Kritiškai apie savo krašto kultūrą kalba amerikiečių rašytojas Vidalas Goras, buvusio JAV viceprezidento Alo Goro pusbrolis: „Mes viešpataujame reklamos srityje, žinome, kaip kurti įvaizdį. Dabartinė diktatūra neateina juoda ar ruda uniforma. Mes išnešiojame ją televizija, pramogomis, pasilinksminimais. Ir auklėjimu, kvailinančiu tautą” („Literaturnaja gazeta”, 2000 12 03, p. 14). Šiame brukamame globalizmo pasaulyje vertėtų tai apmąstyti ir mums prieš klaupiantis globalistinei kultūrai.
Galima ginčyti, kad laikas eina, viskas susitvarkys. Kiek mes gyvename Berluskonio politinės kultūros erdvėje, automobilių ir pastatų niokojime Prancūzijoje ar Didžiojoje Britanijoje, judėjimo dėl bankų godumo ir galingumo „Užimk Volstritą” prasmingume, kiek mums tinka amerikiečių Guantanamo belaisvių kankinimo demokratijos modelis, analogiškai Vakarų legitimuotos Rusijos vykdomos skerdynės Čečėnijoje?
Ar visiems besilenkianti ir bijanti Lietuva šiame absurdo vandenyne yra dangiška laimės sala ir būsime dar laimingesni ir išdidesni, atmetę savo kultūrą ir tradicijas, tapę primetamo aukso veršio tikėjimo išpažinėjais ir naiviai tikėdami, kad mus kas nors gali, nori ar privalo gelbėti apgaulingo, savanaudiško ir pakrikusio pasaulio pripažinimo suvokimo ir elgesio kaina.
Kiek lengvatikį Lietuvos elitą paveikė šios Vakarų ir Rusijos gyvenimo dvasios liūdnos patirties pamokos? Rusijoje leidžiamos knygos skaudžiais pavadinimais („Sąmonės krizė”, „Globalus Rusijos pavergimas”, „Rusija mirties patale”, „Rusija gauna smūgį”, „Tautos demontažas”, „Liberalizmo akligatvis”). Vokietijoje oficialiai pripažintas sisteminis multikultūros žlugimas, o mūsų liberaliam elitui visa valstybės ir tautos esmė yra tik laimingo verslo arba šou paslaugų integruotas projektas: niekas mums negresia, rinkos rykliai viską sureguliuos, valstybė iš esmės nereikalinga, reikia perimti Vakarų „vertybes” ir modelius, kadangi savo nieko neturėjome ir neturime. Šūkis – Pakluskite! Pasirinkimo nėra! Dar, dar kantrybės ir būsime materialinės palaimos erdvėje.
Kur ir kaip mus verčia galvoti, plakti širdžiai, į kokius miškus ar krūmus nerti, kokį akmenį sviesti, kai pabandome prisiliesti prie uždaro, visagalio ir nepramušamo nepriklausomo Lietuvos teismų klano užtvaros, prasmingo kreivų langų pragariškai juodo generalinės prokuratūros pastato dvasios ir VSD, neaišku ką ir kaip dirbančio, pakrikusių berniukų už mistinės „paslapčių” gelžbetoninės sienos, trečius metus kartu su Rusijos FSB dorojančią Lietuvos ir Rusijos „teroristę” E. Kusaitę? Čia ir suprasite, kad suverenitetas priklauso tautai.
Ir už tai turime būti dėkingi liberaliam valdančiajam elitui, kuris atsako už Lietuvos valstybės kompasą ir laikrodį, paskelbęs, jog Lietuva yra tik verslo projekto krepšelis, į kurį netelpantys iškrinta. Vargu ar, tarkime, Vokietijoje tokiu nepasitikėjimu būtų taip kritiškai vertinami teismai, prokuratūra ir saugumas, jei jie savo darbe visuomenei mestų tokius akibrokštus.
Lietuvoje kartojama, kad šuo loja, o karavanas eina toliau. Bandoma brukti nuomonę, kad teisėsaugoje dirba atrinkti doriausi žmonės ir kad vien turima pareigų definicija ir funkcijos sąlygoja visišką neklystamumą ir pasitikėjimą išmetant fetišinį užkeikimo formalų burtažodį – „teisinė valstybė”, „teisės viršenybė”, tai yra, suprask, neklystama jų išmintis ir išimtinis idealistinio pasiaukojimo padorumas.
Teisinė norma taikoma su tam tikra teisine sąmone, kuri priklauso nuo asmens mentaliteto, intelekto, erudicijos, nekalbant jau apie žmogišką širdies jausmą, o tai yra dažnai neįtikinamai pateikiama ir kritiškai vertinama. Jeigu mes matome, kad visos valdžios institucijos turi daug trūkumų, tai juk ir teisėsaugos institucijos ne iš dangaus nuleistos, ne kažkokios dvasios apšviestos, jos yra tokio pat pasitikėjimo ir įtikinamumo kaip ir bet kurios kitos valstybės institucijos pareigūnų patikimumo vidurkis – nuo dorų iki girtuoklių, nuo sąžiningų iki kyšininkų.
Ėjimas vienu kaklu be galvos
Vakarų verslo ir Europos Sąjungos projektai pakeitė sugriuvusį komunizmo prievartos ir okupacinės visuomenės projektą. Lietuvos valdžios elitas, pamatuotai atmesdamas komunizmo nusikalstamas dirbtines vertybes, naiviai prisiima absoliučiai visas neatsakingo Vakarų pasaulio, kaip kultūros vedlio, išminties, esmines gyvenžiūros nuorodas. Kritiškumo ir analizės mūsų valdantysis elitas nenori ir nesugeba iki galo suvokti ir atvirai skelbti.
Kaip nurodo amerikiečių ekonomistas Lindonas Laurušas, globalistų brukama antikrikščioniška Naujojo amžiaus (New age) ideologija turi tikslą sunaikinti tradicinę kultūrą, nes ji ,,(…) į masinę sąmonę įtaiguoja supratimą apie žmogų kaip iškrypusį gyvulį. Būtent dėl to masėms buvo paleista taip vadinama roko, sekso ir narkotikų kultūra. (…) Būtent dėl to, įkvėpti Romos imperijos pavyzdžiu, naujos utopijos statytojai palaiko ir propaguoja okultizmą, narkomaniją, homoseksualizmą ir kitus iškrypimus“ (http://archive.russia-today.ru/2003/no_10/10_they_1.htm).
Vokiečių filosofas Peteris Sloterdijakas pasaulyje regi: ,,Praradę daug drąsos švietimo palikuonys šiandien yra nervingi, abejojantys ir forsuotai, be iliuzijų artėja prie globalinio cinizmo, užuominos apie humaniškos kultūros idealus atrodo įmanomos tiktai pašaipos ir neigimo forma“ („Ciniškojo proto kritika”, Vilnius, Alma litera, 1999, p. 622).
Vokiečių rašytojas Giunteris Grasas teigia: „Žmonės maitinami kapitalizmo ideologijos melu, kad rinka sutvarkys visus visuomenės tarpusavio santykius” („Respublika”, 2000 10 03). Kritiškas rašytojo pastebėjimas: „Mes matome, kaip nuo to laiko, kai kapitalizmo brolis komunizmas paskelbtas mirusiuoju, kapitalizmą apėmė didybės manija ir visiškai pasiuto. Jis kartoja savo mirusiojo brolio klaidas, dogmatizuojasi, pateikia vienintele tiesa rinkos ekonomiką, jis apsvaigęs dėl savo beribių galimybių ir beprotiškai metasi į visokius susiliejimus pasaulio mastu. Nenuostabu, kad kapitalizmas, kaip ir uždusęs socializmas, pasirodo negeba reformuotis. Jo diktatas vadinasi globalizacija. Ir vėl su puikybe tvirtinama, kad tam nėra alternatyvos“(„Inostrannaja literatura”, 2000, Nr. 5).
Amerikiečių sociologas Dainelis Bellas teigia: „Šiuolaikinė visuomenė yra jusliška, nes ji empiriška, materialistinė, ekstravertiška, orientuota į techniką ir hedonistinė“ („Kapitalizmo kultūriniai prieštaravimai”, Vilnius, Alma litera, 2003, p. 83). Jis primena, kad kultūra tapo iracionali, virto preke, o tai labai svarbu.
Šventojo Sosto apaštalinis nuncijus Lietuvoje arkivyskupas Luigi Bonazzi neseniai pasakė: „Deja, turime atsižvelgti į tai, kad mūsų, Europos, visuomenė, kuri, pasak daugelio, yra viena laimingiausių visuomenių pasaulyje, iš tiesų yra mažėjanti, nerimą keliančiu ritmu besitraukianti visuomenė. Atrodo, kad tai pavargusi visuomenė, kuri nori pasišalinti iš istorijos. Kodėl?“ („Lietuvos žinios”, 2011 12 28, p. 11).
Jeanas Baudrillardas: „Dabar pasitelkus modelius generuojama tikrovė, neturinti nei kilmės, nei realybės: tai hipertikrovė” („Simuliakrai ir simuliacija“, Vilnius, Baltos lankos, 2002, p. 7).
Lietuvoje Boguslavas Gruževskis labai apibendrinančiai pastebėjo: „Jeigu mūsų mažėja, o mes esame ištikimi tam tikroms vertybėms – sąžiningumui, tikėjimui vienas kitu ar rūpinimusi savo žeme – suvoksime, kad tos vertybės nebėra efektyvios. Gyventojų skaičiaus mažėjimas gali būti būtent vertybinio praradimo išraiška“ („15 min”, 2011 03 04, p. 8). Grįžtame prie pirminio gyvenimo humanistinio klausimo – prasmės.
Kokia buvo mūsų judėjimo prieš 20 metų kryptis ir pretenzijos? Ką reiškė mūsų užmačios tapti šiaurės Atėnais (laikraštis „Šiaurės Atėnai”)? Kas apie tai kalba ir liko? Vietoj laikraščio „Tarybinis mokytojas“ 1989 metais gimė „Tėvynės šviesa“, bet 1992-aisiais tyliai tapo bešviesiu ir neaiškiu „Dialogu”. Vietoj žurnalo „Tarybinė mokykla” (1945–1989 m.) atsirado „Tautinė mokykla”, bet tais pačiais 1992-aisiais tapo tik „Mokykla”, kuri 2000 metais išvis dingo.
Visa prapuolė, tik ant lauko pliko jokios savigarbos ir išdidumo neliko. Nepriklausomybės metais Vilniaus universitete panaikinta Lietuvos istorijos katedra, mokyklose neliko atskiro Lietuvos istorijos kurso. Ministro G. Steponavičiaus rūpesčiu projektuojami užsienio universitetų steigimai Lietuvoje, dėstymas anglų kalba, lietuvių dėstytojų „nusiurbimas”, lietuvių universitetų likvidavimas. Toliau bus aukštųjų mokyklų privatizavimas, lygiai kaip telekomo, laivyno ir t.t.
Liberalizmo pragaištis
Liberalizmas arba neoliberalizmas, atmetantis idealizmą, atjautą, pagarbą istorijai ir patirčiai, sirenų kalba suokia: vien pinigus uoliai reikia paversti lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės egzistencijos principu. Iš esmės jie atmeta žmogaus, tautos ir valstybės egzistavimo giluminę žmogiškumo prasmę, kaip bendrų moralinių resursų naudojimą ir tarnauja galingiesiems, turtingiesiems, stambiajam kapitalui, vadinamajai laisvajai rinkai, kurių siekis – pelnas, turtas, paminantis tūkstantmetę kultūrinę žmonijos dorovinę patirtį. Jiems valstybė asmeniškai yra tik pelningo verslo projektas. Rusų akademikas V. S. Stepin tvirtina: „Kultūros komercializacijos stiprėjimas didina jos dehumanizaciją” („Družba narodov”, 2011, Nr. 1). Vienaip ar kitaip kultūra teigia etinius humanizmo požiūrius, o šito laisvajai rinkai nereikia, yra netgi kliūtis.
Pavėluotai ir atsargiai prie idealistinio išsivadavimo kovos ir aukos už laisvę prilipę liberalai apgavo žmones, kuriems „Iš pradžių (…) sakyta, kad jie eina paveldėti Pažadėtąją politinės laisvės žemę; juos greitai informavo, kad į tą laisvę įeina laukinė privatizacija, socialinės saugos išdraskymas etc. etc. – ir jie vis dar yra laisvi rinktis, taigi galėtų žengti žingsnį atgal, bet kur tau! Mūsų Rytų Europos didvyriai nepanoro nuvilti savo mentorių iš Vakarų (…)” (S. Žižek, ,,Opozicija“, 2011 01 05, 12).
M. B. Piotrovskij, Rusijos akademikas, pastebi: ,,Susikerta paveldo kultūra su pinigų kultūra. Paveldo kultūra preziumuoja, kad kultūros paveldas yra nacionalinė idėja, tautų ir civilizacijų gyvenimo prasmė. Pinigų kultūrai visuomenės raidos prasmė – pinigai. Paveldo kultūrai paveldas yra šventa, o pinigų kultūrai viršpelnis arba, atvirkščiai, pigumas, patogumas, komfortas – visų svarbiausia, o tai ir yra šventa“ („Družba narodov”, 2011, Nr. 1).
Paradoksas: konservatoriai, kurie turėtų būti išimtinai tradicinių kilnių humanistinių ir idealistinių pažiūrų skleidėjai ir įgyvendintojai, Lietuvos švietimą ir kultūrą pavedė tvarkyti liberalų komandai. Dabar, jeigu Lietuvos mokslas, švietimas ir kultūra neduoda greitos grąžos, vadinasi laukia jų išmetimas. Čia etika užima vietą užribyje, asmenybės formavimas suvedamas į Darvino teoriją, kur konkurencijos sąlygomis stipresnis suėda silpnesnį.
Ką diegia 20 tūkst. Lietuvos vaikų apmokiusi „Lietuvos Junior Achievement“ įstaiga? Stovyklos, seminarai, versliukas maistu, bendrovės medienai, papuošalams, suvenyrams (netgi nelietuviškais „Stalita“, „Shine”, „Gold Angels” vardais), verslo pagrindų kursai ir panašiai. Diegta dvasia pergudrauti kitą ir išspausti litą. Ir ta jaunystės branda, nežinios erdvė, dvasios jautrumas, kryptingas formavimas tuštuma, godumo troškulio ugdymas ir brukimas, nutylint kilniaširdišką gerumą ir idealizmą, atitvėrimas nuo Lietuvos istorijos, Maironio, Vaižganto dvasios ir pasaulio sukauptos išminties, kaip žmogiškumo pažinimo sąlygos ir bet kokios veiklos pagrindo.
Tas ugdytas primityvumas liks įbruktas visam gyvenimui, nes nebus suvokimo, reikalo ir noro lygiuotis su gerumu ar glaustis prie išminties. Psichologai mano, kad prasmingesnės būtų asmenybę ugdančios psichologijos, logikos ir filosofijos žinios, o ne naudos ir greitos piniginės sėkmės kultas. Ir tuoj pat, šiandien, nes paskui bus vėlu, nesuprantama ir nereikalinga. Ar tai yra Lietuvos švietimo mokymo ir ugdymo programos dalys, ar tikslinis primityvaus bedvasio žmogaus ugdymas monopolijų poreikiams? Beje, ES šalyse nuogąstaujama dėl augančios analfabetų kartos – kas penktas 15-metis sunkiai skaito ir rašo.
Primityvumo pamatus klojome patys. Stojant į ES nuo darželinukų iki abiturientų buvo organizuojami „balsavimai” ir kalama: „Tėveliai, padovanokite mums Europą!“
Tuo buvo: diegta be jokių sąlygų absoliučiai vien materialistinio gyvenimo siekiamybė, vienintelis žmogiškasis prasmingumas, kaip troškulys, Lietuvos valstybės ir lietuvių tautos nevisavertiškumo, elgetos, pavargėlio būsenos ir kad tik išimtinai ten mūsų laukia nemokamų taip reikalingų ir trokštamų gėrybių gausa, įtaigavimas, kad dėl to reikia idealus, savastį užmiršti, besąlygiškai klausyti ir neginčijamai lenktis ,,naujajai tvarkai“. Kartu buvo diegiama senosios kartos idealų, istorinės atminties ir pagarbos sumenkinimas, užmiršimas ir atsisakymas, tai yra medžio be šaknų palikimas, suteiktas klaikus, išimtinai materialistinio mąstymo imunitetinis skiepas.
Apibendrinant galima pasakyti, kad į Europą nuėjome (po dviejų dienų balsavimo, intensyvaus Seime įkurto referendumo štabo (kaip būdavo sovietmetyje) darbo, nemokamo alaus dalijimo, ne su savigarbos ir išdidumo vėliava, o tik per skrandį prie nesveiko greitojo modifikuoto maisto bei dvasios stalo su kasvalandiniu aiškinimu, kad pavargęs ir nerangus Europos kūnas bei siela mūsų atžvilgiu trykšta išmintimi, gerumu ir galimybėmis.
Nekalbant jau apie sprendimo įstatymines ir konstitucines politines manipuliacijas. Tą dabar ir turime, kai seną ir naują praeitį perėjome ne atvira širdimi, o dumblinomis kojomis be savasties ir išdidumo. Pirmiausia buvo sielos kapituliacija, o toliau veikė atsidavimo automatizmas. Su tokia idėjine paruoštimi dabar lengvai vyksta besąlygiška savanoriška jaunimo evakuacija iš Lietuvos.
Tarkim, liberalai pamaitins, o kas toliau? Be ideologijos, kurią kai kas vertina vidurį tarp filosofijos ir religijos, sunku rikiuoti prasmingus humanistinius rūpesčius, o tuštumos nebūna ir ji šiandien užimta pramogų ir pasilinksminimų industrijos dvasios ir kūno plėšikų įžūliu luošinančiu siautėjimu.
Apie globalistų aktyvias ir primetamas užmačias šiandien byloja rėksmingą reakciją į šiuo metu Vengrijos pastangas išlaikyti savo identitetą, istorines ir kultūrines vertybes. Suvereniai valstybei nurodoma, kad ji negali spręsti savaip šeimos klausimų, neleisti konstituciniam teismui spręsti ūkinių klausimų, paleisti į pensiją 274 senojo režimo teisėjų, nustatyti priesaiką centrinio banko vadovui ir kt. Vengrai Briuselį kaltina ksenofobija, nes jis neleidžia vengrams būti ,,kitokiems“, nors tą liberalai ir propaguoja.
Briuseliui nepatinka naujoje Vengrijos Konstitucijoje preambulėje konceptualus įrašas: „Mes didžiuojamės, kad mūsų karalius šv. Steponas prieš tūkstantį metų pastatė Vengrijos valstybę ant tvirto pamato ir padarė mūsų šalį krikščioniškosios Europos dalimi“ („Respublika“, 2012 01 13, p. 3). Apie ES šalių demokratijos ir suvereniteto santykį byloja, kad šiuo metu ten prieš šalis vykdoma 951 teisinė procedūra. Masinis nusižengimas ar maištas? ES nurodo, kad transvestitai vertintini kaip politiniai pabėgėliai, o savasties akcentai – kaip kitų teisių pažeidimai.
Ambivalentiški judesiai
Dabar dažnas pasako, kad ne už tokios teisės Lietuvą kovojome, ne tokią svajotą Lietuvą turime. Tačiau paviršutiniškai žiūrint, viskas atrodo savo vietose: skelbiami laisvės kovų metai, vyksta minėjimai, okupacijos tremtiniai, kaliniai, partizanai leidžia atsiminimų knygas, jie patys savo lėšomis stato paminklus ir kryžius pasipriešinimo atminties vietose, jiems nedraudžiama giedoti ir dainuoti iki užkimimo, netgi gauna apdovanojimus, kuklias pašalpas, o Seime kartą per metus iš garbingos istorinės tribūnos leidžiama pasakoti atsiminimus ir nubraukti ašarą. Ši iliuzinė poza iš šalies paviršutiniškai žiūrint nuteikia, kad okupacinis ir pookupacinis Lietuvos laikotarpis yra istorinės ir kasdieninės logikos bei teisės rėmuose. Tai lakuotas paviršius.
Tarytum viskas sklandu ir visi patenkinti, visiems vietos užtenka: ant Žvėryno tilto antrosios okupacijos sovietiniai kariai, sostinės centre – aktyvaus Lietuvos pardavėjo P. Cvirkos paminklas, o prie Švietimo ir mokslo ministerijos – paminklas kolaborantui L. Girai kaip garbės ir išdidumo pavyzdžio rodyklė suverenios Lietuvos jaunuomenės ,,tolerantinės“ dvasios ugdymui. Visoje Lietuvoje daug kolaborantus primenančių lentelių, užrašų, gatvių pavadinimų, netgi paminklų. Apie tai mandagiai nutylima, jeigu kas prasitaria kitaip apie istorijos vertinimą.
Ar yra įvardinti buvę kadriniai čekistai, stribai, šnipai, išdavikai, kolaborantinis komunistinis partinis ir tarybinis aktyvas, ugningi komjaunuoliai, rinkę žinias, skundę ir įdavinėję, sekę kas ką kalbėjo, galvojo, aiškinosi dėl nubaustų giminių, gyvenusių čia arba užsienyje, pasakojo antitarybinius anekdotus ar ėjo į bažnyčią ir kitaip antiokupaciškai atrodė. Jie nustatinėjo ir sprendė kas negalėjo dirbti tam tikrų darbų, mokytis, turėjo dingti tremtyje ar lageryje?
Ar jūs matėte, kad tie kolaborantiniai tuntai 1990 metais ar vėliau būtų tai pripažinę, įvertinę ir apgailestavę, organizuotai surašyti registruose, atsiprašę? O kur dar jų vaikai ir vaikaičiai, tapę direktoriais, teisėjais, prokurorais ir profesoriais! Visiems in corpore buvo atleista be prašymo. Tik nedidelė dalis kolaborantų tapo sąžiningais valstybės kūrėjais. Prisiminkime tik penkerių metų trukmės okupaciją ir denacifikaciją Vokietijoje, Prancūzijoje, Danijoje ir kitur bei palyginkime su 50 metų Lietuvos okupacijos realijų vertinimu ir turimomis pasekmėmis.
Nuotraukoje: buvęs parlamentaras Algirdas Endriukaitis, šio straipsnio autorius.
Laikraštis “XXI amžius”
(Tęsinys. Pradžia nr. 8, 9)
2012.03.14
