Komerciniai bankai ir jų ragučiai


Print

Lietuvos bankas (LB) pranešė, kad šalyje veikiantys komerciniai bankai ir jų skyriai pirmąjį šių metų ketvirtį uždirbo 254,5 mln. Lt grynojo pekno. Finansinių paslaugų pajamos sudarė 198,2 mln. Lt, o palūkanų pajamos – 745 mln. Lt. Palyginimui galima priminti, kad pernai tuo pat metu komerciniai bankai skelbė 232,3 mln. Lt nuostolį. Atrodytų, kad bankai, kaip ir visas ūkis, pergyvena nelemtąjį nuosmukį. Tačiau tai tik miglos pūtimas patikliesiems. Ypatingoji komercinių bankų skaičiavimo metodika leidžia faktinį pelną mažinti, didinant specialiuosius atidėjimus blogosioms paskoloms. Štai jums, patiklieji, ir milijoniniai nuostoliai. Kas ten besutikrins tų blogųjų paskolų stalčiukus… Šiemet dalį blogųjų paskolų jau galima priskirti gerųjų kategorijai ir skaičiuoti nemenką pelną. Ir, suprantama, tikėtis premijų.

Su komercinių bankų savivale buvo taikstytasi nuo pat finansinių įstaigų privatizavimo. Susiklostė tiesiog kurioziška situacija. Ne LB vykdė komercinių bankų priežiūrą, o skandinaviškieji bankai vykdė LB priežiūrą, rekomenduodavo, kada padidinti privalomųjų rezervų normą ar taikyti kitas pinigų politikos priemones. Šių bankų analitikai dūzgė viešoje erdvėje it bitutės, skelbdamos sau palankias ūkio raidos ir nekilnojamojo turto kainų prognozes, koneveikė verslininkus už menkiausius sutrikimus.

Bankų interesus uoliai gynė diplomatiškasis asociacijos prezidentas. Asociacijos, kuri pagal daugelį požymių atitiko klasikinį kartelinį susitarimą, kurio nariai vykdo tarpusavyje suderintą kreditavimo politiką, imasi atviro ir šešėlinio lobizmo. Deja, šių veiksmų stengėsi nepastebėti nei Konkurencijos taryba, nei pats LB, iki šiol nesutariantys, kas turi vykdyti komercinių bankų konkurencijos priežiūrą.

Ar keisis padėtis finansų sektoriuje, pasikeitus LB vadovui? Ar komerciniai bankai ir toliau negirdės verslininkų ir skolininkų skundų, ar naujasis vadovas sugebės sutelkti savo bendražygius ir aplaužys jų ragučius? Spėlionių esama įvairiausių, tačiau pirmasis LB vadovo susitikimas su Komercinių bankų asociacijos nariais tokių vilčių teikia. Ir tegu bankams priekaištauja ne dėl paties svarbiausio jų veiklos “defekto”, o tik dėl pernelyg išpūstų finansinių paslaugų įkainių, tačiau viltis suspindo. Viltis, kad ne gyventojai ir verslo įmonės melsis bankams, o šie tarnaus visuomenei.

Kita vertus, tikėtis, kad vienas LB vadovas, nors ir nemenko stoto, sugebės išjudinti užsistovėjusią komercinių bankų priežiūros kūdrą, vargu ar tenka. Per ilgus metus tarp LB ir komercinių bankų per giminystės ryšius, pažįstamus ir draugus nusistovėjo toks tamprus bendradarbiavimas, kad visos pastangos ką nors pakeisti gali būti bergždžios.

Akivaizdžiai stokojama ir aktyvios parlamentinės priežiūros. LR Seimo Biudžeto ir finansų komitetas buvo pavirtęs vos ne LB “stogu”. Vyriausybę LB laikė dar ant trumpesnio pavadėlio. Dar 2008 metų vasarą, gerokai iki įsiplieskiant finansų krizei, Ūkio ministerija parengė Ekonominio saugumo stiprinimo programos projektą, kuriame buvo toks perspėjimas: “Lietuvos bankų sektorius yra pernelyg susitelkęs ir priklauso nuo vieno regiono bankų (investuotojai iš Skandinavijos per dukterinius bankus užima net 68,7 proc. rinkos). Todėl Šiaurės šalių finansų rinkoje kilusios problemos gali turėti įtakos Lietuvos bankų stabilumui… Kita vertus, kilus problemų patronuojantiems bankams Šiaurės šalyse, tai atsilieptų ir jų dukteriniams bankams Lietuvoje”. Tarsi į vandenį žiūrėta.

Įdomiausia, kad, svarstant šios programos projektą Vyriausybėje, kilo neregėtas triukšmas. Anuometinis LB vadovas trypė kojomis ir reikalavo: “Parodykite man tuos kvailius, kurie šią programą rengė, nėra pasaulyje bankų, patikimesnių už skandinaviškuosius.” Po tokio LB vadovo demaršo šalies Ekonominio saugumo programos projektas ilgam atgulė į ją rengusių specialistų stalčius.Ar ne metas būtų šį projektą ištraukti į dienos šviesą.

Keletas smulkiųjų lietuviškojo kapitalo bankų taip pat yra priversti paisyti stambiųjų bankų įnorių. Beje, jiems ši pozicija, lindint po hegemonų sparneliu, yra gana paranki. Imtis savarankiškos rinkodaros finansų rinkoje reikštų užsitraukti LB rūstybę ir konkurentų nemalonę. Pakako AB “Snorui” žengti žingsnį į šalį, kai LB iškėlė virš šio banko galvos priežiūros kalaviją.

Komerciniai bankai uoliai saugomi ir nuo potencialių konkurent – kredito unijų, kurios pastaruoju metu užima arti 2 proc. kapitalo rinkos. Beje, kaimyninėje Lenkijoje kooperatinė bankininkystė yra užėmusi apie 20 proc. rinkos. Analogiška padėtis yra ir daugelyje Europos valstybių. Šiuo metu Seime yra svarstomos Kredito unijų įstatymo pataisos, kurios galėtų sukurti joms bent šiek tiek palankesnes konkurencines sąlygas. Deja, LB Komercinių bankų priežiūros departamento vadovas gulasi kryžiumi, blokuodamas šias pataisas. Kodėl? Atrodytų, konkurencija visiems būtų tik į naudą: sumažėtų paskolų palūkanos, atpigtų finansinės paslaugos (beje, dauguma kredito unijų už teikiamas paslaugas neima jokio mokesčio). Tačiau LB atrodo kitaip. Mat, bet koks kredito unijų stiprėjimas grėstų skandinaviškųjų bankų visavaldystei.

Taigi, ar dar ilgai LB atstovaus skandinaviškųjų bankų interesams? Ar sugebės naujasis LB vadovas aplaužyti jiems ragučius ir bankų klientai nebebus jų įkaitai, o taps partneriais?

Nuotraukoje: straipsnio autorius dr. Kęstutis Jaskelevičius.

2011.08.31


Prisijunkite prie diskusijos