Perverčiau Mykolo Biržiškos “Vilniaus Golgotą. Okupuotosios Lietuvos lietuvių darbo ir kančių 1919-1928 metų dienoraštį”. Mažytę tų kančių dalelę pamečiui paskelbiau internete, nes tapo visiškai akivaizdu, kad Vilniaus Golgota tęsiasi iki šių dienų.
Kai lenkai okupavo Lietuvos dalį, buvo įkurta Sąjunga Vilniui Vaduoti. Dabar reikia sąjungos, kuri bandytų tą Lietuvos dalį išsaugoti Lietuvai, nes jai gręsia rimtas pavojus. Kai kas sako, kad lenkų pagrobtoji Lietuvos dalis jau vėl prarasta.
Dar gerai prisimenam autonomininkų, jedinstvininkų ardomąją veiklą. Tada vadavomės iš rusiškosios okupacijos. Šiandien Vilniuje vaizdas panašus. Skirtumas tik tas, kad tada lietuvių tauta (ir didžioji dalis tautinių mažumų) buvome vieningi, veikėme ryžtingai, o dabar bejėgiškai skėsčiojame rankomis, abejingai stebime, kai Vilnijoje siautėjama taip, kaip M.Biržiškos laikais, aprašytais “Vilniaus Golgotos” dienoraštyje. Bet Lietuvos lenkai čia niekuo dėti, jie primena už gerklės pagriebtą įkaitą, kai grobikas reikalauja išpirkos daugiau, negu terorizuojamasis gali atiduoti.
“Galima būtų pasakyti: štai jūs, europiniai “žmogaus teisių” apaštalai, į ką pavirto tos teisės tikrovėje. Lenkų delegatas Europos Parlamente klykia apie lietuvių vykdomą lenkų mažumos Lietuvoje diskriminaciją, o tuo metu lenkų dauguma Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose visais būdais gniuždo ir laužo bet kokius lietuviškumo daigus. Visa jūsų “mažumų gynimo politika” yra tokia – nacionalinių valstybių destrukcija” (Romualdas Ozolas “Per lėtinį bankrotą. Lietuvos gyvenimo Europos Sąjungoje užrašai. Faktai ir mąstymai. 2010 m.”). Šios šiemet pasirodžiusios knygos autorius tokią politiką taikliai vadina “legalizuotu genocidu”.
Rugsėjo 21 d. LR Seimo Konstitucijos salėje įvyko konferencija-diskusija “Iššūkiai valstybės vientisumui prieš dvidešimt metų ir šiandien”. Konferencijos organizatoriai: Seimo nariai Gintaras Songaila, Rytas Kupčinskas, Vida Marija Čigriejienė, Kazimieras Uoka, Aurelija Stancikienė, Lietuvos Sąjūdis, “Vilnijos” draugija, Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga. Skaitytojų dėmesiui siūlome kai kurias perskaitytų pranešimų ištraukas ir diskusijoje dalyvavusiųjų mintis.
Istorikas daktaras Antanas Tyla. “Rytų Lietuva ir derybos dėl Lenkijos ir Lietuvos sutarties”.
Aš derybose dalyvavau nuo pat pradžių, kaip istorikas. Buvo sakoma – istoriją palikime istorikams. Mūsų delegacija pasiūlė sutarties preambulę, kurioje turėjo būti nurodyta, kad Lietuvos dalies su sostine okupacija 1920-39 metais negali būti išnaudota kaip precedentas kokioms nors tendencijoms. Tokiai preambulei antroji pusė nepritarė, esą mes nepagrįstai baiminamės. Pasiūlė tai įforminti atskira sutartimi, tačiau taip ir liko neįforminta. Istorikas pažymėjo, kad sutarties preambulėje pasmerktas smurto naudojimas po Pirmojo pasaulinio karo, tačiau taip, tarsi abi pusės buvo vienodai kaltos. Jis akcentavo: kiekvienas asmuo, priklausantis lietuvių tautinei mažumai Lenkijos Respublikoje, ir lenkų tautinei mažumai Lietuvos Respublikoje, privalo būti lojalus valstybei, kurioje gyvena, ir vadovautis jos įstatymuose numatytomis pareigomis dabar ir ateityje, nepriklausomai nuo jų sienų formavimosi proceso praeityje. Abi susitariančios šalys kurs savo santykius tarpusavio pagarbos, pasitikėjimo, lygiateisiškumo ir geros kaimynystės dvasia, teikdamos pirmenybę tarptautinei teisei. Istorikas pažymėjo, kad sutartyje parašyta: vardus ir pavardes vartoti pagal tautinės mažumos kalbos skambesį – ir nieko daugiau. Ypač Trusevičiui tai norėčiau priminti, nes jis viešai melavo.
Dabar galime pasakyti, kas tą sutartį vykdo, o kas ją laužo arba klastoja, kalbėjo A.Tyla. Mes matėme ir nesuprantame, kaip gali taip grubiai, nediplomatiškai elgtis Lenkijos prezidentai, ypač Komarovskis, taip pat užsienio reikalų ministras Sikorskis, premjeras Tuskas, mūsų šventovėje kurstęs tautinę neapykantą. Lietuvoje legaliai veikianti Lietuvos lenkų rinkimų akcija taip pat yra prieš veikiančią sutartį, nes kaip tautinės mažumos delegatė nevykdo valstybės įstatymų, kursto antilietuvišką isteriją. Atvirai ignoruodamas sutartį veikia ponas Trusevičius. Sutarties neperskaitę demagogija užsiima politikai, mūsų televizijos, periodikos žurnalistai ir politologai, net istorikais save vadinantys veikėjai. Nepagrįstus pažadus žarsto aukšti valstybės pareigūnai.
Kur mūsų teisinės valstybės institucijos, atsakingos už dabarties ir ateities stabilumą? – klaukė akademikas. Demokratija turi tarnauti gerovei, o ne avantiūroms. Labai lengvai leidžiam žaisti Lietuvos nepriklausomybe, trypti valstybės prestižą. Niekas neturi teisės žaisti mūsų valstybingumu, istorija tokius nubaus.
Ruošiant sutartį, aš asmeniškai iš Lenkijos diplomatų tikėjausi pagarbos ir padėkos už tai, kad mes 1939-aisiais, užmiršę padarytas skriaudas okupacijos metais, priėmėm 15 tūkstančių Lenkijos kariuomenės karių, – apgailestavo A.Tyla. – Jų tarpe buvo pustrečio tūkstančio karininkų. Jeigu ne Lietuva, visi jie būtų atsidūrę Katynėje. Už tai turėtų būti padėkota. Mūsų žmoniškumas turėtų būti atsimenamas. O dabar mums atsilyginama “ožkos” ir kitokiais epitetais.
Istorikas mano, kad pastaruoju metu paaštrėję santykiai su Lenkija ir Lietuvos lenkų rinkimų akcija yra susiję su Europos Parlamente iškeltu klausimu nacizmą ir komunizmą traktuoti kaip vienodai nusikalstamas struktūras. A.Tyla remiasi buvusios Lenkijos užsienio reikalų ministrės pareiškimu, kad Lenkija atsidūrė Rusijos specialiųjų tarnybų voratinklyje. Rusija keršija lenkų politikų rankomis.
Istorikas priminė Barosos šiomis dienomis pasakytus žodžius – kiekviena valstybė turi pati spręsti, kaip tvarkytis mokyklose, taip pat ir tautinių mažumų mokyklose. O lenkų parlamentaras Mykolas Kaminskis pareiškė: su Lietuva mes elgiamės negražiai. Maždaug taip. Ir visas šitas aštrumas yra diktuojamas iš Rytų kaimyno.
Nepriklausomybės Akto signataras Romualdas Ozolas. “Valstybinė komisija Rytų Lietuvai tirti – Atgimimo laikų demokratijos faktas”.
Deja, liberalėjanti visuomenė tolo nuo savo etninių pamatų stiprinimo. Buvo sužlugdyta švietimo ministru dirbusio akademiko Zigmo Zinkevičiaus stipriai įsukta lietuviškų mokyklų ir namų mokytojams statybos programa, sudegė Baltarusijos lietuvių centro kūrimo programa, JAV lietuvių Tautos fondo pagalba nupirktą namą Karaliaučiaus bendruomenė pardavė. Iš išorės ir iš vidaus organizuotos griaunamosios pastangos baigėsi tuo, kad galų gale buvo panaikintas ir išeivija bei tautinėmis bendrijomis besirūpinęs departamentas, pasitenkinant prie Kultūros ministerijos sudaryta taryba. Iš Lietuvos etninio tapatumo ir integralumo išsaugojimo pastangas valstybiškai įgyvendinančios institucijos liko tik atskirų bendruomenių kultūros projektų finansavimą reguliuojanti visuomenei nežinant parinktų asmenų grupė.
Valstybinės rytų Lietuvos problemas spręsti įgaliotos, vėliau – Regioninės problemas sprendusios komisijos istorija yra kartu ir toli toli į pūdymus nuo Sąjūdžio idėjų nuklydusios liberalizuotos ir kosmopolitizuotos Lietuvos istorija. Atkurti ją bent jau kaip rašytinę istoriją Komisijos idėjų, veiksmų ir organizacinės struktūros mutavimo požiūriu yra ir mūsų, čia vėl susirinkusiųjų, pareiga.
Būsimiesiems jos tyrinėtojams ir rašytojams turiu nurodyti vieną lemtingą Komisijos klaidą, kuri labai aktuali ir šiandien. Būtent Komisijos teikimu pietryčių Lietuvos regionui buvo indeksuotas biudžetinis finansavimas – taip tikėtasi paspartinti kone geto sąlygomis tarybiniais metais gyvenusio regiono plėtrą. Tai buvo nevykęs regiono ypatingumo akcentavimo būdas: nuo šios pakišos prasidėjo iki šiol tebesitęsiantis įvairiausių lygių politiškai finansiškų spekuliacijų Pietryčių Lietuvoje maratonas. Ant to paties grėblio vėl lipa šiandieninė Vyriausybė. Tai dar kartą primena mums, kad istorijos, tegul ir labai nesenos istorijos, pažinimas ir išmanymas yra būtinas.
Baigdamas norėčiau pasakyti, kad ši konferencija, primindama kai kuriuos nesenos mūsų istorijos faktus, nėra istoriografinė. Bent jau tokia neturėtų likti.
Sąjūdžio, Lietuvą išvedusio į nepriklausomo Lietuvos gyvenimo kelią, ir šiandieninės liberalizmo kosmopolitizuotos Lietuvos orientyrai išsiskyrė taip stipriai, kad kaip ir anais, dar ikinepriklausomybiniais laikais, privalom pasakyti: o mes nesutinkam! Nesutinkam, kad būtų elgiamasi taip, kaip elgiamasi dabar – nuolaidžiaujant tolydžio vis labiau įžūlėjantiems antrosios autonomininkų kartos veikėjams ir jų tarsi ir draugiškos kaimyninės šalies politikams, kuriems akomponuoja prie valstybės institucijų tylomis prilipdytos komisijos.
Turiu vilties ir kviečiu su šia konferencija darbo nebaigti ir tai, ką manom esant taisytina, kaip ir Sąjūdžio laikais, taisyti kartu ir viešai. (beveik visą buvusio vicepremjero, Laikinosios Rytų Lietuvos komisijos pirmininko Romualdo Ozolo pranešimą jau esame paskelbę).
Seimo narys Gintaras Songaila. “Autonomininkų spaudimas Lietuvai: prieš dvidešimt metų ir šiandien”.
Šiandien taip pat veikia koordinacinė grupė, veidaknygėje vadinama „Autonomija dlia Vilenščizny“. O laikraščio „Kurjer Vilensky“, buvusio „Červony Štandar“, elektroninėje svetainėje skelbiamas teritorinės autonomijos žemėlapis su prierašu – kad šiandien jau nebėra klausimo, ar bus autonomija, klausimas esą liko tik vienas – kada?Šiandieninė autonomininkų koordinacinė grupė taip pat glaudžiai susijusi su vietinės savivaldos valdžia, skirtumas tik tas, kad vietoj buvusios komunistinės nomenklatūros vienpartinės valdžios, šiandien ten sėdi kitos “epochos sąžinės” – Lenkų rinkiminės akcijos – statytiniai.
Beje, šis skirtumas – tik išorinis, nes jų valdymo metodai tie patys. Be to – tarp jų aukštuose savivaldos ir visuomeniniuose postuose sėdi žinomi autonomininkai veteranai – Mincevičius, Pieško ir kiti, autonomininkų vaikai, jų tradicijos tęsėjai, – kaip antai, prisiminkime ir patį LLRA vadą Tomaševskį…
Šiandieniniai autonomininkai jau lankosi ne Kremliuje, bet Lenkijos Seime ir Senate, aptaria ten taktiką, kaip kovoti su Lietuvos Respublikos Švietimo įstatymo priėmimu, kaip stabdyti jo įgyvendinimą. Jie veržiasi į Europos Sąjungos institucijas, Lietuvos šmeižimui naudoja Europos parlamento tribūną, viešais laiškais JAV spaudoje mėgina kreiptis į JAV kongresą, o Lenkijos pareigūnai tarpininkauja, kad jie būtų priimti į kongresą pristatyti „tragišką“ Lietuvos lenkų padėtį…
Su pinigų, skirtų Baltarusijos demokratijai remti, pagalba jie įsitaisę mūsų nacionaliniame radijuje ir televizijoje, įžūliai naudoja TV Polonia programas, veikdami prieš Lietuvos valstybę, dezinformuodami, pažeisdami Lietuvos įstatymus agituodami už vieną partiją rinkimuose, nedeklaruodami agitacijai išleidžiamų pinigų, kaip nedeklaruojamos yra ir kitos lėšos…
Kaip ne keista, bet ir aukščiausi Lenkijos politikai vis labiau panėšėja į Kremliaus planų vykdytojus. Jie tampa panašūs netgi savo stiliumi. Kaip antai, Lenkijos prezidentas neseniai pareiškė, tiksliau pagrasino, kad Lietuva be Lenkijos neišgyvens.
Ką tai primena? Ogi Gorbačiovo ir CK Politbiuro bei SSSR Ministrų Tarybos pareiškimus, kad Lietuva be SSSR neišgyvens.
Išgyvenome tada. Išgyvensime ir šiandien be mums mėginamos primesti valios šiandien. Manau, kad turime tam rimtai rengtis, nepaisant kokias nuolaidas dabartinė Lietuvos valdžia bedarytų. Nežinau, ar mūsų politikai ir visuomenė suvokia, kokią ribą jau peržengė aukščiausi Lenkijos pareigūnai. Tai jau ne šiaip sau kišimasis į vidaus reikalus, kai Lenkijos užsienio reikalų ministerija be dvišalių susitarimų skiria dešimtis milijonų zlotų „lenkiškoms mokykloms“ Lietuvoje finansuoti… o iš esmės – nelojaliai veiklai Lietuvoje paremti. Tai yra mėginimas mums tiesiogiai grasinti ir diktuoti. Dar daugiau – tai jau neslepiamas kėsinimasis mus pasiglemžti. (Visą G.Songailos pranešimą “Autonomininkų spaudimas Lietuvai: prieš dvidešimt metų ir šiandien” jau esame paskelbę).
A.Eigirdas. “Tiesioginis valdymas kaip valstybės integralumą užtikrinantis instrumentas”.
Dabartinis tariamų Rytų Lietuvos problemų eskalavimas, kai kurie neadekvatūs valdžios siūlymai, kaip reaguoti, jau tampa rimtu pavojumi valstybės integralumui. Susiklosčiusi padėtis yra nebaigtų darbų, kai buvo be jokio pereinamojo laikotarpio panaikintas tiesioginis valdymas, visų buvusių valdžių neveiklumo rezultatas. Tiesioginio valdymo instrumentas , kaip grėsmingai tai beskambėtų, yra privalomas valstybės valdymo arsenale. Ir jis naudotinas ne vien siekiant apsisaugoti nuo tiesioginių pasikėsinimų į Lietuvos teritorijos vientisumą, bet ir tais atvejais, kai kėsinamasi į kitas valstybines normas, pavyzdžiui, kai pažeidžiamos Lietuvos piliečių teisės, kurias ginti įpareigota valstybė. Prieš dvidešimt metų tiesioginis valdymas buvo įvestas ne tik Rytų Lietuvos rajonuose, bet ir Prienuose. Tai yra instrumentas prieš savivalę, kuri kartais vyksta prisidengus savivalda. Ką daryti, kai įstatymai ir Konstitucija pažeidžiama prisidengus kolektyvine atsakomybe? Apeliuojama į tai, kad sprendimus priėmė rinkėjų išrinkti tarybos nariai. Šiuo atveju tiesioginio valdymo įvedimas yra adekvati priemonė.
Kodėl taip atsitiko tada, kodėl panašūs dalykai dedasi šiandien? Dėl nepakankamos pilietinės integracijos. Prieš dvidešimt metų tai buvo suprantama, sako A.Eigirdas, o dabar kelia nuostabą. Niekas taip nežlugdo pasitikėjimo valstybe, kaip neryžtingumas. Valstybės demonstruojamas neįgalumas tik provokuoja ekstremizmą. Dar blogiau, kai mūsų bendrapiliečiams siunčiamas klaidingas signalas. Lietuvos teismai pagaliau priverčia pradėti nukabinėti neteisėtus dvikalbius gatvių pavadinimus, o Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos darbo grupė paskelbia projektą, kuriuo siekiama įteisinti dvikalbius gatvių pavadinimus.
Tiesioginis valdymas yra kraštutinė priemonė, kai kitos valdžios teisinės priemonės neduoda teigiamų rezultatų. Dažniausiai tai įsisenėjusių, dešimtmečiais nesprendžiamų problemų pasekmė. Pasibaigus tiesioginiam valdymui valstybė nusišalino nuo problemų sprendimo, piliečius paliko likimo valiai, vietinių vadukų malonei.
Turi būti sukurti lankstesni tiesioginio valdymo instrumentai. Daliniai, lokalizuoti, liečiantys kai kurių funkcijų vykdymą, pavyzdžiui, švietimo, socialinės paramos funkcijas. Nebūtina iš patrankos šaudyti į žvirblius. Valstybė gali susigrąžinti kai kurias funkcijas iš savivaldybės, jeigu ji pažeidžia įstatymus, žmogaus teises.
A.Merkys. “Tiesioginis valdymas Vilniaus rajone ir nebaigti darbai”.
Papasakojo apie savo darbą Vilniaus rajone tais sudėtingais laikais, minėjo sunkumus, su kuriais jam teko susidurti. Pritarė A.Eigirdo mintims apie tiesioginį valdymą, kuris nėra bausmė įstatymo nesilaikančiai ir nesugebančiai sėkmingai dirbti savivaldybei, o pagalba. Reikia pataisyti tiesioginio valdymo įstatymą taip, kad būtų galima jį taikyti mažesnėse teritorijose, pavyzdžiui, vienoje ar kitoje seniūnijoje, ir parodyti pavyzdį, kaip galima pakeisti ant privačių namų pritvirtintas gatvių iškabas.
Ryšardas Maceikianecas. “Kada supratome, kad autonomija – tai Kremliaus planas”.
Jo nuomone, administracinis valdymas buvo įvestas neturint aiškios koncepcijos. Ar tas valdymas pakeitė situaciją? Jis leido dar tvirčiau susiburti tiems, kurie dirbo kolūkiuose, tarybiniuose ūkiuose. Gal aš neteisus, gal ne viską žinau. Man atrodo, netrukus viskas atsistojo į tas pačias vėžes.
Jeigu teisingai supratau, R.Maceikianecas mano, kad Lietuvos valdžia susitaikė su Rytų Lietuvos praradimu. Tada autonomininkai neturėjo jokių šansų, sakė jis, tada ir Lietuvos visuomenė, ir Lietuvos valdžia vienareikšmiškai pasisakė prieš autonomiją, dabar pasisako tik visuomenė, Lietuvos valdžia neturi oficialios pozicijos tuo klausimu. Pasikeitimų laukti neverta. Tomaševskio grupuotė stipri, perėmė visas visuomenines organizacijas. Lietuvos lenkų bendruomenėje yra daug žmonių, kurie galėtų reikšti kitokią nuomonę, bet jie tokios galimybės neturi. Tame regione visa informacija monopolizuota vienos partijos poreikiams, jų rankose valdžia, pinigai. Žmonės mato, kad neįmanoma pasipriešinti, nesitiki jokių permainų, dėl šventos ramybės susitaiko su esama padėtimi. Šiame regione labai reikėtų lietuviško leidinio lenkų kalba, kuris informuotų žmones apie esamą padėtį, pasaulio visuomenė irgi matytų ne tik vieną poziciją.
R.Maceikianecas kalbėjo apie labai tendencingas, antilietuviškas mokyklų programas, apie būtinybę įsteigti instituciją, kuriai būtų galima teikti pasiūlymus. Dabar tokios galimybės nėra.
Daktaras Kazimieras Garšva. “Dabartinės Rytų Lietuvos kultūros ir švietimo problemos ir galimi jų sprendimo keliai”.
Strateginis partneris (šią savoką kalbininkas minėjo ironiškai) nepripažįsta 1920 metų okupacijos, kišasi į valstybės reikalus. Turi net programą Rytų Lietuvai ir nori integruoti gyventojus, bent dalį jų, į Lenkiją, trukdo integruotis į Lietuvą. Lietuvos ir Lenkijos sutartis garantuoja laisvai pasirinkti ir tautybę, ir kalbą, bet Konstitucija reikalauja nekenkti savo tėvynei ir valstybei, kurioje gyveni. Strateginio partnerio poveikio priemonės – dezinformacija spaudoj, valstybinių institucijų protestai Lenkijoj, europarlamentarų parašų rinkimas, mitingai, piketai Lietuvoj… Tuskas ir Sikorskis yra pasakę, kad santykiai su Lietuva bus tokie, kokie bus Lietuvos santykiai su tautine mažuma. O Lietuvos lenkų padėtis juk geriausia pasaulyje!
Tai kodėl Lenkija labiausiai nepatenkinta Lietuva? Ką mūsų valstybė bedarytų – vis negerai. Suteikė dvidešimt lengvatų (Balstogės universitetą įkūrė, nė vienoje valstybėje to nėra, prieš dvi savaites Vitmaną kultūros viceministru paskyrė), o kaip jie atsidėkoja?! Iškart mitingai, piketai. Prievarta varo į mitingą. Iš mokyklos išmetė kai kuriuos mokinius, kurie rugsėjo pradžioj nevažiavo į mitingą. Tai labai nedemokratiška. Demokratizuojam Baltarusiją, o čia baudžiava – Šalčininkų, Vilniaus rajonuose. Atleidinėja iš darbo, prievarta verčia eiti į lenkų mokyklą, darželį. Negirdėti dalykai Europos Sąjungoj!
Lenkų rinkimų akcija dezinformuoja, esą norim juos sulietuvinti. Didžiausia nesąmonė! Būtų baisiausias dalykas, jeigu Tomaševskis užsirašytų lietuviu. Mes ir taip pakankamai turime nelojalių piliečių.
Profesorius kalbėjo apie lenkiškas raides, mokyklų programas, vietovardžius. Dėl tos lenkiškos raidės, apie kurią rašė Sirutavičius ir kiti, per radiją dar toks Savukynas nesąmonių skelbia – tai iš tikro ne vienos raidės reikėtų, o 140-ties, piktinosi K.Garšva. Ir nė vienas iš čia esančių ir nesančių nemokėtų jų nei ištarti, nei parašyti, būtų dar bolgiau.
Buvau nelietuviškų mokyklų komisijos pirmininkas prie Švietimo ministerijos. Prieš 15 metų siūliau mokytis valstybinės kalbos, niekas manęs nepaisė, net koneveikė, o dabar sako: reikia vienuolikos metų, kad mes galėtume tą programą įveikti. Būtų didžiausia neteisybė palikti vėl du egzaminus, būtent dėl lenkų, kadangi pusė lenkų vaikų eina į mokyklas, kur mokoma valstybine kalba. Eina, nes nori išmokti valstybinę kalbą. Jeigu jie turėtų proto, kaip tik palaikytų tą įstatymo punktą.
XXX
Štai tokios tokelės. Anot daktaro K.Garšvos, “strateginis partneris, atrodo, nejuokauja. M.Biržiškos laikais okupuotojoje Lietuvoje lenkai persekiojo, skriaudė lietuvius. Dabar lenkai skriaudžia ne tik lietuvius, bet ir savo tautiečius lenkus. Tos skriaudos jaučio odoj netilptų. Gal kada nors bus išleista pastarojo dvidešimtmečio “Vilniaus Golgota” – su visais juodaisiais buvusių ir dabartinių autonomininkų darbais ir darbeliais. O kol kas reikia nemažos drąsos apie tuos darbus ir darbelius kalbėti. Ir, laimei, drąsuolių atsiranda. Omenyje turiu dvi moteris, kalbėjusias konferencijoje, – Šalčininkų rajono Poškonių darželio direktorę Violetą Michalkevičienę ir Ratkevičienę iš Avižienių.
Aš dirbu tokiame krašte, kur visą laiką buvo engiama lietuvių kalba. Kas bus su lietuvišku darželiu, su lietuviška mokykla? Juos siekiama uždaryti. Vyriausybė turi ginti lietuvius. Kiekvienas žmogus yra persekiojamas. Visokios komisijos. Dešimtys tėvų skųsdavosi, kad juos prievartauja leisti vaikus į lenkišką darželį. Jeigu tėvas parašo prašymą priimti vaiką į lietuvišką klasę, iškart jis imamas persekioti. Jokios demokratijos. Lietuvoj visiška neteisybė, beteisiškumas. Lietuva niekaip negali garantuoti, kad tėvai galėtų vaikus mokyti valstybine kalba, ko jie pageidauja. Tėvai labai nusivylę. Lietuviškam daržely plūkiamasi su dvidešimčia vaikų, o lenkų grupėje – keturi, penki vaikai. Visur privilegijos, privilegijos. Negalima leisti, kad literatūros, geografijos, istorijos dėstymas kardinaliai skirtųsi lenkiškose ir lietuviškose klasėse, būtų skiepijama neapykanta lietuvių kultūrai. Jeigu taip bus, nepadės ir tos kelios lietuviškos valandos mokyklose.
Ne mano tai žodžiai – tų drąsių moterų. Pagalbos šauksmas, kurio daug metų mūsų valdžios žmonės nenori girdėti. Negirdi jo ir Briuselis, tik tomaševskininkų šmeižtus fiksuoja. Ar reikia dar geresnio preteksto įvesti bent dalinį tiesioginį valdymą, neleisti žaloti vaikų, moksleivių? Bet kas tą padarys? Juk, kaip mano kai kurie konferencijos dalyviai, Lietuvos valdžia jau susitaikė su Vilnijos praradimu, matyt, netrukus ji kraustysis į Kauną, laikinąją sostinę, nes to siekia autonomininkai.
Kitą dieną po konferencijos daktaro K.Garšvos minėtas V.Savukynas televizijos laidoje, pasikvietęs vien prolenkiškos orientacijos kalbėtojus (E.Trusevičių, Liekį, Walenty Wojnyllo), pūtė į tomaševskininkų dūdą ir nekreipė jokio dėmesio į konferencijoje iškeltas labai rimtas problemas, pavojingas valstybės vientisumui ir suverenumui. Tas žurnalistas, be abejo, tik žaisliukas “žmogaus teisių” apaštalų rankose. Jis nesmagiai jautėsi, kai paskambinusiems žmonėms neleido sakyti karčios teisybės: “Supratom jūsų nuomonę”, ir išjungia. Mes irgi supratom: toks buvo nurodymas iš aukščiau – negirdėti pagalbos šauksmo, bet kokia kaina neerzinti “strateginio partnerio”?
Ačiū Dievui, dar neuždraustos konferencijos, kuriose žmonės gali sakyti tiesą, nors ta tiesa visais įmanomais būdais nutylima net ir LRT pastangomis. Ne veltui vienas konferencijos dalyvis retoriškai klausė: ar pasirūpinta, kad mūsų balsas būtų bent kiek plačiau paskleistas. Ar yra čia žurnalistų? Ar yra žmonių iš Švietimo ir mokslo ministerijos? Iš Teisingumo ministerijos? K.Garšva piktokai replikavo: “Matot, kad nėra”.
Antrojoje konferencijos dalyje nemažai kalbėta apie būtinumą iškelti baudžiamąją bylą Valdemarui Tomaševskiui už tautinės nesantaikos kurstymą. Buvo bandyta tą padaryti, bet nesėkmingai. Pasak R.Ozolo, byla buvo nutraukta tyrimo net nepradėjus. Kas davė tokį nurodymą? Gal Seimas galėtų tą klausimą iškelti? – klausė R.Ozolas. Kas tie nurodinėtojai, kurie tokius teisinius klausimus sprendžia visiškai nesiskaitydami su Lietuvos įstatymais? Reikia išsiaiškinti.
Istorikas Romas Batūra mano, kad jau laikas reikalauti tiesioginio valdymo, laukti negalima. Kai kurie Lenkų rinkimų akcijos vadovo Tomaševskio pareiškimai šokiruoja. Viešai meluoja, kad čia niekad lietuviai negyveno, čia lenkų žemė. Ir šitą jis deklaruoja Briuselyje kaip europarlamentaras, žemina Lietuvą, meluoja pasauliui, o Lietuvos vyriausybė, saugumas nieko nedaro. Turėtų patraukti teisinėn atsakomybėn. Turėtų pareikalauti, kad jis dingtų iš Briuselio, nes šantažuoja valstybę, iš kurios jis atvyko. Šitas piemuo meluoja į akis Lietuvai ir pasauliui. Reikia pareikalauti, kad Lietuvos piliečiai, turintys lenko kortą, negalėtų užimti jokių valstybinių pareigų. Per Sąjūdžio suvažiavimą kėlėm šitą klausimą. Niekam niekas nerūpi.
Istorikas piktinosi, kad Lietuvos mokyklose nėra lietuviškų žemėlapių, kurie vaikams bylotų, kur buvo senovės baltų žemės (nuo Baltijos iki Volgos-Okos tarpupio ir beveik iki Vyslos), kuri Lietuvos dalis buvo Lenkijos okupuota. Varšuvoje gali pusvelčiui įsigyti Lenkijos istorijos atlasą – jame okupuotas Vilniaus kraštas nudažytas Lenkijos teritorijos spalva, jokios Lietuvos, jokio Vilniaus ten nėra. Mūsų valdžia nežino Lietuvos istorijos. Tik vis kartoja: veikim konstruktyviai. O ką tai reiškia?
Ar jūs žinote tokią valstybę, kuri paleistų prieš ją kovojusius žmones? – klausė Gintautas Jakimavičius. Omenyje turiu autonomininkų bylas. Jos buvo išskaidytos, susmulkintos, numarintos. Tie patys žmonės arba jų atžalos dabar sėdi savivaldybėse, Seime.
Profesorius B.Genzelis apgailestavo, kad vidurinės mokyklos buvo atiduotos savivaldybėms, liko ne ministerijos jurisdikcijoje. Konservatoriai pakeitė šią nuostatą, perdavė savivaldybėms. Kubiliaus klausiu, kodėl jis taip padarė? Mes neapsižiūrėjom, merai norėjo daugiau teisių. Švietimo ir mokslo ministras išsidirbinėja,.sužlugdyta visa vidurinių mokyklų sistema. Mokyklos praktiškai nevaldomos, todėl jos ir atsidūrė Lenkų rinkimų akcijos rankose.
Iš mūsų valdžios vienintelė Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė deramai reagavo į Lenkų rinkimų akcijos isteriją ir keliamą pavojų Lietuvos valstybingumui, kalbėjo prof. Ona Voverienė. Vyriausybė apsiriboja tik juokeliais ir pašmaikštavimais. Politologai, pataikaudami valdžiai, irgi aiškina, kad tai tik rinkiminė karštligė. Toli gražu taip nėra. Labai teisus Romualdas Ozolas, kuris sako, kad tokia lenkų politika tęsiasi daugelį metų, ir kiek Lenkijai mes bepataikautume, niekada neįtiksime ir nespėsime jos reikalavimų vykdyti. R.Ozolas deda teorinius pamatus santykiuose su imperinėm valstybėm, jų tarpe ir su Lenkija.
Mūsų pareiga pareikalauti iš dabartinės Lietuvos vyriausybės, kad ji aiškiai pasakytų pasauliui – toks Lenkijos elgesys nesiderina ne tik su Europos Sąjungos valstybių normaliu kaimyniškumu, bet ir su elementariomis dabartinėmis tarptautinėmis teisės normomis. Baudžiamajame kodekse turėtų būti straipsnis, leidžiantis Lietuvai nelojaliems piliečiams atimti Lietuvos pilietybę. Taip yra visose pasaulio valstybėse.
Mokytoja Daunorienė sakė, kad mes turime Lietuvos mokyklą, ne lenkų, ne rusų, vieną Lietuvos mokyklą, ir ji tokia turi būti su savo lietuvių valstybine kalba, kurios mokosi visos tautybės. Būtinai turi būti Lietuvos mokykla. Lenkai mokyklose labai greitai surenka parašus, Lietuvos mokyklos šito nedaro, nes mokykla depolitizuota. Lenkai per vaikučius nuneša tėvams lapus, parodo, kur reikia pasirašyti – ir per dieną jie turi, ko reikia. Mokytojai ir mokiniai jau streikavo, penktadienį ateis šitaip suorganizuoti tėvai. Dabar, kaip anais laikais, kai veikė Jedinstva, turime mitinguoti, kviesti per radiją žmones priešintis. Kodėl šiandien negalim sukviesti savo žmonių?
XXX
O kas pakvies? Virginijus Savukynas? Jis gali tik tūlo Imanto Meliano paklausti: kiek Lietuvos lenkai pavojingi Lietuvai? Surežisuotas atsakymas toks: ne daugiau nei žemaičiai.
Taip, reikia sutramdyti Lietuvos lenkų rinkimų akciją, juridiškai nubausti V.Tomaševskį už istorijos klastojimą, tautinės nesantaikos kurstymą. Reikia turėti galimybę iš kai kurių politinių veikėjų atimti Lietuvos pilietybę, reikia neutralizuoti “lenko kortą” (vienas konferencijos dalyvis pasiūlė sakyti – “lenko kortelę”), reikia bent dalinio tiesioginio valdymo, reikia lietuviško lenkų kalba laikraščio, reikia nukabinti (toks teismo sprendimas) lenkiškus gatvių pavadinimus, reikia lietuviškos, ne lenkiškos, ne rusiškos, Lietuvos mokyklos su vieningomis programomis…
Daug ko reikia. Bet kas tą padarys? Kubilius? Steponavičius? Adomėnas? Putinaitė? Gėlūnas? Šimašius? Visi tie, pasak R.Ozolo, europiniai “žmogaus teisių” apaštalai? Todėl ir vyksta aksominis teritorijų persidalijimas, kurį turėtume pavadinti legalizuotu genocidu.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: rugsėjo 21 dieną LR Seimo Konstitucijos salėje įvykusi konferencija-diskusija “Iššūkiai valstybės vientisumui prieš dvidešimt metų ir šiandien”.
2011.09.26
