Karaliaus Mindaugo sūnus Vaišvilkas, arba Lietuviškasis Budos gyvenimo atsikartojimas ( XIX )

29. Vaišvilko ir jo bendraamžių kultūriniai interesai

Mėginant restauruoti vienuolio Vaišvilko ir jo lietuvių bendraminčių gyvenimą bei dvasinius siekius, atsižadėjus pasaulietinės buities, šlovės ir naudos, reikėtų išjudinti nemažus graikų ortodoksinės literatūros dirvonus, kurie, deja, beveik netyrinėti Lietuvoje. Tačiau bent keli Rusios religinės kultūros štrichai, manau, būtini, nes antraip sunkiai galėsim suvokti, ko ieškojo ir ką galėjo rasti viduramžių vienuolyne Lietuvos valdovo įpėdinis ir jo bendražygiai.

Kunigaikštis Vladimiras, pasak metraštininko,

perrašė Apaštalą aprakos, ir Prologą perrašė dvylikai mėnesių, šventųjų tėvų gyvenimų išguldymą ir šventųjų kankinių žygius, kaip jie apsivainikavo už savo kraują, pralietą už Kristų, ir dvylika minėjų ^[1]perrašė, ir triodes, ir oktoiches, ir irmologijas ^[2]. Perrašė jis ir mišių šv. Grigaliui knygą, ir vakarines bei rytines maldas perrašė greta maldaknygės. O maldaknygę nupirko iš protopopo žmonos už aštuonias grivinas, ir atidavė Šv. Grigaliaus cerkvei“ . Pačiai cerkvei „Šv. Grigaliaus ikoną nutapė ant aukso, ir aukso griviną padėjo, ir žemčiūgą, ir nutapė Švč. Dievo Motinos ikoną, ant aukso, ir ant jos uždėjo aukso monistą su brangakmeniais, ir nuliejo vario duris; jis pradėjo tapyti šventovę, ir ištapė visus tris altorius, ir visas kupolo pagrindas buvo ištapytas, bet nebaigė, nes liga sutrukdė. Nuliejo jis varpus nuostabaus skambėjimo, kokio nebuvo lig tol visame krašte (ibidem).

Šiuolaikiniam skaitytojui gali atrodyti, kad viską darė, tapė, perrašinėjo, liedino pats kunigaikštis, bet viduramžių žmogui buvo aišku, kad viskas buvo daroma kunigaikščiui Vladimirui sumanius, paliepus ir užmokėjus. Visus darbus, be abejo, atliko rusinų arba graikų kviestiniai meistrai, knygas perrašinėjo vienuolynų skriptoriumuose raštingi vienuoliai, nors metraštininkas neužmiršta paminėti, jog kai kuriuos tekstus perrašė pats kunigaikštis.

Galima neabejoti, kad ta pati generacijų kaita ir ją neišvengiamai lydinti prioritetinių būties vertybių kaita vyko ir XIII a. Lietuvoje.

Mindaugas kardu, klasta ir diplomatinėmis sutartimis sukūrė valstybę, o jo sūnus, kaip matome, jau turėjo galimybę pakeisti kardą į knygą ir tuo ryžtingai pasinaudojo. Be abejo, mes neturime duomenų, kad pats Vaišvilkas perrašinėjo vieną kitą tekstą ar mokėsi viename ar kitame jo lankytame vienuolyne tapyti šventuosius paveikslus, tačiau jam, kaip vienuolyno įkūrėjui, be jokios abejonės, reikėjo atlikti tą patį, ką darė kunigaikštis Vladimiras – pastatyti ir ištapyti cerkvę prie vienuolyno, supirkti ikonas ir knygas arba paliepti jas perrašinėti, kopijuoti ikonas. Tie Vaišvilko gyvenimo metai, kurių nemini metraštininkai, užfiksavę jo pasirodymus pasaulietiniame gyvenime politinių įvykių verpetuose, kaip tik ir buvo užpildyti sakralinės kultūros kūryba greta vienuolio dvasinio žygio, atsidėjus maldai ir tobulėjimui.

Kas žino, ar ne panašiu keliu būtų ėję ir jaunesnieji Mindaugo vaikai, katalikiškoje aplinkoje augę jaunesnieji Vaišvilko broliai Ruklys ir Rupeikis, jei vaikystėje nebūtų nužudyti tėvo priešų ir varžovų dėl Lietuvos karūnos?

Kokia galėjo būti Vaišvilko ir jo sutelktų vienuolių lektūra?

Logiškai mąstant jų dispozicijoje buvo labai turtingas verstinės graikų ortodoksijos (IV–III a.) bei kiek siauresnis – originaliosios literatūros (X–XIII a.) senąja slavų kalba pasirinkimas. Žanriniu požiūriu populiariausi buvo šventųjų gyvenimai, tarp jų ne tik verstiniai, bet ir Kijevo Pečorų lauroje XIII a. pirmoje pusėje sukurtas vietos vienuolių gyvenimų rinkinys „Pečorų paterikas“, kurio pirmąją redakciją parengė vienuolis Polikarpas, surašęs pirmųjų Kijevo lauros vienuolių gyvenimus. Galimas dalykas, kad Vaišvilkui tai buvo pirmasis rašytinis šaltinis, iš kurio sužinojo seniausio Kijevo Rusios vienuolyno istoriją ir pasisėmė žinių apie pirmuosius vienuolika asketų vienuolių, kurių ne vieną, pasiekusį Didžiojo angelo pakopą, vėliau Rytų bažnyčia priskyrė prie šventųjų krikščionybės sekėjų ir kankinių.

Be abejo, Senojo Testamento ir Naujojo Testamento ištraukos senąja slavų kalba priklausė vienuolių skaitiniams. Lietuvių senosios literatūros žinovas S. Narbutas tarp seniausių išlikusių knygų Mindaugo Lietuvos teritorijoje ir artimiausioje kaimynystėje, kaip minėjome, nurodo Turovo evangeliją (XI a.), Polocko evangeliją (XII a. pabaiga), Oršos evangeliją (XII a. pabaiga – III a. pradžia), o greta jų – ir mūsų plačiau aptariamą Laurušavo evangeliją, sukurtą paties Vaišvilko įsteigtame vienuolyne jau po tragiškos Vaišvilko žūties nuo rusino Levo Daniličiaus rankos.

30. Laurušavo evangelijos kūrėjai

Vienuolyno įkūrimo data, kaip ir daugelis viduramžių įvykių, žmonių gimimo ir mirties datų, nėra ir negali būti tiksliai nustatyta.

Mums šiandien sunku įsivaizduoti viduramžių pasaulį, kur net valdovai neturėjo pavardžių, o tam, kad būtų išskirti iš bendravardžių, tarkim, iš kelių Ričardų arba Henrikų, būdavo vadinami charakteringomis pravardėmis, tarkim, Ričardas Liūtaširdis, Henrikas Kreivaburnis, Karolis Plikasis ir pan. Nebuvo ir laikrodžių, tad laikas viduramžiais neturėjo tokios žmogų nuolat slegiančios reikšmės kaip šiandien, o metraštininkai dažnai net nežymėdavo, kada koks miestas ar vienuolynas buvo įkurtas. Rašydavo: „įkūrė, pastatė, stojo Dievo akivaizdon“, atseit, mirė ir pan. Atkurti nepažymėtas viduramžių būties ir įvykių datas istorikai gali tik apytikriai, užsikabindami, kaip sakoma, už mažiausios užuominos.

Metropolitas Makarijus, kaip matėme, pateikė žinią, esą Vaišvilkas įsteigė savo vienuolyną 1262 m. Matyt, istorikas susiejo vienuolyno įsteigimą su aukščiau pacituotu 1262 m. chronografo įrašu. Tačiau akivaizdu, kad metraštininkas kalba apie veikalo rašymo pradžią 1262 m., o ne apie vienuolyno įkūrimą. Vienuolynas, be abejo, turėjo būti įkurtas kur kas anksčiau, jeigu 1262 m. jame jau rašomos knygos. Tad vienuolyno įkūrimą derėtų datuoti maždaug tarp 1257 m. ir 1260 m.

Taigi tuo metu, kai Vaišvilkas, laikydamasis savo pažado grįžti į vienuolyną po trejų pilietinio atpildo tėvo žudikams metų (1264–1267), atsisakė sosto ir pavedė vienuolyną tvarkyti Grigorijui, kultūrinis darbas jo vienuolyne jau turėjo būti gerokai įsibėgėjęs.

Kas leidžia taip manyti?

Turime ryškų istorinį liudijimą, kuris, be abejo, nėra tiesioginis, tačiau, antra vertus, niekaip kitaip nepaaiškinamas, jei išleisime iš akių kultūrinę Laurušavo vienuolyno veiklą po įkūrimo ir dar ilgai po Vaišvilko žūties.

Garsiausias Vaišvilko vienuolyno raštininkų kūrinys, be abejo, Laurušavo evangelija. Žodis „kūrinys“ šiuo atveju nėra pramanas. Viduramžiais buvo įprasta, kad vienuolynuose pagal turtingų krikščionių, dažniausiai – karalių ir kunigaikščių, užsakymus buvo kuriami specialūs Evangelijos (Naujojo Testamento) nuorašai kaip puošnios dovanos vienuolynams, jų cerkvėms arba brangiems asmenims.

Tačiau Laurušavo evangelija priklauso vadinamosioms pilnosioms Evangelijoms – Aprakoms, kurios buvo naudojamos bažnytinėms apeigoms, taigi ir užsakyta turėjo būti vienuolyno pamaldoms atlikti. Evangelija – Aprakos (iš gr. απρακτος – ne veikiantis, šventinis), kartais vadinama Apeigine evangelija (slav. Богослужебный Евангелий arba Недельный Евангелий), būdavo pritaikyta kasdienėms bažnytinėms apeigoms. Joje Evangelijos skaitymai kiekvienai dienai išdėstyti ne tradicine tvarka pagal keturias Naujojo Testamento knygas, o pagal kalendorinę tvarką savaitės skaitymui, pradedant nuo šventosios Velykų savaitės kiekvienai dienai, išskyrus Didžiojo pasninko šešias savaites, kai skaitymai teikiami tik šeštadieniams ir sekmadieniams.

Taigi Laurušavo evangelija skirta visiems liturginiams metams ir susideda iš dviejų dalių. Pirmoji rankraščio dalis nuo 3 iki 320 puslapio apima skaitymus nuo Velykų iki Didžiojo šeštadienio, o antroji (nuo 320 iki 366 puslapio) teikia skaitymus kalendoriniams metams nuo 1 rugsėjo d. iki rugpjūčio 29 d., paskutiniai (rugpjūčio 30 ir 31 dienų) pergamentiniai lapai (22 x 31 cm) dingę.

Apie Laurušavo evangelijos sukūrimą būta įvairių legendų ir spėjimų.

Bažnytinė rusinų legenda byloja, esą šią Evangeliją sukūrė dar 306 m. kankinio mirtimi už Evangelijos skelbimą žuvęs šv. Dimitras iš Salonikų miesto Graikijos Makedonijoje. Su šia legenda susijęs ir Laurušavo evangelijos priekiniame viršelyje įtvirtintas bronzinis medalionas, vaizduojantis, kaip manyta, šv. Dimitrą iš Salonikų.

Pastaruoju metu neabejojama, kad Laurušavo evangelija buvo surašyta Vaišvilkui užsakius arba paliepus, o jos priekinio viršelio bronzinis medalionas, kaip teigia E. Gudavičius, vaizduoja kunigaikštį Laurušą, tradicijos siejamą su Vaišvilku^[3].

31. Laurušavo evangelijos likimas – savininkų kaita

Manoma, kad iki šiol išlikusios Laurušavo evangelijos viršeliai buvo pagaminti maždaug XVII a. Priekinio viršelio keturi kampai aplink Vaišvilko bronzinį atvaizdą dengti bronziniais trikampiais apkaustėliais su lizdiniais įdubimais, kuriuose turėjo būti (be abejo, dingę) keturi raudono rubino ir mėlyno safyro brangakmeniai.

Kada dingo brangakmeniai?

Sunku pasakyti. Baltarusių istorikas Valerijus Pozdniakovas (Валерый Пазднякоу) tvirtina, kad evangelija iki pat 1822 m. tebebuvo Laurušavo vienuolyno Švenčiausios Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų cerkvėje, kur vykdavo pamaldos. Po to atsidūrė senienų kolekcijomis garsėjusiame lenkų kunigaikščio Adomo Kazimiero Čartoriskio (Adam Kazimierz Czartoryski, 1734–1823) dvare Pulavuose, iš ten išvežta į Paryžių, o dabar saugoma Čartoriskių muziejaus bibliotekoje Krokuvoje.

Kaip ji atsidūrė pas A. K. Čartoriskį? Tuo klausimu yra gražus įrašas Čartoriskių bibliotekoje Krokuvoje, kuriame idiliškai teigiama, kad vienuolyno, esančio netoli Naugarduko, vienuoliai ėmė ir atidavė Evangeliją kunigaikščiui Adomui Čartoriskiui.

Tokios bažnytinio turto įdomios dalybos privatiems kolekcininkams… Dovanėlė, ir tiek. Niekas niekam nenusikalto – nei Dievui, nei žmonėms, tesiilsi lietuvių kunigaikščio rūpesčiu sukurtas šedevras daug ką priglobusios kultūringosios Lenkijos archyvuose…

Šventos ramybės, atrodo, siekdami ir lenkų kultūros bei meno istorikai savo veikaluose apie Laurušavo evangeliją^[4] gan retai mini tikruosius šedevro užsakovus, kūrėjus ir savininkus, kruopščiai nagrinėdami visas viduramžių miniatiūrų bei ikonografijos mokyklas bei mokyklėles.      

Tiesa, iki galo lenkiškos kultūros neprisisėmę baltarusiai prieš keletą metų oficialiai iškėlė klausimą apie Laurušavo evangelijos grąžinimą į nuosekliai restauruojamą Naugarduko vienuolyną dabartinėje Baltarusijos teritorijoje. Baltarusijos kultūros ministerijos atstovė spaudoje aiškino, jog vienuolynas prie Naugarduko „buvo metraščių rašymo centras Baltarusijoje ir maždaug 1329 m. būtent šiam vienuolynui buvo parašyta Laurušavo evangelija“^[5].

Tačiau ir baltarusiai gana greitai, atrodo, susivokė, kad panašios kalbos apie pasisavintų kultūros vertybių susigrąžinimą nėra itin korektiškos „civilizuotų valstybių“ santykiuose, ir aprimo. Juk iš pradžių (2009 04 15) Baltarusijos kultūros ministerijoje veikianti Komisija dėl kultūrinių vertybių susigrąžinimo iš užsienio rimtai svarstė klausimą dėl Laurušavo evangelijos grąžinimo iš Lenkijos, bet jau po mėnesio (2009 05 13) Baltarusijos kultūros ministro pavaduotojas turėjo viešai aiškintis, kad Baltarusija nėra išsišokėlė ir puikiai išmano šiuolaikinės Vakarų civilizacijos priesakus, draudžiančius net puse lūpų užsiminti apie nacionalinių kultūros vertybių susigrąžinimą iš bet kurių užsienio valstybių.

Ministerijos atstovas ironiškai pareiškė, kad „grynu pavidalu, be abejo, niekas šios relikvijos neatiduos, ir vargu ar egzistuoja tokia pasaulinė praktika, kai valstybė, turinti vieną ar kitą vertybę, išvežtą dėl vienų ar kitų priežasčių iš svetimos šalies, ima ir pareiškia, kad ji yra neteisėta tos vertybės turėtoja ir atiduoda tai valstybei, kurioje vertybė buvo anksčiau.

Tokio fakto dar nėra buvę ir kažin ar kada nors bus“. Dar paprasčiau kalbant, pagal paprotinę teisę, nepagautas – ne vagis, ir grobti iš kitataučio – ne gėda, o nuopelnas savo genčiai. Bet kas gi šiandien kalba tiesiai šviesai? Matyt, po diplomatiškų derybų su lenkais baltarusių kultūros ministro pavaduotojas jau kalbėjo bent apie galimybę gauti Laurušavo evangelijos kopiją arba originalą depozito sąlygomis, kad baltarusiai galėtų parengti ir išleisti faksimilinį Laurušavo evangelijos leidinį[6] .

Tuo tarpu Lietuvos istorijai ir kultūrai ypač svarbu, kad Lenkijos archyve saugomoje Laurušavo evangelijoje yra išlikę įrašai paraštėse ir įklotiniai užrašai apie Laurušavo vienuolyno pajamas ir jam dovanojamas Lietuvos valdomas žemes, dešimtines ir kitką nuo XIV a. pabaigos iki XVI amžiaus.

Šiek tiek toliau nuo baltarusiškų pretenzijų ir lenkiškų ambicijų esantys dabartinės Rusijos nacionalinės bibliotekos Sankt Peterburge darbuotojai N. Nikolajevas ir V. Antonovas, apžvelgę (ko gero, iš baltarusiškų pozicijų) rašinių apie Laurušavo evangeliją istoriografiją, vis dėlto pateikė išvadą, kad

Laurušavo evangelija – pirmasis rašytinis lietuviško valstybingumo paminklas. […] Įrašai pirmajame puslapyje, kaip tik aplink archangelo Mikolojaus atvaizdą, rodo, kad tarp Laurušavo vienuolyno rėmėjų buvo lietuviai kunigaikščiai – „didysis kunigaikštis Dmitrijus Algirdaitis“, tai yra – arba antrasis Algirdo sūnus Dmitrijus Brianskietis, žuvęs mūšyje prie Vorsklos 1399 m., arba, kas labiau tikėtina, trečiasis sūnus iš antros santuokos Kaributas Dmitrijus [Lietuvos valdovo Algirdo ir jo antrosios žmonos Julijonos Tverietės sūnus –A. B.], o taipogi Algirdo anūkas Aleksandras (Alelka) Vladimirovičius, Kijevo kunigaikštis nuo 1440 m, ir nežinomas kunigaikštis Andrius Borisovičius, kurio vardas lapo pakraštyje praktiškai nebeįskaitomas. Iš viso kodekse yra 14 rėmėjų įrašų; devyni iš jų betarpiškai nurodo Laurušavo vienuolyną kaip donacijos adresatą; kiti penki arba taip pat siejami su Naugarduko žemėmis, arba sunkiai išskaitomi (kaip minėti Andriejaus Borisovičiaus ir Dmitrijaus Algirdovičiaus vardai). Tokia pakankamai reta anais laikais įrašų geografinė vienovė liudija naugardukišką knygos kilmę.^[7]

Istorikų dažnai cituojamam sąrašui patikslinti derėtų atsižvelgti į žinią, kurią aptikau, peržiūrėdamas rusų filologo, paleografo akademiko Izmailo Sreznevskio (Измаúл Срезнéвский, 1812–1880) paskelbtus archyvinius dokumentus. Vienas jų yra kunigaikščio Dmitrijaus Algirdaičio raštas (iki 1388 m.) dėl donacijos Laurušavo vienuolynui. Dokumento prieraše teigiama, kad Dmitrijus Algirdaitis žuvo 1399 m. mūšyje prie Vorsklos^[8]. Įrašų turinys, kaip matome, liudija pakankamai pastovią nuo 1329 m. (anksčiausias įrašas apie Karijoto Gediminaičio donaciją) iki XVI a. lietuvių kunigaikščių paramą Laurušavo vienuolynui, kartais skiriant pinigus, kartais – derlių, dešimtines ar žemės sklypus.

Kodėl mes tiek dėmesio skiriame Laurušavo evangelijai?

Šiuo atveju pirmiausia todėl, kad jos sukūrimo vietos nustatymas (atribucija) duoda pamatą rimčiau kalbėti apie skriptoriumą Vaišvilko įkurtame vienuolyne.

Juk iki šiolei Laurušavo evangelijos tyrėjai beveik niekaip negali išaiškinti aibės tariamų prieštaravimų, susijusių su šios evangelijos atsiradimu. Nežinant, kad Vaišvilko įkurtame vienuolyne veikė skriptoriumas, kur nuo XIII a. antrosios pusės buvo perrašinėjami šventieji tekstai, sunku paaiškinti net evangelijos tradicinį pavadinimą. Kodėl Laurušavo evangelija? Daugiausia, ką šiuo klausimu bandoma pasakyti, tėra teiginys, esą Vaišvilkas įsteigė vienuolyną, o po daugelio metų Gedimino sūnus Karijotas 1329 m. paliepė perrašyti evangeliją – taip atsiradusi pirmoji rankraštinė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės knyga – Laurušavo evangelija, išlikusi iki mūsų dienų^[9].

Tačiau netgi tuo atveju, jeigu sutiksime su tyrėjais, kad knygą paliepė surašyti Gedimino sūnus Karijotas, lieka neatsakytas svarbusis klausimas: kur knyga buvo rašoma?

Klausimas principinis, nes Laurušavo evangelija yra savo rūšies šedevras ar bent jau išskirtinis XIII a. literatūros ir meno paminklas su labai originaliomis iliustracijų miniatiūromis, ir kol kas meno istorikai negali pasakyti, kur galėjo būti sukurtos miniatiūrinės iliustracijos, kitaip tariant – negali jų originalaus stiliaus ir braižo susieti su jokiais žinomais XIII–XIV a. skriptoriumais Rusioje ir net Vakarų Europoje.

Vaizdžiai kalbant, turime klasikinį viduramžių knygotyros detektyvą: yra šedevras, negalime išsiaiškinti, kas ir kur jį sukūrė.

Ir vis dėlto, kaip moko istorija, kiekvieną Gordijo mazgą įmanoma… išrišti.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: literatūrologas, literatūros kritikas, humanitarinių mokslų daktaras, rašytojas Algimantas Bučys.

(Ištrauka iš Algimanto Bučio knygos „Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija“. – Vilnius, 2012).

(Bus daugiau)

2013.04.23