Karaliaus Mindaugo sūnus Vaišvilkas, arba Lietuviškasis Budos gyvenimo atsikartojimas ( XXIV )

39. Istoriniai hagiografinės literatūros pamatai

Kiekvienas turim savo principus ir teisę savaip suvokti žmonių tikybą, religinę patirtį ir visą sakralinę ar hagiografinę literatūrą.

Tačiau įsidėmėkime – profaniškas viduramžių sakralinės literatūros skaitymas yra klaidingas ne tik metodologijos požiūriu. Toksai skaitymas klaidina ir patį skaitantįjį. Jam ima atrodyti, kad hagiografiniai tekstai informaciniu požiūriu yra beverčiai, kaip kiekvienas „tuščias“ tekstas.

Mūsų minėtos istorikės manymu, būtent Rusios knygių hagiografiniai prasimanymai įtikino visų vėlesnių laikų istorikus, esą lietuvių kunigaikštis Vaišvilkas savo noru įstojęs į vienuolyną.

O juk to, istorikės-skaitovės įsitikinimu, negalėjo būti. Atseit, kaipgi čia galėjo atsitikti, jeigu iki tol Rusios kunigaikščiai tik per prievartą priimdavę vienuolystės įžadus?

Nuoseklus desakralizuotas skaitymas, kaip matome, ima kvestionuoti visuose mums žinomuose metraščiuose užfiksuotą Vaišvilko vienuolystės faktą. Klaidingo skaitymo padarinys – konfliktas su istoriniais faktais, kuriuos įkūnijo viduramžių žmogaus mentalitetas, bet nepajėgia suvokti šiuolaikinė racionalisto mąstysena.

Istorinis faktas ima atrodyti nerealus, ir Vaišvilko hagiografijos skaitovė(as) nejučiomis patiki ir mėgina kitus įtikinti, esą

iš visko matyti, kad nuoširdžiai tikinčio, tvirtai apsisprendusio tapti vienuoliu lietuvių kunigaikščio įvaizdis nėra tikroviškas.^[1]

Nepajėgdama suprasti sakralinio pasaulio ateistinė sąmonė kvestionuoja „alogišką“ istorinį faktą: argi įmanoma pasirinkti vienuolio likimą, kai galima būti visateisiu karaliumi?!

Iš čia ir geležinė desakralizuotos istoriografijos logika: to negali būti, nes kvaila, ir to negali būti, nes man nėra žinoma, kad taip iš viso anksčiau būdavę.

Deja, deja…

Atidžiau pastudijavus viduramžių literatūros lobyną darosi akivaizdu, kad šiuolaikinis ateistinis mentalitetas net grynai faktiniu požiūriu dažnai nusikalsta viduramžių istorijai. Istorijos šaltiniuose turime nemažai užfiksuotų faktų, pranešimų ir net ištisų kūrinių, liudijančių, kad viduramžiais į vienuolynus savo noru ir netgi pasipriešindami tėvų bei valdovų valiai stodavo ir kunigaikščių, ir žymiausių bajorų vaikai ne tik Vakarų Europoje, bet ir Kijevo Rusioje. Apie juos rašo būtent Rusios metraščiai.

Čia galėtume prisiminti ir šiuolaikiniams istorikams priminti senovės Rusioje ypač populiarų pasakojimą „Apie Šventuolį, Černigovo kunigaikštį Nikolą“, kurį galima nesunkiai rasti viename seniausių Rusios paterikonų – „Kijevo Pečorų paterikone“.

Paterikonai (gr. πατερικόν, o tikslesnė visa forma: πατερικόν βιβλίον – Tėvų knyga) buvo labai populiarūs Bizantijos sakralinės literatūros rinkiniai, sudaryti iš hagiografinių pasakojimų apie tėvus vienuolius, dažniausiai – asketus atsiskyrėlius arba atskirų vienuolynų įkūrėjus, ir žymiausius vienuolius, jų išmintingus posakius ir pamokomas alegorijas.

Taigi „Kijevo Pečorų paterikone“ galime rasti (20 žodis, tai yra – sakymas) populiarų Rusioje pasakojimą, kaip

palaimingas ir dievobaimingas kunigaikštis Sviatoša, vienuolystėje Nikolajus, Dovydo sūnus, Sviatoslavo anūkas, perpratęs šio nerimastingo gyvenimo apgaulingumą ir suvokęs, kad viskas, kas čia yra, prateka ir praeina pro šalį, kai tuo tarpu būsimosios gėrybės nepraeina ir yra amžinos, o dangiškoji karalystė, parengta jį mylinčio Dievo, yra begalinė, – išsižadėjo kunigaikščio priedermės, ir garbės, ir šlovės, ir valdžios, ir visa tai įvardijęs niekniekiu, atėjo į Pečorų vienuolyną ir tapo vienuoliu 6614 metų (1106 m.) vasario septynioliktą dieną.^[2]

Kaip matome, jau XII a. pradžioje Kijevo Rusioje pagarsėjo kunigaikštis, kuris, pasak jo hagiografo, aiškino visiems, jog savo noru atsisakė turtų ir galios:

visa tai – ir žmoną, ir vaikus, ir namą, ir valdžią, ir brolius, ir draugus, ir vergus, ir paveldėtus kaimus, – palikau aš vardan Dievo, idant įgyčiau Jį.

Ir tarsi numatydamas žmonių nuostabą (o gal atsakydamas būsimiems ateistams istorikams?) vienuolio kelią pasirinkęs Černigovo kunigaikštis paaiškino:

Jeigu iki manęs nė vienas kunigaikštis taip nepasielgė, lai būsiu jiems pavyzdys: gali būti, kad kuris nors iš jų pasigėrės ir paseks mano pėdomis (ibidem).

Beje, Rusios kunigaikštis buvo nei pirmutinis, nei paskutinis.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: literatūrologas, literatūros kritikas, humanitarinių mokslų daktaras, rašytojas Algimantas Bučys.

(Ištrauka iš Algimanto Bučio knygos „Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija“. – Vilnius, 2012).

(Bus daugiau)

2013.05.10