Karaliaus Mindaugo sūnus Vaišvilkas, arba Lietuviškasis Budos gyvenimo atsikartojimas ( III )

3. Vaišvilko įvaizdis lietuvių išeivijos raštuose

Laimei, už Lietuvos ribų Vaišvilko fenomenas susilaukdavo daug didesnio dėmesio.

Turiu galvoje, be abejo, ne tik senuosius rusinų metraščius, kur Vaišvilkas minimas netgi dažniau ir plačiau už savo tėvą Mindaugą.

Įdomiausia, kad Vaišvilko figūra nuolatos domino lietuvius išeivijoje kur kas labiau nei Lietuvoje. Išeivijos raštuose galime rasti daug daugiau įdomios medžiagos apie pirmąjį Lietuvos karalių Mindaugą, jo krikštą ir jo sūnų Vaišvilką negu visoje ankstesnėje ir dabartinėje istoriografijoje, sukurtoje Lietuvoje.

Iš pradžių nesupratau – kodėl?

Juk mūsų išeivijos visų generacijų istorikai buvo atplėšti nuo Lietuvos archyvų, neturėjo tinkamų darbo sąlygų, nevalgė užtikrintos mokslinių institutų duonos, rašė dažniausiai laisvalaikiu…

Tik palaipsniui suvokiau jų rašinių vertę, visi jų tekstai – nepriklausomos žmogaus dvasios darbas ir vaisius. Nepriklausomybė nuo akademinės bendruomenės žaidimo taisyklių galbūt sumažino jų raštų išorinį moksliškumą ir akademikai gali išdidžiai klijuoti jiems mėgėjų etiketes. Tačiau jų darbuose keleriopai daugiau originalių įžvalgų ir koncepcijų, negu daugelyje svetimas mintis gromuliuojančių akademinio stiliaus veikalų.

Tai ištisas brandžios ir konceptualiai savarankiškos lietuviškos istoriografijos kontinentas, kuris Lietuvoje sovietmečiu buvo draudžiamas, neprieinamas, o ir šiandien beveik nežinomas, bent jau plačiau nenaudojamas ir nepropaguojamas pakartotiniais, lengviau pasiekiamais leidiniais.

Kartais susidaro įspūdis, kad mūsų išeivijos unikalusis palikimas tyčia nutylimas, vengiant ir neskatinant jį pažinti Lietuvoje gyvenusiems, gyvenantiems ir gyvensiantiems lietuviams. Mėgėjiškos istoriografijos etiketė išeivijos istorikams klijuojama kaip tik todėl, kad jų tekstuose per daug lietuviškos minties laisvės ir nenuvalkiotos šaltinių medžiagos.

Drąsiau atvėrus dar geležinės uždangos tarp sovietinių Rytų ir laisvų Vakarų laikais uždarytus informacijos šliuzus, lietuviškos išeivijos istoriografija viena banga nuplautų dešimtmečiais kurtos ir nūnai Lietuvoje kuriamos „nemėgėjiškos“ pseudoistoriografijos apnašas nuo Lietuvos istorijos. Visų Lietuvos istorijos periodų specialistai, neminint studentų, gautų neįkainojamą naujų originalių idėjų ir duomenų bazę.

Ne kur kitur, o kaip tik išeivijoje „juodžiausia ir kruviniausia“ Vaišvilko figūra susilaukė daug daugiau dėmesio nei Lietuvoje. Ne tik istoriografijoje, bet ir grožinėje literatūroje Vaišvilkas ne kartą iškilo visai kitokiais reprezentaciniais pavidalais, nei okupuotoje tėvynėje.

Sunku pasakyti, kokie giluminiai psichologiniai išgyvenimai maitino išeivijos rašytojų dėmesį Vaišvilkui, tačiau būtent toli nuo Lietuvos buvo sukurti Vaišvilkui skirti pačių lietuvių kūriniai. Žymesnieji tarp jų: Vytauto Alanto (1902–1990) apysaka „Viešpats ieško Viešpaties“ ir Juozo Kralikausko (1910–2007) romanas „Vaišvilkas“ (1971), trečiuoju įėjęs į istorinių romanų tetralogiją – „Tit­nago ugnis“ (1962), „Mindaugo nužudymas“ (1964) ir „Tautvilas“ (1973).

Keista, nors vėlgi galbūt dėsninga, kad ir tie Vaišvilkui skirti kūriniai Lietuvoje neranda guvesnio atgarsio. Kai pirmą kartą Lietuvoje buvo išleisti kažkodėl tik trys istorinės J. Kralikausko tetralogijos romanai (be „Tautvilo“; Vilnius: Vyturys, 1993), leidinyje buvo įdėta pratarmė, kuri, deja, galėjo greičiau atbaidyti skaitytoją nei sudominti.

Ir dar liūdniau, kad pratarmė tarsi prasilenkė su rašytojo istorinėmis koncepcijomis ir jo novatoriško pasakojimo struktūromis bei kalbos magija. Pratarmės autorius tarsi nerado kriterijų nei koordinačių J. Kralikausko originalumui matuoti ir baigė savo pratarmėlę nei šiokiu, nei tokiu pasiteisinimu ar pasiguodimu, atseit, „ligi šiolei lietuvių istorinis romanas neturi tobulumo etalono“ ^[1]. Tarsi kokios nors kitos tautos istorinis romanas turi ar išvis gali turėti kokį „tobulumo etaloną“…

Tuo tarpu išeivijoje daug įžvalgiau pasižiūrėta į J. Kralikausko istorinę tetralogiją. Šiaip jau santūrus pagyrimams Vytautas A. Jonynas trumpa analize įrodė, jog J. Kralikauskui pavyko pavaizduoti Vaišvilko,

šio lietuviško Dievo ieškotojo, Mindaugo vyriausiojo sūnaus, tragišką didybę, kadangi jis pasirinko savo romanui retai kada naudojamą šiame žanre „išpažintinės apysakos“ modelį. Tai Vaišvilko surašytoji kronika, jo „išpažintis šventajai Cerkvei ir Ganytojams“. Iš esmės Kralikausko „Vaišvilkas“ – tai istoriosofinė studija, kurios kadaise pageidavo Vincas Mykolaitis-Putinas.^[2]

Pagaliau ir antrosios nepriklausomybės laikais apysaką jaunimui apie penkiolikmetį kunigaikštį Vaišvilką „Mindaugo sūnus“ (1998) parašė ne kas kitas, o grįžęs Lietuvon kūrybingasis egzodo prozininkas Kazys Almenas.

Išeivijos Lietuvių istorijos draugijos leistame žurnale „Tautos praeitis“(t. II, kn. 1, 1964) užtikau ir visiškai netikėtą, gali sakyti, vienintelį mano perskaitytoje Mindaugo epochos istoriografijoje ne priešišką, o dargi aukštą Vaišvilko figūros vertinimą.

Nuostabą stiprino dar ir tas faktas, kad straipsnio autorius – žinomas katalikų veikėjas marijonas kun. K. Matulaitis. Atrodytų, kaip čia galėjo giliai tikintis katalikas geru žodžiu atsiliepti apie lietuvių kunigaikštį, kuris daugelio istorikų peikiamas ir, kaip matėme, beveik keikiamas dėl to, kad buvo perėjęs į pravoslavų tikėjimą ir dargi visą Lietuvą norėjęs įtraukti į pravoslavybę. O čia kun. K. Matulaitis juodu ant balto rašo:

Gerbtinas yra ir Mindaugo sūnus Vaišvilkas (?1227–1268). Jis karaliaus Mindaugo pavedamas valdė Naugarduką, vėliau – Lietuvos pietvakarius, ir tėvui buvo patikimas asmuo. […]Atrodo, Vaišvilkas, kurs jaunystėje buvo įkaitu pas Rytų apeigų Alicijos kunigaikštį, susipažino ir pamilo jų apeigas. Grįžęs į Naugarduką, pasikrištino Rytų apeigomis. Kad jis buvo pamaldus vyras, matome iš jo veiksmų: įstojo į Rytų apeigų vienuolyną. Ir nors po tėvo mirties, giminių skatinamas, porą metų valdė Lietuvą, bet, reikalus sutvarkęs ir jos valdžią perleidęs švogeriui Švarnui, pats vėl pasitraukė į vienuolinį gyvenimą. Deja, neilgai džiaugėsi nuošalumu, – Vladimiro vienuolyne kardo kirčiu į galvą nužudė jį Švarno brolis Levas 1268 m. Jis, Vaišvilkas, galėtų būti kandidatas į šventuosius.^[3]

Galima įvairiai aiškinti kun. K. Matulaičio poziciją – galbūt jo paties priklausymas vienuolių Marijonų ordinui leido daug giliau nei pasauliečiams istorikams suvokti vienuolišką Vaišvilko žygį ir jo vidinį poreikį grįžti į vienuolyną, atsisakius Lietuvos valdovo karūnos. Pasauliečių sąmonei paradoksalus faktas, atrodo, buvo puikiai suprantamas kun. K. Matulaičiui, ir pasirinktas vienuolio gyvenimas neatrodė absurdiškas žmogui, kuris pasiskyrė sau vienuolio dalią.

Galimas dalykas, kad įtakos turėjo tas faktas, jog kun. K. Matulaitis buvo mūsų didžiojo arkivyskupo palaimintojo Jurgio Matulaičio giminaitis ir krikšto sūnus, perėmęs savo krikštatėvio nuostatas. Deja, Lietuvoje iki šiol platesnė visuomenė nėra nuosekliau supažindinta su Jurgio Matulaičio veikla ir raštais, kurie paliudytų, kokio masto ir kokios nūdienės reikšmės yra J. Matulaičio palikimas lietuvių visuomenei, dar ir šiandien draskomai ir skaldomai etninių ir tikybinių susipriešinimų.

Belieka tikėtis, kad lietuvių pažintis su restauruotu ir dabar „Seniausios lietuvių literatūros istorijoje ir chrestomatijoje“ paskelbtu biografinės paskirties kūriniu „Dievo išrinktojo Vaišvilko gyvenimas“ ir kitais seniausiais tekstais, iki šiolei nežinotais ar užmirštais, prisidės prie niekam nereikalingų religinių fobijų ir tautinio susipriešinimo ženklų bei proveržių mažėjimo ir išnykimo.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: literatūrologas, literatūros kritikas, humanitarinių mokslų daktaras, rašytojas Algimantas Bučys.

(Ištrauka iš Algimanto Bučio knygos „Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija“. – Vilnius, 2012).

(Bus daugiau)

2013.03.17