Gegužės 31 d. Seimo Konstitucijos salėje įvyko konferencija-diskusija "Lietuvių tauta – suverenas savo nepriklausomoje valstybėje".
Istorikas dr. Algimantas Liekis supažindino su savo knyga "Prezidentinė Lietuva (1919-1920, 1926-1940)", kurioje rašoma apie 1926 m. gruodžio 17 d. perversmą, tautinės, nepriklausomos Lietuvos kūrimą ir jo reikšmę suvereno lietuvių tautos ir nepriklausomos Lietuvos stiprinimui. "Prezidentinėje Lietuvoje …" analizuojamos problemos daugeliu atvejų aktualios ir šiandieninėje Lietuvoje: kiek nepriklausoma Lietuva išreiškė ir išreiškia lietuvių tautos siekius; kiek Seimai (parlamentai) išreiškė ir išreiškia valstybės suvereno valią; ar politinės partijos yra vienintelės demokratijos reiškėjos; istorinė atmintis ir jos reikšmė tautiškumo ir pilietiškumo ugdymui; tautinės švietimo, mokslo, ūkio sistemos geopolitiniame pasaulyje; lietuvių kalba – tautos konstitucinė vertybė; valstybės suverenas ir tautinės mažumos.
Kaip minėjau, konferencijoje dalyvavo knygos "Prezidentinė Lietuva…" autorius Algimantas Liekis, plačiai papasakojęs apie fundamentalų savo darbą, taip pat akad. Algirdas Gaižutis, akad. Romualdas Grigas, habil. dr. Kazimieras Garšva, Kovo 11-osios akto signatarai Romualdas Ozolas ir Algirdas Endriukaitis, Seimo narys Rytas Kupčinskas, Tautininkų sąjungos pirmininkas Gintaras Songaila, rašytojas Jonas Užurka, Lietuvos Sąjūdžio tarybos narė Nijolė Balčiūnienė, istorikas Gintautas Šapoka, išleidęs knygą "Lenkinimo politika Vilnijoje", ir kt.
Pastebėjau, kad, be manęs, niekas konferencijos dalyvių nefotografavo, niekas nefilmavo, nepastebėjau, kad kas nors kalbėjusiųjų mintis užsirašinėtų. Pasitenkinta tuo, kad renginys buvo transliuojamas internete. Bet ir tai: kai apie lenkų tautinę mažumą kalbėjo minėtos knygos autorius Algimantas Liekis, transliacija nutrūko. Kaip sakė Tautininkų sąjungos pirmininkas Gintaras Songaila, "tikėkimės, kad tai atsitiktinumas".
O juk buvo pasakyta daug skaudžios tiesos apie šiandieninę Lietuvą, iškelta daug įsisenėjusių problemų, negerų tendencijų, samprotauta, ką reikėtų daryti, kad lietuvių tauta neišsivaikščiotų, gerai jaustųsi savo Tėvynėje… Bet žodžiai, kupini susirūpinimo, nuskambėjo ir išnyko? Ne, juos girdėjo salėje susirinkusieji, kurie ir taip mato, supranta, kas dedasi šiandieninėje Lietuvoje, šiandieniniame pasaulyje, tačiau jų tikrai neišgirdo jaunoji karta, gimusi jau nepriklausomoje Lietuvoje ir brutaliai "apdorojama" visomis įmanomomis poveikio priemonėmis, siekiančiomis ją paversti "pasaulio piliečiais".
Ne, čia ne kritika konferencijos iniciatorių adresu. Suprantu, kad trūksta jėgų, finansinių išteklių valdžiai nepatinkamą žodį kuo plačiau paskleisti, ypač tarp jaunimo, tačiau būtina tai daryti, jeigu nenorime "virti savo sultyse", agituoti patys save. Beje, šią bėdą vienas konferencijos dalyvis prabėgom paminėjo.
Birželio 3 d. neturėjau galimybės nei dalyvauti Mokslų akademijos salėje vykusiame susirinkime, nei matyti jį per LRT televiziją. O norėčiau peržiūrėti bent jo įrašą, visą, ne fragmentus. Ne taip paprasta. Tai ten, tai šen gabaliukas, ištrauka. Reikia labai norėti, daug pastangų padėti, kad patenkintum šį savo smalsumą. O juk tokie susirūpinimo dėl tautos likimo pasisakymai turėtų patys manęs ieškoti, ne manęs – tų, kuriems jie labiausiai reikalingi. Tada jie darys dar didesnį poveikį. Pagaliau ir pats kalbėtojas galėtų pasirūpinti, kad jo žodžiai ir mintys pasiektų kuo platesnę auditoriją, neapsiribotų vien konferencijos dalyviais, kurių agituoti nereikia.
Štai pavyzdys: po minėtos konferencijos gavome istoriko G.Šapokos pasisakymo tekstą, kurį ir paskelbsime. Bet konferencijoje kalbėjo daug kas: ir akademikai, ir Kovo 11-osios akto signatarai, tačiau jų tekstų neturime.
Arba kitas pavyzdys. Algimanto Liekio knyga "Prezidentinė Lietuva…" – stora, 867 puslapių, gausiai iliustruota nuotraukomis, dokumentais. Reikia daug laiko ir noro, kad ją perskaitytum. Todėl autorius išleido ir 127 puslapių santrauką. Tikiuosi, ši knygelė ne vieną paskatins perskaityti ir tą didžiąją "Prezidentinę Lietuvą…". Labai reikėtų, nes apie "fašistinį Smetonos režimą" prirašyta daug netiesos, šmeižto, iki šiol plačioji visuomenė pirmąjį Lietuvos Prezidentą mato daugiausia komunistinės Rusijos, Pilsudskio Lenkijos akimis… Artimieji vis dar nedrįsta jį amžino poilsio atvežti į Lietuvą. "Kur reikėtų perlaidoti pirmąjį Lietuvos Prezidentą Antaną Smetoną?,- klausė manęs šalia sėdėjęs dr. Kazimieras Garšva. – Laikinojoje sostinėje ar amžinojoje?" Žinoma – Kaune. Pagalvokime ir neskubėkime atsakyti. Klausimas sudėtingesnis nei atrodo nepagalvojus.
O dabar atsiverčiu savo užrašų knygelę, kurioje suspėjau užsirašyti vieną kitą minėtos konferencijos oratorių mintį. Vis geriau negu nieko, negu kalbėjimas pačiam sau. Jaunoji "kompiuterinė" karta sako: jeigu yra tik knygoje arba popieriniame laikraštyje, o nėra internete – tai nėra niekur. Senoji karta sako: jeigu nėra knygoje, laikraštyje, yra tik kompiuteryje – tai nėra niekur. Senoji karta turėtų būti išmintingesnė.
Algimantas Liekis. Be Prezidentinės Lietuvos nebūtų ir šio 25-mečio. Savo knygoje bandžiau parodyti, kiek teisūs buvo tie, kurie neigė, juodino Antaną Smetoną. Šiandien, deja, nekalbama apie tautos teises, jos išlikimą, tik apie žmogaus teises. Pasižymėjau istoriko pastabą apie Gedimino laiškus. Svetimtaučiams buvo suteiktos privilegijos, todėl Lietuvos miestai tapo svetimtaučių miestais… Žydai į savo spaustuves nepriimdavo lietuvių net paprastais darbininkais, kad nesužinotų jų paslapčių… Dar esu užsirašęs A.Liekio žodžius: lenkai nebuvo pripažinę Lietuvos de jure…
Tų metų Lietuvos valstybės vyrų veikla turėtų būti priekaištas šiandienos Lietuvos valdantiesiems, kurie dažniausiai atrodo ne kaip nepriklausomos valstybės ir jos žmonių atstovai, bet kokio nors Vokietijos, Prancūzijos ar Anglijos užkampio valsčiaus klerkai. Pirmiausia todėl, kad seimuose Vilniuje beveik negirdėti minint nepriklausomą Lietuvą, lietuvių tautą, lietuvių kalbą, girdime tik apie Europos Sąjungą, Briuselio instrukcijas. Dvasinis jų skurdas toks didelis, kad net LR Seime, prezidentūroje reikalaujama iš būsimų valdininkų ne puikaus valstybinės lietuvių kalbos mokėjimo, bet užsienio kalbų žinių. Beje, nė žodeliu apie Lietuvos valstybės suvereną – lietuvių tautą ir jos sukurtą nepriklausomą Lietuvą nebuvo užsiminta ir Lietuvos Respublikos prezidento rinkiminiuose pažaduose ir veiklos "prioritetuose".
Ir dabar Prezidentės "Prioritetuose" skaitome: "Piliečių Lietuva – Lietuvos piliečiams…" Bet pilietybę žmogus per gyvenimą gali keisti ir keletą kartų. Yra nemažai tokių, kurie taip daro persikeldami gyventi ten, kur geriau. Neretai tokie būna geri piliečiai tol, kol geros ganyklos, kol valstybė – nenuganytas žardis, kol valstybė neatsiduria prie kritinės ribos. Tik tautiškumo, tik tautinės savimonės nepraradęs žmogus gali būti tikras pilietis patriotas. Neatsitiktinai visų laikų okupantai ir jų talkininkai , globalistai ir monopolijų klerkai stengėsi ir stengiasi sunaikinti pavergtųjų tautinę savimonę, aukštindami tariamą pilietiškumą. Juk primygtinai buvo raginama ir lietuvius didžiuotis esant Sovietų Sąjungos piliečiais (dabar – ES).
Čia iš A.Liekio "Prezidentinės Lietuvos…" pratarmės. Šias mintis, tik žymiai plačiau, jis išdėstė ir konferencijoje.
Algirdas Gaižutis. Gyvenimas įvairiais iššūkais veikia mus visą laiką, istorijos eigoj jie buvo ir bus. Reikia juos įveikti, rasti savo atsaką . Mini Toinbio knygą apie kultūras, kurios atsiranda ir išnyksta. Kodėl išnyksta? Turime nuolat ginti savo teises… A.Liekis labai produktyvus, parašęs ir išleidęs daug fundamentalių knygų. Jis padarė labai daug, tarsi koks institutas. Istoriją kuria ne masės, o asmenybės, asmenys. Vokietijos siena sutrupėjo ne dėl masių. Antano Smetonos mastas ir dydis fantastiškas, neabejotinas. Gerai, kad atsiranda tokios knygos. A.Smetonos pavyzdys – žodžių ir darbų dermės.
A.Smetona buvo valstybės sargas, valstybingumo sargas. Deja, įsigalėjęs A. Smetonos vertinimo kontraversiškumas. Kalbėtojas pasakoja, kaip A.Smetoną yra vertinęs istorikas Truska. Gaunu jo laišką, sako A.Gaižutis, kuriame skaitau: koks aš buvau neteisus, kokią didelę klaidą esu padaręs, vertindamas A.Smetoną! Nėra iškilesnės to laikotarpio asmenybės už A.Smetoną… A.Liekis vienas iš pirmųjų gausiai panaudoja dokumentus. Todėl jo knygos išsipūtusios, bet gerąja prasme. Jis – istorikas ir mokslotyrininkas. Šioje knygoje jis atskleidžia sudėtingą geopolitinį pasaulį, kuriame buvo to meto Lietuva ir A.Smetona. Dabar mes gyvenam niūrioj geopolitinėj sistemoj.
Kazimieras Garšva. Sakoma: 1926 m. gruodžio 17 d. įvykdytas perversmas. Toks terminas nepriimtinas, nes kalbama apie valstybės gynimą arba net gelbėjimą. Kalba apie padėtį dabar lenkų valdoje Lietuvos dalyje. Pavyzdžiui, Maišiagaloje faktiškai uždrausta Šaulių organizacija, nes "šauliai nešioja vytį", o lenkams tai nepriimtina. Atkakliai brukamas projektas dėl lenkiškų pavardžių , vietovardžių rašymo. Žiūrėkime ne tik į praeitį, bet ir į ateitį, kaip sako tos valstybės šnipai, – savo pasisakymą užbaigė K.Garšva.
Romualdas Ozolas. "Prezidentinė Lietuva…" – tai dokumentų knyga, ji gali būti stalo knyga. Man visos šios serijos knygos yra tokios. A.Liekio knygos labai tikslingos. A.Smetonos tikrasis rūpestis buvo dvasinė tautos kokybė, o ne fizinė tauta. Didelė vertybė, ką sakė ir darė A.Smetona, ir aš tai turiu savy, aš dar atsimenu Smetoniškos Lietuvos šviesą. Ar atsiras ją perimančiųjų lietuviškojo patriotizmo prasme?
1990-aisiais Lietuva išreiškė suvereno – lietuvių tautos – siekius. O dabar? Kaip mes atrodom geopolitiniame peizaže? Parlamentai tolydžio menko, šiandien Parlamentas neatstovauja lietuvių tautos valios, atrodo, kad didžiausias jo rūpestis – kaip tautą išvietinti. Šiandien nė viena partija negali tinkamai atstovauti lietuvių tautai. Net tautininkai, jeigu jie patektų į Seimą, Seimo tribūna galėtų pasinaudoti tik kaip ruporu skleisti savo idėjas… Tautinių mažumų nėra, yra tautinės bendrijos. Siekiama, kad kultūrinis elitas tylėtų. .. Skausmas dėl kariuomenės. Mes esame nuginkluoti, neleistinai sunaikinta šauktinių institucija. Teigiamas pavyzdys – estai. Mūsų erdvėj nėra žodžio garbė, apie pareigą – nešnekame.
Gintaras Songaila. A.Liekio knyga rodo desperatišką mėginimą užpildyti tuštumą, kurią sudarė okupantai. Filosofas Vytautas Radžvilas kalba apie neokomunistinės savimonės krizę. Mes neprikėlėme prieškario Lietuvos atminties. Kilo nugriauti nepriklausomybės paminklai, bet tai nepilnas istorinės sąmonės atkūrimas. Prieškario Lietuvos dvasia – stalčiuje. A. Liekis mėgina šią spragą užpildyti. A.Smetonos laikų supratimas šiandien labai menkas ir primityvus. Visur neomarksistinė šmėkla. Mes ne iki galo reabilitavome prieškario Lietuvos atmintį.
Nijolė Balčiūnienė. Pasakoja apie dabar veikiančias visuomenines organizacijas, draugijas, sambūrius. Žmonės buriasi, pastebimas pakilimas. 25 organizacijos pasirašė susitarimą. Visi turime mąstyti, pradėti veikti, ne tik partijos. Vyriausybė ir Seimas nenori taip dirbti, kaip nori tauta. Kodėl jie išduoda pagrindinius tautos siekius? – mes taip formuluojame šį klausimą. Ir jie sutrinka: ne, mes taip nedarome.
Neramina keli įstatymų projektai. Jau yra net keliolika tautinių mažumų – taip valdžios nuspręsta. Skaudus Punsko lietuvių mokyklų likimas. Renkami parašai, surinkta netoli 30 000 parašų. Prezidentė reaguoja asmeniškai: priimant įstatymus – nepažeisti Konstitucijos.
Su N.Balčiūniene reikėtų atskirai pasikalbėti apie įvairias visuomenines organizacijas ir jų veiklą – ji dag žino, labai veikli.
Jonas Užurka. A.Smetona per trumpą laiką pakėlė mūsų tautą. Ką dabar daryti? Aš esu pasimetęs. Mes negalime pasigirti, kad daug nuveikėme tautiškumui išsaugoti ir puoselėti. Mūsų dvasiniame gyvenime – ne tautinių idėjų mintys. Lukiškių aikštė iki šiol nesutvarkyta. "Knygų leidybai atstovauja vienas iš represinių struktūrų", – sakė J.Užurka.
Romualdas Grigas. Giria estus.Jų konstitucijoje – valstybė turi užtikrinti estų tautos gerbūvį ir išlikimą amžiams. Ar pas mus kas Seime išdrįstų taip pasakyti? Estų daugėja, o mūsų kaskart mažėja. Dėl Lietuvos lenkų: ką veikia mūsų saugumas? Sustokite, kaimynai! Mūsų situacija negerėja, iššūkiai kaskart komplikuotesni. Europoje nebuvo tokios prabangos ir tokio skurdo, koks Lietuvoje. Mini kažkokį turtuolių klubą, kuriame geriamas šampanas, kainuojantis 2500 litų. Lietuvio sąvoka išmesta iš leksikono. Lietuvos žmonės… Kalba apie kompozitoriaus Giedrio Kuprevičiaus baletą "Čiurlionis". Premjeroje R.Grigas nepastebėjęs nė vieno valstybininko. Čiurlionis demistifikuotas, pamišėlis.
Vladas Turčinavičius. Kalba apie Vinco Krėvės veiklą, atskleistą A.Liekio knygoje, apie mažai žinomus faktus iš A.Smetonos laikų, aprašytus knygoje. Remiasi A.Gaižučio mintimi: yra iššūkis, turi būti ir atsakas. Mes turime reaguoti į šios dienos iššūkius, nes vyriausybė nesugeba to padaryti.
Algirdas Endriukaitis. Kalba apie ateitį, jeigu bus sukurtos Europos Jungtinės Valstybės. Bus bendra konstitucija, viršesnė už nacionalines institucijas. Įvyko sąmonės lūžis – kuo norime būti? Apie tautiškumą galime kalbėti iki užkimimo, bet jeigu nebus judesių, viskas taip ir liks arba atsitiks dar blogiau. Visos organizacijos, kurios nusiteikusios išsaugoti lietuvybę, turi susitelkti. Konservatoriai pasisavino Sąjūdžio idėjos tęstinumą, bet šia prasme nieko nedaro. Reikėtų, kad Seime turėtume bent dešimt žmonių, kuriems šiandien aptariami iššūkiai būtų labai svarbūs, pirmaeilės reikšmės. Užsiminė, kad rugsėjo 22 d. turėtų įvykti Tautos suvažiavimas.
XXX
Atsiprašau, kad ne visų kalbėjusiųjų minčių santraukas čia paskelbiau, atsiprašau už galimus netikslumus ir nesklandumus. Konferencijoje ne tik užsirašinėjau, ką kas kalbėjo, bet ir fotografavau. G.Šapokos pasisakymą, kurį jis pats mums atsiuntė, netrukus paskelbsime atskira publikacija.
XXX
Kur reikėtų perlaidoti prezidentą Antaną Smetoną, labai daug nusipelniusį Lietuvai?
Apie Vokietijoje įsigalintį nacionalsocializmą tada jis taip rašė: "Nacionalsocializmas skelbia fantastišką rasės teoriją […]. Vokiečiai esą kaip Dievo parinktoji tauta, kuriai turinti būti pirma vieta žemėje […]. Vokiečių reikalui saugoti ir ginti visos priemonės leistinos […]. Ne teisė, o jėga turėsianti galiausiai spręsti Vokietijos santykį su silpnaisiais […]. Nacionalizmas remiasi rasizmu. Jiems nerūpi kitataučiai, tik jų žemės ir turtai."
Šis pasisakymas atspindi didelį A.Smetonos įžvalgumą: juk fašizmas tuo metu Vokietijoje dar neturėjo valdžios. O apie itališkąjį fašizmą A.Smetona rašė: Iš Italijos galima daug ko pasimokyti, bet ja sekti negalima […]. Italai turi savo marmuro, vokiečiai savo geležies, o mes savo molio […]. Bet iš visų medžiagų galima statyti Tautos rūmus, tik jų stilius turi būti tautiškas, lietuviškas".
Kunigas J.Tumas-Vaižgantas apie A.Smetoną taip "Tautoje" rešė: "Lėtas jo būdas slepia karštai plakančią širdį. Lietuva jo šventenybė, kurios neleis paliesti niekam […]. Antanas Smetona nepriklausomos Lietuvos idėją vilko ant savo pečių pačiais blogiausiais laikais, kada viešpatavo nepermaldaujami vokiečiai. Tais laikais sunku buvo bet kam įtikti ir atsakyti, kodėl ir ko nepadaryta. Tokiomis sąlygomis niekas nebūtų įtikęs. Mums svarbu, kad A.Smetonai pasisekė atvesti Lietuvą prie Steigiamojo Seimo, nepražluginus Lietuvos. Tegu tiek padaro antras Lietuvos prezidentas, būsime laimingi" (iš Algimanto Liekio knygos "Prezidentinė Lietuva (1919-1920, 1926-1940)".
Nuotraukoje: istoriko Algimanto Liekio monografijos "Prezidentinė Lietuva" santraukos viršelis.
2013.06.06
