neišmano, nenori išmanyti arba nepajėgia išmanyti. Pasak prof. D.Gailienės, tai – tik vienas pavyzdys, kada liustracija būtų padėjusi apsivalyti.
Štai dar vienas prof. D.Gailienės pavyzdys. Visoje Rytų Europoje gausu priešlaikinių mirčių, susijusių su savižudybėmis, girtuokliavimu, sveiko gyvenimo būdo nebuvimu. Tačiau ilgiausiai žmonės gyvena Slovėnijoje ir Čekijoje, kur liustracija buvo įgyvendinama griežčiausiai, operatyviausiai ir veiksmingiausiai. Čekiją ir Slovėniją dabar valdo modernūs, demokratiški žmonės, o ne buvę sovietiniai funkcionieriai, prisitaikėliai ir kolaborantai.
Žurnalistas G.Aleknonis teiravosi, gal kai kuriems buvusiems kagėbistams šiandien gėda dėl praeities darbų, gal buvusieji nori išsivaduoti iš neapibrėžtos būsenos, nes bijo šantažo…
Atsakydamas į šį klausimą Seimo NSGK pirmininkas A.Anušauskas pabrėžė, kad Lietuvoje itin daug literatūros apie kalėjimuose, tremtyje, lageriuose patirtus kentėjimus, tačiau nuoširdžių, išsamių CK, KGB darbuotojų išpažinčių nėra nė vienos. Turime tik keletą buvusių KGB darbuotojų itin neinformatyvius, itin abstrakčius memuarus. Pasak parlamentaro A.Anušausko, kai kuriuos buvusius sovietinius saugumiečius galbūt ir kamuoja kaltės jausmas. Gal jie ir norėtų atvirai prabilti. Bet jie tarsi kažko bijo. Pavyzdžiui, nenori prarasti rusiškos pensijos, kuri – užtektinai solidi. Prieš dešimt metų tokių, kuriems Maskva mokėtų pensijas, buvo apie pusantro tūkstančio. Šiandien tokių greičiausiai likę apie tūkstantį. Tad buvusius kagėbistus nuo išpažinčių kažkas sulaiko. Žodžiu, tylima ne tik todėl, kad bijoma prarasti rusiškas pensijas. Tylima dar ir dėl to, kad kas iš jų nepritaria nepriklausomybės idėjai.
Žurnalistas G.Aleknonis prisiminė buvusio Čekijos prezidento Vaclovo Havelo žodžius, esą ten, kur kaltė pripažįstama ir dėl jos gailimasi, turėtų atsirasti vietos ir atlaidumui. Gal mes turime irgi būti atlaidesni? Kur čia toji riba tarp “atleisti” ir “neatleisti”? Toks buvo žurnalisto klausimas.
Tada prof. D.Gailienė prisiminė kunigo Juliaus Sasnausko, kalėjusio sovietmečiu lageryje, žodžius. Kunigas J.Sasnauskas yra pasakęs: “atlaidumo ir dovanojimo matėme daugiau negu reikia, tik kad atleidimo niekas neprašė”. Prof. D.Gailienės išvada tokia: matome, kad Lietuvoje niekas per daug nesigriaužia dėl praeities nusikaltimų. Lietuviai pasiruošę atleisti. Lietuviai nėra keršingi, agresyvūs. Bet bėda, kad buvę kagėbistai atleidimo neprašo, kad buvę sovietiniai veikėjai nė neketina atgailauti. Kaip galima atleisti nusidėjėliui, jeigu jis neprašo atleidimo?
Prof. D.Gailienės įsitikinimu, agresyvumas, piktumai, abipusiai kaltinimai kyla ir dėl liustracijos procesų nebuvimo. Kadangi liustracijos nebuvimas skatina neapibrėžtumą, nežinojimą, nepasitikėjimą visų visais. Tas piktumų, gandų, paskalų kamuolys nuolat auga, nes Lietuva bando kurti ateitį neįvertinusi praeities.
Lietuvos rodikliai šiandien itin prasti, nes prie valdžios vairo liko tie patys, kurie pataikavo okupantams. Daug priešlaikinių mirčių Lietuvoje užfiksuojama, nes Lietuvoje nėra teisybės.
Galima net taip pasakyti: komunizmas turėjo ryškų stabdomąjį poveikį tautos tobulėjimui. Lietuva sovietmečiu vystėsi, bet vystėsi visai ne ta kryptimi, ne taip, kaip reikėjo. Sovietinė santvarka buvo tarsi tramdomieji marškiniai. Jie neleido lietuviams dirbti taip, kaip dirbo demokratinėse santvarkose gyvenančios tautos. Lietuvos atveju atsilikimas prilygintinas maždaug 15-ai metų. O pinigine išraiška – per 20 milijardų litų. Taigi sovietmetis Lietuvai atnešė ir ekonominės, ir moralinės žalos.
Pasak Seimo NSGK pirmininko A.Anušausko, dabar, prabėgus 20-čiai metų, jis matytų liustracijos reikšmę kiek kitose sferose, nei KGB agentų ar KGB bendradarbių įvardinimas. Vaizdžiai tariant, liustracijos turėtų šiandien būti daugiau ir švietimo, kultūros sferose. Visuomenė turėtų palaikyti tų menininkų, kurie ryžtasi kurti meninius filmus apie tremtį ar partizanus, iniciatyvą. Juk dar prieš dešimt metų kai kurie menininkai atvirai sakydavo, jog kurti romaną ar filmą apie tremtį – niekam neįdomu. Dabar situacija po truputį keičiasi, ir valdžia privalo labiau rūpintis liustracijos poveikiu visuomenės nuotaikoms.
Paskambinęs vienas klausytojas ironiškai pareiškė, esą Lietuvoje KGB jau nėra daugiau nei 16-a metų, o “Liustracijos komisija vis dar ieško buvusių KGB informatorių”. Išgirdęs šį klausimą Seimo NSGK pirmininkas prisiminė ir dar vieną skausmingą aplinkybę. Liustracija visai nepalietė teisėjų klano. Jam yra tekę girdėti, kaip kai kurie teisėjai giriasi valstybei ištikimai tarnaujantys daugiau nei 30-imt metų. Pasak A.Anušausko, tokie teisėjai yra įtartini, kadangi prieš 30 metų Lietuvos valstybės nebuvo. Taip kalbantis teisėjas Lietuvos valstybei ištikimai tarnauti galėjo daugiausiai 20 metų. Bet jei jis sako, kad tarnavo tris dešimtmečius, vadinasi, jis neskiria sovietinės Lietuvos nuo nepriklausomos Lietuvos. Ar lietuviai gali pasitikėti tokio teisėjo sprendimais?
Žurnalistas G.Aleknonis pastebėjo, jog liustracijos priešininkai visuomet pabrėžia, kad visi reikšmingi archyvai išvesti į Rusiją, todėl Lietuvoje neįmanoma jokia rimta liustracija. Esą bandome sučiupti tik kilbukus, tuo tarpu lydekos ir šamai plaukioja palikti ramybėje. Čia Seimo NSGK pirmininkas A.Anušauskas prisiminė estiškąjį pavyzdį – Hermano Simmo pavyzdį. Apie šį buvusį KGB agentą Estija irgi teturėjo labai mažai žinių. Tik užuominas. Bet net toji kruopelytė apie įtartiną H.Simmo praeitį estų slaptosioms tarnyboms padėjo neutralizuoti išdaviką. Tad žvalgybiniuose procesuose svarbiausia yra ne informacijos gausa, o informacijos svarbumas, aktualumas. Tad ir Lietuva net ir iš šalutinių išvadų ar užuominų gali padaryti reikiamų bei svarbių išvadų.
Kitas į laidą paskambinęs klausytojas tvirtino, jog užmiršti – tai iš naujo kartoti buvusias klaidas. Jo manymu, liustracija verkiant reikalinga, nes dabartinė padėtis jaunąją kartą moko, skatina tapti išdavikais. Dabartinė šalies padėtis jaunuoliams ir jaunuolėms tarsi sako: nelaimės atveju geriau tapk kolaborantu, nes patriotai – visuomet lieka durniaus vietoje…
Seimo NSGK pirmininkas prisiminė atvejų, kai buvę partizanai ir politiniai kaliniai surinkdavo faktų apie buvusius kolaborantus, o prokurorai ir teisėjai tą per didžiausius vargus surinktą medžiagą tyčia pradangindavo. Specialiai pamesdavo.
Prof. D.Gailienės įsitikinimu, liustracijos procesai dabarties sąlygomis – greičiausiai jau ne pats svarbiausias dalykas. Kur kas svarbiau nūnai deramai apmąstyti savo netolimą praeitį. Tokie apmąstymai itin svarbūs, mat psichologinių traumų poveikis antrąjai ar trečiąjai kartai iki šiol neištirtas būtent tose šalyse, kurios kentėjo komunistinę prievartą. Nacizmo ir holokausto poveikis tiriamas dažnai ir daug kur. Tuo tarpu komunizmo nusikaltimų įtaka žmonių moralei, psichologinei savijautai – pamiršti. O juk nacizmas truko kur kas trumpiau, nei komunizmas.
Apie komunizmo nusikaltimus tik puse lūpų kalbama ir pasaulyje. Nepaisant aplinybės, kad moksliškai nustatyta, jog okupacijų metu patirtos psichologinės traumos daro poveikį ir nukentėjusiųjų palikuonims; ne tik vaikams, bet ir anūkams, proanūkiams. Prof. D.Gailienė tvirtino, jog Lietuva privalo aiškintis, kiek komunistinės represijos pakeitė lietuvio charakterį – pavertė bailiu, prisitaikėliu, savo jėgomis nepasitikinčiu, nuolankiu vergu. Sovietmečiu patirtos traumos atneša itin daug komplikacijų, apie kurias mes kartais net nenutuokiame. Jei Lietuva atvirai prabiltų apie sovietmetį, jai pačiai labai palengvėtų. Mat pelkėje miesto nepastatysi. Panaši padėtis ir dėl valstybės ateities: ant baimės, melo, veidmainystės ir nutylėjimų gražios valstybės nesukursi.
Žinoma, pritariu tiek žurnalisto G.Aleknonio, tiek laidos svečių požiūriui: neatlikti darbai gilina lietuvių susiskaldymą, neveiklumą, abejingumą. Tačiau man norėjosi išgirsti bent jau klausimų, kas konkrečiai Lietuvoje stabdė liustracijos procesus. Juk šie klausimai – taip pat svarbūs. Įvardinę liustracijos oponentus galėtume bent jau matyti, kas bet kokia kaina trokšta Lietuvoje išlaikyti neteisybę. Mano įsitinkinimu, liustraciją reikėjo įgyvendinti 1991-aisiais metais, tuoj po Maskvoje žlugusio pučio. Tada buvo pats parankiausias momentas. Juo nepasinaudota. Nepasinaudojo būtent dešinieji, vadovaujami prof. Vytauto Landsbergio. Todėl man labai įdomu, kodėl dešinieji nepasinaudojo puikia galimybe įteisinti griežtą liustraciją: dėl nepatyrimo, dėl naivumo, dėl per didelio pasitikėjimo buvusiųjų padorumu? Tikrai neatmetu galimybės, jog tuo metu valdžioje buvusiems dešiniesiems nuoširdžiai atrodė, esą liustracija Lietuvai – per ankstyvi. Tad čia nedrįsčiau įžvelgti sąmokslo teorijų. Tačiau drįstu manyti, jog tokia diskusija taip pat praverstų. Ypač būtų įdomu išgirsti prof. V.Landsbergio nuomonę.
Praverstų diskusija ir apie tuos ketverius metus, kai dešinieji turėjo vos ne absoliučią daugumą Seime, bet liustracijos įgyvendinti nesugebėjo. Štai čia jau galima įžvelgti piktybiškumo elementų. Per ketverius metus buvo įmanoma nuversti didžiausius kalnus. Tad būtų labai šaunu, jei žurnalistai surengtų diskusiją, kas iš gausaus konservatorių, krikdemų, tautininkų ir politkalinių būrio trukdė plačiosios liustracijos procesams. Tokia laida taip pat būtų savotiška liustracija.
Nuotraukoje: Vilniaus universiteto profesorė Danutė Gailienė, parašiusi itin vertingą knygą “Ką jie mums padarė”.
2010.07.26
