Viktoras Suvorovas gerai žinomas Lietuvoje, nors čia niekada nėra buvęs. Tiesą sakant, ką gali žinoti.
Daugeliui ne paslaptis, kad tikrasis jo vardas – Vladimiras Rezunas, kad jis – 1978 metais į Vakarus pasitraukęs GRU žvalgybininkas, dirbęs Ženevos rezidentūroje; už akių nuteistas mirties bausme, kuri iki šiol nepanaikinta.
Kai dirbau “Minties” leidykloje, man teko su juo kalbėti telefonu, ir jis, ir mes norėjome susitikti Lietuvoje, bet negalėjome užtikrinti šio Rusijos patrioto saugumo. Todėl ir sakau: ką gali žinoti, gal slaptai jis buvo pas mus atvykęs. Latvijoje lankėsi, iš ten kilusi jo žmona.
Viktorui Suvorovui turime būti labai dėkingi. Už tai, kad jis savo knygomis perrašė Sovietų Sąjungos – tos Blogio, Melo imperijos – istoriją. Nuo jos gimimo iki žlugimo, ypač daug dėmesio skirdamas Antrajam pasauliniam karui: jo prielaidoms, eigai ir pasekmėms.
Išleido keliolika bestseleriais tapusių knygų, kuriose – kruopščiai slėpta tiesa apie siekimą užkariauti, pavergti visą pasaulį, apie diktatorių, karo vadų, represinių struktūrų žiaurumą, nekompetenciją, savanaudiškumą…
Pagrindinis, beveik vienintelis Viktoro Suvorovo knygų lietuvių kalba leidėjas – leidykla “Mintis”. “Valymas”, “Savižudybė”, “Akvariumas”,”Pergalės šešėlis”, “Paskutinė respublika”, “Ledlaužis”, “Diena M”, “Išvaduotojai” – kai kurios šios leidyklos išleistos ir mūsų jau perskaitytos knygos, atvėrusios akis, pakėlusios Geležinę uždangą.
Atskirai reikėtų paminėti Viktoro Suvorovo tos pačios – Sovietų Sąjungos istoriją demaskuojančios – tematikos romanų trilogiją: “Gyvatėdis”, “Kontrolė”, “Pasirinkimas”. Atsitiko taip, kad pirmasis romanas (“Gyvatėdis”) parašytas ir išleistas tik šiais metais, o du pastarieji – gerokai anksčiau. Knygų prekyboje jų jau nebuvo, todėl leidykla dabar išleido visus tris. Tai istoriniai romanai, nuo kurių sunku atsitraukti, kaip nuo meistriškai parašytų detektyvų. Apie vieną žiauriausių Sovietų Sąjungos laikotarpių – artėjant Antrajam pasauliniam karui, kai Stalinas jau turėjo neribotą valdžią, kai siautėjo jo statytiniai Jagoda ir Ježovas…
Siūlome ištrauką iš pirmosios istorinių romanų trilogijos dalies – “Gyvatėdis”.
Vytautas Visockas
XXX
Viktoras Suvorovas
1918 metais… vadai buvo trys: Leninas, Trockis, Sverdlovas. Leninas ir Trockis buvo iškilę virš šalies lyg dvi uolos. O Sverdlovas – šešėlyje. Už Kremliaus sienų mažai kas jį pažinojo, mažai kas žinojo apie jo vaidmenį. Bet svarbiausias buvo jis. Sverdlovas buvo kilęs iš pačių kraštutiniausių teroristų. Visa jaunystė – teroristiniame pogrindyje. Ir staiga – Rusijos valdovas.
Sverdlovas nerėždavo ugningų kalbų, nerašė fundamentalių veikalų, kurie galėtų papuošti auksinį marksizmo fondą, su niekuo nesipyko. Bet jis kontroliavo viską. Nesutarimų su savo bendražygiais iš Kremliaus trobos nenešdavo, visos Rusijos debatų ir diskusijų nerengdavo. Tiesiog nesutinkantys su juo kažkodėl greitai mirdavo.
Štai ir su Leninu draugas Sverdlovas susikibo. Tačiau ilgai nesispyriojo: tavo nuomonė vienokia, mano kitokia, nesiginčysime. Tarsi ir susitaikė. Tarsi jokių nesutarimų tarp jų ir nėra. Tačiau kartą per savaitę visi partijos vadai, išskyrus patį Sverdlovą, išvykdavo į gamyklas, fabrikus, pulkus ir divizijas, arba net tiesiog į aikštes, sakydavo kalbas liaudies minioms. Sverdlovas visa tai laikė savo rankose, įsakinėjo: tau į Presnią liaudį mokyti, tau – į aikštę prieš Didįjį teatrą.
Buvo pati rugpjūčio pabaiga. Visai kaip dabar. Leninui Sverdlovas paskyrė pasirodymą Mechelsono gamykloje. Ir taip atsitiko, kad visus vadus Sverdlovas siuntė su sargyba, o Leninui sargybinių tą dieną neliko.
Atvažiavo Leninas į gamyklą tik su savo vairuotoju – niekas Lenino iš gamyklos komiteto nepasitinka. Atkalbėjo Leninas ceche, eina prie savo automobilio – niekas iš gamyklos komiteto jo nelydi. Ir štai tamsų vakarą į Leniną šauna nepažįstamieji. Čekistai gatvėje sučiumpa moterį vardu Fanė Roid, dar žinoma kaip Kaplan. Jokių įkalčių prieš ją nėra. Nei liudininkų, nei daiktinių įrodymų. Ši moteris, jei ir neakivaizdžiai išprotėjusi, tai bet kuriuo atveju labai arti to. Ir ji prisipažino.
Sverdlovas nedelsdamas ją pasiima iš ČK ir uždaro savo asmeniniame kalėjime. Proletarų vadas draugas Sverdlovas gyveno caro kambariuose, o tiesiog po savo kabinetu Didžiųjų Kremliaus rūmų cokolyje laikė savo asmeninius suimtuosius.
Po pervežimo į Kremlių niekas daugiau nebetrikdė įtariamosios teroro akto vykdytojos Fanės Kaplan. Niekas jos neapklausė, nevykdė tardymo eksperimentų, netikrino pirštų antspaudų, neskaičiavo kulkų trajektorijos, neapklausė ir net neieškojo liudininkų.
1918 metų rugsėjo 3 dieną, ketvirtą dieną po pasikėsinimo prieš Leniną, Fanę Kaplan Sverdlovo įsakymu nužudė Kremliaus komendantas Paška Malkovas Kremliaus garaže burzgiant motorui. Kur garažas, ten ir benzinas. Malkovas įkišo lavoną į geležinę statinę, apipylė benzinu ir padegė.
Įtariamosios pasikėsinimu į Proletarinės revoliucijos vadą niekas neteisė, kaltės neįrodinėjo, ryšių nesiaiškino. Draugo Sverdlovo įsakymu – galus į statinę su benzinu. Ir dek mėlyna liepsna.
Nežinoma, šovė Fanė Kaplan į Leniną ar ne. Neaišku, kiek buvo teroristų. Bet aišku – ne mažiau kaip du. Šaudė dviem kryptimis, iš dviejų pistoletų. Neaišku, kas stovėjo už pasikėsinimo, bet galima matyti, kas mėtė pėdas.
Draugas Sverdlovas dar ne tiek prisidirbęs. Pasikėsinimą į Leniną jis panaudojo kaip dingstį “Raudonojo teroro” pradžiai visoje šalyje. Nusirito Rusijos platybėmis kruvina masinių įkaitų sušaudymų banga, kaip proletariato kerštas išnaudotojams už jų klastingą pasikėsinimą į draugą Leniną.
Bet Sverdlovas truputį paskubėjo. Jis kreipėsi su atsišaukimu į šalį dėl to, kad teroristai šovė į Leniną… 40 minučių prieš pirmąjį šūvį. Leninas dar purviname pustamsiame ceche piešė ateinančių dešimtmečių grožybes, teroro akto vykdytojai savo slėptuvėje dar nervingai žvilgčiojo į laikrodį, o draugas Sverdlovas Kremliuje jau žinojo: įvykdytas nusikaltimas!
Sverdlovo nelaimei, Lenino sužeidimai pasirodė ne mirtini. Leniną išvežė į užmiesčio dvarą ir ten gydė. Sverdlovas tuo metu užėmė pirmą vietą jau atvirai. Dabar jis važinėjo po šalį su caro traukiniu, dabar jis kaip šviesi saulutė rodydavosi liaudies minioms, dabar jo portretą nešė demonstracijose Lenino ir Trockio portretų priešakyje.
O Leninas išgyveno. Ir pasveiko. Tada Sverdlovas visais būdais stengėsi neįleisti Lenino į Kremlių, aiškindamas tai susirūpinimu sveikata. Bet Leninas grįžo. Ir dabar jau draugas Sverdlovas pateko į nesėkmių ruožą. Tai naktį Maskvoje jo automobilį užpuolė nepažįstamieji, tai staiga užsidegė jo karališkas miegamasis, o duris kažkas dėl saugumo užrakino iš lauko. Gerai, kad langas nebuvo grotuotas, todėl iššoko valdovas.
1919 metų kovo 8 dieną Sverdlovas grįžo į Maskvą iš kelionės po šalį. Šarvuotasis traukinys “Karlas Marksas” – priešakyje, už jo – paprastas iš išorės, prabangus viduje Rusijos valdovo traukinys. Gale – latvių samdinių ešelonas. Didžiųjų miestų stotyje, aidint orkestrui, pasirodydavo draugas Sverdlovas pro vagono duris, sveikino kaukiančius gerbėjus baltu delniuku.
Bet ten, kur stotis – ten sankasos remontas, pilietinis karas šiaip ar taip, ten bėgiai, pabėgiai, veržlės, varžtai, kuriais bėgiai vienas prie kito tvirtinami. Nežinia, ar tai suorganizavo Leninas, ar dar kas nors, ar tai buvo spontaniška darbininkų klasės karštos meilės savo brangiajai valdžiai apraiška, bet Sverdlovą užmėtė didžiulėmis veržlėmis. Nespėjo sargyba jo apginti ir pridengti, viena sunki veržlė cvaktelėjo į kaktą. To ir pakako. Prisidėjo prie to Leninas ar ne, bet palaidojęs Sverdlovą, paverkęs prie karsto, jis tučtuojau išvijo Kremliaus komendantą Pašką Malkovą, slepiantį Sverdlovo žygių pėdsakus.
Nuotraukose: Vladimiras Rezunas, 1978 metais į Vakarus pasitraukęs GRU žvalgybininkas, dirbęs Ženevos rezidentūroje; už akių nuteistas mirties bausme, kuri iki šiol nepanaikinta, o taip pat “Minties” leidyklos išleistos jo knygos “Gyvatėdis”, “Kontrolė” ir “Pasirinkimas”.
2011.10.29
