Už ką lietuviškoji Temidė į kalėjimą pasodino antstolę Janiną Gančierienę


Print

Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt jau yra paskelbęs šūsnį išsamių publikacijų, kuriose analizuojami keisti Lietuvos teisėsaugos sprendimai persekiojant, pavyzdžiui, buvusį disidentą Algirdą Petrusevičių, savanorį Mykolą Dūdonį, teisiant Lietuvoje gyvenusius čečėnus Hadižat ir Maliką Gatajevus, terorizmu kaltinamą Eglę Kusaitę ar buvusį Rygos omonininką Konstantiną Michailovą – Nikuliną. 

Šiandien papasakosime dar vieną liūdną istoriją, kuri taip pat leidžia abejoti lietuviškosios Temidės profesionalumu, principingumu bei objektyvumu. Šiandien Slaptai.lt viešnia – buvusi antstolė Janina Gančierienė.

Teisėsaugos sistemoje Janina Gančierienė iš viso darbavosi per dvidešimt metų. Privačia anstole ji pradėjo dirbti 2003-aisiais, kai antstoliai, Seimui priėmus specialųjį įstatymą, Lietuvoje tapo tik privatūs. Žodžiu, 2002-aisiais metais ji išlaikė būtinus privačių antstolių egzaminus.

Egzaminų būta sudėtingų, mat į vieną vietą pretendavo net apie 15-a šia veikla užsiimti ketinusių teisininkų. Vis dėlto J.Gančierienė buvo tarp tų, kuriems nusišpypsojo sėkmė – egzaminuose ji pasirodė esanti visa galva aukščiau už kolegas.

Deja, jokių nuobaudų ir papeikimų neturėjusi antstolė prieš keletą metų pakliuvo į teisėsaugos mėsmalę. Jos gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. J.Gančierienė buvo nubausta realia laisvės atėmimo bausme. Lietuvos Panevėžio pataisos namuose ji turėjo kalėti ištisus metus. Tik Prezidentės Dalios Grybauskaitės malonės dėka į laisvę moteris buvo išleista anksčiau laiko – po ketverių mėnesių. Vadovaujantis sveiku protu, vieneri metai kalėjimo – rimta bausmė. Tokia griežta bausmė turėtų būti skiriama tik už rimtus nusikaltimus. Tad už ką reali vienerių metų trukmės laisvės atėmimo bausmė buvo skirta antstolei J.Gančierienei? Juolab kad namuose liko du sūnus, vienam iš jų – tik dvylika metų. Šis berniukas dėl mamos nuteisimo patyrė šoką, nes 2010 metų pavasarį tragiškai žuvo net du jam artimi žmonės: tėvas bei senelis.

Oficialiai teigiama, jog J.Gančierienė nubausta už tai, kad “kitam asmeniui perleido teismo areštuotą didelės vertės turtą”. Tačiau gilinantis į baudžiamosios bylos medžiagą susidaro nuomonė, jog moteris nuteista tik už tai, kad … sąžiningai atliko savo kaip antstolės pareigas.

Nesusipratimai kilo tuomet, kai jai atiteko skolininko R.M. byla. Kreditoriai nurodė, kur gyvena šis skolininkas, ir pareikalavo iš jo išieškoti apie 70 tūkst. litų. Antstolė J.Gančierienė nusiuntė raginimą R.M. skolą sumokėti gražiuoju. Svarbu pabrėžti, kad skolininkas savo skolų neneigė. Jis pats savanoriškai atvyko pas antstolę J.Gančierienę ir pasiūlė tokią išeitį: jis parduoda jam priklausantį žemės sklypą ir gautais pinigais atsiskaito su kreditoriais. Tam jo žemės sklypui tuomet buvo taikomos laikinosios apsaugos priemonės. Mat skolininko turtas buvo areštuotas. Antstolė J.Gančierienė atidžiai išanalizavo susidariusią konfliktinę situaciją. Tačiau remiantis Lietuvos įstatymais ji turėjo teisę realizuoti skolininkui R.M. priklausantį žemės sklypą. Mūsų įstatymai labai aiškiai reglamentuoja, kada laikinosios apsaugos priemonės vykdomojo proceso (šiuo atveju – žemės pardavimo) nestabdo, o kada – negalima parduoti turto, kuriam taikomos laikinosios apsaugos priemonės. Skolininko R.M. atvejis priklausė būtent tai kategorijai, kada turtą galima parduoti, o už surinktus pinigus – atsiskaityti su kreditoriais. Tokiu atveju pardavimo aktą turi patikrinti ir patvirtinti teisėjas.

Žodžiu, skolininkas pasiūlė savo pirkėją. Remiantis mūsų įstatymais, antstolė J.Gančierienė privalėjo parduoti žemės sklypą, o už gautus pinigus priverst skolininką atsiskaityti su tais asmenimis, kuriems jis skolingas. Mat skolininkas grynųjų pinigų skolai padengti neturėjo. Skola atsikratyti jis galėjo tik pardavęs iš motinos paveldėtą žemės sklypą.

Beje, parduodamo žemės skypo kaina buvo oficialiai įvertinta oficialių nekilnojamojo turto ekspertų. Jei skolininkas nebūtų pats suradęs pirkėjo, žemės sklypą būtų tekę parduoti aukcione. Žodžiu, šioje byloje antstolė J.Gančierienė elgėsi pedantiškai tiksliai, remdamasi visais galiojančiais įstatymais ir potvarkiais.

Tačiau kai minėtasis skolininkas atsiskaitė su kreditoriais, atsirado dar keli kreditoriai, kurie liko nepatenkinti šiuo sprendimu. Mat jiems neliko pinigų. Įdomu tai, kad tomis dienomis, kai antstolė J.Gančierienė tvarkė skolininko R.M. bylą, tie kiti kreditoriai net nebuvo teismo pripažinti kreditoriais, nes jiems teismai skolų dar nebuvo priteisę. Vyko tik bylinėjimasis. Be to, R.M. byloje nebuvo įvardinta, kokie kreditoriai yra pagrindiniai, o kurie – antros ar trečios eilės kreditoriai.

Tad naujųjų kreditorių pretenzijos antstolei, esą ji neturėjo teisės parduoti žemės sklypo, kuriam taikytos laikinosios apsaugos priemonės, – nepagrįsti. Pirmiausiai jie kreipėsi į teismą civilinio proceso tvarka – paprašė apskųsti minėtos antstolės veiksmus. Tačiau supratę, kad šiuo keliu mažai ką laimės, nes antstolės veiksmai buvo teisėti ir juos buvo patvirtinusi Vilniaus rajono teismo pirmininkė, jie kreipėsi į Generalinę Prokuratūrą. Būtent prokurorams jie pasiskundė, esą antstolė J.Gančierienė pažeidė Lietuvos įstatymus, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi.

Netrukus į antstolės J.Gančierienės kontorą atvyko prokuroras Mindaugas Bliuvas. Būtent jis pareikalavo, kad antstolė jam perduotų visą vykdomosios bylos dėl turto pardavimo medžiagą. Jis rėmėsi nutartimi, kuri jam suteikia teisę paimti visą su skolininku R.M. susijusią bylą. Tačiau tos nutarties kopijos nepaliko antstolei J.Gančierienei. Bylą paėmė savo žinion, o nutarties kopijos, kuria remiantis paimama byla, nepaliko. Dar viena įdomi detalė: nei tos nutarties originalo, nei jos kopijos iki šiol niekas neranda prokurorų stalčiuose. Kai antstolės J.Gančierienės interesus ginanti advokatė kreipėsi į Generalinę prokuratūrą prašydama, kad jai būtų pateikta tos nutarties kopija, sužinojo, kad baudžiamojoje byloje nutarties iš viso nėra. Nei originalo, nei kopijos. Prokuroras M.Bliuvas pareiškė advokatei, kad tokios nutarties niekad nebuvo.

Šią žinią išgirdusi antstolė J.Gančierienė labai nustebo. Duodama interviu portalui Slaptai.lt ji ironizavo: “Gal prokuroras nori pasakyti, jog man pasivaideno? Be to, kokiu pagrindu iš mano kontoros buvo išvežta vykdomoji byla, jei nebuvo jokios realios nutarties? Paimant bet kokią bylą nutartis privalo būti įteikta tam, iš kurio medžiaga paimama. Vienareikšmiškai”.

Šioje istorijoje – daug painiavos. Tačiau toji painiava sukelia tik dar daugiau įtarimų, jog antstolė J.Gančierienė nuteista realia laisvės atėmimo bausme be pagrindo. Atlikdama savo veiksmus antstolė rėmėsi tuomet galiojančiais įstatymais, konkrečiai nurodančiais, kada galima antstoliams realizuoti turtą, kuriam taikomos laikinosios apsaugos priemonės. Be to, laikinosios apsaugos priemonės R.M. žemės sklypui buvo taikomos, vaizdžiai tariant, nepagrįstai, per anksti, dar tada, kai tas žemės sklypas priklausė ne jam, o jo motinai. Įtartinas ir prokuroro sprendimas paimti vykdomąją bylą nepateikiant konkrečios nutarties. Būtina pabrėžti ir tai, kad antstolės J.Gančierienės veiksmus kaip teisėtus pripažino Vilniaus rajono apylinkės teismo teisėja Liuda Arlauskienė, kuri davė rašytinę rezoliuciją atlikti vykdymo veiksmus bei patvirtino žemės sklypo pirkimo – pardavimo aktą.

Taigi ši teisėja oficialiai suteikė anstolei J.Gančierienei teisę parduoti Utenos rajone esantį žemės sklypą. Tokiu žingsniu ji pripažino, jog antstolės veiksmai siekiant realizuoti žemės skypą, kuriam taikomos laikinosios apsaugos priemonės, – teisėti. Toks leidimas anstolei J.Gančierienei buvo būtinas, kadangi Vilniaus anstoliai negali neinformavę ir negavę leidimo dirbti kitų anstolių prižiūrimose teritorijose. J.Gančierienė dirbo Vilniaus rajone, o skolininkas R.M. žemės sklypą paveldėjo Utenos krašte. Taigi ji privalėjo gauti leidimą dirbti Utenoje. Žodžiu, tuometinė Vilniaus rajono teisėja antstolės J.Gančierienės veiksmuose neįžvelgė nieko antiįstatymiško. Už tai, kad ji palaimino antstolės veiksmus, nebuvo niekaip bausta. Atvirkščiai – žengė karjeros laiptais tapdama Vilniaus Administracinio teismo teisėja.

Be to, analogiška anstolio byla buvo išnagrinėta Šiaulių miesto teismuose. Šiaulių teismo teisėjai tąsyk nustatė, kad anstoliai turi teisę parduoti turtą, kuriam taikomos laikinosios apsaugos priemonės. Taigi antstolis Šiauliuose buvo išteisintas dėl tų pačių veikų, o vilnietė antstolė J.Gančierienė sulaukė griežtos bausmės – buvo pasodinta vieneriems metams į kalėjimą. Analogiškoje situacijoje, kai vienas Klaipėdos antstolis, žinodamas J.Gančierienės nemalonumus, atsisakė vykdyti oardavimą dėl to, kad parduodamam turtui buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, teismai jį įpareigojo elgtis būtent taip kaip elgėsi J. Gančierienė.

Todėl nesuprantamas mūsų prokurorų užsispyrimas būtent tik antstolės J.Gančierienės veiksmus atkakliai skųsti teismams. Nepaisydami visų J.Gančierienei palankių faktų bei aplinkybių prokurorai atidavė jos medžiagą teismui. Beje, Apygardos teismas antstolę išteisino. Tada prokurorai antstolei palankią nutartį apskundė aukštesnei teisminei instancijai. Ir laimėjo. Apeliacinio teismo teisėja Violetos Ražinskaitės nuosprendis buvo itin nepalankus J.Gančierienei. Teisėja priėmė sveiku protu sunkiai besuvokiamą sprendimą, esą teismas mano, kad antstolė J.Gančierienė apgavo teismą, išimdama iš bylos dokumentus, bylojančius apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymą. Tokį teisėjos V.Ražinskaitės nuosprendį antstolė J.Gančierienė laiko labai keistu. “Net jei ir būčiau išėmusi dokumentus su nurodymu taikyti laikinosios apsaugos priemones, nekilnojamojo turto registre vis tiek viskas konkrečiai nurodyta, kas kam priklauso ir kokie apribojimai kokiems namams ar žemės sklypams taikomi. Net norėdama negalėčiau tų dokumentų išimti, nes registro pažyma sandoriui būtina, be to, niekas neįrodė, kad vykdomojoje byloje nebūtų kokių nors dokumentų, nes ji yra pridėta prie baudžiamosios bykos ir ten viskas yra“.

Dėl teisėjos V.Ražinskaitės “manymo” sugriautas visas antstolės J.Gančierienės gyvenimas. Ji kelis mėnesius praleido už grotų. Jai teko kalėti ir Lukiškių, ir Šiaulių, ir Panevėžio kalėjimuose. Beje, ne pareigūnų kamerose, o su moterimis, kurios teistos už vagystes, narkotikų platinimą, išžaginimo organizavimą. Pavyzdžiui, prieš patenkant į Panevėžio Pataisos namus ji buvo vežama kartu su įvairiausio plauko nuteistosiomis, o atvykus į vietą – visą parą išbuvo karantino patalpose. Beje, pareigūnų korpuse aukštąjį išsilavinimą turinti moteris buvo priversta buitinėmis patalpomis dalintis su nepilnametėmis, kurios teistos už vagystes, sunkius ir apysunkius kūno sužalojimus. Tokiais momentais susilaukdavo ir grasinimų, ir patyčių. Vardindama savo pergyvenimus buvusi antstolė J.Gančierienė kelis kartus susigraudino. Jai pikčiausia net ne tai, kad teko ketverius mėnesius gyventi tarp moterų, kurioms – vogti, mušti ar net nužudyti yra įprastas dalykas. Jai skaudžiausia, kad ji jaučiasi neteisingai apkaltinta, nes už tokias pat veikas visi kiti antstoliai buvo išteisinti.

Svarbu pabrėžti, jog prokuroro M.Bliuvo pozicijai dėl šios bylos pritaria toli gražu net ne visi prokurorai. Tereikia atsiversti Civilinių bylų skyriaus vyriausiosios prokurorės Stasės Petravičienės oficialųjį raštą, adresuotą Generalinės prokuratūros Vyriausiajam prokurorui R.Petrauskui. 2011-ųjų sausio 10 dieną pasirašytame dokumente, jo viso nėra ko cituoti, nes jis labai ilgas, konkrečiai ir aiškiai pasakyta: antstolė J.Gančierienė “imperatyvių reikalavimų nepažeidė”. Tame 10-ies puslapių dokumente esama ir daugiau prokurorui M.Bliuvui ir teisėjai V.Ražinskaitei nemalonių sakinių: “procesiniai vykdymo dokumentai (o kartu ir antstolės J.Gančierienės procesinė veikla) praėjo teismo procesinę kontrolę, teismas nenustatė antstolės veikloje esminių pažeidimų ir trūkumų”, “antstolės J.Gančierienės veikimas ne savo teritorijoje ir turto pardavimas skolininko pasiūlytam pirkėjui buvo sankcionuoti teismo kaip atitinkantys CPK reikalavimus”, o anstolę J.Gančierienę prokuratūrai apskundę asmenys “E.Š. ir V.M. nebuvo vykdymo proceso dalyviai, todėl J.Gančierienė negalėjo pažeisti jų kaip vykdymo proceso dalyvių teisių”. 

Ir vis tik realybė tokia, kad antstolė J.Gančierienė keletą mėnesių kalėjo Panevėžio kalėjime. Akivaizdu ir tai, kad atsidūrusi tarp vagiškių, prievartautojų ir smurtautojų antstolei J.Gančierienei nuolat teko ginti savo padorumą, teises, garbę. Tiesa ir tai, kad kol J.Gančierienė buvo kalinama, jos sūnūs, vienas – pilnametis, o kitas – vos dvylikos metų berniukas, liko be priežiūros. Be priežiūros liko tik todėl, kad teisėja V.Ražinskaitė, paskelbdama realų laisvės atėmimo nuosprendį, jo neatidėjo bent kelioms savaitėms, kad nuteistoji galėtų pasirūpinti savo vaikų priežiūra. Vaikai liko be priežiūros dar ir dėl to, kad teisėja V.Ražinskaitė nesiteikė apie šią bylą laiku informuoti vaiko teisių priežiūros institucijų ir pasirūpinti nepilnamečio globa. Berniukas tą rugsėjo 1-ąją taip ir neišėjo į mokyklą.

Šioje istorijoje baisiausa, kad J.Gančierienė ankstesniųjų teismo sprendimų jau nebeturi kam apskųsti. Paskutinysis verdiktas – galutinis ir neskundžiamas. Tiesa, J. Gančierienė ir jos gynėja siekia, jog teisėjos V.Ražinskaitės “manymą” peržiūrėtų Aukščiausiasis Teismas. Bet Aukščiausiasis Teismas šios bylos nagrinėti neskuba. Jei šią bylą pageidautų peržiūrėti pati Generalinė prokuratūra, šio incidento iniciatorė, tada Aukščiausiasis Teismas bylą pradėtų nagrinėti iš naujo. Tačiau Generalinis prokuroras Darius Valys bijo pripažinti galimas savo pavaldinių klaidas, todėl ir tyli. Be to, nereikia pamiršti, jog Aukščiausiame Teisme dirba buvęs prokuroras Klimavičius, buvęs prokuroro Bliuvo viršininkas, bylą nagrinėjęs kasacine tvarka.

Buvusiai anstolei J.Gančierienei nepalankus ir visuomenės nusiteikimas. Juk maža šiandien Lietuvoje žmonių, kurie mėgtų antstolius. Todėl ne šiaip sau spaudoje pasirodė J.Gančierienę smerkiančių rašinių. Beje, ją spauda nusikaltėle pavadino dar gerokai iki tol, kai buvo paskelbtas kaltinamasis nuosprendis.   

Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: antstolė Janina Gančierienė, nuteista realia laisvės atėmimo bausme už veikas, dėl kurių visi kiti anstoliai buvo išteisinti.

2011.03.07


Prisijunkite prie diskusijos