Kas yra tie Valdo Adamkaus priešai?


Print

Prof. Stasys Goštautas spalio 22 d. “Draugo” vedamajame rašo: “Namuose jis (V.Adamkus) vis sulaukdavo neigiamų komentarų ir kritikos. Bet gal tai natūralu, mes visada esame kritiški ir kitiems nedovanojame nė menkiausios klaidelės. Ir Amerikoje V.Adamkus turėjo/turi mažą grupelę priešų, kurie nepraleidžia progos negailestingai jo sukritikuoti. Kodėl mes tokie netolerantiški?”

Norint atsakyti į tokius klausimus, reikia pažvelgti į dešimt metų, V.Adamkaus praleistų prezidentūroje, ir pažiūrėti, ką jis per tą laiką teigiamo nuveikė Lietuvai ir jos žmonių gerovei. Tie dešimt metų sudarė pusę nepriklausomos Lietuvos gyvenimo ir buvo ypač svarbūs formuojant jos vidaus santvarką ir užsienio politiką.

Norėdami įvertinti V.Adamkaus prezidentavimą, turime blaiviai pažiūrėti į tai, ką Adamkus rado Lietuvoje, atėjęs į Simono Daukanto aikštę, ir ką jis paliko. Norint tai padaryti, reikia nusiimti rausvus akinius, kuriuos dėvi Santaros – Šviesos veikėjai, žiūrėdami į “savo” prezidentą. Pagal juos, tie, kurie nemato didžiulių V.Adamkaus nuopelnų Lietuvai jo užsienio politikoje, yra jo kritikai ir priešai. Deja, mažoms valstybėms, kurios priklauso ES ir NATO, užsienio politika yra nedidelė jų rūpesčių dalis. Joms daug svarbiau yra vidaus santvarka ir gyventojų ekonominė gerovė.

Atėjęs į S.Daukanto aikštę, V.Adamkus rado Lietuvą nepavydėtinoje padėtyje. Jos viduje veikė įvairūs kriminaliniai klanai, kurie buvo į savo gretas įtraukę ir valstybės administracijos pareigūnus. Teismų veikla, perėjus iš sovietinės sistemos, buvo pakrikusi.

Galbūt Adamkus turėjo didelių planų Lietuvai, bet apie tai mes nežinome. Būdamas prezidentūroje, jis bandė vadovauti Lietuvai ne veiksmais, o žodžiais. Kaip artimas Adamkaus “prietelius” prof. Julius Šmulkštys “Draugo” liepos 21 d. straipsnyje “Valdo Adamkaus prezidentavimas” rašo, prezidentas Adamkus per dešimt metų auklėjo – švietė Lietuvos žmones “metiniuose pranešimuose, kitose kalbose, bendraudamas su žiniasklaida per spaudos konferencijas”. Galbūt buvo toks Adamkaus noras, bet po 50 metų sovietinės propagandos riksmų, daugumos lietuvių ausys buvo atpratusios klausyti kalbų ir į Adamkaus kalbas mažai kreipė dėmesio. Jos turėjo tokį poveikį kaip vanduo žąsies plunksnoms. Čia svarbesni dalykai už jo žodžius buvo sparčiai augantis valstybės tarnautojų skaičius, valstybės užsienio skolos ir net, gaunant nemažą ES paramą, nuolatos nesuderintas valstybės biudžetas.

Siekdamas ne tik bendrauti, bet ir šviesti tarptautinėje scenoje, prezidentas Adamkus susidraugavo su Lenkijos prezidentais, tapdamas jų ginklanešiu. Kai iškildavo svarbūs, Lietuvą liečiantys klausimai, Adamkus net nesugebėdavo koordinuoti veiklos su Latvijos ir Estijos atstovais.

Nėra paslaptis, kad Adamkus mažai dėmesio kreipė į valstybės vidaus reikalus. Palikti be priežiūros ir veikiami kriminalinių klanų, jie buvo kaip akmuo, kuris, paritintas nuo kalno, nekliudomai riedėdavo žemyn. To pasekmės matėsi ypač prokurorų ir teismų veikloje, kur, pajutę visišką laisvę ir niekieno nekontroliuojami, prokurorai ir teisėjai elgėsi pagal savo norus ir naudą. Tokia padėtis sukūrė tiesiog teisinį chaosą. Pagal Statistikos departamento duomenis, šalyje yra daugiau negu 100 000 bylų, kuriose nėra užbaigtas ikiteisminis tyrimas ir jos nėra atiduotos teismams. Ar tokia padėtis nėra nusikaltimas visuomenei ir valstybei? Tai yra prezidento Adamkaus palikimas, kurio net Santaros – Šviesos veikėjai negali paneigti.

“Draugas”

2009.12.19


Prisijunkite prie diskusijos