Diskutuotini atrodo ir minėtojo LR Seimo “balsavimo mašinos” suštampuoti argumentai, jog tą Gegužės 3-iosios konstituciją būtina įteisinti, kad galėtume pretenduoti į LDK palikimą, kaip tariamai buvusį labai pažangų.
Tačiau kas tik rimčiau susipažįsta su tuo dokumentu, pamato, kad jis daugiau rodo tuometinį net valstybės valdymo sampratos atsilikimą, žmonių beteisiškumą negu pažangą.
Be to, dabar aukštinami tie Gegužės 3-iosios dokumentai ne sustiprina teisių į LDK paveldą, bet dar sumenkina, nes juk teisiniu požiūriu, kaip minėta, sudarius Liublino uniją (1569m.) Lietuva prarado nepriklausomybę, nepaisant, kad daugelyje sričių dar ir tvarkėsi savarankiškai. Kita vertus, kai kas mano, kad mūsų rinktieji atstovai, savo įstatymu paskelbdami Gegužės 3-iąją atmintina diena, kartu tartum pratęsė tos unijos su Lenkija galiojimą ir tuo išdavė mūsų Nepriklausomybę, paneigė Vasario 16-osios Aktą, jo nuorodą, kad Lietuva atskiriama nuo “visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis”.
Remiantis Vasario 16-osios nuostatomis buvo priimta ir patvirtinta ir dabartinė Lietuvos Respublikos Konstitucija. Tad ir girdėti nuomonių, kad seimūnai, nubalsavę už Gegužės 3-iosios “Valdymo įstatymo” priėmimo dienos paskelbimą “atmintina”, kaip ir jos propagandistai – istorikai globalistai ir lenkintojai, pažeidė ir šiandieninę Lietuvos Respublikos Konstituciją ir todėl turėtų būti baudžiami, kaip ir tie, kurie Lietuvos “išgelbėjimą” matė “tarybinių tautų šeimoje”, kurie aukštino ir aukština 1940 m. liepos 21 d. ir vėlesnius vadinamojo Lietuvos liaudies seimo nutarimus dėl Lietuvos “įstojimo į TSRS tautų šeimą”, “LTSR konstitucijos” paskelbimo ir pan. Kitaip sakant, pateisina savarankiško valstybingumo sunaikinimą.
Dėl istorijos propagandos supolitinimo, jos pajungimo atitinkamiems globališkiems didžiųjų tautų ir valstybių interesams, ES interesams, vis kartojant, kad tarsi mums didžiausias pavojus vis tebegresia iš Rytų, iš dalies atbukina budrumą priešintis ir pasitaikančiam blogiui iš Vakarų.
Štai ir šiandien nemažai kas vaizduojasi vos ne patriotai esą, nors jų pastangomis ir buvo priimti globalistiniai mokslo, studijų, švietimo įstatymai ir nutarimai, reikalavimai, kad mokslo darbai būtų rašomi užsienio kalbomis, kad vaikai jau būtų mokomi angliškai ar vokiškai, įperšant mintį, kad tautiškumas, lietuviškumas, girdi, moderniajame šiandieniniame pasaulyje yra atgyvena. Tad tokiems lietuviams, kuriems ateities Lietuva – ES bernų ir mergų gimdykla, turgus, labai reikalingos ir naudingos tokios minėtos “atmintinos dienos”, propagandos skleidimas apie buvusią daugiakalbę “unijinę, sąjunginę” Lietuvą, nors tos valstybės įkūrėja – lietuvių tauta toje “unijoje – sąjungoje” ir buvo pasmerkta pražūčiai.
Neteko girdėti, kad prancūzai, anglai, vokiečiai, švedai, norvegai ar kiti gerbiantys save, savo Tautą ir jos nepriklausomą valstybę priiminėtų įstatymus dėl “atmintinų dienų”, susijusių su svetimomis tautomis ir valstybėmis, nors kadaise kartu su jomis ir gyventa. Galingos Lietuvos valdovų besąlygiškas susidėjimas su Lenkija, savo kalbos ir kultūros atmetimas, aklas lenkų ir kitų svetimtaučių toleravimas, pataikavimas jiems iš dalies ir lėmė, kad žlugo galingoji LDK, o lietuvių tauta buvo atsidūrusi ant žūties ribos.
Tad ir Gegužės 3-ios įstatymą turėtume prisiminti tik todėl, kad išanalizuotume tas klaidas, kurias padarė mūsų protėviai savo valstybę Lietuvą sujungę su Lenkija, o ne skelbti švente lietuvių tautos ir jos valstybės sužlugdymo dokumentų įforminimo datas. Tegul tos “atmintinos” dienos tampa apmąstymų dienomis, kad praeities klaidų nepakartotume šiandien, būdami naujoje sąjungoje – ES, kad vėl neprarastume Nepriklausomybės, svarbiausiojo Tautos amžinumo garanto – savo, lietuvių kalbos, neprarastume suanglėdami, sugermanėdami ar vėlei sulenkėdami, surusėdami, o visur šiandien ir amžinai siektume, kad mūsų lietuvių tauta, mūsų nepriklausoma Lietuva būtų istorijos kūrėja, o ne tik jos stebėtoja, svetimųjų valios vykdytoja.
Gegužės 3-iosuios konstitucija – tai beveik po pusantro šimto metų SSRS įvykdytos Lietuvos okupacijos ir inkorporacijos aktų preliudija.
Lietuvoje tada šviesesnių žmonių nenuramino ir minėtieji spalio 20-osios “Įsipareigojimai”, ir net valdžios represijos prieš jų priešininkus. Žinoma, nemažai daliai valdančiųjų atrodė, kad tuo dokumentu suvaržomos jų teisės (buvo panaikinta seimuose “veto” teisė, sugrįžta prie karaliaus sosto paveldimumo, išplėstos miestiečių teisės).
Bet kai kurie dar visai nesulenkėję Lietuvos didikai ir bajorai nenorėjo sutikti su LDK savarankiškumo panaikinimu, lietuvių tautos įjungimu į lenkų tautą ir valstybę. Tad daug tokių nepatenkintųjų sudarė Targovicuose (Ukrainoje) konfederaciją, naiviai patikėjo Rusijos agentais, kad carienė Jekaterina II yra pasirengusi apginti jų teises, suteikti ir LDK savarankiškumą. Tariamai gindama “senąsias teises ir laisves”, konfederatus, Rusijos kariuomenė užėmė Gardiną, Lydą, Vilnių ir daugelį kitų bendrosios valstybės kraštų, paskirdama didžiuoju etmonu S.Kosakovskį, taip pat valdžion vyskupą I.J.Masalskį, Livonijos vyskupą J.Kosakovskį ir kitus.
Imperatorė, matydama didelį šalies nepasitenkinimą dėl jos kariuomenės įvedimo ir valdymo, 1793 m. sausio 23 d. Petrapilyje kartu su Prūsijos ir Austrijos atstovais pasirašė sutartį dėl antrojo Lenkijos (Lietuvos) pasidalijimo (pirmasis buvo 1772 m.). Didelė Lietuvos dalis, beveik visa slaviškoji, pateko Rusijai, nemaža Lenkijos teritorija – apie 60 tūkst. kv. km, atiteko Prūsijai, o Austrijai vėliau pažadėta perduoti Prancūzijos valdomų žemių. Be to, Rusija uždraudė Lietuvai turėti daugiau kaip 5000, o Lenkijai – 15 000 kareivių.
Prieš tokią kaimyninių valstybių savivalę 1794 m. žiemą prasidėjo sukilimas. Lenkijoje jam vadovavo buvęs JAV generolas Tadas Kosciuška, o Lietuvoje – inžinierius pulkininkas Jokūbas Jasinskis. Vilniuje buvo sudaryta Tautinė sukilimo taryba, iš kurios išlikusių dokumentų matyti, kad ji visai nepritarė minėtai Gegužės 3-iosios konstitucijai. Turėta vilties atkurti savarankišką LDK. Tačiau tai atrodė “išdavikiška” centrinei sukilimo tarybai Varšuvoje ir ji birželio mėnesio pradžioje, pačių kovų prieš okupacinę rusų kariuomenę įkarštyje, išvaikė Tautinę sukilimo tarybą Vilniuje, pašalino iš vado pareigų plk. J.Jasinskį, nors jam sumaniai vadovaujant Vilnius ir jo apylinkės buvo išvaduoti nuo rusų kariuomenės. Sukilimui vadovauti iš Varšuvos buvo atsiųsti lenkai.
Sukilimas pralaimėjo, nepaisant daug kur kovotojų rodomo tikro didvyriškumo. Pralaimėta ne tik todėl, kad teko kovoti prieš daug galingesnį priešą, bet ir todėl, kad sukilimo tikslai buvo svetimi dar nesulenkėjusiems valdančiųjų luomo nariams. Didžiausią netektį sukilimo metu patyrė savarankiškos LDK šalininkai: daug jų buvo išžudyta pačių sukilėlių, tariamai kaip Rusijos šnipai. Iš tokių buvo didysis LDK etmonas Simonas Kosakovskis (sukilėlių pakartas Vilniuje), Varšuvoje buvo pakartas Livonijos vyskupas Juozapas Kazimieras Kosakovskis (etmono brolis), taip pat Vilniaus vyskupas Ignas Jokūbas Masalskis, kuris reikalavo ne tik LDK savarankiškumo, bet ir sudaryti atskirai nuo Lenkijos nepavaldžią jai Lietuvos Katalikų bažnyčios provinciją.
Kiek galima spręsti iš žinomų šaltinių, Lenkijos Katalikų bažnyčios hierarchai nė žodžiu neužtarė “separatistinių nuostatų” vyskupų ir leido juos lyg kokius gatvės vagis pakarti. Nutylėjo apie lenkų įvykdytas Lietuvos vyskupų žudynes ir Popiežius.
Po sukilimo jau retas kas ir iš “valdančiųjų” luomo beišdrįsdavo net užsiminti apie galimybę atkurti savarankišką LDK, nes tik tie, kurie kalbėjo lenkiškai, kurie rėmė “vieningos” Lenkijos atkūrimą, laikyti patriotais, “tikrais” ir Katalikų bažnyčios vaikais. Sulenkėjusių Lietuvos didikų ir bajorų, inteligentų išdavystę rodo ir tai, kad kai Napoleonas, įkūręs Lenkijos karalystę, 1812 m. žygio į Rusiją metu užėmė Vilnių, pasiūlė Lietuvoje atkurti LDK, tegu ir ne visose turėtose žemėse, mūsų tautos ir valstybės tuometinė “grietinėlė”, Katalikų bažnyčios hierarchai atsisakė, pareikšdami, kad jie neatsiskirs nuo savo brolių lenkų.
Tik dėl Lenkijos, dėl “lenkų vieros” kovojo ir žuvo bajoriškoji “grietinėlė” ir 1831 m. sukilimo prieš šalį valdančius rusus dienomis. Tiktai jau 1863 m. sukilime naujos kartos kovotojai, dažniausiai iš lietuvybę išlaikiusių valstiečių kilusieji, be socialinių, ėmė kelti ir lietuvių tautos, jos valstybingumo atkūrimo klausimus.
Svetimas lietuvių tautai ir jos valstybingumui buvo ir 1579 m. Vilniuje jėzuitų įkurtas Universitetas (akademija). Jis pirmiausia ir buvo įkurtas kaip kovos centras su plintančia reformacija; kartu kovota ir su lietuvių “separatizmu”, skyrimusi nuo lenkų, nuo jų valdomos Katalikų bažnyčios. O kadangi ir Universiteto įsteigėjai ir profesoriai daugiausa buvo lenkai ar kiti atėjūnai, tai jie pirmiausia ir stengėsi įsigalėti Universitete ir Lietuvoje, bet ne rūpintis lietuvių tautos, jos valstybingumo ar panašiais reikalais.
Nuotraukoje: istorikas Algimantas Liekis.
Ištrauka iš knygos „Lenkų skriaudų lietuviams istorijos apžvalga”.
(Bus daugiau)
2011.12.19
