Šiandien visuomenės aktualijų portalo Slaptai.lt viešnia – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro generalinė direktorė Birutė Burauskaitė. Mums rūpi išsiaiškinti, kodėl pastaruoju metu šią įstaigą tikrina auditoriai? Taip pat mums rūpi sužinoti, kokiais darbais galįs pasigirti B.Burauskaitės vadovaujamas centras.
Su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (LGGRTC) generaline direktore Birute BURAUSKAITE kalbasi Slaptai.lt ir “XXI amžiaus” žurnalistas Gintaras Visockas.
Ar tiesa, kad per pastaruosius keletą metų Jūsų vadovaujamas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras sulaukė net dviejų patikrinimų? Kodėl auditoriai taip kryptingai pradėjo domėtis Jūsų vadovaujamo centro veikla? Nejaugi pastebėta rimtų trūkumų? O gal vienas po kito pasipylę tikrinimai – vien tik atsitiktinumas? Tačiau šį rudenį – nauji rinkimai į Seimą. Tad gal čia galima įžvelgti politinių intrigų?
Vienas auditas buvo atliktas mano pačios iniciatyva. Tapusi direktore norėjau, kad nepriklausomi ekspertai pateiktų išsamią analizę apie darbus, kurie buvo atlikti iki mano vadovavimo pradžios. Pavyzdžiui, man kėlė įtarimų, kodėl taip brangiai sumokėta už kai kuriuos dokumentinius filmus, šiandien jau pradedamus demonstruoti Tuskulėnų memoriale. Tie du dokumentiniai filmai – vos po dešimt minučių trukmės. Bet už juos sumokėta 180 tūkst. litų. Taigi norėjau sulaukti profesionalių auditorių nuomonės, ar tų lėšų skyrimas – pagrįstas.
Mano įsitikinimu, auditai – reikalingas dalykas. Labai svarbu ir naudinga visoms pusėms tartis, diskutuoti, kaip racionaliau ir efektyviau panaudoti iš biudžeto gaunamas lėšas. Geranoriški ir profesionalūs auditoriai pateikia savo pastabas, į kurias neatsižvelgti ar ignoruoti – nevalia. Pirmojo audito metu buvo nustatyta klaidų dėl viešųjų pirkimų. Dėl kai kurių pastabų iš karto sutikome, dėl kitų – diskutavome. Rekomendacijas, kurias pateikė auditas, įvykdėme.
Tačiau tuoj po pirmojo audito, kuris baigėsi 2011-ųjų pavasarį, ant mūsų pečių užgriuvo antrasis auditas. Antrasis tikrinimas pradėtas 2011-ųjų vasarą. Savo preliminarias išvadas jis pateiks jau šių metų pavasarį. Prisipažinsiu, kad pokalbių su naujaisiais auditoriais metu mums sukėlė abejones paaiškėjęs auditavimo tikslas – išsiaiškinti, ar LGGRTC nedubliuoja kai kurių kitų valstybinių institucijų veiklos. Sakykim, Istorijos instituto ir Kultūros ministerijos.
Toks išankstinis kryptingumas mus stebina. Centro veiklą apibrėžia įstatymas, kuriame išvardintos visos mums pavestos vykdyti funkcijos ir uždaviniai. Centras įpareigotas formuoti valstybės požiūrį į labai sudėtingą istorinį laikotarpį. Nei Lietuvos Istorijos instituto, nei Kultūros ministerijos veiklos Centras tikrai niekad niekada nedubliavo. Istorijos institutas neanalizuoja nacių ir sovietų okupacijų įvykių, procesų ir veikėjų, o ypač pokario metų. Paminklai, įvairūs atminimo ženklai, kuriuos statome, arba bunkeriai, kuriuos atkuriame, – tai juk irgi ne Kultūros ministerijos prerogatyva.
Centro muziejinė veikla turi tą specifiką, kad ekspozicijos susijusios su vietomis, kuriose yra įrengtos – tai KGB būstinė, buvęs kalėjimas – Genocido aukų muziejaus patalpos, Kolumbariumas ir ekspozicija Tuskulėnų dvaro paslaptys – rimties parke, kur atkasta masinė kapavietė. Centras yra atskaitinga Seimui institucija. Nenorime pasirodyti esą labai reikšmingi, bet kad Centro veikla ir nuveikti darbai – išties svarbūs visai Lietuvai ir neabejojame, kad tai motyvuoja mūsų specialistus nuoširdžiai dirbti už labai nedidelius atlyginimus, toli gražu nesiekiančius oficialiojo vidurkio.
Gal žinote, kas užsakė pirmąjį ir antrajį patikrinimus?
Pirmąjį auditą užsakė Seimo Žmogaus teisių komitetas, vadovaujamas parlamentaro Armino Lydekos. O antrojo audito užsakovai mums nežinomi. Antrojo audito vadovė buvo užsiminusi, kad jie šiuo metu tikrina visas kultūros sferos įstaigas. Tačiau konkretaus atsakymo nėra. Esu įsitikinusi, jog auditoriai pirmiausiai privalėtų įstaigų vadovus ir vadovaujančius specialistus konsultuoti, padėti savo patarimais. Taip pat auditoriams nederėtų turėti išankstinės nuomonės. Nei palankios, nei negatyvios. Gal atvirai reiškiama ši mano subjektyvi nuomonė sukels dar daugiau problemų, bet jaučiu pareigą tai pasakyti.
Priminkite, nuo kada Jūs vadovaujate LGGRT centrui?
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrui (LGGRTC) vadovauju nuo 2009-ųjų metų pradžios. Tačiau nesu naujokė. Šiame centre dirbu ne vienerius metus. Iš viso šioje darbo srityje – apie dvidešimt metų. Tik iki 2009-ųjų – kitose pareigose. Tiksliau – archyvinio vardynų vedėjos pareigose.
Pradėjusi dirbti centro vadove puikiai supratau, kaip svarbu visuomenę informuoti apie pagrindinius mūsų institucijos tikslus, darbus. Centras per daugiau nei dešimtmetį nuveikė daug reikšmingų darbų Neįmanoma čia juos išvardinti. Kas domisi, gali apsilankyti mūsų interneto svetainėje www.genocid.lt. Ten galima rasti ir strateginius ilgalaikius planus, ir kiekvienų metų darbų ataskaitas, aktualijas, renginius, naujausius leidinius ir kt. Mūsų veikla – užtektinai intensyvi, plati, sudėtinga. Todėl ilgokai neturėta nei laiko, nei fizinių jėgų visuomenei deramai, išsamiai pristatyti tiriamuosius drabus, kurį istorijos laikotarpį nagrinėjame, su kokiais sunkumais susiduriame, kokius paminklus statome, kokias knygas leidžiame.
Juk mes išlaikomi už mokesčių mokėtojų pinigus. Tam buvo įkurtas informacinis centras prie leidybos skyriaus, kuris intensyviai ir plačiai skleidžia informaciją apie Centro darbus įvairiausiomis prieinamomis priemonėmis.
Norėčiau, kad kuo išsamiau papasakotumėte apie paskutiniuosius reikšmingus LGGRTC nuveiktus darbus. Juk tokių darbų – ne vienas.
Centro veiklos sritys – kelios. Prioritetinė – istoriniai nacių ir sovietų okupacinių režimų pasekmių Lietuvos gyventojams bei valstybingumui tyrimai. Tarp jų – partizanų mūšių, kautynių, partizanų vadų atminimo įamžinimas monografijose, straipsnių rinkiniuose, taip pat paminklais.
Labai svarbi sritis – kruopštus pokario įvykių tyrimas. Dažnai tokie tyrimai – itin sudėtingi. Nes jie kontraversiškai vertinami. Juolab – dar kol kas iki galo deramai ir visapusiškai neištirti, neišnagrinėti. Didžioji dalis visuomenės apie ginkluotą pasipriešinimą turi susidariusi palankią nuomonę, dalis – neigiamą.. Todėl čia neabejotinai svarbu Centro specialiųjų tyrimų skyriui bendradarbiauti su teisėtvarkos institucijomis, dar likusiais gyvais liudininkais. Būsiu atvira – šis bendradarbiavimas galėtų būti dinamiškesnis, tampresnis. Juk tokio pobūdžio tyrimai reikalauja ypatingo atidumo, atsakingumo. Bet, kaip visada, labai trūksta darbo rankų.
Nukentėjusiems nuo okupacinių režimų piliečiams labai reikšminga komisijos, suteikiančios teisinius tremtinio, politinio kalinio, kario – savanorio ir kitus statusus, veikla. Tiesa, šiai komisijai darbų apimtys tolydžio mažėja, patyrę specialistai perkeliami dirbti kitus darbus, pavyzdžiui, talkinti istorikams, rengiantiems viešinti KGB veiklos dokumentus.
Be abejo, nėra gražu skaičiuoti svetimus pinigus, bet vis tik norėčiau pasidomėti, kokie Jūsų vadovaujamo centro darbuotojų atlyuginimai?
Man ypač skaudu, kai profesionalūs darbuotojai, dirbantys Centre ne vienerius metus ir įgiję būtinos patirties, žinių, susiruošia išeiti į kitą tarnybą. Jie susiranda geriau apmokamą užsiėmimą. Susiruošia išeiti tik todėl, kad nebegali pragyventi už 1200 – 1300 litų atlygį. Tokių praradimų turime ne vieną. Tai – skaudžios netektys. Nes neturime, kuo juos pakeisti. Į centro nagrinėjamas temas neįmanoma įsigilinti per keletą mėnesių, dirbti efektyviai.
Lietuva gali didžiuotis atstačiusi partizanų bunkerį Minaičių kaime Radviliškio rajone. Čia – didelis Jūsų centro nuopelnas?
2010-aisiais atlikome išties reikšmingą darbą. Mums jį nuveikti pasisekė ypač nepalankiomis finansinėmis sąlygomis. Bet kai vienu metu surentėme kelių institucijų pečius, sulaukėme puikių rezultatų. Dirbo kaip darni komanda Radviliškio rajono savivaldybės specialistai, Centro darbuotojai – skulptorius, muziejaus istorikai, archeologai ir rezultatas – Radviliškio rajono Minaičių kaime įamžintas svarbus istorinis įvykis – 1949 m. partizanų vadų suvažiavimas, kuriame buvo įkurtas Lietuvos Laisvės kovų sąjūdis – koordinacinis ir vadovaujantis ginkluoto pasipriešinimo centras, sukurta ir paskelbta 1949-ųjų Vasario 16-osios Deklaracija. Naudodamasi proga norėčiau padėkoti Krašto apsaugos ministrei Rasai Juknevičienei už efektyvią paramą.
Taigi atstatytas ne tik pats bunkeris, bet ir virš bunkerio stovėjusi klėtis. Klėtis atkurta remiantis gyventojų, kurie ten gyveno, pasakojimais, nes ikonografinės medžiagos, nuotraukų nebuvo. Bunkeris atkastas profesionaliai atliekant archeologinius tyrimus, kuriais remiantis ir atkurtas. Autentiška negalima vadinti tik betoninės kapsulės, kuria jis dabar apgaubtas. Bet tokia kapsulė, manau, būtina ir neišvengiama. Ji neleis bunkeriui greitai suirti. Kapsulė apsaugos nuo drėgmės, nuo greito puvimo. Šiais metais klėtyje ir bunkeryje Centras įrengs nuolatos veikiančią ekspoziciją, bus panaudotos kopijos partizanų dokumentų, kurie prieš keletą metų buvo atkasti šioje teritorijoje.
Bunkerio Minaičiuose atstatymas, paminklo pastatymas, aplinkos ir prieigų sutvarkymas – svarbus dalykas. Dabar čia kasmet vasario 16-ąją prisimenamas partizanų vadų suvažiavimas ir jų darbai, perskaitoma minėta deklaracija. Lanko ir aukšto rango svečiai iš užsienio. Bunkeris – tikrai vertas visuomenės dėmesio. Žvelgiant į bunkerį įmanoma patirti, tegul ir netiesiogiai, kokiomis sudėtingomis sąlygomis mūsų partizanų vadai 1949-ųjų vasario mėnesį čia dirbo. Partizanų suvažiavimas, kurio metu aptartos ir numatytos pagrindinės nepriklausomos Lietuvos valstybės gyvavimo gairės, truko daugiau kaip dvi savaites. Lankytojai gali įsivaizduoti, kaip aštuoni mūsų partizanų vadai su visa žiemine apranga ir amunicija bei ginklais sutilpo tame ankštame bunkeryje, posėdžiavo, spausdino dokumentus.
O juk šie narsūs vyrai atliko valstybinės reikšmės kūrybinį darbą. Buvo diskutuojama dėl Lietuvos ateities, buvo kuriamos partizanų struktūros, kuriami ginkluotą pasipriešinimą reguliuojantys įstatai, numatomi konstituciniai principai, pagal kuriuos privalėtų gyventi būsimoji laisvos Lietuv.os valstybė. .
Taigi LGGRTC, KAM ir Radviliškio rajono savivaldybės bendradarbiavimo ir bendravimo dėka pavyko atkurti autentišką Minaičių bunkerį, klėtį, pastatyti paminklą.
Tiesa, dar neišspręstas Balandiškių kaime Sajų sodybos, į kurią rinkosi partizanų vadai, likimas. Nesutariama, ar išsaugoti, tiksliau atstatyti patį gyvenamąjį pastatą ar įamžinti istorinę vietą. Balandiškių kaimas – vos už trijų kilometrų nuo Minaičių. Balandiškiuose anuomet gyveno miško brolių ryšininkai Sajai. Mūsų žiniomis, partizanų vadai ir jų atstovai pirmiausiai susirinko Balandiškių kaime. Tai galėjo atsitikti 1949 metų vasario 2 – 5 dienomis. Bet partizanų vadai ir partizanų apygardų vadų atstovai Balandiškėse negalėjo čia dirbti ilgiau nei keletą dienų. Mat toji kamara, kuri įrengta už pečiaus kaip bunkeris, buvo labai ankšta. Ten negalėjo sutilpti aštuoni partizanų vadai. Ten buvo keblu, beveik neįmanoma spausdinti dokumentų. O bunkeris, kuris 2011 m. Centro iniciatyva buvo ištirtas, pasirodė esąs per mažas keliems žmonėms. Taigi Balandiškiuose greičiausiai buvo įrengta tik laikinoji slėptuvė.
Tačiau vieta – vis tiek labai svarbi Lietuvos istorijai. 2005-aisiais partizanų ryšininkų Sajų namas Balandiškėse buvo pripažintas kaip istorinio paveldo objektas. Juk šiaip ar taip – jis mena garsiąją Vasario 16-osios deklaraciją pasirašiusiųjų partizanų vadų žingsnius. Tačiau juo niekas nesirūpino, ir 2009-aisiais metais įgriuvo namo stogas. Tik pilietiškai nusiteikusių jaunuolių būrys, neapsikentęs dėl tokios padėties, 2010 metais surentė laikiną stogą. Tokiu būdu pastato irimas buvo sustabdytas.
Ar pajėgsime atstatyti partizanų vadus menantį namą Balandiškių kaime? Ar čia praradimai – jau negrįžtami?
Iš rąstų, kurie likę, mano nuomone, atkurti autentiško namo neįmanoma. Jei statyti, tai – tik iš naujų statybinių medžiagų. Šiuo metu namas perimtas savivaldybės žinion, ir žemė išpirkta valstybės reikmėms. Galima remontuoti, kurti, statyti. Bet šie darbai neatliekami. Rajonui nenumatytos lėšos. O vien talkomis labai sunku atstatyti taip, kaip derėtų. Mūsų centras pateikė pasiūlymą: konservuoti pamatus, perimetro vidų iškloti akmenimis, o toje vietoje, kur buvo slėptuvė – kamara, pastatyti atminimo ženklą. Dar išlikusius nepažeistus puvinio rastus sužymėti ir tinkamai ssaugoti greta esančiame Daugyvenės etnografiniame muziejuje. Atsiradus lėšų būtų paprasta nurinkti bruko akmenis, nuimti atminimo ženklą ir ant autentiškų pamatų atkurti gyvenamąjį namą. Bet pilietiškai nusiteikusių jaunuolių grupė mano, kad namą galima atstatyti iš to, kas yra išlikę. Ir ten – įsteigti Lietuvos partizanų pasipriešinimo centrą.
Nesiruošiu su jais ginčytis. Tiesiog LGGRTC nepajėgus atlikti tokių darbų, artimiausiu metu abejoju, ar tam būtų skirta lėšų. Man keista, kad apie Sajų namo Balandiškių kaime išsaugojimą tiek daug kalbama ir tiek mažai daroma. Juk iki šiol neatlikti net patys elementariausi matavimai, kuriais remiantis būtų galima pagaminti maketą. Maketą Minaičiuose galėtume eksponuoti. Gal čia ir vėl padės KAM ministrė R.Juknevičienė, šiais reikalais, beje, besirūpinanti labai nuoširdžiai, ne paviršutiniškai?
LGGRTC pakoregavo savo veiklą dėl kai kurių Holokausto įamžinimo reikalų?
Pernai Centras deramai paminėjo Holokausto skaudulius. Prieš keletą metų buvo rasti vandalų išdarkyti kaulai Titnago gatvėje Panerių rajone. Tada Centro pastangomis buvo atlikti išsamūs archeologiniai tyrimai, kurių metu nustatyta, kad ten sušaudyta apie šešiasdešimt Vilniaus gyventojų. Tarp sušaudytųjų dauguma buvo žydų tautybės asmenų, taip pat – lenkų studentų. Po atliktų tyrimų tie kaulai ilgokai gulėjo pas mus centre. Turint omenyje, kad žydai turi griežtas laidojimo apeigas, ritualus, ilgai nepavyko rasti tinkamo sprendimo.
Taigi tik 2011 m. birželį pagaliau atlikome žmogiškąją priedermę – perlaidojome nacių aukas iškilmingai, prasmingai, dalyvaujant Vyriausybės atstovams, dvidešimčiai karių iš Izraelio ir rabinams bei katalikų kunigams. Centras palaidojimo vietą pažymėjo atminimo akmeniu. Aš laiminga, kad galų gale, padedant Lietuvos Vyriausybei, atlikome šią pareigą iki galo. Šis mūsų žingsnis padėjo atnaujinti gražius kontaktus su žydų bendruomenėmis tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.
Taip pat atliktas dar vienas prasmingas žingsnis. Genocido muziejuje iki šiol nebuvo jokios ekspozicijos, pasakojančios apie nacių okupacijos laikotarpį. Šiandien KGB muziejuje jau turime vieną kamerą, kurios eksponatai pasakoja būtent apie Lietuvos žydų bendruomenės ir kitų tautybių vilniečių netektis vokiečių okupacijos metais. Kad tokios ekspozicijos neturėjo mūsų muziejus – klaida. Mūsų klaida. Dėl to sulaukdavome įvairiausių priekaištų. Dabar šios konfliktinės situacijos nebėra. Beje, kad Lietuva sugebėjo normalizuoti santykius su žydų bendruomenėmis – didelis ir premjero Andriaus Kubiliaus nuopelnas.
Vienas reikšmingesnių leidybos darbų – dukters ir motinos dienoraščiai, rašyti tremtyje. Mokytojų šeima iš Rokiškio – tėvai ir trys dukros – buvo ištremta 1941-aisiais. Vyras žuvo Rešiotų lageryje. Motina ir vyriausioji duktė – mirė 1943-aisiais metais. Taigi išleidome jų dienoraščio faksimilinį albumą su iššifruotais tekstais lietuvių ir anglų kalbomis.
Įsimintina ir tarptautinė konferencija, surengta Vilniuje kartu su Seimu. Konferencijos tema – Antrojo pasaulinio karo pradžios įvykiai Lietuvoje. Čia – daug skirtingai traktuojamų įvykių: ir Birželio sukilimas, ir pirmieji žydų žudymai, ir Lietūkio garažas, ir 9-asis fortas, ir visuomenėje vyravęs stresas, atsiradęs po pirmųjų masinių trėmimų. Konferencijoje savo požiūrius dėstė lietuvių, lenkų, latvių, estų, rusų, žydų istorikai. Mano supratimu, tai buvo prasmingi ginčai, prasminga diskusija.
Teko girdėti, jog naujoji ekspozicija Tuskulėnų memoriale Vilniuje – labai populiari. Ypač ją mielai lanko mūsų moksleiviai, jaunimas.
Tuskulėnų memoriale atidaryta nauja ekspozicija “Budelis – auka”. Ši ekspozicija tapo labai populiari. Ji net konkuruoja su mūsų Genocido aukų muziejumi. Kai kas mums priekaištauja, esą budeliui pastatėme altorių. Mano įsitikinimu, budelį pamatyti vizualiai – neišdildomas įspūdis. Kur kas didesnis įspūdis nei perskaityti jo pavardę. Todėl nesutinku su mums metamais kaltinimais. Juolab kad ekspozicija susidomėjo ir jaunoji karta. Kurdami Tuskulėnų ekspoziciją mes orientavomės būtent į mūsų jaunimą. Mūsų jaunimas, beje, vis intensyviau domisi rezistencine kova, okupaciniais režimais. Susidomėjimas tikrai neslopsta. Ir tai – gera žinia.
Esama atliktų išsamių tyrimų, jog savo tėvų kančiomis ir vargais labiau domisi ne vaikai, o anūkai. Tiksliau tariant – ne antroji, o trečioji karta. Ši tendencija pastebima ir kitose tautose. Žinoma ir tai, kad berniukus labiausiai domina ginkluota kova, ginklai, mūšiai, o mergaites – buitinės sąlygos, kurias patyrė mūsų tremtiniai, partizanai, politiniai kaliniai.
Taip pat prie naujai atliekamų reikšmingų darbų reikėtų priskirti ir KGB veiklos dokumentų skelbimą. Ypač didelį susidomėjiomą sukėlė KGB rezervo karininkų sąrašas ir jų bylų dokumentai. Per 3 – 4 val. svetainėje www.kgbveikla.lt apsilankė apie 30 tūkst. lankytojų, net svetainė „užlūžo”. Viliuosi, kad nebūtinai toks intensyvus, bet tikras susidomėjimas skaudžiausiu Lietuvos istorijos laikotarpiu bei Centro atliekamais darbais nuolatos atves būrius lankytojų į mūsų svetainę www.genocid .lt.
Nuotraukoje: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinė direktorė Birutė Burauskaitė.
2012.02.29
