Ar žiūrėjote per „Lietuvos ryto“ televiziją transliuotą Rūtos Janutienės laidą „Nuoga tiesa“, kurioje ginčytasi, naudingi ar žalingi skiepai?
Ironiška, bet tokių laidų pavadinimuose neturėtų būti žodžio „tiesa“. Daug triukšmo, emocijų, o laidai pasibaigus lieka bejėgiškumo ir beviltiškumo jausmas. Į svarbiausią klausimą, verta ar neverta skiepyti mažylius, – juk įtikinamai neatsakyta.
Sveikatos apsaugos ministras Vytenis Andriukaitis pateikia argumentus, patvirtinančius skiepų naudą, jo oponentai kalba apie vaistininkų finansinius interesus ir injekcijų žalą. Ir vieni, ir kiti savo poziciją grindžia tarsi konkrečiais, nepaneigiamais faktais, tarsi logiškai samprotauja, lygina, pagalbon pasitelkia senelių, tėvų patirtį…
Ir vis tik kaip atpažinti būtent tą, kuris pasakė daugiausiai tiesos? Beje, nesuklysti – privalu. Nuo mūsų pasirinkimo priklauso mūsų atžalų atsparumas mirtį nešančioms ligoms. Tačiau net specialiai, kryptingai gilindamiesi į šią temą mes geriausiu atveju galime elgtis tarsi kazino lošėjas, aklai spėdamas laimingąjį skaičių besisukančioje ruletėje. Tokia perspektyva mūsų neturėtų džiuginti. Nė vienas iš mūsų nenorėtų tapti panašus į lošėją, priklausomą nuo atsitiktinumų. Bet gyvenimas tiesą dažnai verčia rinktis tik apgraibomis.
XXX
Štai Baltijos valstybės galų gale nutarė tramdyti Rusijos propagandą. Skeptiškai nusiteikęs lietuvis pasakytų – seniausiai derėjo imtis šio darbo. Bet vadovaukimės taisykle „geriau vėliau, negu niekad“. Tūkstančius Lietuvos, Latvijos ir Estijos rusakalbių, jei jie – mūsų, derėtų kruopščiai saugoti nuo įžūlaus Kremliaus melo. Taip pat nuo rusiškos dezinformacijos ir propagandos kai kada vertėtų saugoti ir lietuvius, latvius, estus, ypač pamėgusius nuotykinius filmus apie šauniai kariaujančius rusų seržantus, saugumiečius, diversantus. O tais atvejais, kai neįmanoma atsitverti „kinų siena“ nuo Vladimiro Putino sukurtos melo industrijos, turėtume sugebėt patraukliai, įdomiai, įtaigiai parodyti, kur melas, o kur – tiesa. Bet kaip tai geriausiai padaryti?
Ar Latvijos ir Lietuvos sprendimas bent laikinai uždraust retransliuoti mums nepalankius televizijos kanalus, įskaitant ir „RTR Rossija“ ir „RTR Planeta“ – optimaliausias sprendimas? Jei kalbėčiau atvirai, šiuos televizijos kanalus dažnokai stebėdavau. Jie man buvo reikalingi tam, kad galėčiau pasisemti peno kritiniams straipsniams apie Kremlių. Žiūrint šias rusiškas televizijas niekad nešovė į galvą mintis tikėti kiekvienu jų žodžiu. Bet sutinku, kad gali pasitaikyti naivuolių, kurie tiki kiekvienu rusišku viešojoje erdvėje pasirodančiu žodžiu ar vaizdu.
Džiaugiuosi, kad mums, Baltijos valstybėms, galų gale kilo mintis kurti bendrą Estijos – Latvijos – Lietuvos televizijos kanalą, kuris būtų transliuojamas rusų kalba ir taptų atsvara Rusijos propagandai. Jei Europos Sąjungos biurokratai finansiškai neparemtų šio Talino, Rygos ir Vilniaus sumanymo, pasielgtų kvailai. Čia kaip tik lėšų nederėtų taupyti. Baltijos valstybėms toks televizijos kanalas gyvybiškai svarbus.
Pavyzdžiui, Estijos švietimo ministras Jevgenijus Osinovskis mano, kad šis projektas laikytinas „nacionalinės svarbos reikalu šalyje, kurioje iš 1,3 mln. gyventojų apie 28 proc. – rusakalbiai“ (naujienų agentūra „The Associated Press“).
Šią poziciją sustiprina Latvijos nacionalinės televizijos vadovas Ivaras Beltė, įsitikinęs, kad bendras Baltijos šalių kanalas būtų priimtinesnis negu trys atskiri, nes padėtų sutaupyti lėšų. Bet svarbiausia, kad tris skaitlingumu nepasižyminčias valstybes sujungtų į vieną kumštį. Skaičiuojant pragmatiškai, televizija, aprėpianti tris valstybes, gali tikėtis ir tris sykius daugiau žiūrovų už tą, kurios dėmesio centre – vienui vienos valstybės aktualijos (portalas balsas.lt).
Bet ar Baltijos valstybės, net ir suvienijusios savo pastangas su ES lėšomis, pajėgs sukurti televiziją, kuri taps patrauklia Estijos, Latvijos ir Lietuvos rusakalbiams bei Vladimiro Putino politikai simpatizuojantiems estams, latviams, lietuviams? Ar užteks išminties primityvius draudimus pakeisti išmintingomis diskusijomis, o primityvius patriotinius šūkius – kvapą gniaužiančiais meniniais filmais? Ar pajėgsime neįsileisti Rusijos slaptųjų tarnybų užverbuotų ar nupirktų „kurmių“, kurių svarbiausias tikslas – sužlugdyti šį projektą? Juk sužlugus tokiam sumanymui nepasitikėjimas savo jėgomis tik dar labiau sustiprėtų, o oponentai dar garsiau šauktų, esą atsispirti Kremliaus propagandai – tiesiog neįmanoma.
Nepabandę – nesužinosime. Privalome kantriai dirbti. O beplušant šiuose baruose nederėtų pamiršti Estijos nacionalinio transliuotojo ERR vadovo Ainaro Rusaaro skeptiškų pastabų, jog „visuomenės nuomonės apklausos rodo, kad Baltijos valstybių rusakalbiai linkę pirmenybę atiduoti „Pervyj Baltijskij Kanal“ (PBK).
XXX
Antrai kadencijai išrinkta Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė pasielgė ir protingai, ir išmintingai, atsisakydama pompastiškų inauguracijos iškilmių. Regis, visi, net jos oponentai, privalėtų džiaugtis: bus sutaupyta lėšų. Bet svarbiausia, kad naująjai kadencijai išrinkta valstybės vadovė nešvaistys laiko ir jėgų beprasmiams užkandžiavimams šnekučiuojantis „apie šį bei tą“.
Tačiau ir šiuo atveju atsirado kritikų, drįstančių demagogiškai samprotauti, girdi, prezidentė pasirinko kelią, nepriimtiną civilizuotoms, demokratinėms valstybėms. Tarsi Lietuva negalėtų išsiversti be sumuštinių valgymo vienoje iš Prezidentūros salių.
Vos tik laimėjusi antrąją kadenciją Prezidentė suskubo pareikšti, kokiais ministrais ir viceministrais ji linkusi nepasitikėti. Šis prezidentės pareiškimas – atviras, viešas. Kaip ir dera valstybei, siekiančiai demokratijos ir padorumo. Regis, net ir pikčiausi D.Grybauskaitės neprieteliai privalo pripažinti, jog šalies vadovė elgiasi garbingai. Kas gali būti šauniau už viešai pareikštus nepasitikėjimus? Tiems, kurių pavardės viešai įtrauktos į „juodąjį prezidentės sąrašą“, atsiveria puiki galimybė viešai įrodyti savo tiesą. Užkulisinės intrigos – neįmanomos. Bet Prezidentės oponentams – ir vėl negerai. Parankiau, kai Algirdo Brazausko ar Valdo Adamkaus laikais trūkdavo atvirumo, aiškumo, konkretumo?
XXX
Žalgirio nacionalinio pasipriešinimo judėjimas ELTA konferencijų salėje surengė įsimintiną beveik valandos trukmės pokalbį „Ar yra riba, kurios nedrįstame peržengti?“ Diskusijoje apie miglotą Lietuvos ateitį kalbėjo Seimo narys Povilas Urbšys, prof. Romualdas Grigas ir filosofas Vytautas Rubavičius (ginčams vadovavo parlametaras Gediminas Jakavonis).
Tikriausiai nesuklysime pripažinę, jog didžioji ES politika nėra palanki mažosioms valstybėms. Vis akivaizdžiau, kad mažosios ES valstybės, ypač iš Rytų Europos, skatinamos atsisakyti tautiškumo. Mes pratinami atsisakyti tautiškumo mainais į abstrakčią Europos Sąjungos pilietybę. Mums kliudoma kurti tautinę valstybę. Jei Vokietijai, Prancūzijai ar Italijai tokios tendencijos nėra akivaizdžiai pavojingos, nes jos vis tiek išliks vokiškos, prancūziškos ir itališkos, tai Lietuva, vis dažniau pradedanti šaipytis iš savo tautiškų simbolių, rizikuoja ištirpti. Išnyksime taikos sąlygomis be akivaizdžios, grubios prievartos?
Filosofo V.Rubavičiaus teigimu, Lietuvoje – akivaizdžiausia dvasinio nuopolio tragedija, o mes esame šios dramos dalyviai ir liudininkai. Mes – ne tauta, o vien darbo jėga, atiduota verslininkų žinion. Lietuvos politinio elito tikslas – kuo labiau įtikti Europos biurokratams. Lietuvos politinis elitas net persistengia, pataikaudamas Briuseliui ir Strasbūrui.
Bet kur ieškoti išeities, taip ir neaišku. Laidai vadovavęs G.Jakavonis prisipažino, jog „apie šias bėdas jau kalbame šešerius metus, bet kas iš to kalbėjimo, jei nepasistūmėta nė per nago juodymą“.
Lietuvos padėtis išties prasta, jei patys noriai šaipomės iš Tautiškos giesmės autoriaus, Atlanto nugalėtojų, o pasaulinio garso dailininką ir kompozitorių leidžiame spektakliuose traktuoti kaip „pusiau pamišusią asmenybę“.
XXX
Kaip bebūtų liūdna, bet viešojoje erdvėje – vis daugiau šią liūdną prognozę patvirtinančių reiškinių. Sakykim, birželio 18-ąją Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas Vilniuje kviečia „apsilankyti viešoje paskaitoje, kurią skaitys Oslo universiteto profesorius Tomas Hylandas Eriksenas (Thomas Hylland Eriksen)“. Ar gali būti neaktualus klausimas: „silpnina ar stiprina tautinę valstybę globalizacija?“.
Diskusijos organizatoriai rašo: „Dar niekada anksčiau žmonijos taip nesaistė prekyba, kelionės, gamyba, medijos ir politika. Gyvename visuotinės mobilios komunikacijos, masinės migracijos ir importuojamų prekių eroje. Tuo pačiu nuolatinės kaitos akivaizdoje žmogus stengiasi išsaugoti savo identitetą ir ryšį su konkrečia vieta. Mums visiems svarbu sužinoti atsakymą: ar kažkada geriausiu demokratijos kūrimo įrankiu laikyta tautinė valstybė globalizacijos akivaizdoje silpsta, ar tampa stipresnė?“
Norėtųsi pasiklausyti šios paskaitos. Bet ji – tik tiems, kas gerai moka angliškai. Vertimo į lietuvių orgaizatoriai nežada. Nepaisant net aplinkybės, jog Lietuvos įstatymai tokiais atvejais įpareigoja pasirūpinti vertimu į valstybinę kalbą.
Kadaise piktinomės, jei nebūdavo vertimo iš rusų kalbos. Jei nėra vertimo iš anglų kalbos, – neprieštaraujame.
Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.
2014.06.17; 12:58
