Kai tei­sės ak­tai at­me­ta tau­tos mo­ra­lės pa­vel­dą


Print

Tai – oficialus, viešas „Lie­tu­vos Ca­ri­tas“ pa­reiš­ki­mas dėl Kon­sti­tu­ci­nio Teis­mo nu­ta­ri­mo. „Lie­tu­vos Ca­ri­tas“ ben­dri­ja, daugiau kaip 20 me­tų dir­ban­ti skur­do ma­ži­ni­mo, so­cia­li­nės at­skir­ties ir so­cia­li­nio ne­tei­sin­gu­mo įvei­ki­mo sri­ty­se, vie­šai pa­reiš­kia:

Kon­sti­tu­ci­nio teis­mo nu­ta­ri­mas, ku­riuo skel­bia­ma, kad Vals­ty­bi­nė šei­mos po­li­ti­kos kon­cep­ci­ja (ir, sa­vo ruož­tu, šei­mos sam­pra­tos kil­di­ni­mas  iš san­tuo­kos ins­ti­tu­to) ne­ati­tin­ka LR Kon­sti­tu­ci­jos, yra ne­at­sa­kin­go ir neat­si­žvel­gian­čio į il­ga­lai­kius vi­suo­me­nės po­rei­kius ju­ri­di­nės biu­ro­kratijos vei­ki­mo pa­vyz­dys.

Tūks­tan­čiai „Lie­tu­vos Ca­ri­tas“ ben­dra­dar­bių ir sa­va­no­rių kas­dien dar­buo­ja­si, pa­dė­da­mi iš­gy­ven­ti kraš­tu­ti­nia­me skur­de at­si­dū­ru­siems as­me­nims, glo­bo­da­mi baus­mes at­lie­kan­čius nu­teis­tuo­sius ir bu­vu­sius nu­teis­tuo­sius, iš pros­ti­tucijos ver­go­vės iš­trū­ku­sias mo­te­ris, so­cia­liai ap­leis­tus vai­kus. De­šimt­me­čiais su­kaup­ta mū­sų dar­bo pa­tir­tis lei­džia vie­na­reikš­miš­kai tvir­tin­ti: efek­ty­viau­sia skur­do, so­cia­li­nės at­skir­ties ir vi­suo­me­nės kri­mi­na­li­za­ci­jos pre­ven­ci­ja yra tra­di­ci­nė, vy­ro ir mo­ters su­da­ro­ma, vie­šu san­tuo­kos įsi­pa­rei­go­ji­mu at­sa­ko­my­bę pri­si­i­man­ti, sa­vo pa­rei­gas at­lie­kan­ti šei­ma.

Dėl iš­skir­ti­nio vaid­mens už­tik­ri­nant tau­tos bei pa­čios vals­ty­bės tęs­ti­nu­mą, šei­ma, kaip ją api­brė­žia Vals­ty­bi­nė šei­mos po­li­ti­kos kon­cep­ci­ja, ne­abe­jo­ti­nai tu­ri bū­ti įsta­ty­mų lei­dė­jo pa­lai­ko­ma, re­mia­ma ir pro­te­guo­ja­ma va­di­na­mų­jų „al­ter­na­ty­vių“ su­gy­ve­ni­mo for­mų at­žvil­giu – ben­dro gy­ve­ni­mo ne­su­si­tuo­kus, mei­lu­žių, pa­ra­le­li­nių su šei­ma „emo­ci­nio prie­rai­šu­mo da­ri­nių“ ir t.t. Tai ne­reiš­kia, kad il­ga­lai­kių ar trum­pa­lai­kių su­gy­ven­ti­nių po­ros ir jo­se gi­mu­sie­ji vai­kai tu­rė­tų ne­tek­ti jų so­cia­li­nę eko­no­mi­nę si­tu­a­ci­ją ati­tin­kan­čios vals­ty­bės glo­bos da­lies. Ta­čiau jų san­ty­kio įsta­ty­mi­nis pri­ly­gi­ni­mas šei­mai reikš­tų tei­sės de­gra­da­vi­mą, pa­ma­žu ve­dan­tį į vi­suo­me­nės bū­se­ną, ku­ri pa­gal vie­ną žmo­ni­jos vys­ty­mo­si tarps­nių te­ori­ją va­di­na­ma pro­mis­kui­te­tu…

Vals­ty­bės ir Kon­sti­tu­ci­nio Teis­mo pa­rei­ga – įsta­ty­mais ir tei­sė­kū­ra ska­tin­ti po­zi­ty­vias,  ug­dan­čias ir har­mo­ni­zuo­jan­čias vi­suo­me­nės gy­ve­ni­mo for­mas, o ne ga­min­ti tei­sės ak­tus, at­me­tan­čius am­žių pa­tvir­tin­tą tau­tos mo­ra­lės ir šei­mos eti­kos pa­vel­dą, le­gi­ti­muo­jan­čius griau­nan­tį in­di­vi­du­a­lis­ti­nį egoiz­mą.

Vi­suo­me­nė tu­ri tei­sę ti­kė­tis ir rei­ka­lau­ti iš Kon­sti­tu­ci­nio Teis­mo ir vi­sų tei­sė­kū­rą vyk­dan­čių ins­ti­tu­ci­jų, kad jos ne­už­mirš­tų sa­vo at­sa­ko­my­bės prieš tau­tos is­to­ri­ją ir at­ei­tį, o ne ak­lai pa­tai­kau­tų vie­na­die­nei ta­ria­mo „mo­der­nu­mo“ kon­junk­tū­rai.

Nuotraukoje: kunigas Ro­ber­tas Gri­gas,  „Lie­tu­vos Ca­ri­tas“ ge­ne­ra­li­nis di­rek­to­rius.

Laikraštis „XXI amžius“

2011.10.23


Prisijunkite prie diskusijos