Kokia Lietuvos valstybės ateitis ( 1 )


Print

Ar esama Lietuvoje intelektualinių jėgų, žmonių, mąstančių strateginiais ateities numatymo mąstais? O gal mąstoma vien tik remiantis trumpalaikėmis šios dienos užduotimis ir aktualijomis?

Kas iš valstybės vadovų kada nors per tuos dvidešimt vienerius laisvės ir nepriklausomybės metus viešai mums, amžininkams ir piliečiams, dėstė apie Lietuvos kaip valstybės plėtotės, augimo ir stiprėjimo procesus šiuolaikiniame pasauly ir ES sandraugoje? Ar įmanoma gauti rimtų atsakymų į kuo rimčiausius politinius, socialinius ir kultūrinius epochos iššūkius? Tai vis sritys, esančios už matomųjų problemų ribos. O kodėl nesti atsakymų į mūsų nerimą, rūpesčius, skriaudas?

Mat dauguma politinių mūsų veikėjų labai primena eilinį mūsų žmogelį, vadinamąjį evangelinį mažutėlį, kuriam elektros energijos ūkis – tai tik elektros rozetė kambary ar virtuvėje. O iš kur visa tai ateina ir kokiomis sąnaudomis, dažnai mums visai nerūpi, nors dėl visos energetikos sistemos žiniasklaida kasdien mums kvaršina galvas.

Panašiai ir dėl ateities problemų: o kas ten, už premjero A.Kubiliaus ir A.Sekmoko į vatą vyniojamų neaiškių pažadų, neaiškių susitarimų dėl Ignalinos AE uždarymo ir naujos AE statybų?

Klauskim tiesiai: kur mūsų elitas? Kur jo didžiosios mintys, ateities brėžiniai, perspektyvos? Tiesa, aiškiai praregėjo buvę mūsų nepriklausomybės akto signatarai: prof. B.Genzelis, filosofinio braižo visuomenės veikėjas R.Ozolas (išleidęs dešimtis savo knygų – apžvalgų apie tai, kokios metamorfozės ištiko Sąjūdžio kadaise iškeltus idealus), akademikas R.Grigas, išleidęs savo kuo rimčiausią studiją "Tautos likimas", dar profesoriai P.Gylys, A.Andrijauskas, K.Stoškus bei dar keli rašto ir mokslo žmonės, mąstantis valstybiškai.

Kodėl lietuviai, tiek ilgai stovėję ant Europos slenksčio ir visą laiką istorijos vėjų ne tik perpučiami, o ir trempiami priešo kojų, iki šiol nesusiranda savo kelio ir negali būti patenkinti nei savo padėtimi, nei savąja valdžia? Kur turime ieškoti pavyzdžių?

Pvz., anglai seniai buvo susikūrę savo strategiją ir atitinkamai galingą ekonominę imperiją. Net pokariu žlugus kolonijinei sistemai, jie savo įvairiausios įtakos pasaulyje neprarado.

Plačiai mąsto ir pasaulio žydija: visa jos energija susijusi su metafizika. Užtat žydai mąstė tūkstantmečiams, ne vienam amžiui į priekį. Šitas globalinis jų mąstymo būdas, mastas leido pakilti virš kasdieninių situacijų, bėdų, rūpesčių ir pagauti pagrindinius dalykus ne vien Rytuose, Europoje, bet ir visame pasaulyje. Tai kaip jie, žmonės be savo žemės, be teritorijos, išliko, neištirpo įvairių tautų skruzdėlyne?

Tai atsitiko jų tvirtos dvasios ir ypač elito atstovų dėka: žydai išsaugojo savo religiją, kalbą, papročius ir įpročius. Nepaisant politinių ir kitokių represijų, smurto, įtakų, persikėlimų, emigracijų. Kadaise Nabuchodonosaras, pavergęs Judėją, jos elitą išsivarė į Babilono nelaisvę, o eilinių žydų visai nelietė, nes pastarieji buvo vien duoklės mokėtojai.

Bet klausimas – kas atsitiko išpjovus elitą? Ogi žydai asimiliavosi su kaimynais, su kaimyninėmis tautomis. Ar ne panašiai kaimyninės Rusijos represinės bolševikų struktūros elgėsi su ukrainais, lietuviais, čečėnais ir kitomis tautomis?

Ber žiūrėkit (vėl grįžtu prie žydų istorijos): vos tik grįžo dalis sveiko išlikusio žydų elito, jų biomasė vėl ėmė virsti žydų tauta. Tiesa, to jų elito istorijoje kaip ir nematyti, na, kaip ir mes, žiūrėdami  į žmogų, plika akimi nematome jo stuburkaulio.

Gera istorinė metafora dar likusių veikiančių mūsų lietuviškų gimnazijų mokiniams: tik ištraukime tą žmogaus stuburkaulį, beliks šliuksintis palaidas odos maišelis su raumenimis, kuriems lemta netrukus sukristi  ir sudūlėti. Taigi bet kuri tauta sunkiai pažeidžiama, kol turi savo stuburą, savo elitą, nuolat mąstantį ir veikiantį metafiziškai, tai yra į visos istorijos vyksmą žvelgiantį vien jų pastovumo ir jų ryšių įvairovės aspektais.

Bet tai labai priklauso nuo religijos. Mat išnykus religijai, nyksta elitas ir pati visuomenė, iš kurios ji išauga ir subręsta. Taigi žydai – tradicinė istorinė šalis. Kad ji (ir ne tik ji) atgimtų, pirmiausia turi atgimti elitas, nes eiliniai piliečiai, tautiečiai tikrai negali ir negalės to padaryti.

Istorijoje esti ir daugiau pavyzdžių. Antai Rusijoje buvo Sergijas Radonežskis, Aleksandras Nevskis, Prancūzijoje – Franciskas Asyžietis, Žana d'Ark, Lietuvoje – Vytautas Didysis, Vokietijoje – Liuteris ir kitos figūros. Tai didelės asmenybės, savo pavyzdžiais vedusios priekin tautas ir valstybes. Tokie žmonės, žinoma, mėgdžiojami, minimi. Kai sekama tokių figūrų pavyzdžiais, ne vien kritiniais tautų istorijos momentais (pvz., karų metais) prasideda įvykiai, procesai.

Juk Lietuvą kadaise pražudė krikštas ir abi unijos su Lenkija. Bet čia nesustosim – tai atskira ilga ir skaudi tema, kurią neseniai dviejose didelėse savo knygose išsamiai išnagrinėjo žinomas mūsų istorikas dr. Algimantas Lietis (nemaišyti su Šarūnu Liekiu!).

Kas darosi mūsų akyse? Protu neretai mūsų veikėjai kvailėja, širdimi – šiurkštėja ir vis mažiau paiso mūsų, savo rinkėjų, interesų. Dar daugiau: kai kurie iš jų išdavinėja tautos interesus. Dabar sumenko, susmulkėjo veikėjai: nusisuko nuo Dievo, nuo žmonių, tautos.

XXX

Kas atsitiko? Prieš pora dešimtmečių prasidėjo neribotas laukinės rinkos valdžios viešpatavimas. Materija visa savo plėtote ėmė naikinti moralę ir padorumą. Nespėjusi sustiprinti sovietų valdomoje šalyje sugriautų savo pamatų, katalikų moralė teliko vien evangelinių mažutėlių atspirtis.

XXX

Bet neturime laiko sustoti ir ties istorine praeitų dviejų dešimtmečių apžvalga, nes nuo ilgų politologų komentarų žmonės jau pavargo. Kurlink mums eiti? Ar Lietuvoj esti jėgų kurti tautos ateitį?

Tiesa, niekas mūsų nė nešaukia ją kurti… Mąstantys klausia: kur konkreti ideologija ir konkretus veiksmų planas? Kai suprasim, stosim rikiuotėn. Bet kaip atgręžti žmones veidu į Tėvynę? Ir ne vien emigrantus, bet ir mus pačius. Tai padarytų tik jėga, turinti konstruktyvių idėjų ir nemažą patirtį. Tada gal viskas ir pajudėtų iš visų krizių ir dvasinio sąstingio. O gal reikėtų pradėti vienoj srity ir viename rajone. Betgi tam reikia politinės Lietuvos vadovų valios. Tam nereikia paisyti nei partinės priklausomybės, nei oligarchų spaudimo, nei ES ponų moralės. Įgyvendinti protingus sumanymus turi sutelkta į kumštį komanda – nelyg per karą smogiamųjų armijų jėga.

Kas tam trukdo dabar? Samdomi partijų vadeivos kalba apie jiems vieniems rūpimus tikslus, o siekia savų, ambicingų, savanaudiškų tikslų, t.y. tenkina savo turtinius interesus.

Kas yra šiandieninė Lietuvos valdžia? Tai tartum praeinamas (nepastovus) koridorius, ribojamas 4-5 metų (prezidentų, seimūnų kadencijos), šalyje nėra tikro šeimininko, nes 90 proc. valdininkų rūpinasi vien šiltais krėslais, vietelėmis, auksiniais klozetais, t.y. tenkina savo ambicijas ir turtinius interesus, o nesirūpina visuomenės, krašto, tautos reikalais.

Ką darome mes, tautiečiai? Kaip kad darė kadaise prancūzų sankiulotai – valdžiai atgręžė savo užpakalius ir per juos plojo. T.y. kaip su mumis elgiasi, taip ir mes…

XXX

O juk net senovės rašto žmonės, Biblija mokė žmones – kaip išgyventi sunkiomis sąlygomis, lyg cunamiai užklumpančius sunkmečius. Matote, Rytų religijos ir kilo, ir susidarė iš apatinių tautos sluoksnių. Tad kas mus dabar pamokys, kai kiekvienos valdžios priešaky – vien turčiai, melagiai, apgavikai, žemgrobiai, veidmainiai ir tautos turtų vagys?

Tiesa, seniai pasakyta, kad lengviau pasiekti kitas planetas, nei suprasti, o tuo labiau protingai sureguliuoti žmonių santykius.

Pvz., ar stinga bažnyčiai, žmogui tikro meno? Ne, stinga gerumo, suvokimo, kad šitą mūsų gyvenimą padarytume gražesnį, prasmingesnį ir turtingesnį.

Žinome, ir anksčiau gyvenome, ir dabar gyvename vėsiais laikais. O ar galime sušildyti vieni kitus? Juk žmogaus siela visada našlaitė – visada ieško paguodos, užuojautos, supratimo, meilės, suraminimo ir savo Dievo, bažnyčios. Taigi čia ir žmogaus klausimas: ar pasiteisina man šitas vėsus, net žiaurus pasaulis? Nobelistė Vislava Šimborska sakė, kad XX a. – tai ne tik didelių netekčių, bet ir didelių paieškų, dvasios ryšių amžius.

Dabar sustokim: o ko mus šiandien, XXI a., moko žiniasklaida? Pykčio, smurto, kraujo praliejimo meno, t.y. visiško amoralumo.

Kalbėsiu atvirai. Atėjo atviri ostapų benderių, t.y. apgavikų laikai. Taigi iš ano, praeitojo amžiaus mes perėmėme labai daug to, kas apsunkina šio amžiaus sunkumų nešikų sprandus ir širdis.

XXX

Lietuvoje lietuvių tauta jau netrukus darysis tik… lietuvių diaspora. Latvių tauta jau tokia pasidarė, nes ten nyksta latvių tautos mentalitetas ir atrama prieš rusų diasporą ir Rusijos oligarchinės valdžios paramą jam…

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Straipsnio autorius Leopoldas STANEVIČIUS yra publicistas, VPU (Edukologijos) lektorius.

(Bus daugiau)

2013.04.10


Prisijunkite prie diskusijos