Keliautojas ir rašytojas Matas Šalčius – apie vištgaidžius ir lenkų imperialistų siekius Lietuvoje


Print

“Lenkai varyti savo slaptąją politiką Lietuvoje yra gana patyrę. Jie ją pradėjo varyti nuo tų laikų, kai pirmasis lenkas įkėlė koją į Lietuvą keturioliktame šimtmetyje politiniais Lietuvos ir Lenkijos susivienijimo tikslais.

Jie jau tuomet vartojo gudrių būdų, kaip sulenkinti žymesnes lietuvių gimines ir šeimynas. Tam tikslui jie vesdino Lietuvos bajorus su lenkaitėmis arba skatino lietuvaites tekėti už lenkų ir išsižadėti savo kalbos ir krašto, kaip tai padarė garsioji Raseinių Magdė. Lenkai sukūrė Lietuvoje jėzuitų ordiną, kad jis viešai ir slaptai lenkintų lietuvius ir pjudytų su kitais tikėjimais ir kitomis tautomis; pristeigė lenkiškų mokyklų, kad jos būtų lenkų kultūros židiniai ir lietuvybės naikintojos. Pagaliau organizavo Lietuvoje visą eilę sukilimų: 1794 m., 1815 m., 1832 ir 1863 m., į kuriuos stengdavosi įtraukti kuo daugiau lietuvių, kad lietuvių krauju atgynus savo žemę […]

Paskutiniais metais, prasidėjus tautiniam lietuvių atgimimui “Aušrą” leidžiant, Lietuvos lenkai suskato ypatingai darbuoties. Leido paskalas, kad “Aušra” tai rusų arba vokiečių darbas prieš lenkus ir tuo pačiu laiku nepasidrovėdavo įskųsti rusų valdžiai, jei pasisekdavo sužinoti, kas laiko arba gabena lietuviškus raštus iš užsienio.

Dvaruose slapta steigdavo lenkiškas mokyklas savo lietuvių kumečių vaikams; miestuose “ochrankas” varguomenės vaikams; rinkdavo aukų tik lenkų laikraščių palaikymui Vilniuje.

Nuo 1905 m., palengvinus rusams žemės pirkimo ir valdymo įstatymus Lietuvoje, lenkai pradėjo gausiai įsigyti dvarų Lietuvoje, ypač svarbiose strategijos atžvilgiu: Vilkaviškio, Kalvarijos, Trakų, Ukmergės apskrityse. Vėliau į tuos dvarus pradėjo gabentis iš Lenkijos jau ir kumečių lenkiškosios kalbos praplatinimo tikslais ir lenkų skaičiaus padauginimui Lietuvoje.

Organizavo slapta savo politinių partijų: “narodovos demokratijos”, arba stačiai endekų, prasiplatinusių daugiausiai dvarininkų ir valdininkų tarpe, ir “pepeėsų”, arba “polskos partijos socialistų”, prasiplatinusių daugiausiai miestiečių tarpe. Antroji partija buvo neva socialistinė ir internacionalinė, bet tai tik Lietuvos darbininkų akių apdumimui. Abidvi todvi lenkų partijos turėjo vieną tikslą: platinti lenkybę Lietuvoje ir traukti lietuvius į uniją su lenkais.

Lenkininkai organizavo taip pat ūkio ratelių, parodų Lietuvoje, kuriose lenkų kalba nejučiomis buvo peršama Lietuvos ūkininkams, patekusiems į tuos ratelius ir parodas.

Tose vietose, kur lietuviai, pirmiau kalbėję ir meldęsi lenkiškai, pradėjo reikalauti lietuviškų poterių ir pamokslų, lenkininkai sutaisė tam tikrus peštukų būrius, kurie pradėdavo mušt lietuvius bažnyčiose, užgiedojus jiems lietuviškai arba ėmus klausyti lietuviško pamokslo.

Prieš pat karą lenkininkai pradėjo ir lietuvių kalba raštu agituoti už senovės uniją ir Vilniuje išleido brošiūrėlę, kurioje priminė visas rusų ir vokiečių skriaudas, padarytas lietuviams, ir jų norus juos surusinti ir suvokietinti ir prirodinėjo, kad tik vienas tegali būti kelias lietuviams atsiginti nuo tų dviejų ėdikų: – tai dėtis su lenkais ir atgaivinti su jais senovės uniją.

Karo metų Lietuvos lenkai, stūmę lietuvius į vokiečių glėbį, paskui skubino rodyti visam pasauliui, kad štai lietuvių klausimo kėlimas, lietuvių valstybės kūrimas – tai vokiečių ir 200 suvokietėjusios ir vokiečių apmokamos Lietuvos inteligentijos darbas. Kai buvo paskelbta 1918 m. 16 vasario d. Lietuvos nepriklausomybė, visa lenkų spauda užsieniuose nežmoniškai išsiplūdo ant lietuvių ir pagrūmojo, kad esą ateisianti valanda ir lenkai atsiskaitysią su vokiečių bernais lietuviais.

Vilniaus ir Lietuvos pagrobimas, matomai, buvo iš anksto sumąstytas ir išspręstas dalykas. Dar vokiečiai tebebuvo Lietuvoje, o Haleris 1918 m. savo atsišaukime į lenkų legionus įvairiose šalyse jau sakė, kad lenkų kariuomenė be Varšuvos ir kitų tikrųjų lenkų miestų atpalaidavimo iš priešų rankų, turės atpalaiduoti ir Vilnių su Lvovu.” ( Šalčius M. Lenkų sąmokslas Lietuvoje. K., 1921. P. 14, 15).

Lenkai, užgrobę Vilnių, ėmė veržtis toliau į Lietuvą, bet, kaip sakyta, susidūrę su atkakliu lietuvių savanorių pasipriešinimu, ėmė ieškoti kitų būdų, kaip prisijungti Lietuvą, kad pasauliui nepasirodytų kaip imperialistinė valstybė. Apie tai M.Šalčius rašo: “[…] Čia lenkų [vadai] kreipėsi į Lietuvos vištgaidžius – sulenkėjelius, tikintis, kad jie pasitarnaus Lenkijai. Prasidėjo gyvas susižinojimas Vilnių užėmusių lenkų su Lietuvos dvarininkais ir miestiečiais. Ir sugalvotas labai paprastas ir lengvas planas: kadangi negalima paimti Lietuvos iš lauko, tad reikia paraginti iš vidaus, kad sudarius įspūdį, jog patys lietuviai sukilo, nuvertė savo valdžią ir pastatė kitą, kuri vėl padarė su Lenkija uniją – ir bus atliktas kriukis.

Taip susitarę varšaviakai su Lietuvos išgamomis ir judomis dvarininkais ir miestiečiais pradeda savo darbą dviem kryptimi: vieni iš lauko, kiti iš vidaus. Lenkai iš lauko pradeda šaukti Vilniaus ir Varšuvos, o taipo pat ir jų pinigais užpiltuose prancūzų laikraščiuose, kad dabartinė Lietuvos valdžia, Taryba, yra vokiečių pastatyta ir vokiečiams parsidavusi valdžia, kad ji nereiškia visos šalies gyventojų noro, kad ji eina prieš visos šalies norą susijungti su Lenkais ir atgaivinti uniją ir kad ją reikia nuversti, o jos vietoj sušaukti Steigiamasis Seimas, kuris galėtų liuosai išreikšti savo šalies norą susijungti su Lenkais, ir kad Lenkų valstybės galvos Juozo Pilsudskio valdžia visomis jėgomis trokšta pagelbėti tame lietuviams.

Kad labiau praplatinti šias savo mintis tarp grynosios Lietuvos gyventojų, Vilniaus lenkai ne gana, kad veik kasdien rašo ką nors tokioj dvasioj savo dienraščiuose ir siunčia prie pat lietuvių demarkacinės linijos, bet dar organizuoja Varšuvoje tam tikrą įstaigą, vardu “Pakraščių Sargyba” (Straž Kresowa. Warszawa, Dluga 50, pokoj 414), kuri ima varyti propagandą “pakraščiuose” už prisijungimą prie Lenkijos, leisdama lenkų ir lietuvių kalba brošiūrėlių ir atsišaukimų, kuriuose ypačiai puola Lietuvos Valstybės Tarybą ir nuo a ligi zet šmeižia ją visokiais būdais, kurie tik užeina ant seilės. Su tų brošiūrų ir atsišaukimų pundais paleidžia slapta gaują savo agentų į Lietuvą, o birželio mėnesį net atlekia ant Kauno lenkų aeroplanas ir išmėto Vilniuje leidžiamo lenkų dienraščio “Nasz Kraj” numerį, kuris tam tyčia buvo pašvęstas “vokiškajai Tarybai” ir tariamoms jos piktadarybėms aprašyti.

Kad tie jų atsišaukimai turėtų daugiau įtakos į Lietuvos žmones, pradėta pasirašinėti po jais visokių “liaudininkų” vardais, kad išeitų, būk tai lietuviai liaudininkai norį susijungti su Lenkija ir trokšta nuversti “vokiškąją Tarybą”. Ta pati “Straž Kresowa” lenkų pagrobtose Lietuvos Rytuose ėmė siuntinėti agitatorių gyvu žodžiu, kurie išrodinėtų tenykščiams lietuviams, kad jie yra lenkai, kad su lenkais tik jie galės ko gero pasiekti ir kad visi rašytųsi, kad nori prigulėti prie Lenkijos, ir rinktų savo atstovus į Lenkų Seimą Varšuvoj. Bet kadangi žmonės nelabai skubino klausyti, išskyrus mažą parsidavėlių lenkininkų saujelę, tai jie ėmė žadėti cukraus, miltų, kad tik žmonės jiems pasirašytų. Ir tokiu būdu kur ne kur pasisekė pritraukti šiek tiek liaudies, ypač biednuomenės.

Po lietuvių miestelius ir net didesniuosius sodžius paimtose Rytų Lietuvos vietose įtaisė savo “svietlicų” (svetainių), į kurias gausiai siunčia visokių savo spausdinių, kaip “Chata Polska”, rengia lietuvių merginų šokius su legijoninkais ir mokina jas lenkiškai.

Kokie tie “stražos kresovos” spausdiniai ir apie ką jie rašo, štai peržiūrėsime jų keletą.

Tarp lenkų kareivių labai yra išplatinta knygelė lenkų kalba, vardu “Kam lenkų kareivis įeina į Lietuvą ir Gudus?”

Prasideda ji prašymu lenkų kareivių, kad jie aiškintų visiems gyventojams, ko jie atėjo į Lietuvą, nes … (paduodame čia vertimą žodis į žodį): “nes “chlopai”, žydai ir miestiečiai, kurie čia mus mato, pirmu kartu mato lenkų kariumenę ir apie Lenkų Valstybę nieko nežino. Jie yra tamsūs ir neapšviesti. Pas mus, Lenkuose, žmonės ir laikraščių daugiau skaito, ir gražiau taisos, ir gražiau gyvena, ir daugiau apie visus dalykus išmano, kaip čia. Todėl mes, stovėdami jų namuose, turime aiškinti, ko mes atėjome į čia.”

Apie Lietuvos valstybę sako: “Jeigu Lietuvoje susikurtų priešinga mums (suprask, lenkams) valstybė, susirišusi su Vokiečiais arba Rusais, jeigu Galicijoje ukrainiečiai pastotų mums į Juodąją Jūrą kelią, kurį mes galime turėti pro Rumuniją, tai mes nustotume viso to, kuo tie kraštai yra turtingi.”

Toliau, kalbant apie muitų ir sienų nepatogumus, susikūrus Lietuvos ir Ukrainos valstybėms, sakoma: “Iš vienos pusės Ukrainietis kiša durtuvą, o iš kitos pusės Lietuvis arba Vokietis taiko iš šautuvo” (suprask, į Lenkus).

Todėl “tarp Lenkijos ir Baltijos Jūros neturi būti nieko, kas smaugtų, varžytų, uždarinėtų įėjimus ir išėjimus ir žmones skurdui telemtų.”

Kad labiau paviliot lenką kareivį kautis dėl Lietuvos paėmimo, sakoma: ”Lietuvoje žemė yra keturis penkis kartus pigesnė (kaip Lenkuose) ir daug jos galima įsigyti.” “Lietuvoje gyvena”,  taipo pat rašo knygelės autorius, “daugiau kaip trys milijonai mūsų brolių, lenkų katalikų”. “Didžiame plote nuo Gardino ligi Vilkovisko apie Lydą, Vilnių, Kauną ir ligi Dvinsko ir Minsko lietuvių sodžiuose tiršta masė sėdi lenkų liaudis, sudarydami nuo 50 proc. ligi 80 proc. visų krašto gyventojų”. “Aukštutinio Nemuno ir abiejų Vilijos krantų apylinkė tai yra lenkų kraštas; juo toliau į žiemus, juo daugiau lenkų. To krašto sostinė yra Vilnius – vienas gražiausiųjų Lenkų miestų, kuris savo paminklais ir šventenybėmis gali su Krokuva lygintis.”

Toliau, kad mus privilot prie savęs, išgiedojęs visą eilę kaip ir pagyrimų lietuviams, kad jie turi savo laikraščių, mokyklų ir daug inteligentų ir nori savo kalbą išlaikyti, prirodinėja, kad tik susijungus su Lenkais begalima to pasiekti, ir sako: “Be to, Lenkai bus silpni vienu šonu, o Lietuviai visai žus” (jei nesusidės su Lenkais).

Susidėjus su Lenkais, mums žada tokią laisvę: “Te renka sau čia Lietuvoje savivaldybių – kaimo ir miesto tarybų – valdžią, ir ką išrinks, tas valdys. Taipo pat gal galės turėti ir savo Seimą, o jei ne, tai galės siųsti savo atstovus į mūsų Seimą ir ten reikalauti to, ko norės.” “Ar taip, ar kitaip bus”, baigia autorius, “mes tik turime suprasti, kad nuo jūros iki jūros mums reikia iš vieno eiti!”

Čia bent viskas tiesiai ir aiškiai pasakyta, ko Lenkai Lietuvoje nori.

Nuotraukoje: keliautojas ir rašytojas Matas Šalčius.

(Iš Algimanto Liekio knygos “Juodieji Lietuvos istorijos puslapiai. Lenkų skriaudų lietuviams istorija (iki 1921 m.)”

2012.01.12


Prisijunkite prie diskusijos