Rugpjūčio 17-ąją sukako trys mėnesiai, kai iš savo globėjos namų buvo per prievartą išplėšta maža mergaitė. Kur ji, koks jos likimas? Nei buvusiai globėjai, nei visuomenei jokie atsakymai apie vaiko gyvenimo sąlygas, jos psichologinę ir fizinę būklę nepateikiami.
Mergaitei neleidžiama susitikti nei su buvusia globėja, kurią ji labiausiai mylėjo ir su kuria sąmoningai rinkosi gyventi, nei su seneliais, kurių namuose praleido beveik visą savo vaikystę. Kas jai likę, kas sudaro šiandieninio jos gyvenimo turinį? Numanyti galima nesunkiai. Ne linksmi Lietuvos vaikai, ne žaidimų aikštelės, ne saulėtas pajūris, kaip priklauso mažiesiems vasarą, ir ne svajonių mokykla baltais langais, kur suklegės bendraklasiai rudenį, nešini gladiolių ir astrų žiedais savo mokytojai.
Mergaitei likusi kaukėtų apsaugininkų kompanija, manyčiau, gana dažnai apsilankantys psichiatrai ir vienas kitas socialinis darbuotojas – „dėl formos“. Galbūt dar jos realiausias reginys prabudus – grotuoti langai. Šalia – biologinė motina L. Stankūnaitė (o kas žino, ar iš tiesų šalia?!). Štai ir visa vaiko „socializacija“, apie kurią tiek daug per Lietuvos televiziją prikalbėjo aukščiausioji Vaiko teisių gynėja šalyje Edita Žiobienė. Dabar ji tyli, nes „vaikui gerai“. Teismo sprendimas „įvykdytas“ – „viskas padaryta kaip reikėjo pagal įstatymus“.
Ar tikrai?! Lietuvos žmonės gerai žino, kad tikrai ne.
Interneto tinklais tebekeliaujanti informacija apie „ėmimą“ vis papildoma naujomis detalėmis. Darkart peržiūrėdama to tragiškojo Lietuvoje gegužės 17-osios ryto filmuotą medžiagą iš Kedžių namo vidaus, baisėjausi. Sąmonėn įstrigo vienas lig tol ryškiau nepastebėtas fragmentas. Didiesiems Lietuvos gynėjams – policininkams – užtvindžius kiemelį, išdaužius ir ištampius beginklius žmones, pradėjus grąžtais gręžti namo duris, daužyti langus, kartu su Neringa Venckiene namuose buvęs kunigas Jonas Varkala pradėjo melstis.
Mergaitė, visu kūnu glausdamasi prie savo globėjos, išgąstingu, baimės apimtu veidu ėmė kartoti maldos žodžius. ,,Tėve mūsų… teesie šventas tavo vardas… teateinie tavo karalystė…“ Ji meldėsi. Mergaitė instinktyviai suvokė, kad malda buvo vienintelė galimybė išsigelbėti nuo to pro langus besiveržiančio košmaro. Mergaitė baimingai pakeldavo galvytę, norėdama žvilgtelėti, kaip namų griovėjai braunasi artyn, ir vėl ją nuleisdavo prie globėjos krūtinės, tebetęsdama maldą, kurios nepabaigė.
Nepabaigė, nes neilgai trukus pasigirdo nerealų psichologinį „profesionalumą“ įkūnijantys žodžiai: „Dabar, arba po vienos minutės…“, nutraukę net ir septynis kartus klykte išklyktą ,,Neisiu!“ (kiek galima daugiau?!). Nepabaigė, nes buvo rankos, mūvinčios medicinines pirštines, galbūt kad nesusižeistų nuo chemikalų, ir užmetusios ant galvos raudoną „kaldrytę“. Buvo ir kitos rankos, sugniaužusios kūną, sukryžiavusios kojas, kad nebūtų įmanoma spurdėti. Buvo rūstūs, bejausmiai veidai stingdančiais žvilgsniais. Buvo 240 treniruotų vyrų galia, kad visiems būtų labai baisu. Buvo daug ginklų, žmonių klyksmą nustelbiančio garsiakalbio triukšmo.
Ko buvo labai daug? Brutalumo. Amoralumo. Sąžinės ir tiesos išdavystės. Buvo daug žmogaus ir valstybinių simbolių niekinimo, parodant, kad tai, kas žmogiška ir valstybiška, yra tiesiog nevertinga.
Per trisdešimt metų jokioje literatūroje – nei vakarų, nei lietuvių – tokio klaikaus, kraupaus scenarijaus neteko nei skaityti, nei įsivaizduoti, nei matyti filmuose. Tai kažkas iš pragaro, iš juodžiausių tamsybių. Įdomu, kas jį tokį sukūrė, surežisavo, palaimino? Žmonių vaikai?! Lietuvių motinų auginti sūnūs? O gal, pasak prof. V. Landsbergio, mistiniai marsiečiai?!
Iki šiol taip ir neįstengiu suvokti protu, kokia valia leido moteriai (moteriai!!!) rengtis „paėmimui“ – užsimauti gumines pirštines iki alkūnių ir eiti užmesti mažametei mergytei ant galvos galbūt cheminių medžiagų pripurkštą „kaldrytę“, nuo kurios turėjo imti slopti jos kūnas?! Kaip vadinamas toks veiksmas? Kas toji moteris, šitaip pasielgusi, auginanti savo mažamečius vaikus, sekanti jiems pasakas, mokanti dvasingumo, meilės gamtai ir žmogui, žmogiškos užaujautos ir vidinės šilumos, o gal – jau tik zombiškumo, dvasinio mankurtizmo?!
Ką ji gali jiems pasakyti apie pasaulį, apie mūsų gyvenimą?! Kas, iš kur, iš kokių gyvenimo užribių, egzistencinių periferijų, kokios – kitos moterys, įsakiusios „pašalinti kliūtis“, leidusios ir padėjusios plėšti, grobti? Institucijų moterys, padėjusios parašus po „leidimais“ veikti, davusios „sutikimus“, „instrukcijas“? Kas jos?!
Ir kas tie politikai, leidę veikti visiems šitiems su valstybės įgaliojimu, tiesiog – jos vardu?!
Po Garliavos įvykių Seimas atsisakė svarstyti klausimą dėl smurto panaudojimo. Dori Lietuvos teisininkai ir visuomenininkai, rimtai susirūpinę tuo, kas vyksta valstybėje, ir subūrę komisiją veiksmams Garliavoje gegužės 17-ąją įvertinti, pasisakė vienareikšmiškai: prieš mažametę mergaitę, jos globėją, senelius ir prie namų buvusius žmones įvykdyta neteisėta ir brutali prievarta.
Deja, svarstant N. Venckienės teisinės neliečiamybės panaikinimo klausimą Seime, visuomeninės komisijos pirmininkas teisininkas Arlauskas nebuvo pakviestas – komisijos išvadų, paremtų realiais faktais, nenorėta išklausyti. Tiesiog sąmoningai nenorėta girdėti nieko, kas įrodo tiesą.
Ir niekam nebuvo nei svarbu, nei gėda, kad taip drastiškai, akiplėšiškai, primityviai viešai paminami elementariausi žmogiškumo ir padorumo principai. Tai sąvokos, kurios šiandieniniams seimūnams akivaizdžiai jau neteko savo prasmės ir reikšmės. Labiausiai tautiečius pribloškė Seimo dauguma, kurią sudaro Tėvynės sąjunga, deklaruojanti ištikimybę tautos žmogui ir tiesai, ir kurios nariai bemaž visi balsavo, kad „Venckienė savo teisumą įrodytų teisme”.
Šiai drąsiajai Lietuvos moteriai savo teisumą pasitikrinti pasiūlė pati Seimo pirmininkė, kurios atvirai norėčiau paklausti, ar ji šiandien Lietuvoje dar tebepriklauso tiems keletui procentų tikinčiųjų valantinų, kondratjevų, gaudučių, kūrių, kryževičių ir nekrošių teisingumu, kuriuo jau pareiškė nebetikį daugiau nei 80 proc. šalies gyventojų, ar tik apsimeta tikinti.
Ar jai teisėsauga jau davė aiškius atsakymus į visus pedofilijos istorijos klausimus, pavyzdžiui, kad ir dėl visų žuvusiųjų, kurie neleistų daugiau suabejoti jos profesionalumu ar doru pareigų atlikimu? Ar jai atrodo žmogiškai aišku ir teisiškai pagrįsta, pavyzdžiui, kodėl devynis kartus teistas asmuo gavo teisę auginti savo pedofilų galimai skriaustą dukrą, bet ji kažkaip iškart po atidavimo liko gyventi ne su juo, o atsidūrė Vokietijos globos namuose – neglobojama artimųjų, tų, kuriems buvo tiesiogiai įduota?
Ar vieni neaiškūs klausimai, kylantys iš „teisingų“ teisėsaugos sprendimų, Seimo pirmininkei natūraliai neiškelia dar grandinės kitų, kaip tai yra didžiajai daliai Lietuvos žmonių?
Ar minėtas Seimo pirmininkės pasiūlymas Venckienei nerodo, kad ji perdėm menkai pažįsta socialinę tikrovę, yra labai nuo jos nutolusi? Tokiu atveju tai būtų sunkiai atleistina tokiai aukštai valstybės pareigūnei. Beje, ar jai iš tiesų nekelia abejonių vaiko „išnešimo“ proceso teisėtumas?! Ar jai neįdomu, kodėl mikroautobusiuke mergaitė matė „aštuonias rankas“, kodėl jai iš burnos taip nenatūraliai vis tįso seilės? Ar tiesiog visais atvejais Seimo pirmininkei patogiau veidmainiškai manipuliuoti nuostata, kad „tikslas pateisina priemones“?
Klausimų, atveriančių šiandieninės tautos dramos gelmę ir valdančiųjų moralės praradimą, begalės. Pavyzdžiui, ar Tėvynės sąjunga į savo narių susirinkimą Jonavoje, kur buvo svarstomas „nepaklusniųjų reitingavimo keitimas“, pirmąkart per dvidešimt dvejus metus atsitiktinai ar per klaidą nepakvietė profesoriaus Vytauto Landsbergio?
O gal dar buvo gėda kai kam į akis pažiūrėti didžiajai Lietuvos istorijos legendai, partijos įkūrėjui ir valstybingumo ramsčiui? Gal vis dėlto kai kam dar buvo gėda svarstyti, pavyzdžiui, Evaldo Jurkevičiaus perkėlimą per šimtą pozicijų į daugiamandatės rinkimų apygardos sąrašo pradžią tautos patriarcho akivaizdoje?
E. Jurkevičius, kuris būdamas Venckienės neliečiamybės naikinimo svarstymo komisijos pirmininkas, patvirtino išvadas, komisijai taip ir nepamačius visos filmuotos „ėmimo“ medžiagos – objektyvių tyrimo įrodymų. Ir jei šio žmogaus „perkėlimas“ į sąrašo pradžią yra vadovybės „padėka“, kaip imama vis plačiau kalbėti, kas tuomet galėtų paneigti, jog E. Jurkevičiaus vadovaujama komisija veikė neobjektyviai ir turėdama išankstines nuostatas dėl galutinio sprendimo, kurias tik reikėjo patvirtinti oficialiai?
Tai savo balsavimo verdiktu patvirtino ir Seimas, kuris, profesoriaus Vytauto Landsbergio teigimu, „save pažemino“. Tiksliau, Seimas tiesiog išdavė žmogiškumą ir tuo prarado bet kokį dorų piliečių pasitikėjimą. O tautos patriotų – tremtinių, partizanų, visų laisvės gynėjų – bastionas – Tėvynės sąjunga? Laikysena ir elgesiu pedofilijos istorijos fone ji pasirodė visu savo iškreiptuoju veidu, visomis grimasomis kaip išsigimusi, nutolusi nuo savo pamatų, pamynusi ne tik tautiškumo, tiesos, bet ir elementaraus bendražmogiškumo principus ir absoliučiai išdavusi savo rinkėjus partija.
Šiuo atveju nebeliko jokio pagrindo ne tik kalbėti apie partijos deklaruotą tautiškumo idėją, privalėjusią vienyti tautą, nes per ištisus valdymo metus jos vadovybė visiškai nesiekė sutelkti žmonių lietuvybei ir jos ugdymui, o laikydama save modernia (esą „A. Kubilius – modernus partijos pirmininkas“), aiškiai propagavo kosmopolitizmą, ir emigracija pasiekė tokį siaubingą mastą, kad jau tapome išsivaikščiojusia po pasaulį tauta (tai – faktas, visiškai nejaudinantis partijos pirmininko – valstybės premjero: „Nėra darbo ir nebus! Vietas susikurkite patys!“, „Išvyko, pasimokys ir sugrįš!“).
Nebeliko jokio pagrindo kalbėti ir apie elementariausią žmogaus teisių gynimą, kuris nustojo būti Tėvynės sąjungos, kurios daugybė įkūrėjų duso Sibiro lageriuose, prerogatyva. Galime teigti, kad tautinė, gyvybingiausias patriotines galias turėjusi vienyti partija sudegė, susinaikino, prarado savo esmę, ypač kai įgyvendino normą, kad prieštaravimas vadovybei, šiuo atveju tiesiogiai A. Kubiliui ir I. Degutienei, laisvas nuomonės reiškimas tapo baudžiamas: reitingavimų pozicijos keitimu, viešomis patyčiomis. Taip nebeliko pagrindo kalbėti apie bet kokius demokratinius principus, jų laikymąsi. Partijoje? O visuomenėje?
Ir po viso šito ar partizanai ir tremtiniai, sovietmečio laiku nukentėjusieji, Sausio 13-osios ir Klonio gatvės gynėjai dar gali su tuo egzistenciškai tapatintis, rasti tarpusavio ryšį, minčių ir idėjų sąsajas, siekių bendrumą?! Ir ką gali tautai pasiūlyti partijos vadovybė, pamynusi svarbiausias tradicines ir bendražmogiškas vertybes? Siūlyti tapatintis su vertybėmis, kurias pati išdavė? Kurių nesiekia ir jau nebeįgyvendina? Kaip teigia ne vienas pedagogas, daug paaukojęs vardan tėvynės, kaip jaučiu pati, profesoriaus Vytauto Kubiliaus ir jo žmonos mokinė, šita išdavystė tautai – pati skaudžiausia.
Tokio valstybinio chaoso, tokio žmogaus nuvertinimo valstybiniu lygmeniu, tokio valdžios mankurtizmo, tokio ciniško netiesos gynimo ir galios demonstravimo, absoliutaus vertybių, o kartu ir savęs, savojo žmogiškumo išniekinimo, parodymo, kad valdžia, valdymas, reitingai, sukiojimasis viešuose koridoriuose – svarbiausia besąlygiškai, paminant absoliučiai viską, lig šiol dar nesame patyrę.
Išvykstanti į JAV Lietuvos prezidentė, giliai sujaudinta dramos Garliavoje, žadėjo išsiaiškinti, ar „ėmimo“ metu prieš vaiką nebuvo panaudota prievarta. „Išsaiškinimas“ baigėsi D. Valio pasirodymu Seime ir prašymu panaikinti N. Venckienės teisinį imunitetą. Šiomis dienomis taip pat duodamos rekomendacijos tautai „vienąkart tai pamiršti“, pasipiktinus klausiama, ar be Garliavos „nėra daugiau problemų?“ Tokie teiginiai – tiesiog klaikus moralinis aukščiausių valstybės pareigūnų savęs diskreditavimas ir savos institucijos vertės suniekinimas.
Ką ir vardan ko turėtų pamiršti tauta? Pedofilų prievartautą ir nežinia kam per prievartą atiduotą, iš namų tiesiog išplėštą klykiantį vaiką – auką, kuri yra nežinia kur, nežinia ką kenčia dabar ir nežinia, ko sulauks ateityje? Neištirtą ir visaip gniaužiamą pedofilijos istoriją, kurioje niekaip ir neišgalima viešai apklausti Laimos Stankūnaitės? Pamiršti, kaip vis dažniau kalbama apie jau devynis lavonus?!
Ir tiesiog „ramiai“ imtis „kitų reikalų“? Pamiršti vardan to, kad nusikaltėliai liktų nenubausti, o vaikas – amžiams nutildytas? Kad apie jį nieko niekada nežinotume, kaip apie kitą, apie kurį iš tiesų nieko tikro nežinome? Pamiršti, kad liktų švarūs ir nepraradę savo reitingų pedofilijos istorijos tiesą visaip gesinę ir tildę „didieji“ politikai, tarnaujantys ne žmonėms ir tautai, bet nežinia kam? Kad jiems būtų galima tyliai užmarinti savąją atsakomybę – politinę ir asmeninę – ir likti „nekaltiems dėl nieko“?!
Pamiršti vardan to, kad prezidentė neprarastų galimybės būti dar kartą išrinkta, Seimo pirmininkė nustota kaltinti didžiosios vaikų teisių gynėjos E. Žiobienės protegavimu bei daugeliui sunkiai suprantamu vaiko gyvenimo sąlygų vertintojų – Abramikienės ir Baltraitienės – parinkimu, užuot aplankius pačiai?
Lankytojų, kurios daug kalbėjo apie geras vaiko gyvenimo sąlygas, bet taip ir neparodė jokių objektyvių savo apsilankymo įrodymų, kurios charakterizavo vaiko elgesį kone iš medicininės-psichologinės pusės, nors tokių mokslų baigimo diplomų neturi?!
Pamiršti, kad Stasys Šedbaras vėl galėtų šypsodamasis pro ūsą pretenduoti į Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkus ar bent jau narius ir padėtų Seime neteisininkams spręsti, kokios „teisinės“ problemos vertos dėmesio, o kokios – ne? Kur „tiesa“, o kur – ne? Pamiršti vardan to, kad toliau liūlėtų iki koktumo šlykštus korupcinis partijų-teisėsaugos klano pliurzalas?! Kad tauta niekada iš jo neišbristų, nes tiesiog nebristų?!
Apgailėtini valstybės politikieriai, muselės, kaip mėgdavo sakyti Juozas Grušas.
Tauta – gyvas kūnas, ji savo žaizdų nepamiršta – nei savo aukų ir aukojimosi, nei savo kančių. Ir ji niekados nepamirš nei Drąsiaus Kedžio, nei nelaimingosios jo dukrytės, nei tų, kurie lėmė ir sudarė visas sąlygas jų nelaimėms, kurie jas ramiai, gražiai šypsodamiesi palaimino. Tokie dalykai nepamirštami ir neatleidžiami.
Tauta niekada nepamirš Garliavos, jos niekinto, bet nesuniekinto vardo, jos kilnių ir drąsių žmonių, tąsytų, spardytų, iškentėjusių dujas akyse, muštų elekrošokais XXI amžiuje, kai galimiems nusikaltėliams reikėjo atsiimti savo galimą auką. Kai valdžia nusigręžė nuo šios galimos aukos, kai jos išsižadėjo, jos skausmą ir kančią paniekino. Garliava gulė ant žemės už vaiką, ir ne tik Garliava – gulė visos Lietuvos žmonės, gobėsi Trispalve, giedojo Lietuvos valstybės himną. Jie gynė vaiką žmogiškumo ir valstybiškumo ženklais.
Garliava ir Lietuva neapgynė vaiko, bet apgynė žmogiškumą – amžiną ir amžiams. Ir tai įvyko 2012 metų gegužės 17 dieną, Lietuvos prezidente esant Daliai Grybauskaitei, Premjeru – Andriui Kubiliui, Seimo Pirmininke – Irenai Degutienei, socialinės apsaugos ministru – Donatui Jankauskui.
Ko tautai šiandien nevalia pamiršti? Nevalia pamiršti, kad Lietuva – ne vien A. Kubiliaus, ne I. Degutienės, ne S. Šedbaro, ne J. Razmos, ne V. Uspaskicho, ne A. Paulausko, ne A. Butkevičiaus, ne jurkevičių, sabatauskų, kuodyčių, ne šimašių, ne melianų. Ji – mūsų visų. Ir mes visi – jos šaknys, jos kamienas ir jos vaisiai. Mes visi – joje, o ji – mumyse.
Tauta prieš keletą dešimtmečių išsilaisvino iš svetimųjų jungo. Dabar ji turi išsigydyti, išsilaisvinti iš supuvusios savo dalies. Išsikamavusi, nukraujavusi turi kilti naujam augimui, nepamiršdama ir nenutildama, kaip kad neramiu balsu pasiūlė aukšta politikė, o garsiai ir visu balsu šaukdama visur ir apie viską, kas tik skauda.
Tauta gali išsigydyti tik susitelkusi nenutilti, kaip kažkada tokius pačius jausmus išsakė tautos dainius Justinas Marcinkevičius: ,,Ašara Dievo aky,/ Lietuva, ką tu veiki?/ Volunge šauk ąžuole,/ Nenutilk – ne…“
Taigi, Lietuva, nenutilk. Tik šaukiantis prišaukia.
Straipsnio autorė Inga Stepukonienė yra VDU docentė.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„XXI amžiaus“ redakcija
2012.08.28
